Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. (a. k. duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 7 d., ir jam paskirta galutinė 40 MGL (1506,4 Eur) bauda, konfiskuotas J. B. priklausanti turtas – automobilis „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta J. B. naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 3 (trejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

J. B. pripažintas kaltu už tai, kad 2017 m. balandžio 15 d., apie 17.40 val., Laisvės pr., ties pastatu Nr. 3, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promiles alkoholio (kraujyje rasta 2,71 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu J. B. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti nutartį, kuria baudžiamoji byla būtų nutraukta ir jis būtų perduotas laiduotojos V. Z. (a. k. duomenys neskelbtini) atsakomybei (BK 40 str.). Panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams arba sutrumpinti atėmimo terminą. Nekonfiskuoti transporto priemonės, automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sumažinti paskirtos baudos dydį.

Skundą motyvuoja tuo, jog teismas neatsižvelgė į apelianto ir laiduotojos prašymą nutraukti baudžiamąją bylą. Atkreipia dėmesį į tai, jog teisiamas yra pirmą kartą, laiduotoja V. Z. jau nuo baudžiamosios teisės pažeidimo momento daro ir ateityje darys teigiamą įtaką, rūpinsis, auklės ir atgrasys nuo baudžiamosios ir administracinės teisės nusižengimų darymo. Apeliantas garantuoja, kad laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl yra vertas teismo pasitikėjimo.

Skunde teigiama, kad apelianto atveju transporto priemonė t. y. automobilis yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas asmenims, esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis, nėra uždraustas. Transporto priemonė yra kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. BK 281 str. 7 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos dispozicijoje įtvirtinta, kad šis nusikaltimas negali būti padaromas nesinaudojant transporto priemone, ji nėra kaip priemonė, kuri yra pritaikyta nusikalstamai veikai padaryti ar jos panaudojimas labai palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Taigi šiuo atveju transporto priemonė skiriasi nuo nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kaip konfiskuotino turto, ir negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 str. prasme, ir negali būti konfiskuojama.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas apeliacinio proceso metu patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu J. B. neginčija savo kaltės, juridinio veiksmų kvalifikavimo, dėl to šie klausimai išsamiau nevertinami. Iš skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neatleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindais ir sąlygomis, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti paskyrimo ir trukmės, transporto priemonės konfiskavimo bei paskirtos baudos dydžiu.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)

Vien tik formalus BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų atitikimas, neįpareigoja teismo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šių sąlygų atitikimas yra pagrindas ne atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o tik apsvarstyti tokią galimybę. Teismas yra įpareigotas apsvarstyti ar išties apeliantas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus bei susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nėra susiformavę ir tik tokiam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomą jo tolesnio elgesio korekciją – autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad šis asmuo laikytųsi įstatymų bei nedarytų naujų nusikalstamų veikų.

Kaip ir pastebima apeliaciniame skunde, teismas spręsdamas ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 str. nuostatas privalo įvertinti aplinkybių visumą. Kolegija įvertinusi padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl galimybės atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismo posėdyje nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad buvo padaryta žala. Teisėjų kolegija sutinka, kad apelianto sesuo V. Z. yra teismo pasitikėjimo verta asmenybė, kuri galėtų daryti apeliantui teigiamą įtaką, tačiau iš jos paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui matyti, jog jos apeliantui daromas poveikis yra minimalus, o jo rezultatas – abejotinas. Be to, iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus matyti, kad 2010 m. spalio 11 d. nutarimu baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. už tai, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis, 2,20 promilių girtumo laipsnis, bei 2016 m. vasario 4 d. nutarimu baustas pagal ATPK 126 str. 1 d. už tai, kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas, 0,50 promilių girtumo laipsnis, be to, 2015 m. gruodžio 1 d. baustas pagal ATPK 124 str. 3 d. už tai, kad vairavo automobilį viršydamas leistiną greitį. Išvardinti administraciniai teisės pažeidimai leidžia teigti, kad apeliantas yra piktybinis Kelių eismo taisyklių ir kitų teisės normų pažeidėjas, kurį galima pataisyti tik baudžiamojo įstatymo numatytomis sankcijomis. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad J. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl J. B. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino (BK 68 straipsnis)

Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad J. B. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trejų) metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad apeliantas padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, dėl ko jo veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas ANK, bet pagal BK nuostatas. Aukštesnysis teismas neabejoja, kad neteisėti apelianto veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, o būtent apeliantas nusikaltimą padarė piko metu, kada mieste yra ypatingai didelis automobilių srautas.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teisė vairuoti transporto priemonę jam yra būtina, nes reikia neįgalią seserį vežioti į gydymo įstaigas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog įstatymo taikymo aspektu paskirta priemonė yra neproporcinga pastarojo padarytai veikai. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad kaip tvirtina bylos duomenys apeliantas iki šio įvykio taip pat yra vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus už ką atitinkami jau buvo nubaustas, tačiau, kaip matyti, išvadų dėl tokio savo elgesio nedaro.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo (BK 72 straipsnis)

Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose.

Sutinkamai su BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad J. B. inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas kaltininkui vairuojant automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sutinkamai su bylos duomenimis, transporto priemonė nuosavybės teise priklauso apeliantui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo apeliantui, nustatė, kad automobilis „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, tačiau tai nereiškia, kad jis negali būti ir nusikalstamos veikos padarymo priemone. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neabejotina, kad J. B. priklausančios transporto priemonės – automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,5 promilės, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, yra ne tik galimas, bet ir būtinas.

Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik, kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas ne kartą yra vairavęs transporto priemonę neblaivus, vėl vairavo, kas, kolegijos nuomone, rodo, kad jis nėra linkęs daryti tinkamų išvadų ir savo elgesio teigiamos korekcijos.

Abejonių tuo, jog nagrinėjamu atveju J. B. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Opel Astra“, atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, priešingai nei teigiama skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik aukščiau aptartą nusikalstamos veikos padarymo priemonės išaiškinimą, (tai turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą), bet ir BK 281 straipsnio 7 dalies dispoziciją, kurioje transporto priemonė tiesiogiai įvardijama kaip komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Akivaizdu, jog įvykdyti BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką be transporto priemonės, asmuo negali, kadangi ši veika gali būti padaryta tik panaudojant kelių transporto priemonę. Tokiu būdu, siekiant užkirsti kelią galimam pakartotiniam apelianto nusikalstamumui, jam priklausanti transporto priemonė turi būti konfiskuojama.

Dėl paskirtos baudos dydžio

J. B. apeliaciniu skundu prašo sumažintą paskirtos baudos dydį. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo nuosprendžio motyvus bei bylos medžiagą pagrindo mažinti paskirtos baudos dydi nemato. BK 47 str. 3 d. įtvirtinta piniginės bausmės – baudos dydžiai už atitinkamas nusikalstamas veikas. Už nesunkų nusikaltimą asmeniui gali būti skiriama iki 500 MGL dydžio bauda. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties teismas apeliantui skyrė galutinę 40 MGL dydžio baudą t. y. labai arti minimalios baudos, skiriamos už tokio tipo nusikaltimą, dydžio. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą baudos dydį, kuris atitinką BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus ir mažinti šio dydžio apeliacinės instancijos teismas pagrindo nemato.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.