Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. V.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja V. N. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) vadovaujantis galiojančiais teisės aktais atkurti nuosavybės teises į 10,56 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. savininkui S. U., mirusiam (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti NŽT panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21-62104-16638 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka.

2. Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininkas priėmė neteisėtą 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr.21-62104-16638, kuriuo atkūrė nuosavybės teises K. U. į K. U. valdytos žemės dalį – 10,56 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Pareiškėjos teigimu, archyviniai dokumentai įrodo, kad žemės savininku buvo S. U., K. U. mirė 1934 metais, todėl jis negalėjo būti žemės savininku iki žemės nacionalizacijos. K. U. 19-os metų išėjo į kariuomenę, grįžęs iš jos išėjo tarnauti į policiją, (duomenys neskelbtini) niekuomet negyveno, tik 1944 metais grįžo pas brolį S. prisiglausti. K. U. žemė niekuomet nepriklausė, S. U. joje ūkininkavo, pasistatė trobesius, jis buvo žemės savininkas. K. U. negalėjo pretenduoti į šią žemę, todėl nuosavybės teisės į visą žemės plotą turėjo būti atkuriamos S. U. įpėdiniui – pareiškėjos tėvui P. U. Pareiškėja teigė, kad Žemėtvarkos skyrius neišsiaiškino, kas buvo tikrasis žemės savininkas, neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į dalį žemės K. U., todėl ši klaidą privalo būti ištaisyta. Be to, P. U. buvo menko išsilavinimo, ligotas, jo dėdė K. U. tuo piktnaudžiavo, elgėsi nesąžiningai. Pagal pasirašytą susitarimą P. U. teko tik 1 ha žemės, o K. U. – 10,56 ha. Toks susitarimas iš viso negalėjo būti pasirašytas, nes žemės savininku iki žemės nacionalizavimo buvo S. U.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad tiek P. U., tiek K. U. 1991 m. kreipėsi į tuometinę agrarinės reformos tarnybą su prašymais atkurti nuosavybės teises į K. U. nuosavybės teise valdytą žemę. Pretendentai 1993 m. pasirašė susitarimą, pagal kurį susitarė, jog P. U. bus atkuriamos nuosavybės teisės į 1 ha, o K. U. – į 10,56 ha žemės. Žemėtvarkos skyriui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad K. U. iki žemės nacionalizacijos buvo miręs, o mirties faktą patvirtinančio dokumento pateikti nereikėjo, kai asmuo buvo gimęs iki 1897 metų. K. U. nuosavybės teisės į 11,56 ha žemės buvo patvirtintos tinkamu dokumentu – Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus (duomenys neskelbtini) bažnytk. vienkiemiais išskirstymo plano eksplikacija. Todėl buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pretendentams P. U. ir K. U. į buvusio žemės savininko K. U. nuosavybės teise valdytą žemę pagal jų pasirašytą susitarimą. Atsakovas pažymėjo, kad jokių dokumentų, patvirtinančių, jog žemės savininkas iki žemės nacionalizavimo buvo S. U., atsakovui nebuvo pateikta.

5. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimas atkurti nuosavybės teises K. U. priimtas dar 1999 metais, prašė taikyti ieškinio senatį. NŽT nurodė, kad savo priimto sprendimo panaikinti negali, nes su tuo nesutinka trečiasis suinteresuotas asmuo, kreiptis į prokuratūrą nėra pagrindo, nes į prokuratūrą jau buvo kreipusis pati pareiškėja.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. su skundu nesutiko. Nurodė, kad jos tėvas K. U., nors pastoviai ir negyveno (duomenys neskelbtini), 1932 metais pradėjo statyti namą savo tėvo K. U. žemėje, rūpinosi statybomis, finansavimu, nes brolis S. buvo silpnos sveikatos, neišsilavinęs. Baigęs tarnybą, K. U. nuo 1939 metų grįžo gyventi į tėvoniją, kur ūkininkavo kartu su broliu. S. U. sūnus P. buvo sveiko proto, jis pats savo valia pasirašė susitarimą dėl žemės, į kurią bus atkuriamos nuosavybės teisės, pasidalinimo, teigdamas, jog jam daugiau žemės nereikia. P. U. su priimtais sprendimais iki pat savo mirties sutiko, ir tik atsiradusi įpėdinė, kuri su P. U. iki jo mirties nebendravo, pareiškė pretenzijas į visą žemės plotą.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad K. U., miręs 1934 metais, negalėjo būti žemės savininku iki žemės nacionalizavimo, tačiau Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimas Nr.21-62104-16638 teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir panaikintas, jo neprašoma panaikinti ir šioje nagrinėjamojoje byloje pareiškėjos reiškiamais reikalavimais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teikti archyviniai dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina, jog ginčo žemės savininku iki žemės nacionalizavimo buvo būtent S. U. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių, kad P. U. susitarimą sudarė laisva valia. P. U. per 16 metų po Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimų priėmimo iki savo mirties (2015 m.) pretenzijų atsakovui dėl šių sprendimų nepareiškė, jų neginčijo. Teismas nurodė, kad pareiškėja laikoma praleidusia terminą ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimą Nr.21-62104-16638. Sprendimas priimtas daugiau kaip prieš 10 metų, todėl terminas skundui dėl jo paduoti negali būti atnaujintas.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėja siekia pakeisti Sprendimo turinį ir šiuo aktu nustatytas teises, tai negali būti laikoma techninio pobūdžio klaida, taisytina Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 35 straipsnio pagrindu. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 9 dalį ir į tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. (mirusio K. U. įpėdinė) nesutinka, kad būtų panaikintas Sprendimas, t. y. yra kilęs ginčas dėl Sprendimo panaikinimo, teismas sprendė, kad net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog minėtas Sprendimas priimtas pažeidžiant galiojusius teisės aktus, nėra pagrindo įpareigoti NŽT jį panaikinti. Esant galiojančiam Sprendimui, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nuosavybės teises į tą pačią ginčo žemę atkurti kitam asmeniui.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja per savo atstovą 2015 m. lapkričio 20 d. ir 2016 m. gegužės 31 d. prašymais kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, šiuose savo prašymuose nurodydama analogiškas aplinkybes šioje teisme nagrinėjamojoje byloje keliamam ginčui. Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo gynimo skyriaus prokuroras 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr.VI-55 ir 2016 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. VI-28 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones konstatavęs, kad pareiškėjos keliamas ginčas yra ne dėl viešojo intereso, o dėl privačių jos interesų. Pareiškėja nė vieno iš nurodytų prokuroro nutarimų teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė.

III.

11. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

12. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apgynė akivaizdų teisės pažeidimą, netyrė pareiškėjos reikalavimų ir dėl jų nepasisakė. Teisinėje valstybėje negali egzistuoti neteisėti sprendimai. Pareiškėjos manymu, teismas rėmėsi tik trečiojo suinteresuoto asmens šališkais paaiškinimais, teismas ignoravo byloje pateiktus rašytinis įrodymus, jų neaprašė, jais nesirėmė, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80, 86, 87 straipsnius. Pareiškėja teigia, kad Sprendimas neteisėtas, iš archyvo buvo gauti papildomi dokumentai, kurie įrodo, kad vienintelis žemės savininkas buvo S. U., jis 1937 m. ant savo žemės statėsi trobesius, tuo metu jo tėvas K. buvo miręs, o brolis K. dirbo pasienio policijoje, jis ginčo žemėje nuolat negyveno, todėl galima teigti, kad jis palikimo negalėjo priimti, nes palikimas priimamas pradėjus turtą valdyti. Iš dokumentų matyti, kad ginčo turtą valdė S. U. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas neteisingai interpretavo 1993 m. susitarimą tarp P. U. ir K. U. dėl žemės pasidalinimo, K. U. negalėjo pasirašyti tokio susitarimo, nes jis nebuvo žemės savininkas, todėl toks dokumentas yra niekinis.

13. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus dokumentus – Šiaulių regiono Valstybės archyvo Panevėžio filialo pateiktus dokumentus – 1961 m. rugsėjo 28 d. protokolo Nr. 8 ir sprendimo Nr. 14 apie K. U. skirto ruberoido tvarto stogo dangai kopijas, Pasienio policijos tarnautojo anketą.

14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą mano, kad jis atmestinas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į skundą, nurodoma, kad atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. su apeliaciniu skundu nesutinka. Be atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytų aplinkybių, atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojama, kad K. ir S. U. gyveno paveldėtoje jų tėvo žemėje. Nėra duomenų, kad K. U. būtų atsisakęs savo dalies, jis statė namą naujoje vietoje, tame pačiame kaime, tėvui priklausiusioje žemėje. K. U. 1961 m. prašė ruberoido stogo dangai tvarto priestatui statyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra pareiškėjos teisė reikalauti panaikinti sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės trečiajam asmeniui, ir atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą kitam pretendentui, asmeniui, kurio turtą ji paveldėjo pagal įstatymą.

17. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemės 10,56 ha plotą (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. savininkui S. U., mirusiam (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d sprendimas Nr. 21-62104-16638, kuriuo K. U. atkurtos nuosavybės teisės į 10,56 ha žemės, nėra nuginčytas ar panaikintas teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjos pateikti dokumentai nėra vienareikšmiai patvirtinantys, kad ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė vienam savininkui S. U., pretendentų 1993 m. birželio 16 d. susitarimas patvirtina, kad K. U. ir S. U. įpėdinis P. U. (pareiškėjos tėvas) tarpusavyje susitarė, kokiomis dalimis turi būti jiems atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę. Be to, Sprendimui ginčyti pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį yra pasibaigęs 10 metų terminas, kuris negali būti atnaujintas. Atsakovas, net ir nustatęs priimant Sprendimą padarytas klaidas, jų negalėtų taisyti VAĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad tik tuo atveju, kai nustatoma, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo <...> priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, gali būti panaikinamas arba pakeičiamas, jeigu dėl to nekyla ginčų, gi nagrinėjamu atveju tam prieštarauja trečiasis suinteresuotas asmuo (K. U. įpėdinė). Teismas atmetė reikalavimą įpareigoti NŽT kreiptis į prokuratūrą dėl neteisėto Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimo Nr.21-62104-16638 panaikinimo teismine tvarka, nes Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo gynimo skyriaus prokuroras 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr.VI-55 ir 2016 m. birželio 2 d. nutarimu Nr.VI-28 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kadangi pareiškėjos keliamas ginčas yra ne dėl viešojo intereso, o dėl privačių V. N. interesų.

18. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydama jį panaikinti, iš esmės nenurodė naujų argumentų, negu buvo išdėsčiusi patikslintame skunde, akcentavo, kad teismas nevertino naujausių S. U. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nepagrįstai rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens šališkais paaiškinimais ir 1993 m. birželio 16 d. susitarimu, kuris yra niekinis, nes jo negalėjo sudaryti asmuo, neturintis teisų į žemę, prašė pridėti naujus įrodymus.

19. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1076/2014 m., kt.). Bylos nagrinėjimo apimtį pirmosios instancijos teisme apibrėžia priimto pareiškėjos skundo pagrindas ir dalykas – t. y. teismui pareikšti reikalavimai dėl pažeistų teisių gynimo, ir tos skunde nurodomos aplinkybės, kurios patvirtina pareiškėjos teisių pažeidimus. Kitos skunde teismui nurodomos aplinkybės, kurios nėra susijusios su pareiškėjos pažeistomis teisėmis, ginamomis byloje, nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką, laikytinos perteklinėmis, ir, nepaisant pareiškėjos subjektyvaus įsitikinimo, vien dėl šios priežastis neturi būti tiriamos ir vertinamos pareiškėjos nurodomu būdu. Įrodymai, kurie nėra susiję su byloje tiriamomis aplinkybėmis (t. y. su bylos nagrinėjimo dalyku), neturi būti pridedami prie bylos, jie neturi teisinės reikšmės (sąsajumo reikalavimas). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos pateikiami duomenys – 1961 m. rugsėjo 28 d. protokolo Nr. 8 ir sprendimo Nr. 14 apie K. U. skirtą ruberoidą tvarto stogo dangai kopijos, 1940 m. pasienio policijos tarnautojo anketą nepridedami prie bylos, nes dokumentuose užfiksuotos aplinkybės nesusijusios su byloje pareikštų reikalavimų pagrindimu.

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 143 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr. LVAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1124/2014, kt.).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, todėl iš naujo pareiškėjos argumentų, kurie apeliaciniame skunde nurodomi tie patys, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui, ir iš esmės grindžiami teiginiu, kad K. U. neturėjo nuosavybės teisių į grąžintiną žemę, nenagrinėja.

22. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis byloje surinktais duomenimis nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė vienam savininkui S. U. (pareiškėjos seneliui), papildomai pažymi, kad pareiškėja neturi savarankiškos reikalavimo teisės Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pagrindu reikšti prašymą (pretenduoti) atkurti nuosavybės teises. Jos teisė yra išvestinė, atsiradusi paveldėjimo pagal įstatymą po tėvo P. U. mirties 2015 m. pagrindu. Pareiškėja paveldėjo ne turtinę teisę specialaus įstatymo pagrindu, bet konkretų turtą – žemės sklypą, t. y. jau realizuotą turtinę teisę tokiu būdu ir tokia apimtimi, kokia ją realizavo palikėjas. Pareiškėjai, siekiančiai įrodyti, kad palikėjo valia realizuoti turtinę teisę nurodytu būdu ir nurodyta apimtimi buvo netinkamai pareikšta, nepakanka reikalauti atkurti nuosavybės teises S. U. nurodant, kad 1993 m. birželio 16 d. susitarimas yra niekinis. Pareiškėjai, manančiai, kad toks susitarimas neatitiko tikrosios jį sudariusių asmenų (ar vieno asmens) valios, kad jis buvo sudarytas dėl esminio suklydimo ir / ar suklaidinimo jį sudarant, tenka šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nes žemės valdymas nuosavybės teise iki nacionalizacijos yra tas faktas, kuris turėjo būti gerai žinomas susitarimo šalims, buvo susitarimo objektu ir dėl jo galėjo būti suklysta ir / ar suklaidinta. Minėta, kad byloje esantys duomenys dėl ginčo žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos nėra vienareikšmiai patvirtinantys kurio nors vieno savininko (S. U. ar K. U.) teises, ši aplinkybė yra ginčo ir įrodinėjimo dalyku, todėl susitarimas negali būti laikomas niekiniu. Be to, susitarimo galiojimas ir ginčo žemės sklypo valdymas nuosavybės teise iki nacionalizacijos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėja yra ne pretendentė atkurti nuosavybes teises, o tik asmens, įgyvendinusio šią teisę, turto paveldėtoja, ir byloje nėra pareikšti reikalavimai nei dėl Sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, nei dėl susitarimo nuginčijimo, nei dėl atsakovo administracinio akto (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 23SD-6672-(14.23.7) „Dėl prašymo nagrinėjimo“), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymą, panaikinimo. Beje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo (taip pat ir dėl kitų paminėtų reikalavimų) jau yra pasibaigę terminai, ir tai būtų savarankišku pagrindu atsisakyti ginti tariamai pažeistas asmens teises.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė pakankamus motyvus dėl visų pareiškėjos skundo reikalavimų, pasisakė dėl visų aplinkybių, kurios reikšmingos byloje pareikštiems reikalavimams teisingai išspręsti, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė