Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. S-81 (7-57/2022), kuriuo buvo sumažintas pareiškėjai padidintas mokestis nuo 600 278 Eur iki 300 139 Eur teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2022 m. sausio mėn. 6 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2019 – 2020 metų mokestinius laikotarpius.

Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal MUATĮ 4 straipsnio 1 dalį yra mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtoja. Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš Stacionarių taršos šaltinių deklaracijas (forma FR0522) už 2019-2020 metų mokestinius laikotarpius pateikė laikantis MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, atitinkamai 2020 m. sausio 16 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.) ir 2021 m. sausio 15 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12). 2021 metų vasario 12 d. tikslindama 2019 ir 2020 metų mokestinių laikotarpių deklaracijas FR0522, Bendrovė nurodė iš Rokiškio nuotekų valymo įrenginių išleistą di(2-etilheksil)ftalato kiekį.

Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Cheminių tyrimų skyriaus tyrimų protokoluose užfiksuotas di(2-etilheksil)ftalatas iš Rokiškio NVĮ išleidžiamose nuotekose. Tyrimų protokolai Nr. P-001-2018-273/1 (2018 m. lapkričio 16 d.), P-001-2019-142/1 (2019 m. birželio 7 d.) ir Nr. P-001-2020-433/ (2021 m. sausio 5 d.). Be to šis teršalas fiksuotas dviejuose pačios Bendrovės paimtuose mėginiuose: 2019 m. sausio 23 d. paimtame mėginyje 0,05 ?g/ltr ir 2020 m. spalio 14 d. paimtame mėginyje ?1,0 ?g/ltr. Di(2-etilheksil)ftalatas priskiriamas teršalams. Bendrovė turimame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime di(2-etilheksil)ftalato išleidimui tikrinamuoju laikotarpiu neturi nustatyto leistinos taršos normatyvo, t. y. leistina di(2-etilheksil)ftalato išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką norma lygi nuliui. Di(2-etilheksil)ftalato DLT normatyvas nustatytas nuo 2021 metų vasario 12 d., kai TIPK leidimas buvo pakeistas į Taršos leidimą. Bendrovė Rokiškio NVĮ TIPK leidime 2019 - 2020 metų mokestiniais laikotarpiais neturėjo nustatytų di(2-etilheksil)ftalato išleidimo į aplinką DLT normatyvų, leistina šių teršalų tarša išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką yra lygi nuliui, o visas faktiškai išleistas kiekis laikomas viršnormatyviniu. Už viršnormatyvinį teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, vadovaujantis MUATĮ 9 straipsnio 3 dalis turėjo būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.

Po atlikto mokestinio patikrinimo 2022 m. sausio 6 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 ir įteiktas pareiškėjai.

Pareiškėja 2022 m. vasario 4 d. raštu pateikė pastabas į Patikrinimo aktą, kuriuo nesutiko su patikrinimo akte padarytomis išvadomis. Mano, kad mokestis padidintu tarifu buvo paskaičiuotas nepagrįstai, nesutiko su 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolo Nr. P-001-2019-142/1 teisėtumu, išleidžiamų į aplinką teršalų kiekiu, su išvadomis, jog pareiškėja atsakinga už teršalų išleidimą į aplinką, nesutiko su paskaičiuotu mokesčio dydžiu, prašė pakeisti nustatytą mokėti mokestį, jį sumažinant.

Atsižvelgus į bendrovės pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-43 buvo pakeista 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 II dalis, kur buvo patikslintas patikrinimo akte nurodytas 2019 metų gegužės 23 d. – 2019 metų gruodžio 31 d. laikotarpiu išleistų nuotekų kiekis, atitinkamai perskaičiuotas 2019 metais iš Rokiškio NVĮ išleisto di(2-etilheksil) ftalato kiekis bei perskaičiuotas mokėtinas mokestis. Iš viso mokestis taikant didesnį tarifą už taršą di(2-etilheksil) ftalatu 2019 ir 2020 metais iš Rokiškio NVĮ buvo nustatytas 600 278 Eur.

Nesutikdama su Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimu, pareiškėja jį apskundė MGK. MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. S-81, pakeitė Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 ir paskirtą sumokėti mokestį sumažino iki 300 139 Eur.

Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimu bei MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu, 2022 m. birželio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad pareiškėja privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

MUATĮ 3 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčio objektas yra išmetami į aplinką taršalai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.

MUATĮ 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį MUAT mokamas taikant didesnį tarifą. Pagal MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą MUAT taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas: normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš MUAT iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš MUAT iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje. Taigi MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojamas MUAT taikant didesnį tarifą. MUATĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad MUAT apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka.

Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustato MUAT iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką. Minėtą MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatą dėl mokesčio apskaičiavimo patikslina Tvarkos aprašo nagrinėjamai bylai aktualus 4 punktas, įtvirtinantis formulę, pagal kurią apskaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, t. y. taikant tarifo koeficientą, nustatytą MUATĮ 2 priedėlyje. Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0 (Tvarkos aprašo 3 punkte paaiškinta, kad N – leistinas išmesti arba išleisti į aplinką per mokestinį laikotarpį normatyvinis teršalo kiekis (t), nustatytas TIPK ir (ar) taršos leidime).

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad 2019 m. birželio 7 d. tyrimų protokolas Nr. P-001-2019-142/1 pareiškėjai buvo pateiktas tik su Patikrinimo aktu, pažymi, jog tai savaime nedaro mokestines procedūros neteisėta, taigi nelemia ir skundžiamo Sprendimo neteisėtumo. MUATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga apskaičiuoti ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka nustatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjai. Būtent tą Departamento paskaičiuotą mokėtiną mokestį pareiškėja sumokėti turėjo pati, teisingai jį paskaičiavusi ir deklaravusi. Tyrimų protokolo pateikimas su Patikrinimo aktu atitinka minėtus teises aktu reikalavimus, taip pat negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės būti išklausytai principą, nes minėti pareiškėjai reikšmingi dokumentai buvo jai pateikti iki Sprendimo priėmimo, o pareiškėja turėjo galimybe su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų prieš institucijai priimant pareiškėjos atžvilgiu administracinį sprendimą. Pareiškėja savo teise pateikti paaiškinimus dėl tyrimų protokolo ir juose užfiksuotų reikšmingų aplinkybių įgyvendino teikdama pastabas dėl Patikrinimo akto. Pažymėtina, kad po atlikto mokestinio patikrinimo 2022 m. sausio 6 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 ir įteiktas pareiškėjai. Pareiškėja 2022 m. vasario 4 d. raštu pateikė pastabas į Patikrinimo aktą, kuriuo nesutiko su Patikrinimo akte padarytomis išvadomis. Bendrovės pateiktas rašytines pastabas atsakovas įvertino ir atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-43 pakeitė 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 II dalį. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjos teisės procedūroje buvo pažeistos dėl to, kad pareiškėja negalėjo vadovautis protokolo duomenimis ir/ar pateikti institucijai savo paaiškinimų ir/ar dokumentų iki administracinio sprendimo priėmimo, kas galėtų būti laikoma teisės būti išklausytai principo pažeidimu, tačiau taip nebuvo nagrinėjamoje byloje. Analogiškos praktikos yra laikomasi labai panašioje tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022).

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Agentūros Aplinkos tyrimo departamento specialistai iš Bendrovei priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standarto LST ISO 5667-10:2020 reikalavimų (tamsinto stiklo indas). Agentūros Aplinkos tyrimo departamento ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masių spektrometrija (tyrimo atlikimui) reikalavimus. Agentūros Aplinkos tyrimo departamento naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Atitinkamai darytina išvada, jog atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi LST ISO 5667-10:2020 standarte nurodytų reikalavimų. Paros sudėtinis ėminys paimtas automatiniu semtuvu vadovaujantis Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 „Dėl Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Monitoringo nuostatos). Monitoringo nuostatų 1 priedo 21 punkte įtvirtinta, jog nuotekų ėminiai turi būti imami automatiniais ėminių semtuvais, ūkio subjektas turi užtikrinti, kad automatinių semtuvų dalys, kontaktuojančios su ėminiu, būtų pagamintos iš inertiškų medžiagų, kurios nepaveiktų nuotekų ėminio sudėties. Šiuo atveju svarbu paminėti, jog nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pačiai pareiškėjai, o kaip paminėta, pagal Monitoringo nuostatus, už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi būtent ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pati pareiškėja buvo atsakinga už mėginio paėmimą. Tokia pat praktika vertinant paimtus nuotekų mėginius yra suformuota ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022).

Pareiškėja skunde nurodo, jog jeigu Departamentas būtų bendradarbiavęs su pareiškėja, jis dar 2018 metais būtų pareikalavęs į TIPK leidimą įtraukti di(2-etilheksil) ftalatą.

Kaip jau buvo minėta, Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš Stacionarių taršos šaltinių deklaracijas (forma FR0522) už 2019-2020 metų mokestinius laikotarpius pateikė laikantis MUATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, atitinkamai 2020 m. sausio 16 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12 d.) ir 2021 m. sausio 15 d. (tikslinta 2021 m. vasario 12). 2021 metų vasario 12 d. tikslindama 2019 ir 2020 metų mokestinių laikotarpių deklaracijas FR0522, Bendrovė nurodė iš Rokiškio nuotekų valymo įrenginių išleistą di(2-etilheksil) ftalato kiekį. Bendrovė turimame TIPK leidime di(2-etilheksil) ftalato išleidimui tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo nustatyto leistinos taršos normatyvo, t. y. leistina di(2-etilheksil) ftalato išleidžiamose nuotekose iš Rokiškio NVĮ į aplinką norma buvo lygi nuliui. Taigi, ginčo, kad šis leidimas neapėmė ftalatų byloje nėra. Be kita ko, bylos duomenys patvirtina, kad Di(2-etilheksil)ftalato DLT normatyvas nustatytas tik nuo 2021 m. vasario 12 d., kai TIPK leidimas buvo pakeistas į Taršos leidimą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Reglamento 15 punktas numato, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.

Pažymėtina, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjai. Tokio pareiškėjos elgesio (neveikimo) negali pateisinti jos argumentai, kad jos veiklos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos neinformavo jos apie pareigą gauti leidimą ir/ar apskaičiuoti, deklaruoti ir/ar sumokėti ginčo mokestį, t. y., kad pareiškėja nebuvo informuota apie tai, kad privalo vykdyti įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytas pareigas, kad nebuvo pareikalauta šias pareigas vykdyti. Jokie teisėti lūkesčiai nevykdyti aiškios pareigos apskaityti ginčo teršalus ir mokėti aptariamą mokestį nagrinėjamu atveju negalėjo kilti iš aplinkybės, jog, jeigu, anot pareiškėjos, Departamentas būtų bendradarbiavęs su pareiškėja, jis dar 2018 metais (vykdydamas ankstesnį pareiškėjos patikrinimą) būtų pareikalavęs į TIPK leidimą įtraukti di(2-etilheksil)ftalatą – šiuo atveju būtent pati pareiškėja, žinodama (turėjusi žinoti) apie jai tenkančias pareigas, (sąmoningai) paraiškoje ginčo teršalų nenurodė, t. y elgėsi nesąžiningai, kas savaime tokiu atveju paneigia jos galimybę remtis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Be to, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų pasikreipusi į mokesčių administratorių ir (ar) kitas kompetentingas institucijas, siekdama išsiaiškinti (pasitikslinti) jai tenkančių pareigų apimtį, ar kad aptariamą pažeidimą padarė dėl jai suteiktos klaidingos konsultacijos (buvo institucijų ar pareigūnų paaiškinimų suklaidinta). Analogiška yra ir LVAT suformuota praktika (žr. pvz., LVAT 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022, 2022 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022).

Bylos duomenys patvirtina, jog Departamentas pastebėjo, kad pareiškėja pildydama Deklaracijas FR0522 nesilaikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijos FR0521 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos FR0522 formos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19.15 punkto reikalavimų ir deklaracijos FR0522 16 laukelyje ,,TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytas per mokestinį laikotarpį leistinas išmesti į aplinką teršalo kiekis (normatyvas)“ nurodė ne „0“, o apskaičiuotą teršalo kiekį. Bendrovė 2019 ir 2020 metais neteisingai apskaičiavusi taršą di(2-etilheksil)ftalatu ir nedeklaruodama dalies taršos bei pildydama Deklaracijas nesilaikydama Taisyklių 19.15 p. nuslėpė DLT normatyvą viršijančią taršą išleidžiamos iš Rokiškio NVĮ, bei pažeidė MUATĮ 8 str. 1 – 3 dalies reikalavimus. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad tai yra sistemos klaida, už kurią ji neatsako, pažymi, jog jei pareiškėja netyčia pildydama FR0522 16 laukelį įrašė 0, ji galėjo kreiptis į Departamento atstovus, kurie būtų suteikę papildomos informacijos, kaip šią klaidą ištaisyti pildymo momentu ar bent būtų informavusi Departamentą apie padarytą klaidą. Šiuo atveju nors pareiškėja neturi galimybių įrodyti buvus sisteminei klaidai bei Departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad deklaracijų pateikimas nestrigo (negalėjo strigti), visgi Taisyklių 19.15 punkto reikalavimai pareiškėjai kaip geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojai yra privalomi, todėl Departamentas pagrįstai pripažino pažeidimą ir šiuo aspektu. Bylos aplinkybės patvirtina, jog nors šiuo atveju nebuvo sukeltų neigiamų pasekmių, t. y. jokios žalos ar kitų neigiamų pasekmių pareiškėja nesukėlė, tačiau tokiu elgesiu jau buvo padaryta žala tuo aspektu, jog buvo nesilaikyta teisės aktų reguliuojančių tinkamą deklaracijų pildymą. Šiuo atveju visos įmonės be išimčių privalo vykdyti aplinkosauginius reikalavimus, vienas iš jų teisingai ir laiku pildyti deklaracijas (FR0522) už atitinkamus mokestinius laikotarpius.

LVAT pripažinta, kad atveju, kai tokie teršalai, kaip ginčo ftalatai, yra išleidžiami į aplinką sąmoningai, kaip yra nagrinėjamu atveju, neturint privalomo turėti leidimo, tokių teršalų neapskaitymas, mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą neapskaičiavimas, nedeklaravimas ir nesumokėjimas padaro žalą ne tik valstybės ir savivaldybių biudžetams, bet ir minėtiems valstybės ir visuomenės interesams (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2022).

Pareiškėja skunde nurodo, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. (pasikeitus Lietuvos Respublikos vandens įstatymo redakcijai) prievolė turėti leidimą kyla tik tuomet, kai prioritetinių medžiagų koncentracijos viršija nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes. Iki 2022 m. gegužės 1 d. leidimas buvo būtinas neatsižvelgiant į išleidžiamų prioritetinių medžiagų kiekį.

Teisės sistemoje galioja teisės taikymo principas lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią), reiškiantis, kad grįžtamąją galią turi teisinių santykių subjekto padėtį švelninantys teisės aktai, jei nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai). Be to, mokestinių teisinių santykių reglamentavimo kontekste paminėtina ir MAĮ 142 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, įgyvendinant minėta principą mutatis mutandis yra taikytina ir nagrinėjamu atveju (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis), nustato, kad „teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną.“

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip švelninančia jos atsakomybę ir taikytinus atgaline data teisės aktus nurodo Lietuvos Respublikos vandens įstatymą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjos vertinimu, minėtu pakeistu teisiniu reguliavimu jos padėtis nagrinėjamo ginčo kontekste yra švelninama, t. y. ji nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių.

Iš Patikrinimo akto turinio matyti, jog pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ne tik aplinkybė, kad Bendrovė 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. sausio 22 d. ir 2019 m. gruodžio 23 d. -2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais išleido teršalą di(2-etilheksil)ftalatą į gamtinę aplinką be nustatyto DLT normatyvo, bet šis teršalas buvo išleistas viršijant Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priedo 1 lentelės 14 eilutėje nustatytą leistiną vertę – 2 µg/1 arba 0,002 mg/1, tuo tarpu Bendrovė 2019 m. sausio 1 d. -2019 m. sausio 22 d. laikotarpiu išleisto teršalo nustatyta koncentracija - 0,0114 mg/1, 2019 m. gruodžio 23 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu – 0,021 mg/1. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir dėl Bendrovės 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. spalio 13 d. laikotarpiu išleisto di(2-etilheksil)ftalato, jis buvo išleistas viršijant leistiną DLK vertę (0,021mg/l). Iš Patikrinimo akte pateiktos informacijos taip pat darytina išvada, jog Bendrovės nurodytaisiais laikotarpiais išleisto di(2-etilheksil)ftalato koncentracija viršijo ir Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytą MV–AKS vidaus paviršiniuose vandenyse (1,3 µg/1), vadinasi, ir pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktą Bendrovė išleisti į aplinką di(2-etilheksil)ftalatą galėjo tik turėdama leidimą šiai medžiagai išleisti (iki 2022 m. balandžio 30 d. galiojęs Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktas įtvirtino reikalavimą turėti leidimą į gamtinę aplinką išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio / debito), kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio). Taigi, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė išleido į gamtinę aplinką di(2-etilheksil)ftalatą, viršydama DLT normatyvą (išleido teršalą, nenurodytą TIPK leidime, vadinasi, jos DLT normatyvas lygus 0), todėl darytina išvada, jog jos visas išleistas teršalo kiekis buvo pagrįstai apmokestintas taikant didesnį mokesčio tarifą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Sprendimu pritaikyta sankcija 600 278 Eur sumai yra neteisinga bei neproporcinga. MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu sumažinus šią sumą iki 300 139 Eur, sankcija netapo nei teisinga, nei proporcinga. Pareiškėjai apskaičiuotas mokestis turėtų būti mažintinas iki 11 586,12 Eur.

Dėl teismo teisės mažinti (švelninti) MUATĮ įstatyme numatytą poveikio priemonę primintina, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (pvz., žr. 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimus). Kadangi taikytini mokesčių įstatymai nenustato jokių specialių administracinės teisenos taisyklių bei nuostatų, kurios paneigtų (ribotų) šią teismo pareigą, nagrinėjamu atveju yra aktuali oficiali konstitucinė doktrina, pateikta Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarime. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, nurodydamas, jog priimdamas sprendimą byloje pagal ūkio subjekto skundą dėl vykdomosios institucijos sprendimo taikyti tam ūkio subjektui sankciją už atitinkamą to ūkio subjekto padarytą teisės pažeidimą teismas privalo ne tik nustatyti, ar tas teisės pažeidimas, už kurį nustatyta ši sankcija, iš tikrųjų buvo padarytas ir ar jį padarė būtent tas ūkio subjektas, bet ir įvertinti to teisės pažeidimo pobūdį, visas turinčias reikšmės, taip pat ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Taigi, oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra konstatuota (administracinių) teismų pareiga vertinti skirtos sankcijos teisingumą, be kita ko, jos proporcingumo (adekvatumo) aspektu, o nesant atitinkamų įstatymo nuostatų, administracinio teismo teisė mažinti (švelninti) ar panaikinti skirtą sankciją (jos dalį) yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021).

Nagrinėjamu atveju dėl paskirtos sankcijos pareiškėja nurodo, kad ir MGK sumažinta mokesčio suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų, byloje nenustatyta, kad pareiškėja veikė nesąžiningai, tyčia siekė nuslėpti taršą. Šiuo aspektu primintina, kad MGK, vadovaudamasi proporcingumo ir teisingumo principais, atsižvelgusi į kitas aplinkybes, pareiškėjai padidintą mokestį sumažino nuo 600 278 Eur iki 300 139 Eur, t. y. sumažino 50 proc.

Dėl pareiškėjai skirtos sankcijos dydžio atkreiptinas dėmesys į MUATĮ 1 straipsnio 2 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog šio įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, <...> neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo teršalus išleido neturėdamas tam leidimo, kuriame, be kita ko būtų nustatyti atitinkami taršos normatyvai, todėl savo esme ir sukeliamomis pasekmėmis toks pažeidimas iš esmės atitinka minėtą normatyvų viršijimą). Be to, MUATĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Nagrinėjamu atveju ginčo ftalatai (ir fenoliai) norminiais aktais yra pripažinti pavojingais teršalais ir šią aplinkybę teisėkūros subjektai įvertino ne tik didesniu standartiniu tarifu bet ir nustatydami didelį koeficientą (50) atvejams, kai yra viršijami normatyvai ar šie teršalai yra nuslepiami. Tai aiškiai, be kita ko, parodo ne tik ginčo teršalo kenksmingumą ir poreikį į tai atsižvelgti vertinant sankcijos dydį, bet ir, atsižvelgiant į minėtus įstatymo tikslus, didesnį valstybės bei visuomenės interesą kontroliuoti bei riboti tokių teršalų išleidimą į aplinką. Šis interesas neabejotinai yra pažeidžiamas atveju, kai teršalai į aplinką išleidžiami neturint tam privalomo turėti leidimo, kas griežtina ūkio subjekto atsakomybę.

Atsižvelgiant į oficialioje konstitucinėje doktrinoje atskleistą konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų esmę (turinį), įvertinus byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu (pareiškėjas žinojo, kad išleidžia su nuotekomis ginčo teršalus neturėdamas atitinkamo leidimo, nors tokio pobūdžio teršalus be leidimo išleisti teisės aktai draudė), spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo vyraujančios administracinių teismų praktikos, kuri suformuota vertinant ir individualizuojant konkrečiam ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą (sankciją), ir dar labiau mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį. Teismo vertinimu, šiuo atveju MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendime, remdamasi LVAT suformuota praktika, pagrįstai sumažino pareiškėjai apskaičiuotą mokestį 50 proc., todėl nėra pagrindo jau sumažintą mokestį dar labiau mažinti.

Pareiškėja skunde nurodo, vykdydama nuotekų tvarkymo veiklą, negali įtakoti savo abonentų ir vartotojų veiklos. Be to, ji nėra prisiėmusi įsipareigojimų išvalyti di(2-etilheksil) ftalatą iš savo abonentų ir vartotojų nuotekų, išleidžiamų į pareiškėjos valdomą Rokiškio miesto nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad pareiškėja privalo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse. Pagal Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 „Dėl Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų patvirtinimo“, 13 punktą geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas turi surinkti abonentų išleidžiamas nuotekas, kurios susidaro teisėtai naudojant geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį ir kurių užterštumas atitinka geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ir abonento sudarytoje geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nustatytą užterštumo lygį, o 15.6 punkte. – pareiškėja privalo užtikrinti, kad nuotekos būtų išvalytos iki geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo taršos leidime arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytų keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad būtent Bendrovė yra atsakinga už nuotekų į gamtinę aplinką išleidimą, todėl būtent ji privalo imtis tokių priemonių, kad užterštos nuotekos nepateiktų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti MUAT didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą.

Teismas pažymi, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos Bendrovė gali vykdyti veiklą tik gavusi leidimą šiai veiklai, tenka šios veiklos vykdytojai, ginčo atveju būtent Bendrovei. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog prieš tai minėtas pareiškėjos aplinkybės, jau buvo įvertintos MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendime. Kaip matyti, MGK konstatavo, jog Bendrovė, nuo 2018 m. pabaigos (Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio valdybos 2018 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (16)-AD5-10163, Bendrovės iniciatyva 2019 m. sausio 23 d. paimtų mėginių di(2-etilheksil) ftalato tyrimui rezultatai) žinodama, kad jos iš Rokiškio m. NVĮ išleidžiamose nuotekose randamas di(2-etilheksil) ftalatas, nedelsdama turėjo kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą su paraiška įtraukti jos su nuotekomis išleidžiamas į gamtinę aplinką prioritetines medžiagas į TIPK (taršos) leidimą, laiku deklaruoti MUAT iš stacionaraus taršos šaltinio nurodant Deklaracijose FR0522 faktiškai išleistą di(2-etilheksil) ftalato kiekį. Tačiau Bendrovė šių veiksmų savalaikiai neatliko, kaip pati nurodo savo skunde, jos ginčui aktualiu laikotarpiu turėto TIPK leidimo keitimo į Taršos leidimą procedūrą 2020 m. rugsėjo 29 d. inicijavo Aplinkos apsaugos agentūra, ji pati tik 2020 m. spalio 26 d. raštu Nr. 72 pateiktoje paraiškoje paprašė į keičiamą Taršos leidimą įtraukti prioritetinę pavojingą medžiagą di(2-etilheksil) ftalatą, o iš Rokiškio m. NVĮ išleistą di(2-etilheksil) ftalatą deklaravo tik 2021 m. vasario 12 d. pateikdama patikslintas 2019 ir 2020 m. mokestinių laikotarpių Deklaracijas FR0522. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog Bendrovė ginčo situacijoje nebuvo atidi ir rūpestinga, veikė aplaidžiai, sąmoningai laiku neapskaitė ir nedeklaravo ginče aptariamų faktiškai išleistų di(2-etilheksil) ftalatų kiekių ir taip juos nuslėpė, kaip tai suprantama pagal MUATĮ 9 straipsnio 3 dalį.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos sunkia finansine padėtimi, pažymėtina, kad iš teisų administracinių teismų praktikoje pripažinta, kad siekiant rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio, be kita ko, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 .34 p.). Tačiau teismo vertinimu, į šias aplinkybes bendrai jau buvo atsižvelgta MGK sprendimu sumažinant skirtą mokėti mokestį 50 proc. Be to, kadangi pareiškėja, nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, veikė aplaidžiai bei sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, minėto vertinimo dėl sankcijos dydžio nepaneigia tai, jog pareiškėjos finansinė padėtis dėl paskirto mokesčio žymiai pablogės.

Pažymėtina ir tai, jog jei nedelsiant sumokėjus aptariamą sumą Bendrovės finansinė būklė taptų kritine arba ji turėtų sunkumų vykdant kitus įsipareigojimus, pareiškėja turi teisė kreiptis dėl ginčo mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka (MAT įstatymo 10 str. 4 d. (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija); šiuo metu galiojančio MAT įstatymo 9 str. 7 d. (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3158 redakcija).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Bendrovei paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir nėra akivaizdžiai per didelė. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (juo nustatyta padidintą mokestį) apskundė MGK, kuri pareiškėjai padidintą mokestį sumažino nuo 600 278 Eur iki 300 139 Eur, t. y. sumažino 50 proc. Nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie teisiškai pagrįsti pagrindai nukrypti nuo ankstesnėje LVAT praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, MGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. S-81 (7-57/2022) „Dėl UAB „Rokiškio vandenys“ skundo“, kuriuo ji pakeitė Departamento 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Panaikinti ar pakeisti skundžiamų sprendimų remiantis skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus Bendrovės skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas priteisti šias išlaidas iš atsakovo atmestinas (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.