Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1337-662/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-22
Bylos Nr.: eA-1337-662/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02566-2022-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas: Uždaroji akcinė bendrovė "Rokiškio vandenys"
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

14.10Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė

Administracinė byla Nr. eA-1337-662/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02566-2022-8Procesinio sprendimo kategorija 14.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rokiškio vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-81 (7-57/2022) „Dėl UAB „Rokiškio vandenys“ skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas) – MGK nurodytą 300 139 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažinti iki 35 614,36 Eur.

2. Pareiškėjas nesutiko su 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 (toliau – ir Patikrinimo aktas) II dalimi „Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių“ bei Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui buvo patvirtinta 600 278 Eur mokesčio taikant didesnį tarifą už taršą suma, taip pat nesutiko su MGK sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 300 139 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Didesnio tarifo taikymui apskaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą (toliau – ir MUAT) pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą, turi būti nustatytas normatyvų viršijimo ir (ar) teršalų nuslėpimo faktas. Į pareiškėjo rašytines pastabas priimant Sprendimą, buvo atsižvelgta tik iš dalies, įtrauktas nesutikimas su Patikrinimo akto išvadomis, kad pareiškėjas į di(2-etilheksil)ftalato kiekio skaičiavimus neįtraukė 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P001-2019-142/1. Tačiau minėtas tyrimų protokolas pareiškėjui buvo pateiktas tik kartu su Patikrinimo aktu. Kadangi pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo gavęs tyrimų protokolo, negalėjo vadovautis jo duomenimis, todėl šiuo protokolu nustatyta tarša negali būti vertinama kaip pareiškėjo nuslėptas į aplinką išleistų teršalų kiekis, tyčios turėjimas nuslėpti mokesčius. Pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį gauti iš Departamento informaciją apie nustatytą viršnormatyvinį di(2-etilheksil)ftalato kiekį. Departamentas įprastai pareiškėjui tokią informaciją pateikdavo.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas teigė, kad nėra pagrindo tikėti 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokole Nr. P-001-2019-142/1 pateiktu rezultatu ir skaičiuoti, jog pareiškėjas visą laiką iki kito mėginio leidžia tokį patį di(2-etilheksil)ftalato kiekį. MGK nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu inicijavo tik du tyrimus di(2-etilheksil)ftalato kiekiui nuotekose nustatyti, nes teisės aktai nenumatė imperatyvo tai daryti dažniau. Pareiškėjo užsakymu atliktų tyrimų metu rastas nežymus di(2-etilheksil)ftalato kiekis: 2019 m. sausio 23 d. paimtame mėginyje – 0,13 μg/l, 2020 m. spalio 14 d. paimtame mėginyje – mažiau nustatymo ribos (skundo 3, 5 priedai). Todėl yra pagrindas išvadai, kad 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolu Nr. P-001-2019-142/1 buvo užfiksuota trumpalaikė, atsitiktinė tarša, o taikant sankciją turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis. Be to, MGK sprendime minima, kad „Ūkio subjekto aplinkos monitoringo programa“, Taršos leidimo Nr. TL-P.6-2/2014 priedas Nr. 2, yra netaikytina. Ji buvo suderinta 2021 m. vasario 12 d. Ginčo laikotarpis yra 2019–2020 m.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nėra pagrindo tikėti 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P-001-2019-142/1 rezultatu taip pat dėl to, kad nuotekų mėginys buvo paimtas nesilaikant Standarto LST ISO 5667-10:2020 reikalavimų (ftalatų tyrimų ėminiui imti negalima naudoti plastiko detalių ir gaminių). Mėginiai paimti naudojant pareiškėjo automatinį nuotekų semtuvą WaterSam (WS 312), kuris nepritaikytas imti nuotekų mėginius ftalatų tyrimams. Nuotekų mėginys renkamas plastikine žarnele (pagaminta iš PVC), kas dėl plastiko absorbcijos iškreipia matavimo rezultatą. Pareiškėjas neturi galimybės įsirengti tokio automatinio nuotekų semtuvo, kuriame nebūtų plastiko elementų. Pateiktas kompetentingo semtuvų gamintojo raštas, kad rinkoje parduodami semtuvai yra serijiniai gaminiai, kurie visi be išimties nepaisant konstrukcijos, turi plastiko elementų, tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuojančių su paimamu mėginiu. Vien dėl semtuvo elementų kontaktavimo visą parą su ėminiu, ftalatų tyrimo rezultatai praranda patikimumą, nepaisant to, kad mėginys surenkamas į stiklinį indą. Tai yra pakankamas pagrindas abejoti 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P-001-2019-142/1 duomenų teisingumu. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalį, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, kadangi nevertino pareiškėjo argumentų dėl 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P-001-2019-142/1, tuo pažeidė teisėtų lūkesčių principą bei teisę būti išklausytam.

5. Pareiškėjas teigė, kad veiklą vykdė pagal taršos leidimą, tvarkė teršalų, kurie reglamentuoti taršos integruotos prevencijos leidime (toliau – ir TIPK leidimas), apskaitą. Todėl nepagrįstai visas išmestų teršalų (di(2- etilheksil)ftalatų) kiekis laikomas viršijančiu normą, kadangi šių teršalų išmetimas TIPK leidime apskritai nereglamentuotas, taip nusprendė pats Departamentas. Sprendime neatsižvelgta į pažeidimo aplinkybes, nes netinkamus deklaruotus teršalų kiekius lėmė ir pats Departamentas, dar 2018 metais nereikalaudamas į TIPK leidimą įtraukti di(2-etilheksil)ftalato. Iš Patikrinimo akto skaičiavimų, pakeistų Sprendimu, matyti, kad už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. spalio 13 d. pareiškėjo išleista DLT viršijanti tarša di(2-etilheksil)ftalatais yra 0,03362 t (0,0129 + 0,0199) arba 97,61 proc. nuo viso DLT viršijančios taršos di(2-etilheksil)ftalatais kiekio – 0,0336 t (0,0137 + 0,0199). Šios DLT viršijančios taršos di(2-etilheksil)ftalatais pareiškėjas neturėjo galimybės laiku deklaruoti dėl to, kad atsakovas 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolą Nr. P-001-2019-142/1 pateikė tik su Patikrinimo aktu.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte teigiama, jog pareiškėjas, pildydamas Deklaracijas FR0522, nesilaikė nustatytų reikalavimų ir Deklaracijos FR0522 16 laukelyje „TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytas per mokestinį laikotarpį leistinas išmesti į aplinką teršalo kiekis (normatyvas)“ nurodė ne 0, o apskaičiuotą teršalo kiekį. Rašytinėse pastabose pareiškėjas paaiškino, kad į Deklaracijos FR0522 16 laukelį įrašius 0, elektroninio deklaravimo sistema neleido pateikti Deklaracijos FR0522, kadangi buvo rodoma klaida. Tai sistemos klaida, už kurią pareiškėjas neatsako. Be to, klaida yra formali ir jokios žalos ar kitų neigiamų pasekmių nesukėlė. Pareiškėjas neturi galimybių įrodyti buvus sisteminei klaidai, tačiau ir Departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad deklaracijų pateikimas nestrigo (negalėjo strigti).

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad ir 2015 m. pareiškėjo nuotekose buvo rasta di(2-etilheksil)ftalato, tačiau Departamentas neišaiškino pareiškėjui, kokių veiksmų jis turėtų imtis pažeidimams pašalinti, nepareikalavo, jog pareiškėjas pateiktų paraišką TIPK papildymui minėta medžiaga. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. prievolė turėti leidimą kyla tik tuomet, kai prioritetinių medžiagų koncentracijos viršija nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes, anksčiau leidimas buvo būtinas neatsižvelgiant į išleidžiamų prioritetinių medžiagų kiekį. Iš Patikrinimo akto ir Sprendimo matyti, kad mokestis padidintu tarifu pareiškėjui apskaičiuotas nuo 0, nes laikyta, kad leistinas taršos normatyvas yra 0. Pasikeitęs teisinis reglamentavimas švelnina pareiškėjo atsakomybę. Pareiškėjui taikytinas MAĮ 142 straipsnis, reglamentuojantis baudas švelninančio teisės akto galiojimą, ir didesniu tarifu apmokestinamas tik teršalo kiekis, viršijantis MV–AKS (1,3 µg/1). Sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą, turi būti vadovaujamasi ne 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolu Nr. P-001-2019-142/1, o pareiškėjo užsakymu nustatyta teršalo koncentracija: UAB „Vandens tyrimai“ tyrimų protokole Nr. 190124MV012 (skundo 3 priedas) – 0,13 µg/ltr, „Eurofins labtarna Lietuva“ tyrimų protokole Nr. TP20-19146 – mažiau nustatymo ribos.

8. Pareiškėjas teigė, kad vykdydamas nuotekų tvarkymo veiklą, negali daryti įtakos savo abonentų ir vartotojų veiklai, taip pat nėra prisiėmęs įsipareigojimų išvalyti di(2-etilheksil)ftalatą iš savo abonentų ir vartotojų nuotekų, išleidžiamų į pareiškėjo valdomą Rokiškio miesto nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Pareiškėjo valymo įrenginiuose įdiegta biologinio nuotekų valymo technologija nevalo di(2-etilheksil)ftalato, kaip ir kitų prioritetinių pavojingų medžiagų. Nė vienas nuotekų tvarkytojas Lietuvoje nėra įdiegęs tokios nuotekų tvarkymo technologijos, kuri iš nuotekų valytų di(2-etilheksil)ftalatą. Todėl ne pareiškėjas, o vartotojai, išleidžiantys nuotekas į pareiškėjo nuotekų tinklus, turi nenaudoti di(2-etilheksil)ftalatą išskiriančių medžiagų ar priemonių, kad jis nepatektų per pareiškėjo nuotekų valyklą į gamtinę aplinką, o procesą turi kontroliuoti Departamentas. Departamentui vykdžius nepakankamą asmenų veiklos kontrolę, visos atsakomybės perkėlimas pareiškėjui prieštarauja teisingumo principui. Todėl MGK sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pagal įstatymą pareiškėjas privalo imtis tokių priemonių, kad teršalai (di(2-etilheksil)ftalatas) nepatektų į aplinką, nes tai neįmanoma, o vartotojai nemoka už padidėjusios ir savitosios taršos nuotekų valymą, moka tik už bazinės taršos nuotekų tvarkymą. Teismas, vertindamas sankcijos atitiktį teisingumo ir proporcingumo principams, turėtų atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai (nesiekė išvengti mokesčių mokėjimo, juos sumokėjo), bylos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas būtų sistemingai tyčia pažeidinėjęs įstatymus ir jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėjo, kuris yra viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas, finansinė padėtis yra kritiškai bloga.

Atsiliepimas

9. Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas nurodė, kad pagal teisės aktus, neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Be leidimo išmestas į aplinką teršalų (ftalatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą. Pareiškėjo turėtame TIPK leidime Nr. P2-5/001 di(2-etilheksil)ftalato išleidimui tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo nustatyto leistinos taršos normatyvo, todėl leistinas di(2-etilheksil)ftalato išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio nuotekų valymo įrenginių į aplinką kiekis laikytinas lygiu nuliui. Di(2-etilheksil)ftalato normatyvas nustatytas tik nuo 2021 m. vasario 12 d., kai TIPK leidimas buvo pakeistas į Taršos leidimą. 2019 ir 2020 m. į aplinką faktiškai išleistas teršalo di(2-etilheksil)ftalato kiekis buvo nustatytas remiantis atliktais nuotekų tyrimų rezultatais. Mokestį, teisingai taikant šį tarifą bei nurodant visą išleidžiamų teršalų kiekį per mokestinį laikotarpį, turėjo pasiskaičiuoti pats pareiškėjas. Kontrolę vykdantys pareigūnai, vadovaudamiesi Aprašo 4 punktu, mokestį padidintu tarifu paskaičiuoja pagal tą pačią formulę, tik įvertina jau sumokėtą mokesčio sumą ją atimdami iš nustatomo sumokėti mokesčio.

11. Atsakovas teigė, kad Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamentas yra akredituotas Lietuvos nacionalinio akreditacijos biuro standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 atitikčiai, turi leidimą. Paros mėginio paėmimui pareiškėjas turėjo įsirengti tinkamą automatinį mėginių semtuvą, už kurio eksploataciją, priežiūrą ir ėminio kokybę semtuve atsakingas pats. Pareiškėjo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl jų paėmimo ir matavimo protokolų. Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjui. Pareiškėjas privalo užtikrinti, kad nuotekos būtų išvalytos iki geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo taršos leidime arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytų keliamų reikalavimų. Pareiškėjas jau 2018 m. pabaigoje, gavęs Departamento raštą ir tyrimų rezultatų protokolą Nr. P-001-2018-273/1, privalėjo kreiptis su paraiška pakeisti TIPK leidimą, kuriame būtų numatyta į gamtinę aplinką išleidžiamose nuotekose leistina prioritetinių medžiagų koncentracija. Pareiškėjas yra patyręs nuotekų tvarkymo veikloje subjektas, elgiasi nesąžiningai, siekdamas kaltę perkelti Departamentui ar savo abonentams.

12. Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, prioritetinių medžiagų išleidimui reikia turėti TIPK ar taršos leidimą, kurio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas neturėjo, todėl laikoma, kad išleido ftalatus viršydamas didžiausią leistiną taršos normatyvą (toliau – ir DLT) (0). Todėl MGK pagrįstai vertino, jog jos visas išleistas teršalo kiekis buvo pagrįstai apmokestintas taikant didesnį mokesčio tarifą. Jei teismas vertintų, kad mokestis padidintu tarifu yra sankcija, Departamento manymu, MGK tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sumažindamas jam paskaičiuotą mokestį. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis prašo dar sumažinti paskaičiuotą mokestį netaikant koeficiento, neatleidžia jo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo ir negali būti priežastimi sumažinti mokėtiną mokestį.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu (teismo sprendime nurodyta data – 2021 m. gruodžio 13 d. – laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjo UAB ,,Rokiškio vandenys“ skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2022 m. sausio 6 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2019–2020 m. mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal MUATĮ 4 straipsnio 1 dalį yra mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtoja. Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš Stacionarių taršos šaltinių deklaracijas (forma FR0522) už 2019–2020 metų mokestinius laikotarpius pateikė laikantis MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, atitinkamai 2020 m. sausio 16 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.) ir 2021 m. sausio 15 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.). 2021 m. vasario 12 d. tikslindama 2019 ir 2020 metų mokestinių laikotarpių deklaracijas FR0522, Bendrovė nurodė iš Rokiškio nuotekų valymo įrenginių (toliau – ir NVĮ) išleistą di(2-etilheksil)ftalato kiekį. Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Cheminių tyrimų skyriaus tyrimų protokoluose užfiksuotas di(2-etilheksil)ftalatas iš Rokiškio NVĮ išleidžiamose nuotekose (tyrimų protokolai Nr. P-001-2018-273/1 (2018 m. lapkričio 16 d.), P-001-2019-142/1 (2019 m. birželio 7 d.) ir Nr. P-001-2020-433/ (2021 m. sausio 5 d.). Be to šis teršalas fiksuotas dviejuose pačios Bendrovės paimtuose mėginiuose: 2019 m. sausio 23 d. paimtame mėginyje 0,05 μg/ltr ir 2020 m. spalio 14 d. paimtame mėginyje ˂1,0 μg/ltr. Di(2-etilheksil)ftalatas priskiriamas teršalams. Bendrovė turimame TIPK leidime di(2-etilheksil)ftalato išleidimui tikrinamuoju laikotarpiu neturi nustatyto leistinos taršos normatyvo, t. y. leistina di(2-etilheksil)ftalato išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką norma lygi nuliui. Di(2-etilheksil)ftalato DLT normatyvas nustatytas nuo 2021 m. vasario 12 d., kai TIPK leidimas buvo pakeistas į Taršos leidimą. Bendrovė Rokiškio NVĮ TIPK leidime 2019–2020 metų mokestiniais laikotarpiais neturėjo nustatytų di(2-etilheksil)ftalato išleidimo į aplinką DLT normatyvų, leistina šių teršalų tarša išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką yra lygi nuliui, o visas faktiškai išleistas kiekis laikomas viršnormatyviniu. Už viršnormatyvinį teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, vadovaujantis MUATĮ 9 straipsnio 3 dalimi turėjo būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.

15. Teismas nurodė, kad po atlikto mokestinio patikrinimo 2022 m. sausio 6 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 ir įteiktas pareiškėjui. Pareiškėjas 2022 m. vasario 4 d. raštu pateikė pastabas į Patikrinimo aktą, kuriuo nesutiko su patikrinimo akte padarytomis išvadomis. Pareiškėjo vertinimu, mokestis padidintu tarifu buvo paskaičiuotas nepagrįstai, jis nesutiko su 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P-001-2019-142/1 teisėtumu, išleidžiamų į aplinką teršalų kiekiu, su išvadomis, jog pareiškėjas atsakingas už teršalų išleidimą į aplinką, nesutiko su paskaičiuotu mokesčio dydžiu, prašė pakeisti nustatytą mokėti mokestį jį sumažinant. Atsižvelgus į Bendrovės rašytines pastabas ir galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-43 buvo pakeista 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 II dalis, kuria buvo patikslintas patikrinimo akte nurodytas 2019 metų gegužės 23 d. – 2019 metų gruodžio 31 d. laikotarpiu išleistų nuotekų kiekis, atitinkamai perskaičiuotas 2019 metais iš Rokiškio NVĮ išleisto di(2-etilheksil)ftalato kiekis bei perskaičiuotas mokėtinas mokestis. Iš viso mokestis taikant didesnį tarifą už taršą di(2-etilheksil)ftalatu 2019 ir 2020 m. iš Rokiškio NVĮ buvo nustatytas 600 278 Eur.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimu, jį apskundė MGK. MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-81 pakeitė Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 ir paskirtą sumokėti mokestį sumažino iki 300 139 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu bei MGK sprendimu, 2022 m. birželio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo, MUATĮ, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolas Nr. P-001-2019-142/1 jam buvo pateiktas tik su Patikrinimo aktu, pažymėjo, jog tai savaime nedaro mokestinės procedūros neteisėta, taigi nelemia ir skundžiamo Sprendimo neteisėtumo. MUATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga apskaičiuoti ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka nustatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjui. Būtent tą Departamento paskaičiuotą mokėtiną mokestį pareiškėjas sumokėti turėjo pats, teisingai jį paskaičiavęs ir deklaravęs. Tyrimų protokolo pateikimas su Patikrinimo aktu atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės būti išklausytam principą, nes minėti pareiškėjui reikšmingi dokumentai buvo jam pateikti iki Sprendimo priėmimo, o pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų prieš institucijai priimant administracinį sprendimą. Pareiškėjas savo teisę pateikti paaiškinimus dėl tyrimų protokolo ir juose užfiksuotų reikšmingų aplinkybių įgyvendino teikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto. Bendrovės rašytines pastabas atsakovas įvertino ir, atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-43 pakeitė 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 II dalį.

19. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo teisės procedūroje buvo pažeistos dėl to, kad jis negalėjo vadovautis protokolo duomenimis ir/ar pateikti institucijai savo paaiškinimų ir/ar dokumentų iki administracinio sprendimo priėmimo, kas galėtų būti laikoma teisės būti išklausytam principo pažeidimu.

20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog Aplinko apsaugos agentūros Aplinkos tyrimo departamento specialistai iš Bendrovei priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standarto LST ISO 5667-10:2020 reikalavimų (tamsinto stiklo indas). Ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masių spektrometrija (tyrimo atlikimui)“ reikalavimus, naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi LST ISO 5667-10:2020 standarte nurodytų reikalavimų. Paros sudėtinis ėminys paimtas automatiniu semtuvu vadovaujantis Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 „Dėl Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Monitoringo nuostatos). Monitoringo nuostatų 1 priedo 21 punkte įtvirtinta, jog nuotekų ėminiai turi būti imami automatiniais ėminių semtuvais, ūkio subjektas turi užtikrinti, kad automatinių semtuvų dalys, kontaktuojančios su ėminiu, būtų pagamintos iš inertiškų medžiagų, kurios nepaveiktų nuotekų ėminio sudėties. Nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pačiam pareiškėjui, o pagal Monitoringo nuostatus, už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi būtent ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pats pareiškėjas buvo atsakingas už mėginio paėmimą. Tokia praktika vertinant paimtus nuotekų mėginius yra suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. pvz., 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022).

21. Teismas nurodė, kad Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš Stacionarių taršos šaltinių deklaracijas (forma FR0522) už 2019–2020 metų mokestinius laikotarpius pateikė laikantis MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, atitinkamai 2020 m. sausio 16 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.) ir 2021 m. sausio 15 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.). 2021 m. vasario 12 d. tikslindama 2019 ir 2020 metų mokestinių laikotarpių deklaracijas FR0522, Bendrovė nurodė iš Rokiškio NVĮ išleistą di(2-etilheksil)ftalato kiekį. Bendrovė turimame TIPK leidime di(2-etilheksil)ftalato išleidimui tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo nustatyto leistinos taršos normatyvo, t. y. leistina di(2-etilheksil)ftalato išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką norma buvo lygi nuliui. Ginčo, kad šis leidimas neapėmė ftalatų byloje nėra. Be kita ko, bylos duomenys patvirtina, kad di(2-etilheksil)ftalato DLT normatyvas nustatytas tik nuo 2021 m. vasario 12 d., kai TIPK leidimas buvo pakeistas į Taršos leidimą.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto reglamento 15 punktas numato, jog išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.

23. Teismas vertino, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą tenka būtent pareiškėjui. Tokio pareiškėjo elgesio (neveikimo) negali pateisinti jo argumentai, kad jo veiklos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos neinformavo jo apie pareigą gauti leidimą ir/ar apskaičiuoti, deklaruoti ir/ar sumokėti ginčo mokestį. Būtent pats pareiškėjas, žinodamas (turėjęs žinoti) apie jam tenkančias pareigas, (sąmoningai) paraiškoje ginčo teršalų nenurodė, t. y elgėsi nesąžiningai, kas savaime paneigia jo galimybę remtis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Be to, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į mokesčių administratorių ir (ar) kitas kompetentingas institucijas, siekdamas išsiaiškinti (pasitikslinti) jam tenkančių pareigų apimtį, ar, kad aptariamą pažeidimą padarė dėl jam suteiktos klaidingos konsultacijos (buvo institucijų ar pareigūnų paaiškinimų suklaidintas).

24. Teismas nustatė, kad Departamentas pastebėjo, jog pareiškėjas, pildydamas Deklaracijas FR0522 nesilaikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijos FR0521 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos FR0522 formos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19.15 punkto reikalavimų ir deklaracijos FR0522 16 laukelyje ,,TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytas per mokestinį laikotarpį leistinas išmesti į aplinką teršalo kiekis (normatyvas)“ nurodė ne „0“, o apskaičiuotą teršalo kiekį. Bendrovė, 2019 ir 2020 metais neteisingai apskaičiavusi taršą di(2-etilheksil)ftalatu ir nedeklaruodama dalies taršos bei pildydama Deklaracijas nesilaikydama Taisyklių 19.15 punkto, nuslėpė DLT normatyvą viršijančią taršą išleidžiamos iš Rokiškio NVĮ, bei pažeidė MUATĮ 8 straipsnio 1–3 dalies reikalavimus.

25. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tai yra sistemos klaida, už kurią jis neatsako, pažymėjo, jog jei pareiškėjas, netyčia pildydamas FR0522 16 laukelį įrašė 0, galėjo kreiptis į Departamento atstovus, kurie būtų suteikę papildomos informacijos, kaip šią klaidą ištaisyti pildymo momentu, ar bent būtų informavęs Departamentą apie padarytą klaidą. Nors pareiškėjas neturi galimybių įrodyti buvus sisteminei klaidai bei Departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad deklaracijų pateikimas nestrigo (negalėjo strigti), Taisyklių 19.15 punkto reikalavimai pareiškėjui kaip geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojui yra privalomi, todėl Departamentas pagrįstai pripažino pažeidimą ir šiuo aspektu. Nors šiuo atveju nebuvo sukeltų neigiamų pasekmių, tačiau tokiu elgesiu jau buvo padaryta žala tuo aspektu, jog buvo nesilaikyta teisės aktų, reguliuojančių tinkamą deklaracijų pildymą. Visos įmonės be išimčių privalo vykdyti aplinkosauginius reikalavimus, vienas iš jų – teisingai ir laiku pildyti deklaracijas (FR0522) už atitinkamus mokestinius laikotarpius.

26. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažinta, kad atveju, kai tokie teršalai, kaip ginčo ftalatai, yra išleidžiami į aplinką sąmoningai, kaip yra nagrinėjamu atveju, neturint privalomo turėti leidimo, tokių teršalų neapskaitymas, mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą neapskaičiavimas, nedeklaravimas ir nesumokėjimas padaro žalą ne tik valstybės ir savivaldybių biudžetams, bet ir minėtiems valstybės ir visuomenės interesams (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2022).

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kaip švelninančius jo atsakomybę ir taikytinus atgaline data teisės aktus nurodo Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo vertinimu, minėtu teisiniu reguliavimu jo padėtis nagrinėjamo ginčo kontekste yra švelninama, t. y. jis nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių.

28. Teismas nurodė, jog nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, išleidžiantis į gamtinę aplinką (į paviršinius vandens telkinius ir (arba) į gruntą) nuotekas, privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kurių išdavimo tvarką nustato Aplinkos apsaugos įstatymas, jeigu: išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nuosekliai nutrauktas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes (5 punktas); išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes (6 punktas).

29. Teismas iš Patikrinimo akto nustatė, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ne tik aplinkybė, kad Bendrovė 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. sausio 22 d. ir 2019 m. gruodžio 23 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais išleido teršalą di(2-etilheksil)ftalatą į gamtinę aplinką be nustatyto DLT normatyvo, bet šis teršalas buvo išleistas viršijant Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priedo 1 lentelės 14 eilutėje nustatytą leistiną vertę – 2 µg/1 arba 0,002 mg/1, tuo tarpu Bendrovė 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. sausio 22 d. laikotarpiu išleisto teršalo nustatyta koncentracija – 0,0114 mg/1, 2019 m. gruodžio 23 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu – 0,021 mg/1. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir dėl Bendrovės 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. spalio 13 d. laikotarpiu išleisto di(2-etilheksil)ftalato, jis buvo išleistas viršijant leistiną vertę (0,021mg/l). Iš Patikrinimo akte pateiktos informacijos taip pat darytina išvada, jog Bendrovės nurodytaisiais laikotarpiais išleisto di(2-etilheksil)ftalato koncentracija viršijo ir Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytą MV–AKS vidaus paviršiniuose vandenyse (1,3 µg/1), vadinasi, ir pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktą Bendrovė išleisti į aplinką di(2-etilheksil)ftalatą galėjo tik turėdama leidimą šiai medžiagai išleisti (iki 2022 m. balandžio 30 d. galiojęs Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktas įtvirtino reikalavimą turėti leidimą į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio / debito), kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio). Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė išleido į gamtinę aplinką di(2-etilheksil)ftalatą, viršydama DLT normatyvą (išleido teršalą, nenurodytą TIPK leidime, vadinasi, jos DLT normatyvas lygus 0), todėl darytina išvada, jog jos visas išleistas teršalo kiekis buvo pagrįstai apmokestintas taikant didesnį mokesčio tarifą.

30. Teismas pažymėjo, kad MGK, vadovaudamasi proporcingumo ir teisingumo principais, atsižvelgusi į kitas aplinkybes, pareiškėjui padidintą mokestį sumažino nuo 600 278 Eur iki 300 139 Eur, t. y. 50 proc.

31. Teismas dėl pareiškėjui skirtos sankcijos dydžio atkreipė dėmesį į MUATĮ 1 straipsnio 2 dalį bei 6 straipsnio 1 dalį. Ftalatai (ir fenoliai) norminiais aktais yra pripažinti pavojingais teršalais ir šią aplinkybę teisėkūros subjektai įvertino ne tik didesniu standartiniu tarifu bet ir nustatydami didelį koeficientą (50) atvejams, kai yra viršijami normatyvai ar šie teršalai yra nuslepiami. Tai aiškiai, be kita ko, parodo ne tik ginčo teršalo kenksmingumą ir poreikį į tai atsižvelgti vertinant sankcijos dydį, bet ir, atsižvelgiant į minėtus įstatymo tikslus, didesnį valstybės bei visuomenės interesą kontroliuoti bei riboti tokių teršalų išleidimą į aplinką. Šis interesas neabejotinai yra pažeidžiamas atveju, kai teršalai į aplinką išleidžiami neturint tam privalomo turėti leidimo, kas griežtina ūkio subjekto atsakomybę.

32. Teismas, atsižvelgęs į teisingumo, proporcingumo principus, įvertinęs byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu (pareiškėjas žinojo, kad išleidžia su nuotekomis ginčo teršalus neturėdamas atitinkamo leidimo, nors tokio pobūdžio teršalus be leidimo išleisti teisės aktai draudė), sprendė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo vyraujančios administracinių teismų praktikos, kuri suformuota vertinant ir individualizuojant konkrečiam ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą (sankciją), ir dar labiau mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį. Teismo vertinimu, MGK sprendimu pagrįstai sumažino pareiškėjui apskaičiuotą mokestį 50 proc., todėl nėra pagrindo jau sumažintą mokestį dar labiau mažinti.

33. Teismas, atsižvelgęs į Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 „Dėl Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų patvirtinimo“, 13 ir 15.6 punktus, sprendė, kad būtent Bendrovė yra atsakinga už nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką, todėl būtent ji privalo imtis tokių priemonių, jog užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti MUAT didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą.

34. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dar iki patikrinimo kreipėsi dėl leidimo sąlygų pakeitimo, t. y. 2020 m. spalio 26 d. raštu kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą ir paprašė į keičiamą Taršos leidimą įtraukti prioritetinę pavojingą medžiagą di(2-etilheksil)ftalatą, pažymėjo, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos Bendrovė gali vykdyti veiklą tik gavusi leidimą šiai veiklai, tenka šios veiklos vykdytojui, t. y. Bendrovei. Šios aplinkybės įvertintos MGK sprendime. MGK konstatavo, jog Bendrovė, nuo 2018 m. pabaigos (Departamento Panevėžio valdybos 2018 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (16)-AD5-10163, Bendrovės iniciatyva 2019 m. sausio 23 d. paimtų mėginių di(2-etilheksil)ftalato tyrimui rezultatai) žinodama, kad jos iš Rokiškio NVĮ išleidžiamose nuotekose randamas di(2-etilheksil)ftalatas, nedelsdama turėjo kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą su paraiška įtraukti jos su nuotekomis išleidžiamas į gamtinę aplinką prioritetines medžiagas į TIPK (taršos) leidimą, laiku deklaruoti MUAT iš stacionaraus taršos šaltinio nurodant Deklaracijose FR0522 faktiškai išleistą di(2-etilheksil)ftalato kiekį. Tačiau Bendrovė šių veiksmų laiku neatliko, todėl nebuvo atidi ir rūpestinga, veikė aplaidžiai, sąmoningai laiku neapskaitė ir nedeklaravo ginče aptariamų faktiškai išleistų di(2-etilheksil)ftalatų kiekių ir taip juos nuslėpė, kaip tai suprantama pagal MUATĮ 9 straipsnio 3 dalį.

35. Teismas dėl pareiškėjo argumentų dėl jo sunkios finansinės padėties pažymėjo, kad į šias aplinkybes jau buvo atsižvelgta MGK sprendimu sumažinant skirtą mokėti mokestį 50 proc. Be to, kadangi pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, veikė aplaidžiai bei sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, minėto vertinimo dėl sankcijos dydžio nepaneigia tai, jog pareiškėjo finansinė padėtis dėl paskirto mokesčio žymiai pablogės.

36. Teismas nurodė, kad jei nedelsiant sumokėjus aptariamą sumą Bendrovės finansinė būklė taptų kritine arba ji turėtų sunkumų vykdant kitus įsipareigojimus, jis turi teisę kreiptis dėl ginčo mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo MAĮ 88 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka.

37. Teismas konstatavo, kad Bendrovei paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir nėra akivaizdžiai per didelė. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Departamento Sprendimą apskundė MGK, kuri pareiškėjui padidintą mokestį sumažino nuo 600 278 Eur iki 300 139 Eur, t. y. sumažino 50 proc. Nenustatyti jokie teisiškai pagrįsti pagrindai nukrypti nuo teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

38. Pareiškėjas UAB ,,Rokiškio vandenys“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

39. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant teismų praktiką, išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai neįvertinus visų sankcijos skyrimui reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių. Teismų praktika, kurioje būtų sprendžiama dėl MUAT iš stacionarių taršos šaltinių di(2-etilheksil)ftalatu, taikant didesnį tarifą, sumažinimo, suformuota trijose administracinėse bylose (Nr. eA-2019-602/2021, Nr. eA-143-492/2022, Nr. eA-409-602/2022). Pareiškėjas prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022, kuri faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis yra panaši į nagrinėjamą bylą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėta nutartimi, atmesdamas dalį skundo argumentų, tačiau sankcijos analogiškai nesumažino. Reikšminga tai, kad pareiškėjo eksploatuojami Rokiškio nuotekų valymo įrenginiai technologiniu požiūriu yra nepritaikyti ftalatų pašalinimui iš nuotekų. Šiuo metu Lietuvoje nė vienas viešasis nuotekų tvarkytojas nėra įdiegęs tokios nuotekų tvarkymo technologijos, kuri iš nuotekų valytų ftalatus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika ir palikdamas galioti MGK sprendimą iki 50 proc. sumažinti mokėtiną mokesčio sumą, pareiškėją iš esmės prilygino didžiausiems nuotekų tvarkytojams, priskirtiems vandentvarkos įmonių I grupei, kurie aptarnauja 25 kartus didesnį gyventojų skaičių. Vertinant paskirtos sankcijos dydį atitikties teisingumo ir proporcingumo principams požiūriu, neteisinga reikalauti, kad pareiškėjas, kurio eksploatuojami Rokiškio NVĮ aptarnauja vos 11 462 gyventojus, būtų įdiegęs di(2-etilheksil)ftalato šalinimo iš nuotekų grandį. Todėl pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022 ir nesumažinęs pareiškėjui apskaičiuoto MUAT iš stacionarių taršos šaltinių (vietoje koeficiento 50 netaikęs koeficiento 3), kaip tai teismai darė pagal finansinį pajėgumą panašios įmonės UAB „Kėdainių vandenys“ atveju, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį.

40. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino formaliai. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo teisę laiku gauti iš Departamento informaciją apie nustatytą viršnorminį di(2-etilheksil)ftalato kiekį, o Departamentui pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 13 straipsnio 1 dalį, Departamento nuostatų 10.20 punktą, šis atsakovo pažeidimas lėmė mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimą padidintu tarifu už ilgą laiką – nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. spalio 13 d. Jei pareiškėjas būtų žinojęs apie tokio didelio di(2-etilheksil)ftalato kiekio aptikimą nuotekose, koks užfiksuotas 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokole Nr. P-001-2019-142/l, būtų nedelsdamas inicijavęs naujo mėginio paėmimą, juo labiau, kad tik šis vienintelis mėginys rodė tokį didelį ftalato kiekį.

41. Pareiškėjas pažymi, kad nėra pagrindo tikėti 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokole Nr. P-001-2019-142/1 pateiktu rezultatu ir skaičiuoti, jog pareiškėjas visą laiką iki kito mėginio leidžia tokį patį di(2-etilheksil)ftalato kiekį. Pareiškėjas remiasi Lietuvos standarto LST ISO 5667-10 „Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 10 dalis. Nurodymai, kaip imti nuotekų mėginius (tapatus ISO 5667-10:1992)" 5.2.2 punktu, jog įvairūs veiksniai nuotekų sraute gali skirtis dėl atsitiktinių ir sisteminių pokyčių, todėl vandens analizė turėtų būti pagrįsta mėginiais, kurie reguliariai imami tam tikrą laikotarpį. Pareiškėjo užsakymu atliktų tyrimų metu buvo rastas nežymus di(2-etilheksil)ftalato kiekis. Taikant sankciją turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, o tokiais duomenimis nelaikytini vos 1 ar 2 kartus per metus paimtų nuotekų mėginių rezultatai.

42. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti jo argumentai dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjas buvo aktyvus, ėmėsi veiksmų ir priemonių, susijusių su jo nuotekose randamu di(2-etilheksil)ftalatu.

43. Pareiškėjas teigia, kad priešingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022, pirmosios instancijos teismas ignoravo pasyvų Departamento elgesį, kad atsakovas nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

44. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nuotekų mėginys buvo paimtas nesilaikant Standarto LST ISO 5667-10:2020 reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo, konstatavo, kad pats pareiškėjas atsakingas už tinkamą mėginio paėmimą. Toks vertinimas yra formalus. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas neturi galimybės įsirengti tokio automatinio nuotekų semtuvo, kuriame nebūtų plastiko elementų. Šias aplinkybes teismas ignoravo, nevertino jų pareiškėjo naudai. Tokiu būdu buvo pažeistas bendrasis teisės principas impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma). Taip pat prieštarauja teisingumo principui padėtis, kai iš pareiškėjo reikalaujama neįmanomų dalykų ir jam perkeliama Departamento atsakomybė už nevykdomą fizinių ir juridinių asmenų veiklos kontrolę, t. y., kad asmenys savo veikloje nenaudotų prioritetinių pavojingų medžiagų ir jų neišleistų į pareiškėjo eksploatuojamą nuotakyną. Nesąžininga pareiškėją apmokestinti padidintu tarifu.

Šalies argumentai

45. Pareiškėjas teigia, kad jam pritaikyta sankcija yra neteisinga bei neproporcinga. Byloje nebuvo nustatyta pareiškėjo tyčia. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai, nesiekė išvengti mokesčių mokėjimo, juos sumokėjo. Pareiškėjas laiku nedeklaravo taršos di(2-etilheksil)ftalatais pagal 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolą Nr. P-001-2019-142/1 ne dėl savo, o dėl valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijų kaltės. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų sistemingai tyčia pažeidinėjęs įstatymus, jog pareiškėjui anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų apgaulingai tvarkęs taršos apskaitą, būtų klastojęs apskaitos dokumentus, būtų trukdęs Departamento atstovams atlikti jiems pavestas funkcijas ir pan. Pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo, pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių. Pagal galiojantį reguliavimą, tiek, kiek pareiškėjas sumoka mokesčių už taršą, tokia suma ir yra įskaičiuojama į paslaugų kainas. Pareiškėjas neturėjo ir neturi jokio motyvo slėpti dalies ar visos išleidžiamos taršos su nuotekomis. Tuo tarpu Departamentas nebendradarbiavo, o pirmosios instancijos teismas į pastarąją aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė.

46. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino sunkios pareiškėjo finansinės padėties, bendrai nurodydamas, kad į tai jau atsižvelgė MGK. MGK labai detaliai atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su jo sunkia finansine padėtimi (MGK sprendimo 16 lapo paskutinė pastraipa, 17 lapo 1–3 pastraipos), o mažinimą grindė kitais argumentais, nesusijusiais su pareiškėjo sunkia finansine padėtimi. Dėl to pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į tai, kad MGK sprendimu nustatyta sankcijos suma pareiškėjui turės reikšmingą neigiamą įtaką. Pareiškėjas teigia, kad jo finansinė padėtis yra kritiškai bloga: veikla tiek 2019 m., tiek 2020 m., tiek 2021 m. buvo nuostolinga: 2019 m. patyrė 287 764,00 Eur nuostolių, o 2020 m. – 338 758,00 Eur nuostolių, 2021 m. – 386 729,00 Eur. Iš 2021 m. balanso matyti, kad pareiškėjas turi 2 067 203,00 Eur įsipareigojimų, iš kurių net 488 797,00 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Iš 2022 m. III ketvirčio balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad pareiškėjo finansinė padėtis žymiai pablogėjo: patyrė 207 467,00 Eur nuostolio, be to, lieka nepadengtas praėjusio ataskaitinio laikotarpio nuostolis, kuris siekia 386 729,00 Eur. Pareiškėjo finansinės padėties pablogėjimą didžiąja dalimi nulėmė daugiau kaip 4 kartus išaugusios elektros energijos kainos. Skolą už elektrą pareiškėjas padengė paskolos lėšomis, tačiau dėl to buvo priverstas sustabdyti Europos Sąjungos lėšomis iš LAAIF finansuojamo projekto „Gyvenamųjų būstų prijungimas prie esamos centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos Rokiškio aglomeracijoje“ (Nr. LAAIF-AM-FK01-0014) įgyvendinimą. Be to, pareiškėjui dėl gyventojų (vartotojų) įsiskolinimo už teikiamas vandens paslaugas nuolat trūksta apyvartinių lėšų, ypač po COVID pandemijos, dėl pablogėjusios jų finansinės padėties. Dėl to MGK sprendimu sumažintos iki 300 139,00 Eur sumokėjimas sutrikdytų pareiškėjo veiklą ar net pastūmėtų link bankroto. Priimant MGK sprendimą, pareiškėjo argumentai dėl jo sunkios finansinės padėties buvo nepagrįstai atmesti.

47. Pareiškėjas prašo sankciją sumažinti analogiškai kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022: vietoje koeficiento 50 taikant koeficientą 3, tokiu būdu mokestį sumažint iki 35 614,36 Eur (t. y., 600 706,00 : 50 x 3 – 321,00 – 107,00 = 35 614,36).

Atsiliepimas

48. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

49. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams tenka būtent pareiškėjui. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo išleidžiamose nuotekose ne kartą buvo nustatytas ftalatų išleidimas, taigi jis žinojo, kad po valymo nuotekose gali būti šių prioritetinių pavojingų medžiagų, todėl turėjo būti aktyvus ir užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų taikomus reikalavimus, t. y., periodiškai vykdyti išleidžiamų nuotekų kontrolę, taip pat domėtis Aplinkos apsaugos agentūros paimtais tyrimais. Atsakovas nurodo, kad mokestiniuose ginčuose pagal MAĮ 67 straipsnį įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pareiškėjas, kvestionuodamas valstybinės laboratorinės kontrolės specialistų atliktų tyrimų rezultatus, nepateikė jokių panašių įrodomąją vertę turinčių įrodymų (pvz., savo žinybinės laboratorijos atliktų nuotekų tyrimų rezultatų, skaičiavimų ir pan.) dėl teršalų kiekio, kurie būtų pakankami konstatuoti reikšmingą neatitikimą tarp Departamento nustatyto ir faktiškai išleisto apmokestinamų teršalų kiekio tam tikrais tikrintais laikotarpiais (ėminių paėmimo momentu) ir pagrįstų ginčo teršalų neišleidimą ar faktiškai išleistą mažesnį teršalų kiekį. Iš viso per tikrinamąjį laikotarpį buvo paimti 5 mėginiai, dar du mėginiai iki atlikto patikrinimo ir ne mažiau kaip 2 mėginiai po patikrinimo. Iš viso buvo imti ne mažiau kaip 9 mėginiai, bet tik dviejuose iš jų nustatyti ribinės vertės viršijimai. Visi mėginiai imti tuo pačiu automatiniu semtuvu. Tad faktinės aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad skundo teiginiai dėl to, jog tų dviejų normatyvų viršijimą lėmė automatinis semtuvas, yra nepagrįsti. Jei automatinis semtuvas ir jo plastikinių dalių kontaktas su mėginiu, lemtų ftalatų normatyvų viršijimą, jų būtų visuose mėginiuose ar bent jau daugumoje. Viršijimai nustatyti iš esmės tik kas 5 mėginyje, taigi automatinis semtuvas realios įtakos normatyvo viršijimui paimtame mėginyje nedaro. Pagal teisės aktų reikalavimus būtent pareiškėjas yra atsakingas už nuotekų į gamtinę aplinką išleidimą, todėl jis ir privalo imtis tokių priemonių, kad užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti MUAT didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu (žinojo, kad išleidžia su nuotekomis ginčo teršalus neturėdamas atitinkamo leidimo, nors tokio pobūdžio teršalus be leidimo išleisti teisės aktai draudė), į kitas svarbias aplinkybes, kurios parodo padaryto pažeidimo pavojingumą bei į aplinkybes, dėl kurių jau buvo sumažintas mokestis, Departamento nuomone, nėra pagrindo dar labiau mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nėra akivaizdžiai per didelė ir nėra jokių teisiškai pagrįstų pagrindų nukrypti nuo ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių bei dar labiau mažinti paskaičiuotą mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

50. Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. AS-43, kuriuo pareiškėjui (taikant didesnį tarifą) už 2019–2020 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus (išleistus) teršalų kiekius papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 600 278 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

51. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-81 (7-57/2022) sumažinus atsakovo apskaičiuotą ir nurodytą sumokėti sumą iki 300 139 Eur, pagrindų daugiau sumažinti mokėtiną sumą nėra.

52. UAB „Rokiškio vandenys“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą ir pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. S-81 (7-57/2022) „Dėl UAB „Rokiškio vandenys“ skundo“, t. y. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodytą 300 139 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažinant iki 35 614,36 Eur. Teigia, jog sprendimas priimtas netinkamai taikant teismų praktiką bei išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai neįvertinus visų sankcijos skyrimui reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių.

53. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos. Ginčui aktualios teisės aktų normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl šiame sprendime jos nebekartojamos.

55. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia dar labiau sumažinti mokėtino mokesčio sumą.

56. Patikrinimo metu nustatyti ir byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad Bendrovė ginčo laikotarpiu į aplinką išleido ftalatus (šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės ir neneigia; tai patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų atlikti laboratoriniai tyrimai). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai pripažintas aptariamo mokesčio mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo ir kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022 ir nesumažinęs apeliantei apskaičiuoto MUAT iš stacionarių taršos šaltinių (vietoj koeficiento 50 netaikęs koeficiento 3), kaip tai teismai darė pagal finansinį pajėgumą panašios įmonės UAB „Kėdainių vandenys“ atveju, pažeidė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį. Apelianto nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos. Be to, analizuojant administracinę jurisprudenciją bylose dėl MUAT įstatyme numatytos sankcijos teisingumo vertinimo matyti, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama individualiai (nėra jokios bendros taisyklės), o kiek tai susiję su iš stacionarių taršos šaltinių išmestais nuslėptais teršalais – randami praktikos pavyzdžiai kuomet skirta sankcija sumažinta 50 proc. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 (pastebėtina, kad tai dominuojanti pastarojo meto praktika)), arba paskirta ekonominė sankcija palikta jos iš viso nesumažinus (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1563/2012; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-794-822/2018 ). Taigi šiuo atveju nesumažindamas apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą daugiau kaip 50 procentų, pirmosios instancijos teismas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nenukrypo (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021, 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022).

58. UAB „Rokiškio vandenys“ apeliaciniame skunde nurodo, kad 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolu Nr. P-001-2019-142/1 buvo užfiksuota trumpalaikė, atsitiktinė tarša, todėl tokių duomenų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas daugiau kaip metus (nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. spalio 13 d.) leido tokį patį di(2- etilheksil)ftalato kiekį, koks nurodytas minėtame tyrimų protokole (21 μg/l), nėra objektyvi. Įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų (pakankamumo, patikimumo) kontekste šie argumentai nėra pakankami pripažinti, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios naštos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas, kiek tai susiję su apmokestinamų teršalų kiekiu. Visų pirma pastebėtina, kad laboratorinių tyrimo rezultatai galioja tam tikrą laikotarpį. Antra, pats pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo atlikti tyrimus savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju nepateikia jokių kitų laboratorinių tyrimų rezultatų dėl teršalų kiekių, kurie leistų objektyviai konstatuoti reikšmingą neatitikimą tarp atsakovo nustatyto ir faktiškai išleisto apmokestinamų teršalų kiekio.

59. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta, jog pareiškėjas, deklaruodamas 2019 m. MUAT (deklaracijos pateikimo terminas 2020 m. vasario 15 d.) neturėjo objektyvios galimybės atsižvelgti į Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Cheminių tyrimų skyriaus 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolą Nr. P-001-2019-142/1, nes šį protokolą jis gavo tik 2022 m. sausio 6 d., kada jam buvo įteiktas patikrinimo aktas, t. y. teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantė turėjo teisę laiku gauti iš Aplinkos apsaugos departamento informaciją apie nustatytą viršnorminį di(2-etilheksil)ftalato kiekį, o Aplinkos apsaugos departamentui pažeidus VAĮ 13 straipsnio 1 dalį, Aplinkos apsaugos departamento nuostatų 10.20 punktą, šis atsakovo pažeidimas lėmė mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimą padidintu tarifu už tokį ilgą laiką kaip nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. spalio 13 d. Jei apeliantas būtų žinojęs apie tokio didelio di(2-etilheksil)ftalato kiekio aptikimą nuotekose, koks užfiksuotas 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokole Nr. P-001-2019-142/l, jis būtų nedelsdamas iniciavęs naujo mėginio paėmimą.

60. Pareiškėjo, kaip aptariamo mokesčio mokėtojo, statuso ir iš to kylančių minėtų pareigų niekaip negali paneigti nurodomi argumentai apie (jo teigimu) susiklosčiusią situaciją, kad nei Departamentas, nei Agentūra nesiėmė veiksmų, kad būtų pakeisti ir nurodyta pasikeisti taršos leidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad esminius mokesčio elementus, kaip mokesčio objektas ir mokesčio mokėtojas nustato mokesčio įstatymas, o ne valstybės institucijų administracinė praktika. Net ir darant prielaidą, kad mokesčių administratorius pats (galbūt) netinkamai anksčiau taikė mokesčių įstatymų nuostatas, iš to niekaip negali kilti mokesčio mokėtojo lūkestis, jog jam nereikės vykdyti atitinkamų (įstatyme nustatytų) mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1502-662/2020). Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas žinojo, jog 2019-05-21–2019-05-22 laikotarpiu buvo paimti nuotekų mėginiai di(2-etilheksil)ftalato kiekiui nuotekose nustatyti, galėjo pasidomėti atliktų tyrimų rezultatais, galinčiais lemti jo apskaičiuoto mokesčio dydžio teisingumą, ir gauti nurodytą tyrimų protokolą, tačiau to nepadarė.

61. UAB „Rokiškio vandenys“ apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo liko neįvertini apelianto argumentai dėl faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad apeliantė buvo aktyvi, ėmėsi veiksmų ir priemonių, susijusių su jos nuotekose randamu di(2-etilheksil)ftalatu. Pripažintina, jog tam tikri veiksmai buvo atlikti, tačiau tai savaime nedaro mokestinio patikrinimo procedūros neteisėta, o kartu ir skundžiamo sprendimo neteisėtu bei nepagrįstu. Be kita ko, TIPK leidimo keitimo aplinkybės rodo, jog pareiškėjas, žinodamas, kad nuotekose išleidžiamų teršalų kiekis viršija nustatytas ribines vertes, nebuvo pakankamai iniciatyvus ir operatyvus šio klausimo sprendimo aspektu.

62. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo sunkia finansine padėtimi, taikytos sankcijos dydžiu ir proporcingumu, mėginių paėmimo. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

63. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir susijusias su pareiškėjo elgesiu, bei atsižvelgdamas į oficialioje konstitucinėje doktrinoje atskleistų konstitucinių teisingumo ir proporcingumo principų esmę (turinį), teisingai sprendė, kad šiuo atveju Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 27 d. sprendime, remdamasi LVAT suformuota praktika, pagrįstai sumažino pareiškėjai apskaičiuotą mokestį 50 proc., todėl nėra pagrindo jau sumažintą mokestį dar labiau mažinti.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Rokiškio vandenys“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRasa Ragulskytė-MarkovienėMilda Vainienė