Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-11 · Administracinė byla Nr. I-2652-1063/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-11
Bylos Nr.
I-2652-1063/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02635-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2652-1063/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02635-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1.; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodo, kad jis nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas – vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, žiemą pasidengdavo ledu, kurio niekas nevalydavo, todėl buvo sunku vaikščioti. Pataisos namų sporto salė buvo per maža, joje telpa 3-4 asmenys, todėl pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Sanitarinis mazgas pasenęs, nėra įrengtų unitazų, todėl sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas, pasinaudojęs juo, negalėdavo grįžti į gyvenamąją patalpą dėl įsigėrusio nemalonaus kvapo į drabužius. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teigia patyręs didelį stresą, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko bendravimas, nusilpo fiziškai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2017 m. vasario 17 d., buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109, kurioje gyveno iki 2017 m. vasario 22 d. Šios kameros plotas 19,78 kv. m, įrengtos trys dviaukštės lovos, t. y. šešios miegamosios vietos. Pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,3 kv. m ploto, jis turėjo galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Likusį laiką – iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306, jam skirta miegamoji vieta Nr. 10. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.l ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, jų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, įskaitant penktąjį būrį, kuriame buvo pareiškėjas, įrengtas erdvus pasivaikščiojimo kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų ploto normatyvų. Nuteistieji turi pareigą patys tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbo ir pasivaikščiojimo vietas. Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės, teisės aktai tokios prievolės nenumato. I-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra sporto inventorius. I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų). Trečiame aukšte, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename po penkias tualeto vietas, keturi pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausykles. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

5. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. rugsėjo 20 d. buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-4736-790/2017 pagal A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi Nr. A-1259-822/2019 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį dėl ginčo faktinių aplinkybių prieštaringumo ir įrodymų, kuriais grindžiami atsiliepimo argumentai, trūkumo.

Nagrinėjant šią administracinę bylą pareiškėjo skundas bus nagrinėjamas iš esmės ir ginčo proceso šalių argumentai bus vertinami papildomai gautų rašytinių įrodymų apimtyje.

6. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Vilniaus PN galimai netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

7. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

8. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).

9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

10. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas).

11. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 17 d. atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į įstaigos karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamos vietos ir vienam asmeniui teko 3,3 kv. m. ploto gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas šioje kameroje gyveno nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. Vėliau pareiškėjas iš šios gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į bendrabučio gyvenamąją patalpą Nr. 5-306-10, kurios plotas 33,46 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,35 kv. m..

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis negyveno 109 kameroje, o jo kameros numeris buvo 108 ar 110 ir jo kamera buvo priešais kamerą Nr. 109. Teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi įpareigojo atsakovės atstovą pateikti duomenis, patikslinant, kokioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo apgyvendintas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. bei pateikti kitus papildomus duomenis.

Vilniaus pataisos namai informavo, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 17 d. atvykęs į Vilniaus PN buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, kaip ir nurodyta atsiliepime, bei pateikė šiuos teiginius patvirtinančius rašytinius įrodymus – žurnalo kopiją bei kitus prašomus duomenis.

13. Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam nepažeidžiant ploto kameroje reikalavimų, viso ginčo laikotarpiu, nebuvo pažeista. Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 19, 20, 21) nustatyta, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu, kalėjo karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 109 ir bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306-10, kuriose jam teko nuo 3,33 kv. m. iki 3,35 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjo argumentus, kad jis karantino gyvenamojoje kameroje Nr. 109 negyveno, atsakovės atstovas paneigė pateikdamas rašytinius įrodymus (b. l. 148), kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu išdėstytos abejonės jokiais įrodymais neįrodė.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, žiemą pasidengdavo ledu, kurio niekas nevalydavo, todėl buvo sunku vaikščioti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių patalpų dydžiai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šioje skundo dalyje konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, t. y., jog Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bei pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio laikyti pagrįstais. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kiemeliai žiemą pasidengdavo ledu ir būdavo sunku vaikščioti pažymėtina, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl nevalytų kiemelių, ar duomenų, kad dėl nevalytų kiemelių pareiškėjui buvo atsiradusi žala (pvz. sveikatos sužalojimas ir pan.). Atsižvelgiant į tai, vertinti šiuos pareiškėjo argumentus kaip pagrįstus, pagrindo nėra.

15. Analogiškai pasisakytina ir dėl argumento, kad pataisos namų sporto salė buvo per maža, nes joje telpa 3-4 asmenys, todėl pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja sporto salės patalpų dydžių, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) vertinti kaip neteisėtų, taip pat nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl to, kad pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Į bylą pateiktos Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukos (b. l. 14–15), iš kurių matyti, kad kiemelyje taip pat yra sportinis inventorius, kiemelis erdvus, todėl pareiškėjas turėjo galimybę sportuoti ne tik uždaroje patalpoje, tačiau ir gyvenamojo korpuso kiemelyje. Taigi pripažintina, kad pareiškėjas turėjo galimybę sportuoti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas pasenęs, nėra įrengtų unitazų, todėl sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas, pasinaudojęs juo, negalėdavo grįžti į gyvenamąją patalpą dėl įsigėrusio nemalonaus kvapo į drabužius.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurioje sanitarinio mazgo ypatumai nebuvo reglamentuoti. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyti pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai (pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 20)) grupei, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimai. Minėtų taisyklių 5.7 punktas numato, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas atskiras sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Taigi ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumai bendrabučio tipo patalpose nebuvo reglamentuoti. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte numatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas. Aptartų teisės nuostatų kontekste, darytina išvada, kad, net ir tuo atveju, jei 5-o būrio sanitariniame mazge (bendrabučio tipo patalpose), kaip teigia pareiškėjas, nebuvo įrengtų klozetų (atsakovės pateikė foto nuotrauką iš kurios nėra matyti, kokio tipo tualetas 5-o būrio sanitariniame mazge, b. l. 50), tačiau teismas neturi teisinio pagrindo vertinti atsakovės atstovo veiksmų, kaip neteisėtų, nes, ginčo laikotarpiu, teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų įrengimą, sanitarinio mazgo ypatumų nereglamentavo. Kita vertus, vien pareiškėjo deklaratyvių argumentų, kad dėl unitazo nebuvimo iš sanitarinio mazgio sklido nemalonus kvapas, pareiškėjo drabužiai prisigerdavo to kvapo ir jam tekdavo, prieš įeinant į kamerą, pastovėti koridoriuje, neužtenka padarytai žalai pagrįsti. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kokia jam žala dėl to buvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, skunde šiuo aspektu nurodyti pažeidimai dėl sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumų ir pareiškėjui dėl kilusios žalos, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš Vilniaus PN papildomai pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 149–161) matyti, kad Karantino gyvenamosiose patalpose yra įrengtas uždaras sanitarinis mazgas, jame yra kriauklė. Kaip nurodė atsakovės atstovas, Karantino gyvenamosiose patalpose dirba Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime dirbantis nuteistasis, kuris yra atsakingas už karantino gyvenamųjų patalpų tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-82/2014). Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. CK 6.250 straipsnio prasme, vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-438-336/2012).

18. Pareiškėjas jo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad būtent kalėjimas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis lėmė žalos atsiradimą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, svarių argumentų, patvirtinančių, kad jis buvo laikomas įstatymų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde iš esmės tik abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas netinkamomis ir sveikatai pavojų keliančiomis sąlygomis, tačiau jokių konkrečių blogų (pažeidžiančių higienos sąlygas) sąlygų pareiškėjas neįrodė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sąlygos, kuriomis kalėjo pareiškėjas, buvo pripažintos netinkamomis gyventi, o pareiškėjas buvo kalinamas būtent tokiomis sąlygomis. Byloje nėra jokių įrodymų, pvz. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos aktų, išvadų, kad kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo pripažintos netinkamomis gyventi, o sanitariniai mazgai netinkami naudotis.

19. Pareigos pareiškėjui nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas, lėmusias jo teisių pažeidimą, kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodė. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Tomas Blinstrubis