Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-04 · Administracinė byla Nr. I-2327-289/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-04
Bylos Nr.
I-2327-289/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01072-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
Ž. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
Administracinės bylos Nr. I-2327-289/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01072-2016-5Procesinio sprendimo kategorija:1.15.2.3.2; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 4 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,nedalyvaujant pareiškėjui Ž. L.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. balandžio 27 d. buvo gautas pareiškėjo Ž. L. skundas (2–5 b.l.), kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK), 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. L. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (55 b.l.). Skunde prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (5 b.l.).

Pareiškėjas Ž. L. savo skunde (2–5 b.l.) nurodė, kad jis nuo 2016 m. sausio 4 dienos buvo laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės policijos komisariato areštinėje. Areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją ir sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Areštinės kameroje sanitarinis mazgas neatitiko standartų, atviras, pilnai neatitvertas, prastas apšvietimas, tamsu, kameroje buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, kamerose nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui priklausantis kameros plotas.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Telšių apskrities VPK atsiliepime (25–28 b.l.) nurodoma, jog su skunde išdėstytais motyvais nesutinka. Pareiškėjas teigia, kad Kelmės r. PK areštinėje jam nebuvo užtikrintos minimalios kamerų gyvenamojo ploto normos, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Minėtame įsakyme nurodyta, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Remiantis Policijos areštinių ir sulaikymo patalpų registro duomenimis, t. y. asmens paskirstymo į kameras išrašu, pareiškėjas Kelmės r. PK areštinėje buvo laikomas nuo 2016-01-04 12.21 val. iki 2016-01-06 13.15 val.; nuo 2016-02-09 15.20 val. iki 2016-02-12 11.53 val.; nuo 2016-03-08-14.10 val. iki 2016-03-10 14.20 val. ir nuo 2016-04-08 14.54 val. iki 2016-04-12 11.56 val. kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos komisariatų areštinių patalpoms netaikomi Lietuvos higienos normoje HN76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms. Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Policijos komisariatų areštinės patalpos prie laisvės atėmimo vietų patalpų nepriskiriamos. Teritorinės policijos komisariatų areštinės savo darbe vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Pagrindinės instrukcijos sąvokos sako, kad policijos areštinė – vieta, skirta sulaikytiems, suimtiems, nuteistiems, administracine tvarka areštuotiems bei kitiems asmenims laikyti, vadovaujantis įstatymuose, kituose teisės aktuose bei šioje instrukcijoje nustatyta tvarka ir terminais. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 3 punkte nurodyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Policijos areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvės, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas atitvertas 1,2 m aukščio pertvara. Kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta. Įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo/kondicionavimo sistema. Kamerų grindų ir sienų danga atspari drėgnam valymui bei dezinfekcijos poveikiui. Kamerose yra lovos, spintelės, stalas, kėdės. Areštinėje įrengta dušinė atitinka keliamus reikalavimus, tiekiamas šaltas ir karštas vanduo. Atlikus patikrinimą konstatuotas Higienos normos HN 37:2009 14 punkto pažeidimas (Policijos areštinės darbuotoja pagal patvirtintas programas nėra įgijusi sveikatos ir pirmos pagalbos teikimo žinių), tačiau šis pažeidimas nėra susijęs su pareiškėjo skunde minimais teiginiais. Pažymi, kad pareiškėjas neįrodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises, bei nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Pažymėtina, kad tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau negalima teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Ž. L. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 5-V-739 redakcija) patvirtintų Šiaulių apskrities VPK nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių apskrities VPK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos policijos veiklos ir kitais įstatymais, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir šiais nuostatais.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ XI skyriuje (80 punktas) (toliau – ir Teritorinės policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) nurodoma, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš atsakovo pateiktų VĮ Registrų centro Šiaulių filialo sudarytų areštinės patalpų plano bei Asmens paskirstymo į kameras išrašų, pastato vidaus plotų eksplikacijos (30, 31–33, 34–40 b.l.) matyti, kad Ž. L. buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 4, Nr. 3, Nr. 1, Nr. 2, kurių plotai atitinkamai 13,31 kv. m, 10,61 kv. m, 16,01 kv. m, 14,76 kv. m nuo 2016-01-04 12:19 val. iki 2016-01-06 13:15 val., nuo 2016-03-08 14:19 val. iki 2016-03-10 14:23 val., nuo 2016-02-09 15:26 val. iki 2016-02-12 11:53 val., nuo 2016-04-08 14:54 val. iki 2016-04-12 11:56 val. Kamerose buvo laikoma atitinkamai nuo 1 iki 5 asmenų. Vienam asmeniui teko nuo 2,95 kv. m iki 14,76 kv. m kameros ploto.

Pažymėtina, kad apie 1 parą (2016-03-08, 2016-03-09) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurioje pareiškėjui teko apie 3–4 kv. m kameros ploto, apie 14 val. (2016-01-05, 2016-01-06) – kameroje Nr. 2, kurioje pareiškėjui teko apie 4,92 kv. m kameros ploto, 3 val. (2016-01-05) – kameroje Nr. 3, kurioje pareiškėjui teko apie 3,54 kv. m kameros ploto, ir apie 1 val. 50 min. – kameroje Nr. 1, kurioje pareiškėjui teko apie 4,00 kv. m kameros ploto. Likusias visas dienas pareiškėjas Ž. L. buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 5,34 kv. m iki 14,76 kv. m kameros ploto ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso apie 2 nepilnas paras, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Dėl sanitarinio mazgo, higienos sąlygų kamerose

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad areštinės kameroje sanitarinis mazgas neatitiko standartų, atviras, pilnai neatitvertas, prastas apšvietimas, tamsu, kameroje buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punkte numatyta, kad kameroje turi būti įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir Genujos tipo klozetas. Taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir HN 37:2009) 20 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Tiesiogiai su pareiškėju bei jo kalinimo laikotarpiu patikrinimo aktai nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo laikomas areštinėje.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-150 (41–43 b.l.) yra nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 4 d. atlikto patikrinimo metu Telšių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kurio įrengimas atitinka tuo metu galiojusias HN 37:2009 normas. Akte nurodoma, kad areštinėje įrengtame sanitariniame mazge yra unitazas, praustuvės, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas atitvertas 1,2 m aukščio pertvara. Kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta. Įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo/kondicionavimo sistema. Kamerų grindų ir sienų danga atspari drėgnam valymui bei dezinfekcijos poveikiui. Kamerose yra lovos, spintelės, stalas, kėdės. Areštinėje įrengta dušinė atitinka keliamus reikalavimus, tiekiamas šaltas ir karštas vanduo. Atlikus patikrinimą konstatuotas higienos normos HN 37:2009 14 punkto pažeidimas (Policijos areštinės darbuotoja pagal patvirtintas programas nėra įgijusi sveikatos ir pirmos pagalbos teikimo žinių).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 3 punkte nurodyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo akcentuota, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, aiškinančia Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio turinį. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 paragrafus). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Ru­siją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).

Darytina išvada, kad sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta. Įvertinus sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas darytina išvada, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat darytina išvada, kad Šiaulių apskrities VPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punkto, numatančio, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teismas neabejoja, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo areštinės kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpose būtų buvę laikytasi anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir higienos normų reikalavimų.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Ž. L. areštinėje pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti labai trumpą laiką – tik nepilnas 2 dienas jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Teritorinėse policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse (vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai), per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,95 kv. m iki 4,92 kv. m kameros ploto ir nustatyta norma buvo pažeista nežymiai. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo Ž. L. reikalavimas dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Virginijus Stankevičius