Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-20 · Administracinė byla Nr. I-4736-790/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-20
Bylos Nr.
I-4736-790/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4736-790/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02635-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. L. skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas – vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, žiemą pasidengdavo ledu, kurio niekas nevalydavo, todėl buvo sunku vaikščioti. Pataisos namų sporto salė buvo per maža, joje telpa 3-4 asmenys, todėl pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Sanitarinis mazgas pasenęs, nėra įrengtų unitazų, todėl sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas, pasinaudojęs juo, negalėdavo grįžti į gyvenamąją patalpą dėl įsigėrusio nemalonaus kvapo į drabužius. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teigia patyręs didelį stresą, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko bendravimas, nusilpo fiziškai.

Atsakovo atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–13). Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2017 m. vasario 17 d., buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 109, kurioje gyveno iki 2017 m. vasario 22 d. Šios kameros plotas 19,78 kv. m, įrengtos trys dviaukštės lovos, t. y. šešios miegamosios vietos. Asmenų skaičius tokio tipo patalpose nuolat kinta, jose asmenys laikomi trumpą laiką. Pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,3 kv. m ploto, jis turėjo galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Likusį laiką – iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306, jam skirta miegamoji vieta Nr. 10. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.l ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, jų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, įskaitant penktąjį būrį, kuriame buvo pareiškėjas, įrengtas erdvus pasivaikščiojimo kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų ploto normatyvų. Nuteistieji turi pareigą patys tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją, darbo ir pasivaikščiojimo vietas. Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės, teisės aktai tokios prievolės nenumato. I-ojo gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra sporto inventorius. I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų). Trečiame aukšte, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengti du sanitariniai mazgai, kiekviename po penkias tualeto vietas, keturi pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausykles. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN patalpose, kurių plotas buvo per mažas – vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Minimalius gyvenamojo ploto normatyvus nuo 2010 m. balandžio 30 d. pataisos namuose nustato Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas, kuriame numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pagal šių taisyklių 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpoms nustatomas minimalus 3,6 kv. m. reikalavimas, tenkantis vienam asmeniui. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 9) pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos šešios miegamosios vietos, nurodė, kad Vilniaus PN nesisteminama informacija, kiek asmenų konkrečiu metu būna karantino patalpose, asmenų skaičius tokiose patalpose nuolat kinta, be to, šios patalpos dienos metu nėra rakinamos, nuteistieji turi galimybę judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Pareiškėjas buvimo Vilniaus PN metu dėl laikymo sąlygų nesiskundė (b. l. 26), nenurodė, kiek asmenų su juo buvo laikoma karantino patalpoje, todėl, įvertinus kameros plotą ir maksimalų galimą asmenų skaičių – 6, pareiškėjui minėtoje kameroje teko ne mažiau kaip 3,33 kv. m. Kadangi pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, karantino patalpos nelaikytinos kamerų tipo patalpomis, todėl pripažintina, kad jo laikymo sąlygos karantino patalpoje nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, t. y. jam tenkantis plotas buvo didesnis, nei nustatytas minimalus 3,1 kv. m plotas. Pareiškėjo laikymo bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306 metu nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. jam teko apie 3,35 kv. m ploto, kadangi minėtos patalpos plotas 33,46 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 10) ir tai taip pat atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto nepagrįsti.

Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo prezumpcija, turi būti nustatoma, ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto atimant kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, tačiau įskaičiuojant į bendrą kameros plotą užstatytą baldais plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT minėtoje byloje taip pat vertino, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno patalpoje, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas nebuvo, jis įrengtas atskiroje patalpoje (b. l. 24), pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, jis turėjo teisę dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, suponuojančiomis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jo buvimo Vilniaus PN metu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, žiemą pasidengdavo ledu, kurio niekas nevalydavo, todėl buvo sunku vaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 18-21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 14–15) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemas erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, slidūs ar nevalyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namų sporto salė buvo per maža, joje telpa 3-4 asmenys, todėl pareiškėjui buvo atimta galimybė sportuoti. Įrengimo taisyklės nenumato pataisos įstaigoms pareigos įrengti sporto salės, nenustato ploto reikalavimų tokio pobūdžio patalpoms. Remiantis minėtų taisyklių 20 punktu, sporto įranga ir inventorius gali būti įrengiami pasivaikščiojimo kiemuose. Aukščiau aptartos Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukos (b. l. 14–15) įrodo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė sportuoti ir naudotis pasivaikščiojimo kieme įrengtu sporto inventoriumi. Be to, kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, pareiškėjas turėjo galimybę sportuoti ir I-ame gyvenamajame korpuse įrengtoje patalpoje su sporto inventoriumi. Iš pateiktų į bylą šios patalpos fotonuotraukų (b. l. 41–43) matyti, kad patalpa yra pakankamai erdvi, su dviem atidaromais langais, veidrodžiu, joje įrengti įvairūs treniruokliai, yra svarmenų, daug kitokio sportinio inventoriaus. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo skundo aspektu atmetami kaip neįrodyti. Pripažintina, kad pareiškėjas turėjo tinkamas sąlygas sportuoti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN sanitarinis mazgas pasenęs, nėra įrengtų unitazų, todėl sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas, pasinaudojęs juo, negalėdavo grįžti į gyvenamąją patalpą dėl įsigėrusio nemalonaus kvapo į drabužius. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu atlikimo Vilniaus PN metu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 20). Įrengimo taisyklių 5 punktas numato pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupe, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimus. Minėtų taisyklių 5.7 punktas numato, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas atskiras sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kurios 34 punkte numatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų), pateikė tai patvirtinantį pastato planą (b. l. 24). Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso 5 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės (b. l. 50–53). Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, nuo gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, jį skiria koridorius (b. l. 24). Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai bei juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumo.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. L. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras