Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Birutės Pužaitienės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 93 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo, numatyto 284 straipsnio 1 dalyje, baudžiamoji byla jam nutraukta ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad 2011 m. gruodžio 21 d., apie 15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) M. Š. vidurinės mokyklos, matant nepilnamečiams ir mažamečiams asmenims, tyčia, dėl menkavertės dingsties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: dėl chuliganiškų paskatų, kerštaudamas už konfliktą su broliu A. G., sudavė kumščiais ne mažiau kaip tris smūgius A. P., gim. (duomenys neskelbtini), į veidą, sudavė vieną smūgį keliu į pilvą, ir dėl to nukentėjusysis nugriuvo, gulinčiam A. P. sudavė kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius į pilvą, į koją bei kitas kūno vietas, ir padarė nukentėjusiajam A. P. sužalojimą – nubrozdinimą kairiojo smilkinio srityje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo T. G. nusikalstamą veiką, tačiau nepagrįstai jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantė taip pat nurodo, kad valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur inter alia numatė riboti laisvės atėmimo bausmes ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Taigi priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymius, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones - kriminalines bausmes.

Prokurorės teigimu, nagrinėjamu atveju individualizuodamas nusikaltimą padariusio nepilnamečio atsakomybę, teismas neatsižvelgė į bausmės tikslus ir į bendruosius bausmių skyrimo pradmenis, į tai, kad 2011 m. lapkričio 19 d. T. G. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50³ straipsnyje, ir už tai jam 2011 m. gruodžio 19 d. buvo paskirta 25 Lt dydžio bauda (86 b. l.), neatsižvelgė į nepilnamečio charakteristikas: (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakteristikoje nurodyta, kad T. G. iš tėvo yra paveldėjęs blogąsias charakterio savybes – smurtą, agresiją, chuliganizmą (91 b. l.), T. J. mokyklos T. G. charakterizuojamas kaip judrus, turintis menkus socialinius įgūdžius, bet kokiais būdais siekiantis dėmesio mokinys, linkęs užgaulioti kitus mokinius (plūsti necenzūriniais žodžiais, pravardžiuoti), tokiu savo elgesiu dažnai išprovokuojantis konfliktus. Mokinys sunkaus charakterio, linkęs išsisukinėti, niekada nepripažįstantis savo kaltės ir nuolat kaltinantis kitus. Dėl tokio savo elgesio neturi draugų klasėje, bendraklasių nėra mėgiamas (96 b. l.). Be to, prokurorės teigimu, teismas neatsižvelgė į paties nepilnamečio poziciją dėl savo veiksmų: 2012 m. sausio 20 d. pareiškė: „kaltu neprisipažįstu, gyniau brolį“, (78-79 b. l.), 2012 m. balandžio 12 d. pareiškė: „kaltu prisipažįstu iš dalies“ (83-84 b. l.). Be to, iš nepilnamečio nukentėjusiojo A. P. atstovės pagal įstatymą N. P. paaiškinimo teisme matyti, kad sūnui A. P. gydyti ji pirko vaistus, žala neatlyginta, bet civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nereiškia. Iš kaltinamojo T. G. parodymų, duotų nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, turinio matyti, kad jis neprašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, to neprašė ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą N. P.. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės vertinimu, T. G. nebuvo pagrindo taikyti BK 93 straipsnio.

Skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas T. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, paskyrė jam pačią švelniausią auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą. Prokurorės įsitikinimu, tokia auklėjamojo poveikio priemonė neužtikrintų nepilnamečio elgesio kontrolės, nes ji paprastai skiriama tada, kai nepilnametis atsitiktinai padaro nusikalstamą veiką ir yra linkęs pasitaisyti, supranta savo elgesio netinkamumą, pasižada mokytis, gerai elgtis.

Be to, anot apeliantės, vertinant kaltininko asmenybę, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nusikaltimas padarytas ne dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Įvertinus T. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam laisvės apribojimo bausmę.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės T. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai T. G. taikė BK 93 straipsnio nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, o baudžiamąją bylą jam nutraukė.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio nuostatų taikymo T. G.

Pažymima, kad pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms, t. y. toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nepilnamečiui (nesulaukus aštuoniolikos metų amžiaus); jis turi būti pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju visos trys būtinosios sąlygos taikyti T. G. minėto straipsnio nuostatas yra: nusikalstamos veikos padarymo metu T. G. buvo nepilnametis, nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neteistas, t. y. nusikalto pirmą kartą (85 b. l.), jo padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 284 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis).

Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti prokurorės skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas manyti, kad T. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliantė savo skunde teisingai pažymėjo, kad BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta papildoma sąlyga, jog „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, nesietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Aktyvi kaltininko atgaila (kaltės pripažinimas, gailėjimasis, nukentėjusiojo atsiprašymas) yra svarbi aplinkybė, tačiau teismo diskrecija šioje srityje yra įvertinti visas bylos aplinkybes, t. y. aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe, gyvenimo, darbinės veiklos, auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat būtina atsižvelgti į tai, ar anksčiau nepilnamečiui buvo ar nebuvo taikytos poveikio priemonės. Tai nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46/2009.

Bylos duomenys liudija, kad 2011 m. gruodžio 9 d. R. G. buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 19 d. tyčia nutraukė kitam asmeniui priklausantį televizijos antenos kabelį, t. y. tyčia sugadino turtą nepadarydamas nukentėjusiajam žymios žalos (86 b. l.), nors nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2011 m. gruodžio 21 d., T. G. nebuvo teistas (85 b. l.), tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis jis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. kovo mėnesį sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui, savo bendraklasiui. Tai rodo T. G. nenorą laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Be to, jis (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) jaunimo mokyklos administracijos charakterizuojamas neigiamai – kaip agresyvus, konfliktiškas, smurtaujantis, linkęs į chuliganizmą, nesilaikantis nustatytų taisyklių, nepripažįstantis savo kaltės (91, 96 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, kad T. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nors bylos duomenys patvirtina, kad T. G. prisipažino kaltu ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo ir jo atstovės pagal įstatymą (24, 162 b. l.), tai nėra pakankamas pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės motyvuojant tuo, kad minėtos aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų. Kartu pažymima, kad BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybė, kad T. G., žinodamas, jog jam dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas – 2012 m. sausio 20 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis (77, 78-79 b. l.), 2012 m. kovo mėnesį vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas anksčiau minėtu 2012 m. rugsėjo 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad būdamas jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria T. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, naikintina.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo dėl BK 93 straipsnio taikymo T. G. tinkamai nemotyvavo, neaptarė BK 93 straipsnyje nurodytų būtinųjų ir alternatyvių sąlygų nagrinėjamu atveju, nesvarstė, ar yra pagrindas manyti, kad kaltinamąjį galima nubausti ir teigiamų jo elgesio pokyčių ateityje galima pasiekti be bausmės jam paskyrimo, visiškai nevertino jo charakteristikų, t. y. neišsamiai įvertino T. G. asmenybę, taip pat nevertino pastarojo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl bausmės skyrimo

Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria T. G. buvo taikytos BK 93 straipsnio nuostatos, naikinama, todėl sprendžiamas ir T. G. skirtinos bausmės klausimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Skirdama T. G. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, išdėstytus BK XI skyriuje.

Kolegija atsižvelgia į tai, kad T. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, iki jo padarymo nebuvo teistas (85 b. l.), yra vieną kartą baustas administracine tvarka (86 b. l.), mokosi, charakterizuojamas neigiamai (91, 96 b. l.), yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. G. laisvės apribojimą, savo dydžiu mažesnį už šios bausmės vidurkį. T. G. taip pat įpareigotinas tęsti mokslą, dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria T. G. buvo taikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 straipsnis, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamoji byla jam buvo nutraukta ir buvo paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas;

pripažinti T. G. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Išaiškinti T. G., kad vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė gali būti pakeista areštu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.