Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. V. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus III teritoriniam skyriui dėl akto, sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. V. apeliacinį skundą prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant administracinį ginčą dėl specialiųjų poreikių nustatymo, kaip ir bet kurį kitą panašaus pobūdžio administracinį ginčą, kuriam yra aktualūs atitinkami faktiniai duomenys apie asmens sveikatą, specialiųjų žinių reikalaujantis medicinos mokslo srities klausimų vertinimas yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas turi nustatyti tai, ar skundžiami aktai (šiuo atveju NDNT Vilniaus III teritorinio skyriaus ir NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje (Ginčų komisijoje) nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir/ar skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Dokumentus, kuriuose yra duomenys apie asmens sveikatą, teismas vertina pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste tik tais aspektais, ar jie pagrindžia įstatymų ir juos įgyvendinančių norminių teisės aktų (atitinkamų jų normų), kuriais buvo pagrįstas teismui skundžiamas individualus aktas (aktai), taikymą.

Atsižvelgdama į bylos dokumentų duomenis, kad apeliantės, gimusios (duomenys neskelbtini), pagrindinė sveikatos problema (abiejų klubų sąnarių įgimtas išnirimas), su kuria apeliantė iš esmės sieja savo argumentus, kad jai turėtų būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis neterminuotai, atsirado nuo gimimo ir ši būklė lėmė apeliantės pripažinimą 1992 m. II grupės invalide nuo vaikystės neterminuotai (ši apeliantei nustatyta būklė 2007 metais buvo prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui neterminuotai), taip pat į tai, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis apeliantei iki šioje byloje skundžiamų 2013 m. sprendimų priėmimo buvo nustatytas terminuotai (6 metams), teisėjų kolegija pažymi, kad byloje būtina aptarti ginčui aktualių įstatymų ir juos įgyvendinančių poįstatyminių norminių teisės aktų raidą neįgalaus asmens teisių ir garantijų išsaugojimo aspektu šiam individualiam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste.

1991 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1991 m. gruodžio 15 d. (toliau – ir ISIĮ). Šio įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinant invalidų socialinės integracijos principus, be kita ko, nustatyta, kad invalidams, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą paramą ir garantijas. Šiame įstatyme buvo įtvirtintos nuostatos dėl medicininio, socialinio ir techninio invalidų aptaravimo, taip pat invalidų materialinės padėties užtikrinimo garantijos (III,VI skirsniai). Aptariamo įstatymo 4 straipsniu įstatymų leidėjas suteikė Valstybinėms medicininės – socialinės ekspertizės komisijoms (toliau – ir VMSEK) įgaliojimus nustatyti invalidumą asmenims nuo 16 metų ir priimti šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sprendimus, tarp jų sprendimus dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino (ISIĮ 4 str. 2 d.) punktas). Į bylą pateikti įrodymai, kad ISIĮ nurodytas (kompetentingas) subjektas (VMSEK) 1992 m. birželio 22 d. apžiūros aktu Nr. 1983 nustatė pareiškėjai nuo 1992 m. birželio 22 d. (tuo metu pareiškėja buvo 47 metų amžiaus) II grupės invalidumą neterminuotai dėl vaikščiojimo funkcijos sutrikimo nuo vaikystės (invalidumo priežastis – nuo vaikystės). VMSEK akte Nr. 1983 nurodyta pagrindinė diagnozė – abiejų klubų sąnarių įgimtas išnirimas, abiejų klubų sąnarių koksartrozė FNIII°, išreikštas skausminis sindromas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas MDEK 1989 m. birželio 12 d. aktas dėl pareiškėjos pripažinimo II grupės invalide nėra reikšmingas, nes šis aktas buvo vienas iš invalidumo nustatymo aktų terminuotai.

Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228). Pagal šį įstatymą neįgalumo lygis (sunkus, vidutinis ir lengvas) nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu (NSIĮ 19 str. 1 ir 2 d.). Asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus nustatomas darbingumo lygis (NSIĮ 20 straipsnis). Pagal šio įstatymo priėmimo metu galiojusio Lietuvos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. IX-2375 redakcija) 21 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos amžius moterims – 60 metų. Šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukako 2005 m. sausio 24 d., t.y. iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228) įsigaliojimo. Taigi NSIĮ įsigaliojimo dieną pareiškėja buvo asmuo, kuris nepateko į šio įstatymo 19 ar 20 straipsnyje nurodytas amžiaus grupes ir šios įstatymo normos ginčo atveju nėra aktualios. Ginčo atveju yra aktualios NSIĮ nuostatos dėl asmens, kuriam iki šio įstatymo įsigaliojimo (2005 m. liepos 1 d.) suėjo senatvės pensijos amžius ir buvo nustatytas invalidumas neterminuotai, teisių ir garantijų išsaugojimo.

ISIĮ 3 straipsnis apibrėžė, kad invalidumas (pagal pasireiškimo laipsnį – I, II, III grupių) yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visiškai ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio NSIĮ 2 straipsnyje pateiktas sąvokas neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas (NSIĮ 2 str. 6 d.); neįgalusis – asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė (NSIĮ 2 str. 8 d.). Invalidumo ir neįgalumo apibrėžimai nėra tapatūs, tačiau pažymėtina, kad šiais terminais įstatymuose apibrėžiamai su fizine ar psichine sveikata susijusiai asmens būklei (įgimtai ar atsiradusiai tam tikru asmens gyvenimo laikotarpiu) yra būdingas ilgalaikiškumas, asmens gebėjimų pasirūpinti savo socialiniu ir asmeniniu gyvenimu (jei tokius gebėjimus asmuo buvo įgijęs) sumažėjimas ar visiškas jų netekimas. Tokia įstatymų nustatyta tvarka konstatuota asmens būklė lemia tokio asmens specifinių poreikių atsiradimą, o valstybei iš įstatymų kylančią pareigą įstatymų nustatyta tvarka teikti nurodytoje būklėje atsidūrusiam asmeniui atitinkamą pagalbą ir užtikrinti įstatymuose įtvirtintas garantijas, sudaryti jam lygias teises ir galimybes (Konstitucijos 29,52 straipsniai, iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio ISIĮ 1, 2 straipsniai, NSIĮ 3, 29-32 straipsniai).

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžiant specialiojo poreikio sąvoką paaiškinta, kad tai specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Invalidų socialinės integracijos įstatyme specialiojo poreikio sąvoka nebuvo vartojama, tačiau šio įstatymo paskirtį, invalidų socialinės integracijos principus apibrėžiančiose aptariamo įstatymo normose (ISIĮ 1 str., 2 str.1,5 d.) ir atskiruose įstatymo skirsniuose (III-VI skirsniai) aiškiai išreikšta, kad asmenys, kuriems nustatytas invalidumas, turi šios įgimtos ar įgytos organizmo būklės nulemtų specifinių poreikių įvairiose srityse (gyvenamojoje aplinkoje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime), kuriuos spręsti turi padėti valstybė per atitinkamų savo institucijų ir tarnybų sistemą. Pagal NSIĮ 24 straipsnio 2 dalį specialieji poreikiai (šio įstatymo 2 str.10 d. pateiktos sąvokos prasme) nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymesi, darbinėje veiklioje, visuomeniniame gyvenime. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad specialieji poreikiai tenkinami atitinkamų tipų specialiosios pagalbos priemonėmis: techninės pagalbos priemonėmis (25 str.), finansinės pagalbos priemonėmis (26 str.) ir socialinėmis paslaugomis (27 str.). ISIĮ trečiajame skirsnyje atitinkamos šio įstatymo 8-13 straipsnių normos buvo skirtos invalidų socialiniam ir techniniam aptarnavimui, o šeštasis skirsnis (22-24 straipsniai) invalidų materialinės padėties garantijoms. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas tiek ISIĮ, tiek NSIĮ nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtino, kad šiais įstatymais apibrėžti asmenys (pagal ISIĮ vartojamas sąvokas - invalidai, pagal NSIĮ - neįgalieji), kurių buvimą tokioje būklėje įstatymų nustatyta tvarka nustato kompetentinga institucija, turi specifinių reikmių įvairiose gyvenimo srityse, atsiradusių dėl ilgalaikių (įgimtų ar įgytų) jų sveikatos sutrikimų.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo VI skirsnis (29–32 straipsniai) yra skirtas asmenų, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, teisių ir garantijų išsaugojimui. Aptariamo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintas šios visuomenės grupės (invalidų) teisių ir garantijų išsaugojimo principas. Minėtoje įstatymo normoje nustatyta, kad šis Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo Įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties. NSIĮ VI skirsnio 30-32 straipsniai skirti šiose įstatymo normose nurodyto amžiaus grupių asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, teisių išsaugojimui. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei senatvės pensijos amžius sukako ir jai invalidumas neterminuotai buvo nustatytas iki 2005 m. liepos 1 d. (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 įsigaliojimo), šio ginčo atveju yra aktualus NSIĮ 31 straipsnis, užtikrinantis sukakusių senatvės pensijos amžių asmenų teisių išsaugojimą. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse atskirai sureglamentuotos sukakusių senatvės pensijos amžių asmenų teisių išsaugojimo garantijos, atsižvelgiant į tai, ar asmeniui invalidumas buvo nustatytas terminuotai (1 dalis), ar neterminuotai (2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2005 m. liepos 1 d. įvyko du šio ginčo sprendimui teisiškai reikšmingi faktai (apeliantei sukako senatvės pensijos amžius; iki NSIĮ įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo nustatytas 2 grupės invalidumas neterminuotai), šioje byloje aktuali NSIĮ 31 straipsnio 2 dalis, kuri nustatė, kad iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka invalidumas buvo nustatytas neterminuotam laikui, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.

Įgyvendindama nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228) 31 straipsnio 2 dalį, SADM 2005 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą Nr.A1-342 „Dėl asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, invalidumo grupių prilyginimo specialiųjų poreikių lygiui“ (toliau – ir SADM įsakymas Nr.A1-342). Šio poįstatyminio teisės akto preambulėje nurodyta, kad jis priimtas siekiant išsaugoti asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, teises. SADM įsakymu Nr.A1-342 buvo nustatyta, kad asmenų, sukakusių senatvės pensijos amžių, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. nustatytas invalidumas neterminuotam laikui, invalidumo grupės prilyginamos specialiųjų poreikių lygiui, remiantis jų turimais invalidumo pažymėjimais: I invalidumo grupė – didelių specialiųjų poreikių lygiui; II invalidumo grupė - vidutinių specialiųjų poreikių lygiui; III invalidumo grupė – nedidelių specialiųjų poreikių lygiui (1.1 punktas). Pagal SADM įsakymą Nr.A1-342 pareiškėjai iki 2005 m. liepos 1 d. nustatyta II invalidumo grupė neterminuotam laikui prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui. SADM įsakymo Nr.A1-342 1.2 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybių administracijos, vadovaudamosi šio įsakymo 1.1 punktu išduoda asmenims Sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo, kuriame turi būti įrašyti šio įsakymo 1.3 punkte nurodyti duomenys (prilygintas specialiųjų poreikių lygis, informacija apie asmeniui nustatytus specialiuosius poreikius ir jų terminus). Vykdydama SADM įsakymą Nr.A1-342, Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. A733-9826-(4.25-SR2), kuriuo B. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), nustatytą 1992 metais 2 grupės invalidumą neterminuotam laikui prilygino vidutinių specialiųjų poreikių lygiui neterminuotai (b. l. 92). Šis individualus administracinis aktas pagal pateiktus į bylą įrodymus galiojantis. Šie duomenys įrašyti į apeliantės pateiktą pirmosios instancijos teismui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos centro išduotą Neįgaliojo pažymėjimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Valstybinių šalpos išmokų įstatyme numatytos šalpos išmokos yra viena iš socialinės paramos formų. Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio NSIĮ 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai (1-11 p.), tarp jų nagrinėjamam ginčui aktualus neįgalumo kompensavimo principas, reiškiantis, kad neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis (7 p.).

NSIĮ V skirsnis (24-28 straipsniai) reglamentuoja specialiųjų poreikių nustatymą ir tenkinimą. NSIĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad specialieji neįgaliųjų poreikiai nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į jų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse (NSIĮ 24 str. 1 d.). Įstatymų leidėjas nustatė specialiųjų poreikių nustatymo sritis (neįgaliųjų buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymesi, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime – NSIĮ 24 str. 2 d.); specialiųjų poreikių tenkinimo specialiosios pagalbos priemonėmis tipus (techninės pagalbos priemonės, finansinės pagalbos priemonės, socialinės paslaugos - NSĮĮ 24 str.4 d.). Įstatymų leidėjas taip pat nustatė NSIĮ 24 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagalbos priemonių (techninės ir finansinės) rūšis (NSIĮ 25 ir 26 straipsniai). Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio NSIĮ 26 straipsnio 1 dalis nustatė, kad skiriamos šios finansinės pagalbos priemonių rūšys neįgaliesiems: socialinė piniginė parama, tikslinės kompensacijos ir išmokos bei lengvatos.

Pareiškėja (apeliantė), kaip matyti iš jos skundo teismui ir jo patikslinimų turinio, šioje byloje skundžiamų aktų panaikinimo siekia tam, kad įstatymų nustatyta tvarka galėtų gauti atitinkamas finansinės pagalbos priemones, kurias gavo pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą iki šioje byloje skundžiamų aktų priėmimo ir kurių neteko šiuos aktus priėmus.

NSIĮ 26 straipsnyje nurodyta, kad finansinės pagalbos priemonės skirtos neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tenkinti bei materialinės padėties garantijoms užtikrinti (NSIĮ 26 str.1-4 dalys). Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad finansinės pagalbos priemonių teikimą reglamentuoja šis Įstatymas ir kiti teisės aktai. Šis įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas nepasikeitęs.

Invalidų socialinės integracijos įstatyme, be kita ko, buvo įtvirtintos invalidų materialinės padėties užtikrinimo garantijos. Šio įstatymo 22 straipsnio, skirto invalidų materialinės padėties garantijų nustatymui, 1 dalyje buvo įtvirtinta bendroji nuostata, užtikrinanti invalidų teisę į pensijas, pašalpas ir kitas išmokas, kartu nurodant, kad atitinkamų išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato atitinkami kiti įstatymai. Vienas iš tokių įstatymų - 1994 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas Nr. I-675, kuris numatė šalpos išmokas.

Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d., t.y. tuo pačiu metu kai įsigaliojo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228), įsigaliojo ir naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. įstatymas Nr. X-210), kurio IV skirsnis (11-14 straipsniai) yra skirtas slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms. Šio įstatymo 11 straipsnis nustatė kokie neįgalieji turi teisę gauti slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, tarp jų sukakę senatvės pensijos amžių asmenys (ŠĮ 11 str. 4 p.). Aptariamo įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalys nustatė, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos šio įstatymo 11 straipsnio 2–4 punktuose nurodytiems neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis, kai jie slaugomi ar prižiūrimi namuose. To paties įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustatė, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos šio įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nurodytiems neįgaliesiems skiriamos ir mokamos nuo 2006 m. sausio 1 d., jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyrių. Nuo 2008 m. sausio 1 d. vietoj priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, skiriamos ir mokamos priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos pagal šį įstatymą. Jos mokamos nepaisant asmens gaunamos pensijos rūšies.

Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo pozicija byloje, kad NDNT, spręsdama dėl specialiųjų poreikių nustatymo, neturėjo vadovautis Valstybinių šalpos išmokų įstatymu, pažymi, kad NDNT priimti sprendimai dėl specialiųjų poreikių nustatymo (nenustatymo) sukelia asmeniui (šiuo atveju apeliantei) atitinkamas teisines pasekmes, nes nuo to priklauso, ar asmuo gali gauti atitinkamą šalpos išmoką pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą. Šalpos išmokos skyrimas nėra ginčo šioje byloje dalykas ir šis klausimas šioje byloje nenagrinėjamas, todėl yra svarbu nustatyti, ar

buvo užtikrintos apeliantės (neįgalaus asmens) teisės ir garantijos, kylančios iš Konstitucijos 52 straipsnio ir numatytos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsnyje ir 31 straipsnio 2 dalyje bei iš šio teisinio reguliavimo kylantys pareiškėjos (apeliantės) teisėti lūkesčiai. Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 ir 32 straipsnio 2 dalies nuostatos asmeniui, kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas neterminuotam laikui ir kuriam iki šios datos sukako senatvės pensijos amžius (šiuo atveju apeliantei), suteikė pagrįstų lūkesčių tikėtis, kad valstybė vykdys savo įsipareigojimus dėl teisių ir garantijų išsaugojimo ir per tolesnį teisėkūros procesą nepablogins jų materialinės ir socialinės padėties.

Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228) 24 straipsnio 3 dalis numatė, kad specialiųjų poreikių nustatymo, jų tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Įstatymo lygmenyje nėra nustatytos specialiųjų poreikių rūšys, o tik įtvirtintas skirtingų poreikių tenkinimo principas pabrėžiant, kad neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę (NSIĮ 3 str.11 p.), taip pat nėra nustatyti specialiųjų poreikių nustatymo kriterijai, specialiųjų poreikių nustatymo terminai. Šiuos klausimus 2007 metais GKK nustatant pareiškėjai specialųjį nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį ir 2013 metais NDNT šio poreikio nenustatant reglamentavo poįstatyminiai teisės aktai.

2007 metais nustatant pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį galiojo SADM 2006 m. kovo 28 d. Nr. A1-88 įsakymu patvirtintos Specialiųjų poreikių nustatymo ir jų tenkinimo sąlygos bei taisyklės (toliau – ir SPN sąlygos ir taisyklės), taip pat SADM/SAM 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-316 patvirtintas Kriterijų sąrašas (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. A1-76/V-182 redakcija) ir Specialiųjų poreikių nustatymo tvarkos aprašas (SADM/SAM 2007 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. A1-37/V-87 redakcija). Šios redakcijos SP nustatymo tvarkos aprašo 3 punktas nustatė, kad gali būti nustatyti šie specialieji poreikiai: specialusis nuolatinės slaugos poreikis (3.1 p.), specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (3.2 p.), specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis (3.3 p.), specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (3.4 p.). SP nustatymo tvarkos aprašo 11 punktas numatė, kad dėl kiekvieno šio Tvarkos aprašo 3 punkte nurodyto specialiojo poreikio išrašoma atskira pažyma. Šių pažymų formos buvo patvirtintos 2005 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr.A1-120/V-316 (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo Nr.A1-76/V-182 redakcija) priedais SPS-1, SPP-2, SPA-3, SPT-4. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymui buvo patvirtinta pažymos forma SPP-2, kurioje, be kita, įrašyta 10 punktų, skirtų nurodyti (pabraukti įrašytą tekstą), kurias įstatymų nustatytas sąlygas atitinkančiam asmeniui išduota pažyma SPP-2. Formos SPP-2 devintasis punktas skirtas pažymėti atvejį, kai pažyma išduota „asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, kuriuos moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyriai“, o 10 punktas skirtas pažymėti atvejį, kai pažyma išduota „asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, nepaisant asmens gaunamos pensijos rūšies (pildoma nuo 2008-01-01)“. Iš patvirtintos pažymos formos SPP-2 9 ir 10 punktų matyti, kad į jas buvo perkeltos naujos redakcijos Šalpos išmokų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymas Nr. X-210), įsigaliojusio nuo 2005 m. liepos 1 d. kartu su naujos redakcijos NSIĮ, 14 straipsnio 4 dalies nuostatos (išskiriant atvejus, kai pažyma išduodama iki 2008 m. sausio 1 d. ir po 2008 m. sausio 1 d.). SP nustatymo tvarkos aprašo 6 punkte nurodyto subjekto (asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios asmuo prisirašęs gydytojų konsultacinės komisijos) pareiškėjai išduotoje 2007 m. rugpjūčio 22 d. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymoje (forma SPP-2) Nr.0067046 nurodyta, kad pareiškėja šio specialiojo poreikio nustatymui atitiko Kriterijų sąrašo 2 punkto kriterijų 2.13, taip pat pabraukta patvirtintos formos SPP-2 9 punktas į kurį perkelta pirmiau minėta Šalpos išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata, reiškianti, kad pažymos išdavimo metu pareiškėja (senatvės pensijos amžių sulaukęs asmuo) šios pažymos išdavimo metu atitiko Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 11 straipsnio 4 punkte ir 12 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytas šalpos išmokos skyrimo sąlygas. Pažymos SPP-2 Nr.0067046 išdavimo metu galiojusių NSIĮ įgyvendinančių SPN sąlygų ir taisyklių 5.4 punkte ir SP nustatymo tvarkos aprašo 5.2 punkte buvo nurodyta, kad pensinio amžiaus asmenys, kurių veikla ribota ir dalyvavimo galimybės varžomos dėl ilgalaikių sveikatos pokyčių ar jų pasekmių, yra asmenų grupė, kuriai nustatomi specialieji poreikiai. Iš pareiškėjai išduotos pažymos Nr.0067046 turinio matyti, kad GKK šią pažymą išdavė pareiškėjai užpildydama SADM/SAM 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr.A1-120/V-316 patvirtintą formą SPP-2, skirtą būtent specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymui. Nustatant pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį galiojusios SP nustatymo tvarkos 9 punktas (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo Nr.A1-76/V-182 redakcija) numatė, kad vienam asmeniui kartu su specialiuoju nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiu gali būti nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis ir (ar) specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjai 2007 m. rugpjūčio 22 d. be minėto specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio (Pažyma SPP-2 Nr.0067046) būtų buvęs nustatytas ir kuris nors kitas iš galimų nustatyti pagal SP nustatymo tvarkos 9 punktą specialiųjų poreikių.

Pažymos SPP-2 Nr.0067046 dėl išdavimo metu galiojusio SP nustatymo tvarkos aprašo 9-2 punktas nustatė, kad asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, nustatant specialiuosius poreikius gali būti nustatomi tokie terminai: nustatant specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį arba Specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį – 2, 3 ar 6 metams. Šiame punkte nurodyti terminai gali būti tęsiami ne ilgiau kaip 6 metus, po 6 metų specialiojo poreikio nustatymo terminas nurodomas neterminuotai. Pareiškėjai 2007 m. rugpjūčio 22 d. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis buvo nustatytas maksimaliam terminui – 6 metams.

GKK 2007 m. rugpjūčio 22 d. nustatant pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį buvo taikytas Kriterijų sąrašas (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo Nr.A1-76/V-182 redakcija). Kriterijų sąraše nurodyti kiekvienos specialiųjų poreikių rūšies, nurodytos SP nustatymo tvarkos aprašo 3 punkte, nustatymo kriterijai. Kriterijų sąrašo 2 punktas skirtas specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio kriterijų nustatymui. Šios Kriterijų sąrašo redakcijos 2 punktas nustatė, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga kito asmens priežiūra (pagalba) namuose tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, pagal 2.1-2.22 punktuose išvardytus kriterijus. GKK 2007 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjai nustatė specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį pagal Kriterijų sąrašo kriterijų 2.13 „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“.

NDNT teritoriniam skyriui sprendžiant pareiškėjos 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl specialiųjų poreikių nustatymo ir NDBT Sprendimų kontrolės skyriui nagrinėjant pareiškėjos prašymą peržiūrėti NDNT teritorinio skyriaus sprendimą galiojo naujos redakcijos Kriterijų sąrašas (SADM /SAM 2008 m. birželio 28 d. įsakymas Nr.A1-214/V-655 su pakeitimais, padarytais ginčui aktualiu aspektu 2013 m. vasario 7 d. įsakymu Nr.A1-48/V-158). Šie pakeitimai lėmė, kad naujos redakcijos Kriterijų sąrašo 2 punkte nebeliko specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo kriterijaus „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“, t. y. kriterijaus, kuris buvo numatytas pagal SADM/ SAM 2005 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. A1-120/V-346 ir taikytas pareiškėjai. Naujos redakcijos Kriterijų sąrašo 2 punkte (bylai aktuali 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. A1-48/V-158 redakcija), analogiškai, kaip ir 2007 metais galiojusios redakcijos Kriterijų sąraše (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. A1-76/V-182 redakcija) nurodyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą. Pagal minėtus Kriterijų sąrašo 2 punkto pakeitimus organizmo funkcijų sutrikimų, dėl kurių asmeniui kyla specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis apibūdinimas (labai dideli) nepasikeitė, taip pat nepasikeitė minėto specialiojo poreikio pritaikymo sritis (kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, tačiau pasikeitė kriterijai (2.1-2.22 punktai). Nuo SADM /SAM 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A1-214/V-655 redakcijos Kriterijų sąrašo 2.12-2.14 punktai skirti nustatyti kriterijams, kurie susiję su asmens judėjimo funkcijų sutrikimais: 2.12 „operaciniu būdu neišgydomos arba negydytinos abiejų klubo sąnarių ankilozės, kurios pacientui neleidžia apsitarnauti (universiteto Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojų konsiliumo sprendimu)“; „2.13. labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos – hemiplegijos, paraplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.); „2.14. labai ryškūs koordinacijos sutrikimai: ataksijos, hiperkinezijos, amiostazinis sindromas, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.)“. Kriterijų sąrašo (SADM/SAM 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. A1-48/V-158 redakcija) 2.13 punktas buvo išdėstytas nauja redakcija, išdėstant jį taip: „2.13. labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos: 2.13.1. hemiplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.); 2.13.2. paraplegijos ar tetraplegijos, kai nugaros smegenų pažeidimas pagal Tarptautinę nugaros smegenų pažeidimo klasifikaciją (ASIA) yra A ar B tipo“.

VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo 2013 m. spalio 21 d. siuntime Nr. 2363L/365 į NDNT nurodyta pagrindinė pareiškėjos diagnozė - įgimtas abiejų klubų išnirimas (TLK-10-AM kodas M16.2), kitos diagnozės: dešinio kelio sąnario artrozė (M17.1), dešinio klubo sąnario privedamoji ir lenkiamoji kontraktūra (M24.5), dešinio kelio sąnario valgusinė padėtis (M21.0), taip pat gretutinės diagnozės I11.9 ir E04.2, nesusiję su judėjimo funkcijų sutrikimais. NDNT teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. BPSPV akte Nr. SP-5048 pagrindinė ir gretutinės diagnozės, pažymėtos siuntine į NDNT nurodytais TLK-10-AM kodais, tačiau aprašytos kitais medicininiais terminais, t.y. pagrindinė diagnozė M16.2 – koksartrozė po displazijos, abipusė, o gretutinės diagnozės: M17.1 kita pirminė gonartrozė; M21.0 iškrypimas į išorę (valgus), neklasifikuojamas kitur (deš. kelio); M24.5 sąnario kontraktūra (deš. kelio). Analogiškai šios diagnozės nurodytos NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. BPSPV akte Nr. SP-3757 ir sprendime Nr. SS-3975.

NDNT BPSPV akto Nr. SP-5048 13.2 punkte, kuris skirtas įrašyti nustatytas, ar nenustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nurodyta (pabraukta), kad šis poreikis nenustatytas, tačiau iš akto turinio nėra aišku pagal kurį Kriterijų sąrašo punktą buvo atliktas vertinimas, nes akto įžanginėje dalyje esantis įrašas „ tvirtinu, kad vertinimas atliktas vadovaujantis galiojančiais aktais“, nesuteikia informacijos apie tai pagal kurį (kuriuos) Kriterijų sąrašo 2 punkto kriterijų (kriterijus) buvo atliktas vertinimas. Šiuo aktu (jo 13.4 punktu) pareiškėjai buvo nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis pagal Kriterijų sąrašo 4.9 punktą. Šio akto priėmimo metu galiojusio Kriterijų sąrašo (SADM/SAM 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr.A1-48/V-158 redakcija) 4.9 punktas numatė minėto specialiojo poreikio nustatymo kriterijų – „kelio sąnario ankilozė arba ryški (sulenkimas mažiau kaip 100 laipsnių, ištiesimas ne mažiau kaip 15 laipsnių) kontraktūra“.

NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. BPSPV akte ir tos pačios datos sprendime Nr. SS-3975 paliekant galioti teritorinio skyriaus priimtą sprendimą nurodyta, kad pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nenustatytas, nes duomenys neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13.1 punkto, t. y. Kriterijų aprašo (SADM/SAM 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr.A1-48/V-158 redakcija) kriterijaus „2.13. labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos: 2.13.1. hemiplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.).

Atsižvelgiant į bylos duomenis, kad pareiškėjai judėjimo (vaikščiojimo) funkcijos sutrikimas atsiradęs nuo vaikystės ir VMSEK 1992 m. birželio 22 d. aktu Nr. 1983 jai buvo nustatytas II grupės invalidumą neterminuotai (invalidumo priežastis – nuo vaikystės) dėl vaikščiojimo funkcijos sutrikimo (pagrindinė diagnozė – abiejų klubų sąnarių įgimtas išnirimas, abiejų klubų sąnarių koksartrozė FNIII°, išreikštas skausminis sindromas), o 2007 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjai buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis terminuotai (6 metams) pagal Kriterijų sąrašo 2 punkto (dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų) 2.13 punkto kriterijų „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“, teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar teisinis reguliavimas, kai poįstatyminiu teisės aktu (bylai aktualios redakcijos SADM/SAM 2012 m. kovo 20 d. įsakymo Nr.A1-161/V-228 redakcijos SP nustatymo tvarkos aprašo 25 punktas) nustatoma specialiųjų poreikių nustatymo sąlyga (terminas), taip pat poįstatyminio teisės akto (Kriterijų sąrašo 2 punkto) pakeitimai, kuriais iš teisės akto pašalinamas atitinkamas kriterijus (2.13 punktas), neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Konstitucijos 29 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, NSIĮ 29 straipsniui ir šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam neįgalumo kompensavimo principui). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iškėlė norminę bylą (ABTĮ 112 straipsnis), kad būtų ištirta šioje individualioje byloje taikytinų poįstatyminių teisės aktų normų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendime (žr.31 pastraipą) pažymėjo, kad specialiaisiais poreikiais susijusių išlaidų kompensavimo paskirtis yra specifinė – ši parama yra tikslinė, be kita ko, skirta užtikrinti, kad būtų patenkinti sveikatos sutrikimų turinčių asmenų poreikiai buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. Teisė į tokią kompensaciją negali būti tapatinama su teisėtų lūkesčių apsaugai pripažįstamomis išimtimis, kurioms būdingas privilegijos pobūdis. Taip pat šiuose visuomeniniuose santykiuose asmenys, veikdami protingai, neprivalo numatyti, kad pagal teisinį reguliavimą jie nebebus laikomi turinčiais specialiuosius poreikius, nors ir faktiškai jų poreikiai nepasikeitė (sveikatos būklė nepagėrėjo, neatsirado ortopedinių ar kitokių poreikiams turinčių įtakos priemonių). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje galima rasti principą, pagal kurį, norminių teisės aktų pakeitimais turi būti vengiama nepagrįsto asmenų padėties bloginimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad dėl savo sveikatos sutrikimų įgiję tam tikras teises asmenys gali tikėtis, jog šiems sutrikimams esant nuolatinio pobūdžio, atitinkama teisė išliks (LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas, inter alia remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, yra pripažinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus panašiose situacijose, kada, socialinės apsaugos srityje pasikeitus nacionalinei teisei, pablogėjo dėl sveikatos būklės remtinų asmenų padėtis, nors jų sveikatos būklė iš esmės nepasikeitė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas Kjartan Asmundsson prieš Islandiją byloje, pareiškimo Nr. 60669/00, 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Bél?né Nagy prieš Vengriją byloje, pareiškimo Nr. 53080/13).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendime pažymėjo ir tai, kad aptarti argumentai nepaneigia įstatymų leidėjo diskrecijos koreguoti tiriamą teisinį reguliavimą – siekdamas teisėtų tikslų, įstatymų leidėjas turi teisę imtis proporcingų priemonių tobulindamas teisinį reguliavimą specialiųjų poreikių nustatymo klausimu, tačiau tai darydamas turi paisyti teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Šiuo atveju Kriterijų sąrašo 2.12 ir 2.13 punktus papildydamas naujais reikalavimais, šį norminį teisės aktą priėmęs subjektas privalėjo atsižvelgti į lūkesčius asmenų, kuriems pagal ankstesnę Kriterijų sąrašo redakciją buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis – nustačius asmenims šiuos poreikius, jie gali turėti pagrįstus lūkesčius, kad nepasikeitus sveikatos būklei šie poreikiai bus nustatyti ir ateityje (nesant duomenų apie tai, kad asmuo buvo pripažintas turinčiu specialiuosius poreikius neteisėtai, ar apie kitas ypatingas aplinkybes). Su teisėtų lūkesčių apsaugos principu yra suderinamas naujos Kriterijų sąrašo redakcijos taikymas asmenims, kurių specialieji poreikiai vertinami pirmą kartą, arba asmenims, kurių padėties nauja Kriterijų sąrašo redakcija nepablogina. Tačiau Kriterijų sąrašo pakeitimus nustačiusiame įsakyme nenurodyta, kad šie pakeitimai netaikomi (ir turi būti vadovaujamasi ankstesne Kriterijų sąrašo redakcija) asmenims, kuriems anksčiau buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir jų padėtis pagal naują Kriterijų sąrašo redakcija yra pabloginama, t. y., pagal naują Kriterijų sąrašo redakciją nėra pagrindo nustatyti tuos pačius specialiuosius poreikius. Kriterijų sąrašo pakeitimus nustačiusiame įsakyme nėra nustatyta tokia pereinamoji nuostata ar kitokių priemonių, kuriomis būtų ginami minėtų asmenų lūkesčiai, todėl Kriterijų sąrašo 2.12 ir 2.13 punktais sudaromos prielaidos pažeisti pagrįstus asmenų teisėtus lūkesčius konkrečiose situacijose nustatant asmenų specialiuosius poreikius. Tarp asmenų, kurių padėtis buvo pabloginta, galėjo atsidurti ir asmenys, kuriems iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, todėl, remiantis šiais argumentais, konstatuotina, kad Kriterijų sąrašo 2.12 ir 2.13 punktai prieštarauja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui (žr. sprendimo 31,32,33 pastraipas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendime atkreipė dėmesį tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad poįstatyminiais teisės aktais galima reglamentuoti socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje, tačiau poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai). Teismų praktikoje buvo ne kartą pripažinta, kad panašūs poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtinti ribojimai yra neteisėti ir tam tikras terminas, kuriam skiriama ir teikiama (mokama) asmeniui tam tikra socialinė parama, inter alia kriterijai, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami, yra viena iš įstatymais nustatytos socialinės paramos skyrimo ir teikimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-23/2012). Tiriamame Tvarkos aprašo punkte yra nurodyti tokie terminai ir jų diferencijavimo sąlygos – tai reiškia, kad šiuo punktu yra nustatomos teisės į socialinę paramą, išplaukiančios iš Konstitucijos bei įstatymų, įgyvendinimo sąlygos. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, tokias sąlygas nustatant poįstatyminiu aktu, yra pažeidžiamas aptartas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas, kad asmens teisės į tam tikrą įstatymų nustatytą socialinę paramą atsiradimo ir įgyvendinimo sąlygos, tarp jų – terminai, kuriais yra ribojama ši teisė, – gali būti nustatytos tik įstatymu. Atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 25 punkte nustatyto teisinio reguliavimo esmę, turinį bei sukeliamas teisines pasekmes, jis gali būti įtvirtintas tik įstatymu, todėl Tvarkos aprašo 25 punktas pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui (žr. sprendimo 54-58 punktus).

ABTĮ 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis teisės aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjęs 2016 m. birželio 28 d. sprendimas Teisės aktų registre paskelbtas 2016 m. liepos 7 d. (sprendimo identifikacinis kodas 2016-18873).

Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą, kuriuo Kriterijų sąrašo 2.12 ir 2.13 punktai (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A1-214/V-655 ir 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. A1-48/V-158 redakcijos) pripažinti pabloginusiais padėtį asmenų, kuriems specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis buvo nustatytas iki jo įsigaliojimo, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo neteisėtu (prieštaraujančiu aukštesnės galios tesiės aktams būdu) pabloginta ir šios administracinė bylos pareiškėjos (neįgalaus asmens), kuriai iki minėtų Kriterijų sąrašo pakeitimų buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, padėtis. Todėl pareiškėjos (apeliantės) pažeistos teisės ir teisėti lūkesčiai, kylantys iš Konstitucijos 52 straipsnio ir NSIĮ 29 straipsnio bei 31 straipsnio 2 dalies nuostatų teismo turi būti ginami.

Minėta, kad apeliantei VMSEK 1992 m. birželio 22 d. aktu Nr. 1983 buvo nustatytas II grupės invalidumas neterminuotai (invalidumo priežastis – nuo vaikystės) dėl vaikščiojimo funkcijos sutrikimo (pagrindinė diagnozė – abiejų klubų sąnarių įgimtas išnirimas, abiejų klubų sąnarių koksartrozė FNIII°), o 2007 m. rugpjūčio 22 d. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis terminuotai pagal Kriterijų sąrašo 2 punkto (dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų) 2.13 punkto kriterijų „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“. Šis kriterijus pagal iki SADM/SAM 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A1-214/V-655 ir 2013 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. A1-48/V-158 redakcijų Kriterijų sąrašą buvo priskirtas prie labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų dėl kurių asmeniui reikalinga kito asmens priežiūra (pagalba) namuose tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą. Teisinis reguliavimas pagal kurį (SADM/SAM 2008 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. A1-214/V-655 ir jo pakeitimą 2013 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. A1-48/V-158) Kriterijų apraše nebeliko kriterijaus „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“ lėmė tai, kad atsakovas pripažino, jog pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nenustatytinas, nors minėtas kriterijus, nustatytas GKK 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje SPP-2 Nr.0067046, kvalifikuotas kaip labai didelis organizmo funkcijos sutrikimas, faktiškai neišnyko. 2013 m. spalio 21 d. siuntime į NDNT ir 2013 m. spalio 22 d.. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta pagrindinė diagnozė M16.2 (įgimtas abiejų klubų išnirimas), taip pat gretutinės diagnozės M.17.1, M21.0, M24.5. Apie įgimtą abiejų klubo sąnarių išnirimą ir kitas su judėjimo (vaikščiojimo) funkcijos sutrikimu susijusias diagnozes rašoma kiekviename NDNT bylos Nr.101317 medicininiame dokumente iki 1992 m. (VMSEK 1992 m. birželio 22 d. akto Nr.1983, kuriuo pareiškėjai nustatytas II grupės invalidumas neterminuotai). NDNT 2013 m. lapkričio 26 d. akte Nr.SP-5048 ir NDNT Kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. akte Nr.SP-3757 nurodžius pagrindinę diagnozę M16.2 ir gretutines diagnozes M.17.1, M21.0, M24.5 (7,8 punktai), aprašant duomenis apie asmens sveikatos būklę ir organizmo funkcijų sutrikimus (10 punktas) pažymėta, kad pareiškėja serga nuo vaikystės, diagnozuotas įgimtas klubo sąnario išnirimas; 1956 m. operuotas dešinysis klubo sąnarys, bet nesėkmingai; abu klubo sąnariai išnirę ir yra virš gūžduobių, kurios atrofavosi ir susidarė abiejų klubų neoartrozės; dešinė koja trumpesnė 4 cm, dešinio kelio sąnarys valgusinės deformacijos, ryškiai riboti judesiai T/L0/15/60o, o ašis iškrypusi 30o; eina šlubuodama pasiremdama lazda. Šie duomenys apie pareiškėjos organizmo funkcijų sutrikimus nurodyti, kai pareiškėja buvo atitinkamai vyresnė (beveik 67 metų) nei nustatant jai specialųjį pagalbos (priežiūros) poreikį 2007 metais. Pareiškėją į NDNT siuntusi asmens sveikatos priežiūros įstaiga nepateikė NDNT duomenų, kad pareiškėjos, kuriai 1992 metais buvo nustatytas 2 grupės invalidumas neterminuotai nuo vaikystės dėl vaikščiojimo funkcijos sutrikimo (pagrindinė diagnozė – abiejų klubų sąnarių įgimtas išnirimas, abiejų klubų sąnarių koksartrozė FNIII°), sveikatos būklė ir šis organizmo funkcijos sutrikimas nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. (pažymos SPP-2 išdavimo, kai pareiškėjai buvo taikytas Kriterijų sąrašo (SADM/SAM 2006 m. kovo 15 d. įsakymo redakcija) 2.13 punkto kriterijus „abiejų klubo sąnarių ankilozė arba ryški kontraktūra“, pasikeitė dėl kokių nors priemonių taikymo pareiškėjai palankia linkme (pagerėjo). Bylos duomenys yra pakankami išvadoms, kad specialiojo paramos (pagalbos) poreikio nenustatymą pareiškėjai lėmė būtent tai, kad atsakovas taikė poįstatyminiu teisės aktu (Kriterijų sąrašu) pakeistus specialiojo paramos (pagalbos) poreikio nustatymo kriterijus ir šis pakeitimas buvo padarytas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsniui būdu (žr. LVAT 2016 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-602/2016).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams Kriterijų sąrašo normos nuo šio įsiteisėjusio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo (2016 m. liepos 7 d.) negali būti taikomos (ABTĮ 116 str. 1 d.), todėl turi būti panaikinti pareiškėjos skundžiami aktai ar jų dalys, kurios priimtos taikant LVAT 2016 m. birželio 28 d. sprendimu pripažintas prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams normas ir specialiojo paramos (pagalbos) poreikio nustatymo aspektu turi būti atkurta pareiškėjos padėtis, buvusi iki jos pabloginimo. Todėl naikintinas pareiškėjos skundžiamo NDNT Vilniaus III teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto Nr. SP-5048 13.2 punktas, kuriuo pareiškėjai nenustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Taip pat naikintina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. SS-3975 (šio skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktą Nr. SP-3757 laikant šio sprendimo priėmimo procedūros tarpiniu dokumentu) dalis, kuria Sprendimų kontrolės skyrius nusprendė, kad NDNT teritorinis skyrius pagrįstai nenustatė pareiškėjai specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio bei Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. S-61, kuriuo šiuo klausimu pritarta NDNT Sprendimų kontrolė skyriaus sprendimui.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti NDNT Vilniaus III teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto Nr. SP-5048 13.4 punktą, kuriuo nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl specialiųjų poreikių nustatymo buvo nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis neterminuotai pagal tuo metu galiojusį Kriterijų sąrašo 4.9 punktą ir šiam sprendimui pritariančią NSDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. SS-3975 dalį. NSIĮ nėra nurodyta, kas vienam asmeniui negali būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis. Jei pareiškėjai šis specialusis poreikis nereikalingas, ji gali jo atsisakyti apie tai pareikšdama šį specialųjį poreikį nustačiusiam subjektui.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti NDNT nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu (administracinėje byla Nr. I-11-602/2016, teisminio proceso Nr. 3-66-3-00052-2015-3) pripažinta, kad Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo (2012 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. A1-161/V-228 redakcija) 25 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal pirmiau aptartas bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgiant į minėtą LVAT sprendimą norminėje byloje, nėra teisinių kliūčių įpareigoti atsakovą nustatyti pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas iš esmės dėl to, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iškeltoje norminėje byloje buvo nustatyta, jog šioje individualioje byloje taikytinų poįstatyminių teisės aktų (Kriterijų sąrašo, SP nustatymo tvarkos aprašo) nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų ir atsikirtimų, kuriuose reiškiama nuomonė dėl šių teisės aktų nuostatų.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ta apimtimi, kuria nustatė, kad atsakovas pagrįstai nenustatė pareiškėjai specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio. Pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria paliktos galioti NDNT teritorinio skyriaus ir Sprendimų kontrolės skyriaus dalys dėl specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo neterminuotai, paliktina nepakeista. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutar i a:

Pareiškėjos B. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos B. V. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus III teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto Nr. SP-5048 13.2 punktą.

Panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. SS-3975 dalį, kuria B. V. nenustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-61.

Įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyti pareiškėjai B. V. specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.