Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Dallex“ atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1240-188/2014 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei UAB „Dallex“ dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Dallex“ dėl 19646,68 Lt nuostolių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovės turtą ieškinio sumai. Nurodė, kad atsakovė nuo 2012 m. gruodžio mėnesio nevykdo finansinių įsipareigojimų. Patirta nuostolių suma yra pakankamai ženkli ir reikšminga, o atsakovė gali ir ateityje vengti įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą.

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir taikė areštą atsakovės UAB „Dallex“ kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams 19646,68 Lt sumai, o jų nesant ar esant nepakankamai, nutarė papildomai areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bendrai 19646,68 Lt sumai (įskaitant ir areštuotų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų vertę), uždraudžiant atsakovei disponuoti areštuotu turtu, vykdyti bet kokius atsiskaitymus areštuotomis piniginėmis lėšomis, išskyrus atsiskaitymą su ieškove pagal pareikštą reikalavimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui.

Teismas nurodė, jog ieškovė savo reikalavimus grindžia rašytiniais įrodymais ir preliminariai įvertinus ieškinį, darė išvadą, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Siekiant nesutrikdyti atsakovės ūkinės veiklos ir užtikrinti, kad atsakovė išvengtų didelių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirma eile areštuotini atsakovės kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai ir tik jų nesant ar esant nepakankamai, taikytinas areštas atsakovės piniginėms lėšoms. Duomenų, kad skolininkas neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, teismui nepateikta.

Atskiruoju skundu atsakovės UAB „Dallex“ akcininkas V. G. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta, nes ieškovė pareiškė visiškai nepagrįstą ieškinį. Teismas skundžiama nutartimi sutrikdė įmonės veiklą, įmonėje samdomų darbuotojų nėra, yra tik vienintelis akcininkas - apeliantas.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė A. Š. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Dallex“ 19.167,68 Lt nuostolių. Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė su atsakove 2012 m. kovo 20 d. sudarė hibridinių agurkų sėklų auginimo sutartį, pagal kurią ieškovė užaugino atsakovei sėklų, atsakovė jas priėmė, tačiau su ieškove iki nustatyto termino neatsiskaitė. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovė vengia su ieškove bendrauti, dėl to ieškovė patyrė nuostolių.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).

Apeliantas savo atskirajame skunde nurodo, kad ieškovės ieškinio reikalavimas nėra grindžiamas sutartiniais įsipareigojimais, tačiau jokių papildomų motyvų ar įrodymų šiam argumentui pagrįsti nepateikė. Apeliantas nurodo, kad teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės sutrikdė įmonės veiklą, tačiau teismui duomenų apie įmonės turtinę padėtį nepateikė. Tokių duomenų atsakovas nepateikė ir pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad teismui neturint duomenų, ar skolininkas turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovės kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis už 19646,68 Lt sumą, o tik jų nesant, nutarė areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumai. taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš areštuotų piniginių lėšų leido vykdyti atsiskaitymą su ieškove pagal pareikštą reikalavimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytus motyvus, rašytinius įrodymus bei aplinkybę, kad ieškovės reikalavimas yra piniginio pobūdžio, o teismui nėra žinoma, kiek turto turi atsakovas, laiko, kad atsakovui ieškinio suma yra didelė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio dydžio ribose, nes yra reali grėsmė ieškovui galimai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (LR 144 str.).

Apeliantui nepateikiant konkrečių duomenų, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės būtų pripažintos neekonomiškos, neatitinkančios jomis siekiamų tikslų ar neteisingos, nenustačius, kad šios priemonės nėra nesusijusios su pareikštu reikalavimu, pripažintina, vien didelė ieškinio suma galėjo sudaryti pagrindą pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 str., 145 str. 2 dalis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsakovės atžvilgiu pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl apeliacinės instancijos teismas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą dėl šios nutarties atmeta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.