Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2852-345/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-30
Bylos Nr.: 2A-2852-345/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-01339-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: UAB „Agerona“
Atsakovas: K. G.

Kategorijos

42.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2852-345/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01339-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 42.1.; 45.1.;121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Agerona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Agerona“ ieškinį atsakovui K. G. dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašė priteisti iš atsakovo K. G. 28 630,89 Lt dydžio baudą už nepristatytus grūdus, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 615 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-17 išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė iš atsakovo išieškoti 28630,89 Lt baudą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-16) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 615 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas K. G. pateikė prieštaravimus dėl ieškovo reikalavimų. Vilniaus miesto aplinkės teismas 2013-03-12 nutartimi panaikino 2013-01-17 teismo įsakymą.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo K. G. 28 630,89 Lt baudą už nepristatytus grūdus, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 859 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-08-22 sudarė su atsakovu Grūdų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 20120822/07-JP (toliau - Sutartis 1), o 2012-09-18 - Grūdų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 20120918/04-JP (toliau - Sutartis 2), kurių pagrindu atsakovas ieškovui įsipareigojo parduoti ir pristatyti iki 2012-09-15 200 tonų kviečių ir iki 2012-09-25 100 tonų kviečių. Atsakovas sutartimis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė nepilnai, t. y. iš sutartų 200 tonų kviečių pagal Sutartį 1 pristatė 139,515 tonų, t. y. iki šiol nėra ieškovui pristatęs 60,485 tonų sutarto kiekio kviečių, o pagal Sutartį 2 iš sutartų 100 tonų kviečių pristatė tik 24,363 tonos, t. y. nepristatė 75,637 tonų sutarto kiekio kviečių. Sutarčių 5.1 punkte šalys susitarė, jog atsakovas, nepristatęs sutarto kiekio grūdų ar pažeidęs numatytus grūdų pristatymo terminus, privalo per 10 kalendorinių dienų sumokėti ieškovui 30 proc. dydžio baudą, skaičiuojamą nuo laiku nepristatyto grūdų kiekio vertės bei atlyginti ieškovui visus jo patirtus nuostolius. Sutarties 1 1.1 punkte numatyta grūdų vienos tonos kaina be PVM - 715 Lt, o atsakovas nepristatė ieškovui 60,485 tonų grūdų. Viso atsakovui nepristatyto kiekio grūdų kaina pagal šią sutartį yra 43 246,78 Lt. Sutarties 2 1.1 punkte numatyta grūdų vienos tonos kaina be PVM - 690 Lt, o atsakovas nepristatė ieškovui 75,637 tonų grūdų. Viso atsakovo nepristatyto kiekio grūdų kaina pagal šią sutartį yra 52 189,53 Lt. Pagal sutarčių 5.1 punktus atsakovas už nepristatytus grūdus per 10 kalendorinių dienų privalėjo ieškovui sumokėti atitinkamai 12 974,03 Lt ir 15 656,86 Lt dydžio baudas, kurios pagal sutarčių 5.3 punktus atitinka minimalius neįrodinėtinus ieškovo turėtus nuostolius ir negali būti mažinami. Atsakovas baudų už nepristatytus grūdus ieškovui nesumokėjo ir iki šiol yra skolingas 28 630,89 Lt. Ieškovas ne kartą bandė susisiekti su atsakovu, norėdamas išsiaiškinti kilusias problemas dėl sutarčių vykdymo, tačiau atsakovas su ieškovo atstovais nebendravo. Atsakovas nereagavo ir į ieškovo 2012-12-04 pretenzijas, į jas neatsakė ir nei trūkstamo kiekio grūdų nepristatė, nei netesybų ieškovui nesumokėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad jis sutarčių Nr. 20120822/07-JP ir Nr. 20120918/04-JP nepasirašė, todėl negali būti atsakingas už jose numatytų įsipareigojimų nevykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų konstatuoti, jog ginčo šalys buvo sudariusios sutartis Nr. 20120822/07-JP ir Nr. 20120918/04-JP, kurių pagrindu gali būti kildinama prievolė mokėti baudą už prievolės pažeidimą, todėl atmetė reikalavimą dėl baudos priteisimo (CPK 178, 185 str., CK 1.5, 6.1, 6.2, 6.38, 6.71-6.75, 6.154-6.156, 6.162-6.187 str.). Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra juridinis asmuo, užsiimantis ūkine komercine veikla, susijusia su grūdų supirkimu, ir jis rengia grūdų pirkimo pardavimo sutartis, todėl privalo elgtis ypač rūpestingai ir atidžiai sudarydamas sutartis su pardavėjais, t.y. sutartyse tikslai nurodyti, koks asmuo yra pardavėjas ir kas pasirašo tokią sutartį pardavėjo vardu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Agerona“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir iš atsakovo priteisti 28 630,89 Lt baudą už nepristatytus kviečius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nagrinėjant teisme nustatyta, kad atsakovas veikė tik formaliai, visus veiksmus, susijusius su derybomis dėl sutarčių vedimu, pasirašymu bei jų vykdymu atliko atsakovo tėvas A. G.. Sutartyse, kurios buvo dalinai įvykdytos, pasirašė A. G. darbuotojas G. B., kuris turėjo įgaliojimus pasirašinėti tam tikrus su ūkiu susijusius dokumentus. Nors atlikta rašysenos ekspertizė patvirtino, jog sutartyse atsakovas nepasirašė, tačiau ekspertizės išvada nepatvirtina, kad sutartyse esančius parašus nepasirašė ne A. G.. Sutartyse esantys parašai vizualiai yra identiški į parašus Grūdų priėmimo aktuose, kurie buvo surašyti atsakovui pristačius kviečius pagal sutartis ir kuriuos atsakovo vardu pasirašė A. G. darbuotojas G. B.. Liudytojas G. B. patvirtino, kad grūdai supirkimo punktuose yra priimami tik esant rašytinei grūdų pirkimo-pardavimo sutarčiai ir veždamas grūdus į elevatorių jis visuomet turi vieną sutarties egzempliorių. Šia aplinkybę netiesiogiai patvirtino ir A. G.. Sutartys buvo patvirtintos jas dalinai įvykdant, t.y. pristatant 163,878 t. iš sutartų 300 t. kviečių, laikantis sutartyse numatytų sąlygų. A. G. ir G. B. patvirtino, kad ieškovui buvo vežami A. G. nurodymu. Teisės aktai numato, jog šalis patvirtinusi sandorį, netenka teisės šio sandorio ginčyti. Sutartys buvo patvirtinus dalinai jas įvykdant, todėl jos sukelia teisines pasekmes net ir tuo atveju, jei jas pasirašė A. G. darbuotojas G. B.. AB „Kėdainių grūdai“, kuri priima grūdus į elevatorių, grūdų priėmimo kvituose nurodė, kad saugojimas atliekamas pagal sutartį tarp pirkėjo ir pardavėjo. A. G. patvirtino, kad iš ieškovo gavo ne tik visus pinigus pagal sutartis pristatytus grūdus, bet ir ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kuriose nurodyti sutarčių numeriai. Posėdžio metu A. G. patvirtino, kad neįvykdė sutarčių ir grūdus išvežė kitur, kas patvirtina, jog A. G. žinojo ir suprato apie visą sutartyje reikalingą grūdų kiekio atvežimą. Atsakovo pristatyti kviečiai neatitiko LST standartuose nustatyto drėgnumo reikalavimų, todėl atsakovui pagal sutartis buvo taikomos nuoskaitos, dėl ko atsakovui gavus 10 665,60 Lt mažiau dėl kviečių džiovinimo ir dėl to nereiškė jokių pretenzijų ieškovui taip pat patvirtina, kad A. G. buvo žinomos sutarčių nuostatos. Atsakovo darbuotojas patvirtino, kad ant sutarčių esantys parašai gali būti jo, tačiau atsakovas sutarčių neginčijo, priešingai iš dalies jas įvykdė. Nesant nustatyta tvarka pareikšto reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog sandoriai tarp šalių nebuvo sudaryti. A. G. sudaromas sutartis sistemiškai tyčia pasirašo ne pats, o duoda tai padaryti kitiems asmenims, sąmoningai siekdamas išvengti galimų neigiamų padarinių sutarčių neįvykdymo atveju ir tokiais savo veiksmais elgiasi nesąžiningai. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, jog sutarčių originalus atsakovas pateikė tuomet, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Teisme A. G. nurodė, kad profesionaliai ūkininkauja virš 20 metų, pastoviai sudaro grūdų pirkimo-pardavimo sutartis, produkciją nuolat parduoda, samdo darbuotojus ūkio veiklai vykdyti, todėl A. G. yra verslininkas, kuriam keliami aukštesni apdairumo ir atidumo reikalavimai savo profesinėje veikloje, todėl laikytina, jog sutartis pasirašyti kitam asmeniui jis perleido sąmoningai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K. G. prašo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė įstatymą, nepažeidė nei materialinių, nei procesinių teisės normų, tinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika, priimtas sprendimas yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo šalys nesudarė sutarčių Nr. 20120822/07-JP ir Nr. 20120918/04-JP, pagal kurias atsakovui kilo pareiga sumokėti baudą už prievolės paleidimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal Grūdų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20120822/07-JP ir Nr. 20120918/04-JP atsakovas įsipareigojo ieškovui parduoti ir pristatyti iki 2012-09-15 200 tonų kviečių ir iki 2012-09-25 100 tonų kviečių. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas pagal Grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20120822/07-JP pristatė 139,515 tonų kviečių, o pagal Grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20120918/04-JP atsakovas pristatė 24,363 tonų kviečių, dėl ko apmokėjimui buvo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros Nr. MCG-201562, MCG-21705, MCG-25131, MCG-26195, MCG-24533 (b.l. 50-54), grūdų priėmimo kvitai Nr. GKKE003195, ELP005057, ELP005092, ELP005072 (b.l. 84-87). Pagal sutarčių 5.1 punktus už likusį sutartyse nurodytą grūdų kiekio nepristatymą atsakovas ieškovui privalo sumokėti baudą, kurią sudaro 28 630,89 Lt. Atsakovas su ieškovo paskaičiuota bauda nesutiko, nurodydamas, jog Grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių nepasirašė. Byloje atlikus rašysenos ekspertizę nustatyta, kad atsakovas minėtų Grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių nepasirašė (b.l. 109-112). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje esantys įrodymai nėra pakankami daryti išvadai, jog atsakovas akceptavo Grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas ir ginčo šalis siejo grūdų pirkimo pardavimo teisiniai santykiai. Apeliantas (ieškovas) su tokia teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad Grūdų pirkimo – pardavimo sutartis pasirašė atsakovo įgalioto asmens - tėvo A. G. darbuotojas G. B., kuris turėjo įgaliojimus pasirašinėti tam tikrus su ūkiu susijusius dokumentus, dėl ko sutartys laikomos sudarytomis. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Taigi, sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Šis sutarties pagrindu esantis šalių susitarimas turi atitikti sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja CK 6.162-6.187 str. CK 6.162 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 str. 1 d.). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 str. 1 d. ir 2 d.). Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Šios sąlygos išimtis nustatyta CK 6.173 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo. Pažymėtina, kad sutartinių santykių nebuvimą būtų galima konstatuoti, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų, kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Nagrinėjamu atveju pagal teisinių santykių pobūdį tarp šalių susiklostė teisės ir pareigos, tapačios CK įtvirtintai atlygintinų paslaugų sutarčiai. Tačiau LR atsikaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnis numato, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas. Taigi įstatymas imperatyviai nustatė ieškovui siekiančiam iš atsakovo pirkti žemės ūkio produkciją rašytinę grūdų pirkimo-pardavimo sutarties formą pagal LR Vyriausybės patvirtintas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys tvirtina, kad nei atsakovas, nei jo įgaliotas asmuo minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių nepasirašė. Priešingai nei nurodo apeliantas, neginčijamų duomenų ir įrodymų apie tai, kad atsakovo įgaliotinis buvo suteikęs teisę darbuotojui G. B. pasirašyti sutartis byloje nėra, tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Liudytoju apklaustas G. B. negalėjo tiksliai paaiškinti, ar grūdų pirkimo-pardavimo sutartis pasirašė jis asmeniškai ir ar jį įgaliojo tai atlikti atsakovo įgaliotas A. G.. Apelianto teiginiai apie tai, kad ant grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių esantys parašai patvirtina, jog šias sutartis pasirašė G. B. įgaliotas A. G., laikytini ieškovo prielaidomis, nepagrįsti įrodymais. Nors apeliantas teigia, kad liudytojas G. B. patvirtino, kad grūdai supirkimo punktuose yra priimami tik esant rašytinei grūdų pirkimo-pardavimo sutarčiai ir veždamas grūdus į elevatorių jis visuomet turi vieną sutarties egzempliorių, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog šalys buvo sudariusios šalių ginčijamas sutartis. Nors G. B. atliko tam tikras darbines funkcijas, pristatydavo grūdus trečiajam asmeniui AB „Kėdainių grūdai“ elevatorių, su kuriuo ieškovas buvo sudaręs sutartį, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, jog ieškovas turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad atsakovo darbuotojas yra įgaliotas ir kompetentingas pasirašyti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas Grūdų pirkimo-pardavimo sutartis, atstovauti darbdavį. Ieškovas, įrodinėdamas atsakovo nesąžiningumą, turėjo galimybę sutartis iš ieškovo pusės pasirašiusį asmenį kviesti į teismą, siekiant išaiškinti sutarčių sudarymo aplinkybes, tačiau to nedarė, ką teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas. Iš ieškovo ir liudytojo A. G. paaiškinimų teismo posėdžiuose matyti, kad dėl grūdų kiekio ir pristatymo šalys tardavosi žodžiu, o pateikus atitinkamą kiekį buvo išrašomos sąskaitos ir sumokamas atlygis. Liudytojas A. G. paaiškino, jog minimas sutartis gavo paštu ir siekė su ieškovu išsiaiškinti sutarčių pasirašymo aplinkybes bei parašų tikrumą, tačiau ieškovas nurodęs, jog bus aiškinamasi įstatymų nustatyta tvarka. Taigi iš nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumos nėra pagrindo daryti išvados, jog tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovui atsirado pareiga mokėti baudą už nepateiktą sutartyse numatytą produkcijos kiekį.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovo darbuotojas patvirtino, kad ant sutarčių esantys parašai gali būti jo, atsakovas sutarčių neginčijo, iš dalies jas įvykdė, o nesant nustatyta tvarka pareikšto reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog sandoriai tarp šalių nebuvo sudaryti. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu taip pat nesutinka. Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu neneigė, jog su ieškovu dėl grūdų supirkimo tarėsi per įgaliotą asmenį A. G., turimus grūdus pardavė ieškovui, už kuriuos ieškovas jam sumokėjo, padaręs nuoskaitas dėl LST standartuose nustatyto drėgnumo neatitikimo, ir dėl to atsakovas ieškovui nereiškė jokių pretenzijų, tačiau fakto, jog šalys buvo susitariusios dėl sutartinių baudų už reikiamą kiekio grūdų nepateikimą, nepatvirtina, kadangi, kaip minėta, įrodymų visuma tvirtina, jog ginčo Grūdų pirkimo – pardavimo sutarčių nei atsakovas, nei jo įgaliotas asmuo ar darbuotojas nepasirašė.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog sutarčių sudarymo faktą pagrindžia ir ta aplinkybė, jog sutarčių originalus pateikė atsakovas, kadangi šalių susitarimo fakto nustatymui šiuo atveju jų pateikimas neturi įrodomosios reikšmės. Aplinkybė, kuri iš šalių pateikė ginčijamų sutarčių originalus, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog atsakovas darbuotojui G. B. buvo suteikęs įgaliojimus pasirašyti sutartyse atsakovo vardu. Be to, iš byloje esančių liudytojo A. G. paaiškinimų matyti, kad jis neneigė, jog turėjo sutartis, kurias galimai gavo paštu, jau su jose esančiais parašais, kuriais pateikė rašysenos ekspertizei atlikti. Tačiau ir pats ieškovas nurodęs, jog sutarčių originalų neturi, vėliau jas pateikė teismui.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog apeliantas nepagrįstai nurodo A. G. nesąžiningumą, kurį privalėjo vertinti pirmosios instancijos teismas, kadangi A. G. nėra byloje dalyvaujantis šalis, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti jo sąžiningumo, taip peržengiant ieškinio ribas.

Atkreiptinas proceso dalyvių dėmesys, jog apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes atitinka įstatymo reikalavimus. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vadovaudamasis CPK 185 str., teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčo Grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriose numatyta baudą už ne visą grūdų kiekio pristatymą ieškovui, nepasirašė, tą aptvirtino ir byloje atlikta tiek atsakovo, tiek jo įgalioto asmens A. G. rašysenos ekspertizė. Objektyvių duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad minėti apelianto argumentai yra pagrįsti, iš bylos medžiagos negalima nustatyti.

Taigi apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, ir, ieškovo ieškinį tenkindamas visiškai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010). Todėl apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės bylos išsprendimui (CPK 185 straipsnis).

Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą turėjo 600 Lt advokato pagalbos išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ir Rekomendacijos) 8.11. punktu maksimalaus galimo priteisti už advokato ieškovui suteiktas teisines paslaugas užmokesčio dydžio, todėl iš ieškovo atsakovui priteisiama 600 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Agerona“ (į.k. 300118763) atsakovui K. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Henrichas JaglinskisVilija MikuckienėJadvyga Mardosevič