Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.3; 1.3.7.5.1; 1.3.7.5.3; 1.3.7.6; 1.3.7.7; 3.2.3.1; 3.2.6.1

2017 m. sausio 9 d.

dalyvaujant ieškovo UAB „Brokmida“ atstovui direktoriui V. G. ir atstovui pagal pavedimą advokato padėjėjui Dainiui Dargevičiui, atsakovui J. K., jo atstovei pagal pavedimą K. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Brokmida“ patikslintą ieškinį atsakovui J. K. dėl Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2016-05-03 sprendimo Nr. DGKS-2046 panaikinimo bei materialinės žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, J. N. ir K. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – komisija) 2016-05-03 sprendimu Nr. DGKS-2046 atsisakė nagrinėti ieškovo UAB „Brokmida“ prašymą atsakovui J. K. dėl materialinės žalos atlyginimo, neatnaujinus praleisto prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai termino.

Ieškovas UAB „Brokmida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti 2016-05-03 darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-2046, priteisti iš atsakovo J. K. ieškovui UAB „Brokmida“ 8248,00 Eur materialinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas J. K. nuo 2015-03-18 darbo sutarties pagrindu pradėjo dirbti UAB „Brokmida“ vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose. Darbo sutarties sudarymo metu atsakovas buvo tinkamai supažindintas su darbuotojo pareiginiais nuostatais, su atmintine vairuotojui - ekspeditoriui bei pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2016-01-29 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu). Pagal su darbdaviu pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovas prisiėmė atsakomybę už visą dėl jo kaltės padarytą žalą jam patikėtoms materialinėms vertybėms (sutarties 1.1 punktas) – baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (1.1.3 punktas) ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitokių instrukcijų pažeidimų (1.1.7 punktas). Atsakovas, 2015-07-22 vairuodamas krovininį automobilį DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba KOGEL, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sukdamas į kairę, nepraleido priešais atvažiuojančio automobilio ir padarė kelių eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės. Atsakovas į įvykio vietą atvykusiems Italijos policijos pareigūnams nepateikė reikiamo krovinio leidimo (licencijos). Pagal žodinį atsakovo paaiškinimą atsakovas leidimą atidavė kitam vairuotojui – ekspeditoriui J. N. kuomet keitėsi krovinių dokumentais. Kadangi atsakovas, atlikdamas tarptautinį pervežimą iš Lietuvos į Italiją tretiesiems asmenims, neturėjo tokiam kroviniui numatyto Bendrijos leidimo, atsakovui buvo surašytas protokolas dėl Įstatymo Nr. 298/1974 46 straipsnio 2 punkto pažeidimo, trims mėnesiams buvo areštuotas UAB „Brokmida“ priklausantis krovininis automobilis DAF ir paskirta 4130 Eur bauda. UAB „Brokmida“, siekdama sumažinti įmonės nuostolius dėl automobilio arešto, kreipėsi į Italijoje esančią advokatų kontorą dėl skundo parengimo ir automobilio arešto panaikinimo, dėl atsakovo kaltės patyrė nuostolius dėl paskirtos baudos, teisinių paslaugų, bylinėjimosi išlaidų, vietinių rinkliavų, krovininio automobilio saugojimo ir atsakovo apgyvendinimo išlaidų apmokėjimo. Ieškovas už advokato pagalbą ir vietines rinkliavas sumokėjo 6314,00 Eur, už automobilio saugojimą – 600,00 Eur išlaidų, už atsakovo apgyvendinimą – 650 Eur išlaidų. Eismo įvykio metu automobiliui padarytą žalą atlygino draudimo bendrovė, tačiau buvo padaryta 579,24 Eur išskaita (franšizė). Už vertimo paslaugas iš italų į lietuvių kalbą ieškovas sumokėjo 105,00 Eur. Iš viso ieškovas dėl atsakovo kaltės patyrė 8248,00 Eur nuostolius. Nurodo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė eismo įvykio sukėlimu ir leidimo nepateikimu policijos pareigūnams, kai atsakovas, pagal jo paaiškinimus, per neapsižiūrėjimą jį atidavė kitam vairuotojui ir tokiu būdu jį prarado. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui ir buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo J. N. nėra atsakingas už žalos padarymą, nes krovinio dokumentus turi tikrinti vairuotojas – ekspeditorius, kuris išvyksta į reisą. Vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad vairuotojas – ekspeditorius patikrina krovinį, dokumentus ir daro atitinkamas žymas ant dokumentų. Trečiajam asmeniui J. N. jokių problemų su dokumentais, perimtais iš atsakovo nekilo, todėl būtent atsakovo aplaidus elgesys ir darbo pareigų, nustatytų įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas nulėmė žalos atsiradimą. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad atsakovas žadėjo atlyginti ieškovui padarytą žalą, tačiau žalos neatlyginęs, 2016-01-27 pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Būtent tą dieną ieškovas sužinojo apie savo pažeistą teisę ir nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Todėl nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu dėl senaties termino skaičiavimo ir prašo panaikinti ginčijamą komisijos sprendimą.

Teismo posėdžio metu ieškovo UAB „Brokmida“ atstovai prašė patikslintą ieškinį tenkinti jame nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad atsakovas 2015-06-02 Vokietijoje pasikeitė transporto priemonėmis su kitu vairuotoju ir 1,5 mėnesio važinėjo netikrindamas turimų dokumentų. Dėl senaties termino skaičiavimo nurodė, kad ieškovui buvo žinomi objektyvūs kriterijai, kad buvo padaryta žala, bet nežinomi subjektyvūs kriterijai, kad darbuotojas žalos neatlygins. Draudimo sutartis, pagal kurią buvo atlyginta transporto priemonei įvykio metu padaryta žala, sudaryta taip, kad būtų taikoma kuo mažesnė franšizė, galimybės sudaryti sutartį tokiu būdu, kad franšizė nebūtų taikoma, nėra. Ieškovas patyrė nuostolių ne tik dėl transporto priemonės remonto, bet ir dėl jos prastovos, tačiau atlyginti šiuos nuostolius atsakovo neprašo. Mano, kad iš trečiųjų asmenų, įtrauktų į bylą, nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, nes jie darbines pareigas vykdė tinkamai.

A. J. K. pateikė atsiliepimus į ieškinį ir patikslintą ieškinį, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti, 2016-05-03 darbo ginčų komisijos sprendimą palikti nepakeistą. Sutiko su darbo ginčų komisijos išvadomis, kad ieškovas kreipėsi į komisiją praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Ieškovo nurodytoje atmintinėje vairuotojui – ekspeditoriui nėra aiškiai nurodytos darbuotojo subjektinės teisės ir pareigos, nes nenurodyta kokie konkretūs dokumentai turi būti patikrinti vairuotojui išvykstant į reisą, pasikraunant ar išsikraunant krovinį. Tai sudaro sąlygas įmonėje dirbančiam darbuotojui nežinoti savo subjektinių teisių ir pareigų, dėl ko nesant darbuotojo kaltės gali atsirasti žala. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas J. K., išvykdamas į reisą, nepatikrino visų dokumentų ir jų neturėjo, todėl pažeidė atmintinės vairuotojui nuostatą patikrinti visus dokumentus, nes 2015-07-15 iš Lietuvos į reisą išvyko kitas įmonės darbuotojas J. N., kuris 2015-07-20 Austrijos mieste K. pasikeitė su J. K., neperduodamas jam kroviniui numatyto Bendrijos leidimo. Atsakovas neturėjo galimybės pats išsirašyti licencijos, nes ji buvo kitoje mašinoje. Už šio leidimo neturėjimą vairuotojas J. N., išvykęs iš Lietuvos, nebuvo traukiamas materialinėn atsakomybėn, tokiu būdu nepagrįstai apkaltinant atsakovą. Dėl to teigė, kad darbdavys ne tik netinkamai organizavo darbą, bet ir neatliko reikiamos vairuotojo J. N., išvykusio iš Lietuvos, kontrolės, bei kito darbuotojo darbo pareigų neįvykdymo pasekmes perkėlė atsakovui.

Teismo posėdžio metu atsakovas J. K. ir jo atstovė palaikė pateiktą atsiliepimą į patikslintą ieškinį, papildomai paaiškino, kad atsakovas J. K. liepos 18 d. išvažiavo į komandiruotę su transporto priemone Volvo, darbdavio nurodymu keitėsi su kitu vairuotoju, kurio vardo ir pavardės nežino, transporto priemonėmis ir jam kitas vairuotojas perdavė vairuoti transporto priemonę DAF, su kuria ir padarė eismo įvykį. Dokumentais jie nesikeitė. Išvykdamas iš Lietuvos, patikrino Volvo dokumentus, o DAF dokumentų netikrino. Po eismo įvykio transporto priemonės DAF licencijos nerado, licencija buvo mašinoje pas J. N.. Su avarijos metu padaryta žala sutinka, likusioje dalyje ieškinio nepripažįsta, mano, kad ne dėl jo kaltės neturėjo nurodyto dokumento, todėl neprivalo atlyginti ir dėl to atsiradusių nuostolių.

Trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, J. N., pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovas J. K., o ne jis yra atsakingas dėl darbdaviui padarytos žalos. Nurodė, kad jis su J. K. keitėsi priekabomis ir sutartoje vietoje jie apsikeitė priekabomis ir krovinio (priekabų) dokumentais. Jis patikrino privalomus turėti dokumentus, visi privalomi dokumentai jam buvo perduoti, o jis J. K. perdavė visus prikabos, kurią šis perėmė, dokumentus. Apsikeitęs dokumentais, trečiasis asmuo tęsė reisą, po kelių dienų su juo susisiekė vadybininkas, kuris nurodė patikrinti J. K. jam perduotus dokumentus. Patikrinęs dokumentus, tarp J. K. jam perduotų priekabos dokumentų rado ir krovininio automobilio (galvos) dokumentus. Todėl mano, kad už žalos padarymą nėra atsakingas, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, K. K., pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad nurodytu maršrutu su nurodytu sunkvežimiu vyko ir apsikeitė sunkvežimiais bei priekabomis ir dokumentais su J. K.. Visus privalomus turėti dokumentus prieš išvykstant į komandiruotę jam perdavė darbdavys, nes prieš išvykstant iš UAB „Brokmida“ teritorijos jis patikrino privalomus turėti dokumentus. Atvykęs į apsikeitimo vietą, J. K. atidavė visus krovininio automobilio dokumentus. Prieš atiduodamas dokumentus J. K., jų netikrino, nes tai nenumatyta atmintinėje ar vairuotojo – ekspeditoriaus pareigybių aprašyme, o J. K. jam nenurodė, kad nebuvo perduoti kokie nors dokumentai. Todėl mano, kad už padarytą žalą nėra atsakingas, nes visus darbdavio nurodymus ir pareiginius nuostatus įvykdė sąžiningai ir nieko nepažeidė. Prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Tretieji asmenys J. N. ir K. K. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuoti tinkamai. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, prašė nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta tretiesiems asmenims nedalyvaujant (CPK 247 str. 2 d.).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atsakovo ir šalių atstovų paaiškinimais teismo posėdžio metu ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas J. K. pagal 2015-03-18 neterminuotą darbo sutartį nuo 2015-03-19 dirbo UAB „Brokmida“ vairuotoju – ekspeditoriumi, jam nustatytas 1,31 LR Vyriausybės numatytas minimalus valandinis darbo užmokestis pagal suminę darbo laiko apskaitą, mokami ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigiai už komandiruotes. Darbo sutartis buvo nutraukta 2016-01-29 pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį darbuotojo prašymu (1 t., 6-7, 57 b. l.). 2015-03-18 darbdavys UAB „Brokmida“ su darbuotoju J. K. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių – pinigų, automobilio, puspriekabės ir krovinio saugumą (1 t., 63 b. l.). 2015-07-22 atsakovui J. K. buvo surašytas protokolas Nr. 22555 dėl nustatyto krovinių vežimo taisyklių pažeidimo, kuriame Italijos policijos pareigūnai konstatavo, kad J. K. pažeidė Įstatymo Nr. 298/1974 46 straipsnio 2 punktą, kadangi transporto priemonės DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba Koegel, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas J. K., atlikdamas tarptautinį pervežimą iš Lietuvos į Padovą (Italija) tretiesiems asmenims, neturėjo tokiam kroviniui numatyto bendrijos leidimo. Dėl nurodyto pažeidimo transporto priemonei buvo taikomas 3 mėnesių administracinis areštas, transporto priemonė perduota saugojimui, paskirta minimali 4130,00 Eur bauda (1 t., 8-10 b. l.). A. J. K. 2015-08-24 paaiškinime UAB „Brokmida“ direktoriui pripažino, kad 2015-07-22 Italijoje prie Bologno miesto, sukdamas į kairę nepraleido priešais atvažiuojančio automobilio (1 t., 58 b. l.). Pagal 2015-07-22 sąskaitą Nr. 025-15, 2015-08-04 sąskaitą Nr. 028-15, 2015-10-19 sąskaitą Nr. 036-15 UAB „Brokmida“ turėjo sumokėti iš viso 6314,00 Eur dėl paskirtos administracinės nuobaudos, administracinės praktikos sprendimo ir administracinių procedūrų atlikimo Bolinijos mieste ir žyminio mokesčio bei dokumentų patvirtinimo (1 t., 11-17 b. l.). Areštuota transporto priemonė buvo saugoma Italijoje, už tai UAB „Brokmida“ sumokėjo 600,00 Eur (1 t., 16-37 b. l.). Už atsakovo J. K. apgyvendinimą viešbutyje buvo sumokėta 650,00 Eur (1 t., 38-50 b. l.). Dėl dokumentų vertimo iš italų į lietuvių kalbą ieškovas sumokėjo 105,00 Eur (1 t., 51, 52 b. l.). Ieškovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad faktiškai yra patyręs iš viso 8248,24 Eur žalą ir reikalauja atsakovo atlyginti 8248,00 Eur nuostolius. 2014 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. DS6-1 patvirtinti UAB „Brokmida“ vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiai nuostatai, kuriuose numatytos vairuotojų pareigos, kelionės dokumentai ir kt. (1 t., 118-128 b. l.). Atmintinės vairuotojui – ekspeditoriui, patvirtintos 2014-04-07 UAB „Brokmida“ direktoriaus, 16 punkte numatyta, kad įvykus autoįvykiui, avarijai, dėl vairuotojo kaltės iš vairuotojo bus išskaičiuojama franšižės dydžio išskaita, „ypač svarbu žinoti“ 4 punkte numatyta, kad išvykstant į reisą, pasikraunant ar išsikraunant būtina, privaloma patikrinti visus dokumentus (1 t., 59-62 b. l.). Pagal darbuotojų, susipažinusių su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais sąrašą, atsakovas J. K. 2015-03-18 pasirašė, kad yra susipažinęs su pareiginiais nuostatais (1 t., 157 b. l.). Laikotarpiu nuo 2015-03-19 iki 2016-01-29 jokios išskaitos nei iš atsakovo J. K. darbo užmokesčio, nei iš dienpinigių nebuvo daromos (1 t., 94-117, 129 b. l.).

Kaip jau buvo minėta, darbo ginčų komisija 2016-05-03 sprendimu Nr. DGKS-2046 ieškovo UAB „Brokmida“ prašymą atsisakė nagrinėti neatnaujinus praleisto prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai termino.

Ieškovas prašo panaikinti šį darbo ginčų komisijos sprendimą kaip nepagrįstą. Atsakovas su šiuo darbo ginčų komisijos sprendimu sutiko ir nurodė, kad darbo ginčų komisija pagrįstai atsisakė spręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl suėjusio senaties termino kreiptis į komisiją.

DK 289 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyta, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą (toliau – prašymas) darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės; praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis.

DK IV skyriaus „Terminai“ normose įtvirtinti šių rūšių (pobūdžio) terminai: ieškinio senaties, naikinamieji, procedūriniai ir procesiniai (DK 27–29 straipsniai). DK 27 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senatį, nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (1 dalis); bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (2 dalis); ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (5 dalis). DK 29 straipsnyje, reglamentuojančiame procedūrinius ir procesinius terminus, įtvirtinta, kad darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Taigi DK 27 ir 29 straipsniuose yra reglamentuojami skirtingų rūšių (pobūdžių) terminai. Termino teisinis kvalifikavimas (rūšies (pobūdžio) nustatymas) reikalingas jo taikymą reglamentuojančioms teisės normoms identifikuoti ir, vadovaujantis jomis, tinkamai jį taikyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 296 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 289 straipsnio 1 dalis) nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją kvalifikavimo, yra ne kartą konstatavęs, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. C. v. viešoji įstaiga Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. Ignalinos „Šaltinėlio“ mokykla, bylos Nr. 3K-3-665/2013). Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 296 straipsnio 1 dalies hipotezę ir šiuo metu galiojančio DK 289 straipsnio 1 dalies hipotezę, jose įtvirtinto teisinio reglamentavimo iš dalies tapatumą ir pasikeitimus, sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti nurodyta kasacinio teismo praktika dėl termino kreiptis į DGK teisinio kvalifikavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, pasisakydamas dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti darbo ginčą neatnaujinus praleisto prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai termino, konstatavo, kad DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimo terminas yra procedūrinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis). Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos.

Procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su DGK sprendimu, pagal DK 296 straipsnį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį apylinkės teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą.

Darbdavio reikalavimui taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui ir priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti teisme taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šioje byloje ieškovo ieškinys atsakovui teisme pareikštas nepraleidus nurodyto trejų metų ieškinio senaties termino. Taigi, procedūrinio termino kreiptis į darbo ginčų komisiją praleidimas šiuo atveju nepanaikina ieškovo subjektinės teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo.

Susipažinęs su Darbo ginčų komisijos sprendimu, teismas konstatuoja, kad darbo ginčų komisija tinkamai nustatė terminus, kada ieškovas įgijo teisę kreiptis į komisiją, pagrįstai vertino kada buvo gautos sąskaitos ir kiti duomenys apie žalos darbdaviui padarymo aplinkybes ir jos dydį. Įvertinusi šiuos duomenis, komisija padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai terminą. Teismas sutinka su komisijos išvadomis, kad ieškovas savo teisės kreiptis į darbo ginčų komisiją atsiradimą nepagrįstai sieja su atsakovo išėjimo iš darbo diena ir sužinojimu, kad atsakovas žalos neatlygins, nes pats atsakovo išėjimo iš darbo faktas ir atsisakymas geranoriškai atlyginti žalą nedaro jokios įtakos padarytos žalos nustatymui ir nedaro kliūčių reikšti reikalavimą dėl jos atlyginimo. Dėl to ieškovo reikalavimas panaikinti 2016-05-03 darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-2046 atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas. Tačiau, kaip minėta, tai netrukdo ieškovui teisme reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo.

Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo pareigos atlyginti darbdaviui padarytą turtinę žalą.

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Ji atsiranda esant DK 246 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai).

DK 253 straipsnyje pateikiamas pavyzdinis darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų sąrašas. Pagal jį darbuotojas privalo atlyginti materialią žalą, atsiradusią, be kita ko, dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo) (1 punktas); išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų (4 punktas).

Darbuotojų materialinė atsakomybė būna dviejų rūšių: ribotoji ir visiška. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, turi į darbuotoją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę; atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.).

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai - eismo įvykio sukėlimas ir vairuojamos transporto priemonės leidimo nepateikimas, lėmė nuostolių ieškovui atsiradimą.

Teismo nuomone, eismo įvykis, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovas J. K., šiuo atveju nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo padaryta ieškovo nurodyta 7668,76 Eur žala, kurią ieškovas nurodo patyręs dėl to, kad atsakovui buvo paskirta bauda ir areštuota transporto priemonė (visa nurodyta žala, išskyrus frančizę (8248,00 Eur - 579,24 Eur). Sutiktina su ieškovo atstovų nurodytomis aplinkybėmis, kad jeigu atsakovas nebūtų sukėlęs eismo įvykio, tai tikėtina nebūtų atsiradusi ir nurodyta žala. Tačiau ieškovo nurodytos pasekmės šiuo atveju kilo ne tiesiogiai iš eismo įvykio, bet dėl to, kad atsakovas policijos pareigūnams nepateikė krovinio vežimui būtinų dokumentų. Taigi eismo įvykis šiuo atveju nebuvo būtina žalos atsiradimo sąlyga. Tokią išvadą teismas daro remdamasis tuo, kad nurodytos pasekmės šiuo atveju galėjo kilti ne tik atsakovui sukėlus eismo įvykį, bet ir kitais atvejais, pavyzdžiui, policijos pareigūnams sustabdžius atsakovą ir patikrinus atsakovo bei jo vežamo krovinio dokumentus. Taigi šiuo atveju eismo įvykis yra viena iš priežasčių, lėmusių ieškovo nurodytų nuostolių susidarymą, tačiau tai nėra būtina ir pagrindinė nuostolių susidarymo priežastis.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo pagrindinė veikla yra krovinių gabenimas. Keleivių vežimo autobusais ir krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, veiklą už atlygį gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją. Vežėjas – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius ir krovinius. Įmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnyje. Vežėjo, turinčio nurodytą licenciją, keleiviams ar kroviniams vežti naudojamai kelių transporto priemonei išduodama licenciją atitinkanti licencijos kopija. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą būtent darbdaviui (vežėjui) tenka pareiga gauti licenciją krovinių gabenimui krovininėmis kelių transporto priemonėmis ir užtikrinti, kad jos kopija būtų kiekvienoje transporto priemonėje, turinčioje teisę vežti krovinius.

Nagrinėjamu atveju pagrindine nuostolių atsiradimo priežastimi pripažintinas transporto priemonės licencijos kopijos neturėjimas, nes jeigu atsakovas būtų turėjęs visus reikiamus dokumentus, tai nuostoliai, susiję su licencijos neturėjimu, nebūtų atsiradę. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti faktines aplinkybes, dėl kurių atsakovas neturėjo visų krovinio gabenimui būtinų dokumentų, taip pat, ar dėl jų neturėjimo yra kaltas tik atsakovas, ar ir kiti asmenys.

Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant atsakovo materialinės atsakomybės klausimą tikslinga išskirti nuostolių, susidariusių tiesiogiai dėl eismo įvykio, t.y. besąlyginės išskaitos (franšizės), atlyginimą, ir nuostolių, kuriuos lėmė būtent leidimo (licencijos) nepateikimas policijos pareigūnams, atlyginimą.

Tam, kad atsakovo atžvilgiu būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, ieškovas turi įrodyti įstatyminio reglamentavimo reikalaujamą juridinių faktų visumą.

Viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo darbinių funkcijų vykdymas buvo susijęs su jam patikėtų materialinių vertybių saugojimu, dėl ko su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovo su ieškovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.1.1 papunktis numatė, kad atsakovas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą dėl darbuotojui patikėtų materialinių vertybių netekimo, jų vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo).

Įmonei padarytos žalos dydis nustatomas pagal faktinius nuostolius, remiantis buhalterinės apskaitos duomenimis.

Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą atlyginti 579,24 Eur žalą, kurią ieškovas patyrė dėl to, kad draudimo bendrovė, atlygindama, eismo įvykio metu transporto priemonei padarytą žalą, taikė besąlyginę išskaitą (franšizę). Reikalavimą dėl nurodyto dydžio žalos atlyginimo ieškovas grindžia 2015-09-03 AB „Lietuvos draudimas“ pranešimu dėl žalos atlyginimo, kuriame nurodyta, kad UAB „Brokmida“ už 2015-07-22 įvykį, kurio metu buvo sugadintas DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apskaičiuota 4624,93 Eur draudimo išmoka, taikoma 579,24 Eur besąlyginė išskaita (1 t., 64 b. l.). Franšizė (išskaita) – tai nuostolių dalis, kurią kiekvieno draudžiamojo įvykio atveju atlygina pats klientas. Draudimo bendrovė atlygina nuostolių dalį, viršijantį franšizės sumą. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis). Darbdavys nėra įpareigotas drausti turtą, tačiau tai daro savanoriškai, siekdamas sumažinti galimus patiriamus nuostolius, todėl įvykus įvykiui, draudimo sutarties pagrindu neišmokėtos sumos, tame tarpe franšizė, laikytinos ieškovo nuostoliais, kurie gali būti išieškomi iš kaltų asmenų. Ieškovas, apmokėjęs transporto priemonės DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidas ir taip atlyginęs atsakovo padarytą žalą, kurios nepadengė draudiko sumokėta draudimo išmoka, patyrė žalos ir įgijo į atsakovą J. K. regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Pažymėtina tai, kad atsakovas, nors atsiliepime į ieškinį ir nurodė, kad nesutinka su ieškiniu šioje dalyje, tačiau teismo posėdžio metu su šiuo ieškinio reikalavimu iš esmės sutiko, nurodydamas, kad pripažįsta dėl transporto priemonės apgadinimo padarytą žalą, savo kaltės dėl eismo įvykio bylos nagrinėjimo metu neneigė, rašytiniame paaiškinime darbdaviui savo kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo pripažino. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas už jam patikėtą valdyti transporto priemonę buvo materialiai atsakingas pagal su darbdaviu sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį, dėl jo neteisėtų veiksmų – eismo įvykio sukėlimo ir kaltės buvo padaryta žala, todėl ieškovo reikalavimas dėl 579,24 Eur nuostolių atlyginimo, remiantis DK 255 straipsnio 3 punktu ir 257 straipsnio 4 dalimi, tenkintinas visiškai.

Iš ieškinio turtinio matyti, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą atlyginti likusią 7668,76 Eur faktiškai patirtą žalą, remiasi šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, kurios 1.1.3 papunktis įtvirtina darbuotojo materialinę atsakomybę dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės ir 1.1.7 papunktis įtvirtina darbuotojo atsakomybę už kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitokių instrukcijų pažeidimą. Tokiu būdu ieškovas šioje dalyje taip pat prašo taikyti visišką materialinę atsakovo kaip darbuotojo atsakomybę DK 255 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Teismas pažymi, kad teismo posėdžio metu šalys nurodė skirtingas faktines aplinkybes kada ir kokiomis aplinkybėmis įmonės darbuotojai keitėsi transporto priemonėmis ir dokumentais, nuo kada atsakovas vairavo transporto priemonę, su kuria pateko į eismo įvykį, atsakovas nežinojo vairuotojo, su kuriuo nurodė keitęsis transporto priemonėmis, vardo ir pavardės, todėl teismas įpareigojo ieškovą pateikti teismui papildomus rašytinius įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), remiantis kuriais nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Byloje pateikti odometro rodmenys patvirtina, jog J. K. transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria 2015-07-22 padarė eismo įvykį, vairavo nuo 2015-07-20 iki 2015-07-23, o nuo 2015-07-14 iki 2015-07-20 vairavo transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 155 b. l.), tuo tarpu trečiasis asmuo K. K. nuo 2015-06-12 iki 2015-07-20 vairavo transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o nuo 2015-07-20 iki 2015-07-23 – transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-07-14 įsakymas dėl tarnybinių komandiruočių patvirtina, kad J. K. nuo 2015-07-14 iki 2015-07-20 buvo siunčiamas į komandiruotę maršrutu Lietuva – Italija (1 t., 184 b. l.), o 2015-07-21 įsakymas dėl tarnybinių komandiruočių patvirtina, kad J. K. nuo 2015-07-21 iki 2015-08-21 buvo siunčiamas į komandiruotę maršrutu Italija-Austrija-Latvija-Lietuva (1 t., 158 b. l.). Šie duomenys patvirtina atsakovo J. K. nurodytas aplinkybes, kad transporto priemonėmis jis keitėsi su kitu vairuotoju, kurio vardo ir pavardės keitimosi metu nežinojo, 2015-07-20 dieną Austrijos mieste Kufšteine, ir šis vairuotojas jam neperdavė transporto priemonės (duomenys neskelbtini) dokumentų bei paneigia ieškovo ieškinyje ir ieškovo atstovų teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad atsakovas J. K. transporto priemonės (duomenys neskelbtini) dokumentus atidavė kitam vairuotojui ir tokiu būdu juos prarado ir būtent šios aplinkybės lėmė žalos darbdaviui padarymą.

Tokią išvadą teismas daro remdamasis ir kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Trečiasis asmuo J. N. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog komandiruotės metu tarp jam J. K. perduotų priekabos dokumentų rado J. K. vairuojamo krovininio automobilio (galvos) licenciją (1 t., 140 b. l.). Įvertinus šiuos trečiojo asmens rašytinius paaiškinimus su byloje pateiktais rašytiniais duomenimis – ieškovo pateikta 2016-08-31 pažyma Nr. 4, iš kurios matyti, kad J. K. vairavo vilkiką, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekabą, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o J. N. – vilkiką, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekabą, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir J. N. priekabą (duomenys neskelbtini) atidavė J. K., o J. K. J. N. priekabą (duomenys neskelbtini), Vokietijoje 2015-06-02 (1 t., 130 b. l.) bei 2015-05-24 įsakymu dėl tarnybinių komandiruočių, pagal kurį J. N. nuo 2015-05-24 iki 2015-08-12 buvo siunčiamas į komandiruotę, kurios maršrutas prasidėjo Lietuvoje ir baigėsi Vokietijoje (1 t., 131 b. l.), darytina išvada, kad trečiasis asmuo K. K. 2015-07-20 pats neturėjo transporto priemonės, kurią perdavė atsakovui, licencijos ir tuo pačiu jos neperdavė atsakovui J. K.. Trečiasis asmuo K. K. atsiliepime į ieškinį, nors ir nurodė, kad išvykdamas į komandiruotę, jis tikrino jam darbdavio perduotus dokumentus ir visi reikalingi dokumentai buvo ir visus dokumentus atidavė J. K., tačiau pažymėjo, kad J. K. atiduodamų dokumentų netikrino. A. J. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad transporto priemonių apsikeitimo metu jam trečiojo asmens K. K. perduotų dokumentų netikrino, nes dokumentai buvo palikti jam perduotoje transporto priemonėje. Sugretinus visus šiuos duomenis tarpusavyje (CPK185 straipsnio 1 dalis), pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas J. K. per laikotarpį nuo 2015-07-20, kai jam buvo perduota transporto priemonė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2015-07-22, kai įvyko eismo įvykis, galėjo nurodytos transporto priemonės licenciją kokiu nors būdu prarasti. Tokių aplinkybių nenurodė ir ieškovas, priešingai ieškovas tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu tvirtino, kad minėtas dokumentas jau po 2015-07-22 eismo įvykio buvo rastas pas trečiąjį asmenį J. N., kuriam minėtą dokumentą atsakovas atidavė 2015-06-02. Tokias aplinkybes savo atsiliepime į ieškinį patvirtino ir trečiasis asmuo J. N.. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas J. K. ieškovo nurodyto dokumento neturėjo ne dėl kokių nors tyčinių ar netyčinių savo veiksmų, lėmusių dokumento praradimą, o dėl to, kad dokumentas jam nebuvo perduotas.

Teismas taip pat pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog transporto priemonės licenciją pats atsakovas J. K. galėjo atiduoti J. N. 2015-06-02, sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą yra teisiškai nereikšminga, nes rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2015-06-02 iki to momento, kai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, 2015-07-22, buvo pakankamai ilgas laiko tarpas, kai atsakovas transporto priemonės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo ir atsakingas už šią transporto priemonę jis buvo tik nuo 2015-07-20. Būtent nuo šios dienos yra teisinis pagrindas vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą ir spręsti dėl materialinės atsakomybės jam taikymo.

Pagal byloje pateiktą rašytinę medžiagą ir trečiojo asmens K. K. atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, kad jis į komandiruotę išvyko iš UAB „Brokmida“ teritorijos, darytina išvada, kad būtent darbdavys turėjo užtikrinti, jog trečiasis asmuo K. K., išvykdamas į komandiruotę, turėtų visus transporto priemonei ir krovinio gabenimui reikalingus dokumentus, o trečiasis asmuo K. K., perduodamas transporto priemonę atsakovui, taip pat turėjo pareigą perduoti atsakovui ir transporto priemonės dokumentus.

Kaip jau minėta, būtent darbdaviui pagal esamą teisinį reglamentavimą, kaip vežėjui, tenka pareiga užtikrinti, kad kiekviena transporto priemonė, kuria gabenami kroviniai, turėtų licenciją. Tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais darbdavį ir administraciją įpareigoja ir DK 229 straipsnis. Tuo atveju, kai darbdavys siunčia darbuotojus į komandiruotes užsienyje ir nurodo darbuotojams – transporto priemonių vairuotojams - ekspeditoriams ne darbdavio buveinėje, o kokioje nors kitoje vietoje, šiuo atveju Austrijoje, keistis transporto priemonėmis ar priekabomis, jis savo valia praranda galimybę kontroliuoti darbuotojus ir užtikrinti tinkamą transporto priemonių bei krovinių bei jiems vežti būtinų dokumentų turėjimo kontrolę. Tokiu būdu darbdavys tuo pačiu prisiima riziką, kad tokiu atveju, jei vairuotojas (vairuotojai) tinkamai nevykdys pareigos perduoti visus krovinio gabenimui reikiamus dokumentus, dėl šių veiksmų tinkamo neatlikimo gali būti padaryta žala, kaip atsitiko nagrinėjamu atveju.

Darbdavio įpareigojimas vairuotojams tikrinti jiems perduodamus dokumentus ir šios pareigos įtvirtinimas įmonės lokaliniuose teisės aktuose negali būti vertinamas kaip pagrindas atleisti darbdavį nuo įstatyme įtvirtintos jo pareigos užtikrinti, kad tiek gabenami kroviniai, tiek transporto priemonės, kuriomis gabenami kroviniai, turėtų visus reikalingus dokumentus. Teismo vertinimu, darbuotojo pareiga tikrinti, ar turi kroviniui gabenti būtinus dokumentus, negali būti tapatinama su pareiga užtikrinti visų kroviniui gabenti reikalingų dokumentų gavimu ir jų tinkamu pardavimu darbuotojams. Nepriklausomai nuo to, ar komandiruotė, į kurią siunčiamas darbuotojas, prasideda Lietuvoje, ar užsienio valstybėje, būtent darbdavys (darbdavio administracija) turi užtikrinti, kad į komandiruotę transporto priemonė išvyktų su visais būtinais dokumentais, todėl teismas detaliau nepasisako dėl argumentų, susijusių su šalių argumentais, kada prasideda ir baigiasi komandiruotė. Atsakomybė darbuotojui kyla tuo atveju, jei nustatoma, kad darbdavys tinkamai užtikrino, jog visi dokumentai būtų transporto priemonėje, tačiau darbuotojas dėl savo tyčinių ar netyčinių veiksmų dokumentus komandiruotės metu prarado. Priešingas aiškinimas, teismo nuomone, būtų nesuderinamas su CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes sudarytų sąlygas darbdaviui piktnaudžiauti ir perkelti darbuotojams atsakomybę dėl tinkamos darbdavio pareigos gauti kroviniui gabenti reikiamus dokumentus ir juos perduoti darbuotojams, kuriems jie reikalingi tinkamam darbinių funkcijų įvykdymui, įgyvendinimo. Ieškovas šiuo atveju nepagrįstai atsakovo atsakomybę kildina iš pareigos turėti dokumentus, visiškai ignoruodamas tiek savo, kaip darbdavio, tiek trečiojo asmens K. K. pareigą tinkamai perduoti atsakovui reikiamus dokumentus.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju dėl to, jog ieškovas UAB „Brokmida“ neužtikrino, kad trečiasis asmuo K. K. transporto priemonėje DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), turėtų visus krovinio gabenimui reikalingus dokumentus ir trečiasis asmuo K. K. šių dokumentų neperdavė atsakovui J. K., kuris elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai netikrindamas jam trečiojo asmens K. K. kartu su transporto priemone perduodamų dokumentų ir nenustatė, kad neturi visų vairuotojo - ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 45.2 punkte numatytų transporto priemonės dokumentų bei neinformavo apie tai darbdavio ir dėl nurodytų priežasčių negalėjo pateikti transporto priemonės licencijos kortelės policijos pareigūnams, atsirado ieškovo nurodyti 7668,76 Eur dydžio nuostoliai, kuriuos ieškovas prašo atlyginti. Būtent visi šie veiksmai lėmė žalos darbdaviui atsiradimą, tarp šių veiksmų visumos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Vertinant aptartą situaciją, sumokėta bauda ir išlaidos, patirtos dėl transporto priemonės arešto ir siekio jį panaikinti teisinėmis priemonėmis, taip pat vertimo išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė buvo sulaikyta Italijoje, pripažintini darbdavio nuostoliais, kilusiais iš dalies dėl atsakovo – darbuotojo - kaltės. Todėl teisiniu požiūriu ši darbdavio žala gali būti priteisiama remiantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą. Atsižvelgdamas į tai, kad ne tik atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atveju lėmė nuostolių darbdaviui atsiradimą, yra pagrindas taikyti atsakovui dalinę materialinę atsakomybę. Įvertinus tai, kad teismas konstatavo, jog krovinio gabenimui reikalingų dokumentų atsakovas neturėjo ne tik dėl savo, bet ir darbdavio UAB „Brokmida“ bei trečiojo asmens K. K. neteisėtų veiksmų, susijusių su transporto priemonės licencijos kortelės nepateikimu, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad yra teisinis pagrindas taikyti atsakovui dalinę atsakomybę ir įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovui trečdalį ieškovo nurodytų faktiškai patirtų nuostolių (7668,76 Eur : 3 = 2556,25 Eur).

Šiuo atveju, nustačius faktines aplinkybes, kad ieškovui buvo paskirta bauda ir areštuota transporto priemonė, darbdavio (ieškovo) patirtų nuostolių atlyginimo klausimus reglamentuoja Darbo įstatymai, o konkrečiai DK 253 straipsnio 3 punktas, kur nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, kilusią dėl baudų, atsiradusių darbdaviui dėl darbuotojų veiksmų ir kaltės, kurias darbdavys turėjo sumokėti. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai kyla klausimas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų (DK 254 straipsnis), kai darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, tačiau ji ribojama trimis darbuotojo vidutiniais mėnesiniais atlyginimo dydžiais, išskyrus atvejus, kurie išskirtinai numatyti DK 255 straipsnyje.

Kaip jau minėta, ieškovas šiuo atveju reikalauja taikyti atsakovui visišką materialinę atsakomybę, remdamasis šalių sudaryta visiško materialinės atsakomybės sutartimi, kurioje numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (1.13 papunktis) (1 t., 63 b. l.). Su tokiu ieškovo reikalavimu nėra pagrindo sutikti. Toks ieškovo pateiktas šalių sudarytos sutarties ir teisės normos, reglamentuojančios visiškos materialinės atsakomybės teisinius santykius aiškinimas yra netinkamas, neatitinkantis nei teisės normos, nei sutarties turinio ir prasmės. Tam, kad tinkamai būtų galima išspręsti šalių ginčą ir teisingai kvalifikuoti tarp šalių susidariusius teisinius santykius, būtina aiškinti DK 256 straipsnio prasmę ir turinį, kartu su sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties turiniu. Ieškovas, prašydamas taikyti visiškos materialinės atsakomybės teisinius santykius, vadovavosi tik pačios sutarties turiniu, bet nesugretino sudarytos sutarties sąlygų su įstatymo (DK 256 straipsnio 1 dalies) nuostatomis. DK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi ši įstatymo nuostata tam tikra prasme nors ir neriboja visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo apimčių ir galimybės, tačiau apriboja jų taikymą išieškant žalą pagal savo turinį, o šiuos turinio ribojimus pažeidus visiška materialinė atsakomybė atskirais atvejais negali būti taikoma. Pagal įstatymo nuostatą darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant įstatyme apibrėžtus veiksmus. Šiuo konkrečiu atveju šie veiksmai apibrėžti ne tik įstatyme, bet ir visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Tačiau jeigu žala padaroma kitokiais negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardintais darbuotojo veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojui netaikoma.

Šiuo atveju, dėl baudos, kuri ieškovui buvo paskirta už licencijos nepateikimą ir transporto priemonės areštas, kitos su tuo susijusios išlaidos buvo iš dalies atsakovo neteisėtų veiksmų padarinys, todėl ieškovas turi regreso teisę į darbuotoją, tačiau ši teisė darbdaviui ribojama Darbo kodekso normomis, ribojančiomis materialinės atsakomybės dydį, t. y. šiam atvejui taikytinos DK 254 straipsnio nuostatos, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina ne didesnė nei jo trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio suma. Pagal ieškovo pateiktus duomenis apie atsakovui J. K. už laikotarpį nuo 2015-10-29 iki 2016-01-29 (atleidimo dienos) priskaičiuota iš viso 1461,01 Eur darbo užmokestis (1 t., 1014 b. l.), 3760,80 Eur dienpinigių (1 t., 94 b. l.). Kadangi šiuo atveju atsakovo materialinė atsakomybė ribojama trimis vidutiniais mėnesio atlyginimais, teismas sprendžia, kad tenkinant iš dalies ieškovo reikalavimus iš atsakovo priteistina 2556,25 Eur suma neviršija trijų vidutinių atsakovo darbo užmokesčių dydžio, todėl nėra teisinio pagrindo ją mažinti DK 254 straipsnio pagrindu.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, rėmėsi argumentu, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais ir dėl to negalėjo žinoti savo subjektinių teisių ir pareigų apimties, kuri iš vairuotojo atmintinės nėra visiškai aiški. Teismas atmeta šį atsakovo argumentą kaip nepagrįstą, nes ieškovas į bylą pateikė sąrašą asmenų, kurie yra susipažinę su vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, tarp kurių yra ir atsakovo J. K. pavardė, parašo data sutampa su jo priėmimo į darbą data, pareiginiai nuostatai patvirtinti anksčiau, nei atsakovas buvo priimtas į darbą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti, kad atsakovas su nurodytais pareiginiais nuostatais buvo supažindintas. Tuo atveju, jeigu atsakovas, faktiškai nesusipažinęs su pareiginiais nuostatais, savo parašu patvirtino, kad su jais yra susipažinęs, pats ir turi prisiimti atsakomybę už tinkamą pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą ir tai nėra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, rėmėsi atmintine vairuotojui – ekspeditoriui, o ne pareiginiais nuostatais, todėl pareiginių nuostatų pateikti neprivalėjo, ir pareiginių nuostatų pateikimas bylos nagrinėjimo metu, o ne kartu su ieškiniu negali būti vertinamas kaip patvirtinantis, jog atsakovas su jais nebuvo supažindintas. Šie atsakovo atstovės nurodyti argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Be to, teismas sutinka su ieškovo atstovo argumentais, kad atsakovas, dirbdamas vairuotoju – ekspeditoriumi, yra išlaikęs egzaminą ir turėjo žinoti ir žinojo kokius dokumentus privalo turėti vykdamas į komandiruotę. Pažymėtina ir tai, kad pats atsakovas nenurodė, jog jis nežinojo, jog privalo turėti transporto priemonės licenciją, kurios nagrinėjamu atveju neturėjo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad žala šiuo atveju kilo ne dėl to, jog atsakovas nežinojo, jog turi atlikti tam tikras pareigas ir dėl nežinojimo jų neatliko, o dėl kitų aukščiau aptartų priežasčių, todėl tinkamam bylos išsprendimui šios aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos ir teismas dėl jų detaliau nepasisako.

A. J. K. prašė sumažinti iš jo priteistiną žalą, remdamasis sunkia savo finansine padėtimi, pateikė duomenis, patvirtinančius, kad nuo 2016-03-03 dirba UAB „Kareda“ vairuotoju – ekspeditoriumi (1 t., 145 b. l.), 2013 m. kovo 4 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1097-797/2013 nutraukta jo santuoka su J. K., moka išlaikymą nepilnametei dukrai A. K., gim. (duomenys neskelbtini), po 115,85 Eur (400,00 Lt) kas mėnesį, turi finansinių įsipareigojimų kreditoriui AB bankui „Swedbank“ (1 t. 146 b. l.). Remiantis DK 257 straipsnio 5 dalimi, žalos dydis gali būti sumažinamas atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusiais žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus apie jo turtinę padėtį, teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo mažinti iš jo priteistiną sumą, nes atsakovas yra dirbantis, gauna pastovias pajamas, turi nekilnojamojo ir kilnojamo turto, taigi jo finansinė padėtis yra pakankamai gera. Išlaikymo nepilnametei dukrai teikimas bei finansinių įsipareigojimų bankui vykdymas nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių turėtų būti mažinamas darbdaviui priteistinos žalos dydis.

Byloje nėra duomenų, jog atsakovas yra atlyginęs ieškovui nors dalį padarytos žalos, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovo ieškovui priteistinas 3135,49 Eur (2556,25 Eur +579,24 Eur) materialinės žalos atlyginimas.

Atsakovas yra praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Likusioje dalyje ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas pateikė prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė mokėjimo kvietus, pagrindžiančius 185,85 Eur žyminio mokesčio valstybei sumokėjimą (1 t. 5 b. l.), bei 560,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėjimą (1 t. 147, 148 b. l., 2 t., 4,5 b. l.). Įvertinus pareikštus ieškinio reikalavimus ir patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, darytina išvada, kad patenkinta 38 procentai ieškovo turtinių reikalavimų, už kuriuos ir buvo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl ieškovui iš atsakovo priteistina iš viso 283,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsakovas atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas neprašė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Byloje susidarė 10,34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, iš ieškovo valstybei priteistina 6,41 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o iš atsakovo valstybei priteistina 3,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 92 straipsnis, LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 279 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Palikti nepakeistą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-05-03 sprendimą Nr. DGKS-2046.

Priteisti iš atsakovo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Brokmida“, įmonės kodas 145300672, 3135,49 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 49 centus) materialinės žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 3135,49 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-06-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 283,42 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 42 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 3,93 Eur (tris eurus 93 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo UAB „Brokmida“, įmonės kodas 145300672, 6,41 Eur (šešis eurus 41 centą) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.