Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. V. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėja V. N. skundu, kurį patikslino (2017-04-04 patikslintas prašymas), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė:

įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau- ir NŽT) vadovaujantis galiojančiais teisės aktais atkurti nuosavybės teises į žemę 10,56 ha plotą (duomenys neskelbtini), Ramygalos sen., Panevėžio r. savininkui S. U., gim. (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini);

įpareigoti NŽT panaikinti neteisėtą Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimą Nr.21-62104-16638;

įpareigoti NŽT kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimo Nr.21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

Pareiškėja skunde nurodė ir jos atstovai teismo posėdyje paaiškino, jog Panevėžio apskrities viršininkas priėmė neteisėtą 1999-10-13 sprendimą Nr.21-62104-16638, kuriuo atkūrė nuosavybės teises K. U. į K. U. valdytos žemės dalį- 10,56 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Ramygalos seniūnijoje, Panevėžio rajone. Tačiau K. U. mirė (duomenys neskelbtini), todėl jis negalėjo būti žemės savininku iki žemės nacionalizacijos. Archyviniai dokumentai rodo, kad žemės savininku buvo S. U. K. U. mokėsi rusų mokykloje, 19 metų išėjo į kariuomenę, grįžęs iš jos, išėjo tarnauti į policiją, (duomenys neskelbtini) niekuomet negyveno, tik 1944 metais atbėgo pas brolį S. prisiglausti su dviem mažamečiais vaikais. K. žemė niekuomet nepriklausė, S. joje ūkininkavo, pasistatė trobesius, jis buvo žemės savininkas. K. negalėjo pretenduoti į šią žemę, todėl nuosavybės teisės į visą žemės plotą turėjo būti atkuriamos S. U. įpėdiniui- P. U. Žemėtvarkos skyrius neišsiaiškino, kas buvo tikrasis žemės savininkas, neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į dalį žemės K. U., todėl šią klaidą privalo ištaisyti. Be to, P. U. buvo menko išsilavinimo, ligotas, jo dėdė K. U. tuo piktnaudžiavo, elgėsi nesąžiningai. Pagal pasirašytą susitarimą P. U. teko tik 1 ha žemės, o K. U.- 10,56 ha. Toks susitarimas iš viso negalėjo būti pasirašytas, nes žemės savininku iki žemės nacionalizavimo buvo S. U.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, su pareiškėjos skundo reikalavimu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad tiek P. U., tiek K. U. 1991 metais kreipėsi į tuometinę agrarinės reformos tarnybą su prašymais atkurti nuosavybės teises į K. U. nuosavybės teise valdytą žemę. Pretendentai 1993 m. pasirašė susitarimą, pagal kurį susitarė, jog P. U. bus atkuriamos nuosavybės teisės į 1 ha, o K. U.- į 10,56 ha žemės. Žemėtvarkos skyriui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad K. U. iki žemės nacionalizacijos buvo miręs, o mirties faktą patvirtinančio dokumento pateikti nereikėjo, kai asmuo buvo gimęs iki 1897 metų. K. U. nuosavybės teisės į 11,56 ha žemės buvo patvirtintos tinkamu dokumentu- Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus (duomenys neskelbtini) vienkiemiais išskirstymo plano eksplikacija. Todėl ir buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pretendentams P. U. ir K. U. į buvusio žemės savininko K. U. nuosavybės teise valdytą žemę pagal jų pasirašytą susitarimą. Jokių dokumentų, kad žemės savininku iki žemės nacionalizavimo buvo S. U., atsakovui nebuvo pateikta. Sprendimas atkurti nuosavybės teises K. U. priimtas dar 1999 metais, todėl prašo taikyti ieškinio senatį. Nacionalinė žemės tarnyba savo priimto sprendimo panaikinti negali, nes su tuo nesutinka trečiasis suinteresuotas asmuo, kreiptis į prokuratūrą nėra pagrindo, nes į prokuratūrą jau buvo kreipusis pati pareiškėja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. su skundu nesutiko. Atsiliepime teismui nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jos tėvas K. U., nors pastoviai ir negyveno (duomenys neskelbtini), 1932 metais pradėjo statyti namą savo tėvo K. U. žemėje, rūpinosi statybomis, finansavimu, nes brolis S. buvo silpnos sveikatos, neišsilavinęs. Baigęs tarnybą, tėvas nuo 1939 metų grįžo gyventi į tėvoniją, kur ūkininkavo kartu su broliu. S. U. sūnus P. buvo sveiko proto, jis pats savo valia pasirašė susitarimą dėl žemės, į kurią bus atkuriamos nuosavybės teisės, pasidalinimo, teigdamas, jog jam daugiau žemės nereikia. P. U. su priimtais sprendimais iki pat savo mirties sutiko, ir tik atsiradusi įpėdinė, kuri su P. U. iki jo mirties nebendravo, pareiškė pretenzijas į visą žemės kiekį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos tėvas P. U. bei K. U. 1991-01-17 pateikė prašymus tuometinei Ramygalos apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į K. U. nuosavybės teise valdytą žemę Panevėžio r., Ramygalos sen., (duomenys neskelbtini) Atsakovo turėta Panevėžio valsčiaus (duomenys neskelbtini) žemės vienkiemiais išskirstymo 1933 m. plano eksplikacija patvirtino, kad K. U. nuosavybės teise valdė 11,56 ha žemės sklypus (toliau- ir ginčo žemė). Pretendentai 1993-06-16 susitarimu susitarė nuosavybės teises į žemę atkurti taip: P. U.- į 1 ha, K. U.- į 10,56 ha. Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimu Nr.21-62103-16637 P. U. atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemės, Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimu Nr.21-62104-16638 K. U. atkurtos nuosavybės teisės į 10,56 ha žemės.

Pareiškėja teisme keliamu ginču iš esmės nesutinka su Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimu Nr.21-62104-16638, kuriuo K. U. atkurtos nuosavybės teisės į 10,56 ha žemės, pateikdama K. U. mirties liudijimą, kuris patvirtina, jog K. U. mirė (duomenys neskelbtini), todėl žemės nacionalizavimo metu negalėjo būti žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininku. Pareiškėjos teigimu, žemės savininku žemės nacionalizavimo metu buvo K. U. sūnus S. U., todėl S. U. įpėdiniui- jo sūnui P. U. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą 11,56 ha žemės plotą, o kitas K. U. sūnus- K. U. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentu, kad K. U., miręs (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo negalėjo būti žemės savininku. Tačiau Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimas Nr.21-62104-16638 teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir panaikintas, jo neprašoma panaikinti ir šioje nagrinėjamojoje byloje pareiškėjos reiškiamais reikalavimais. Pažymėtina, kad ir pareiškėjos teikti archyviniai dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina, jog ginčo žemės savininku iki žemės nacionalizavimo buvo būtent S. U. 1938-08-16 žemės ištyrimo žiniaraštyje Nr.401 bei Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių 1939-05-11 sąraše, teiktame Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai, ginčo žemės savininku nurodomi K. U. įpėdiniai. Byloje pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai rodo, kad K. U. sūnūs buvo S. U. ir K. U., todėl tikėtina, jog abu nurodyti asmenys galėjo būti K. U. įpėdiniai. Pateiktas pretendentų 1993-06-16 susitarimas patvirtina, kad K. U. ir S. U. įpėdinis P. U. (pareiškėjos tėvas) tarpusavyje susitarė, kokiomis dalimis turi būti jiems atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad P. U. negalėjo suprasti savo veiksmų, jam nebuvo apribotas veiksnumas ar pripažintas neveiksniu, taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, jog susitarimas buvo sudarytas apgaulės įtakoje ar naudojant prievartą. Todėl darytina išųvada, kad susitarimą P. U. sudarė laisva valia, sutiko su Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 priimtais sprendimais. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad P. U. per 16 metų po Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimų priėmimo iki savo mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) pretenzijų atsakovui dėl šių sprendimų nepareiškė, apie juos sužinojęs dar 1999 metais, teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka jų neginčijo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr.A-6-212/2007, Administracinių teismų praktika Nr.11), todėl pareiškėja laikoma praleidusia terminą ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimą Nr.21-62104-16638. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, teismas pareiškėjo prašymu gali atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti, tačiau skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų. Pareiškėjos kaip neteisėtas nurodomas sprendimas priimtas daugiau kaip prieš 10 metų, todėl terminas skundui dėl jo paduoti negali būti atnaujintas, tuo pačiu pareiškėja yra praradusi teisę jį nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja, teikdama aukščiau nurodytus argumentus dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimo Nr.21-62104-16638 neteisėtumo, NŽT Panevėžio skyriui 2016-08-04 pateiktu prašymu prašė peržiūrėti Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę ir ištaisyti aiškią teisės taikymo klaidą. NŽT 2016-08-18 atsakymu Nr.23SD-6672-(14.23.7) pareiškėjai nurodė priimto sprendimo pagrindus bei informavo, jog Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimas Nr.21-62104-16638 yra teisėtas. Taigi, atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2016-08-04 prašymą, nenustatė šiame prašyme nurodytų Panevėžio apskrities viršininko priimtų sprendimų neteisėtumo fakto ar klaidų, priimant šiuos sprendimus. Tačiau nagrinėjamojoje byloje pareiškėjai keliant reikalavimą įpareigoti atsakovę panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimą Nr.21-62104-16638, vertintina, ar atsakovė, net ir nustačiusi padarytas klaidas, turėjo (turi) teisę ar pareigą šį sprendimą panaikinti.

Administracinės procedūros sprendimų klaidų taisymo procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir VAĮ) 35 straipsnis, kurio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2017-03-31) nustatė, kad administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios redakcijos VAĮ 35 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl nurodytos nuostatos taikymo, yra nurodęs, kad VAĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti aktų ar dokumentų taisymo pagrindu, kuomet kyla ginčas dėl teisės turinio ar tam tikrų akto turiniui reikšmingų faktinių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 nutartį administracinėje byloje Nr.A-981-858/2017; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-267/2012; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-469-951/2007). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-2347/2014). Administracinį aktą priėmusi valstybės viešojo administravimo institucija gali ištaisyti šiame sprendime padarytas techninio pobūdžio klaidas ir tik su sąlyga, kad toks ištaisymas nepakeičia administracinės procedūros sprendimu nustatytų asmens (-ų) teisių ir pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1434/2012).

Ginčo atveju, prašydama ištaisyti klaidas, pareiškėja siekia, kad atsakovė iš esmės pakeistų Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimo Nr.21-62104-16638 turinį, ir šiuo aktu nustatytas teises, t.y. siekia, jog nuosavybės teisės į minėtame sprendime nurodytą žemę būtų atkurtos ne sprendime nurodytam asmeniui- K. U., o kitam asmeniui- P.U. Tai negali būti laikoma techninio pobūdžio klaida, taisytina VAĮ 35 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad VAĮ 35 straipsnis turi būti taikomas atsižvelgiant į nurodyto instituto paskirtį ir tikslus. Juo negali būti naudojamasi siekiant panaikinti galimai neteisėtą aktą, priimtą kompetentingoms institucijoms nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų ir sukūrusį asmenims prielaidas įgyti tam tikras teises ar jomis naudotis. Nurodytas klaidų taikymo institutas viešojo administravimo subjektui taisyti tokio pobūdžio klaidų prieš kitų asmenų valią nesuteikia.

Viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Vis dėlto pagal VAĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012).

Svarbu ir tai, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas įstatymuose, leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-502-6/2012).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau- ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (...) priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. (mirusio K. U. įpėdinė) nesutinka, kad būtų panaikintas Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimas Nr.21-62104-16638, t.y. yra kilęs ginčas dėl minėto sprendimo panaikinimo, todėl net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog minėtas sprendimas priimtas pažeidžiant galiojusius teisės aktus, nėra pagrindo įpareigoti NŽT panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999-10-13 sprendimą Nr.21-62104-16638.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, jog prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalį prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pati pareiškėja per savo atstovą 2015-11-20 ir 2016-05-31 prašymais kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, šiuose savo prašymuose nurodydama analogiškas aplinkybes šioje teisme nagrinėjamojoje byloje keliamam ginčui. Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo gynimo skyriaus prokuroras 2015-11-20 nutarimu Nr.VI-55 ir 2016-06-02 nutarimu Nr.VI-28 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, remdamasis teisės aktais ir išanalizavęs teismų praktiką bei konstatavęs, kad pareiškėjos keliamas ginčas yra ne dėl viešojo intereso, o dėl privačių V. N. interesų, nes nustatytos aplinkybės nesukelia neigiamų pasekmių valstybei, visuomenei ar jos daliai, prokuroras neturi didesnės apimties teisių į teisminį fizinio asmens tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimą nei jų turi pats fizinis asmuo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nė vieno iš nurodytų prokuroro nutarimų teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė. Galiojančiais prokuroro nutarimais konstatavus, kad dėl pareiškėjos keliamo ginčo nėra pažeistas viešasis interesas ir atsisakius dėl jo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nėra pagrindo įpareigoti NŽT kreiptis į prokuratūrą ginti viešąjį interesą tikslu panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr.21-62104-16638.

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti NŽT vadovaujantis galiojančiais teisės aktais atkurti nuosavybės teises į žemę 10,56 ha plotą (duomenys neskelbtini), Ramygalos sen., Panevėžio r. savininkui S. U., gim. (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini). Esant galiojančiam (teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytam ir nepanaikintam) Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimui Nr.21-62104-16638 atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę K. U., nėra pagrindo įpareigoti atsakovę nuosavybės teises į tą pačią ginčo žemę atkurti kitam asmeniui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjos V. N. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. V. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.