- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-820-657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00879-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- I. B.
- Ieškovas
- R. B.
- Advokatai
- Gvidas Byčius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. B., atstovaujamos advokato Gvido Byčiaus, apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1029-384/2013 pagal R. B. ieškinį atsakovei I. B. ir pagal atsakovės I. B. priešieškinį ieškovui R. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės I. B. regreso tvarka 25.095,80 Lt skolos, 9.199,31 Lt palūkanų; pripažinti ieškovo R. B. 23.000,00 Lt prievolės pabaigą I. B., įskaitymo būdu įskaitant 23.000,00 Lt sumą iš I. B. priteistos skolos; atlikus įskaitymą, priteisti iš I. B. ieškovui 11.295,11 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). Nurodė, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šia sutartimi R. B. ir I. B. įsipareigojo solidariai padengti kreditoriui „Swedbank“, AB likusią kredito sumą – 46.363,03 Lt, tačiau ieškovas iš savo asmeninių lėšų 50.191,59 Lt skolos ir 18.398,61 Lt palūkanų bankui sumokėjo vienas. Kadangi ½ šios sumos bankui privalėjo sumokėti atsakovė, ieškovas prašo regreso tvarka priteisti iš atsakovės 25.095,80 Lt sumokėtos skolos bei 9.199,31 Lt palūkanų. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo numatyta, kad R. B. įsipareigoja sumokėti I. B. 23.000,00 Lt piniginę kompensaciją. Ieškovas šios kompensacijos atsakovei nėra sumokėjęs, todėl prašė pripažinti šios prievolės pabaigą įskaitymo būdu, t.y. įskaityti šią sumą iš priteistos skolos, o kadangi atlikus įskaitymą R. B. sumokėta pinigų suma „Swedbank“, AB būtų 11.295,11 Lt didesnė nei atsakovei tekusi dalis, tai šią pinigų sumą bei 5 procentų metines palūkanas nuo jos ieškovas prašo priteisti iš I. B.. Ieškovas pripažįsta, kad 2009-10-20 šalys buvo sudarę rašytinį susitarimą, jog jis vienasmeniškai sumokės bankui 46.000,00 Lt likusios skolos bei sumokės 15.000,00 Lt piniginę kompensaciją, tačiau šis susitarimas buvo sudarytas vien tam, kad būtų greičiau išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, todėl realiai neatspindėjo šalių ketinimų. Atsakovės priešieškinį prašė atmesti (b.l. 120-123).
Atsakovė I. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo R. B. 15.000,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 117). Nurodė, kad šalims gyvenant santuokoje, iš „Swedbank“, AB buvo gauta paskola, kurią šalys pagal sutartį įsipareigojo kreditoriui grąžinti solidariai. Didesnė dalis gautos paskolos buvo panaudota B. sodo nameliui įrengti, likusioji dalis – šeimos reikmėms. 2009 m. lapkričio 13 d. šalių santuoka buvo nutraukta bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau iki šios sutarties sudarymo, šalys rašytiniu susitarimu numatė, kad likusią skolą bankui – apie 46.000,00 Lt vienasmeniškai sumokės R. B., be to, jis atsakovei sumokės 15.000,00 Lt piniginę kompensaciją, nes tokia pinigų suma buvo pasiskolinta, perkant sodo namelį, kuris po santuokos nutraukimo atiteko ieškovui. Vėliau paaiškėjo, kad R. B., neįspėjęs atsakovės, anksčiau numatyto termino padengė įsiskolinimą kreditoriui „Swedbank“, AB ir iš atsakovės pradėjo reikalauti pusės jo sumokėtos sumos. Ieškovas, pažeisdamas 2009 m. spalio 20 d. šalių sudarytą rašytinį susitarimą elgiasi nesąžiningai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš I. B. ieškovui R. B. regreso tvarka 25.095,80 Lt sumokėtos skolos, 9.199,31 Lt sumokėtų palūkanų bei 1.290,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, likusiose dalyse ieškinį atmetė. I. B. priešieškinį teismas atmetė (b.l. 147-150). Teismas, iš šalių paaiškinimų bei byloje esančios medžiagos nustatęs, kad skolą ir palūkanas „Swedbank“, AB R. B. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, sprendė, jog jam atsiranda teisė regreso tvarka reikalauti iš bendraskolės I. B. lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Nors atsakovė teigia, kad R. B. 2009-10-20 rašytiniu susitarimu įsipareigojo paimtą paskolą „Swedbank“, AB padengti vienasmeniškai, tačiau teismas nustatė, kad ši sutartis buvo sudaryta civilinės bylos Nr.2-1178-670/2009 dėl šalių santuokos nutraukimo, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, nagrinėjimo metu, bet šios sutarties teismas nepatvirtino. Šalys vėliau pateikė teismui pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo. Teismas, priimdamas sprendimą 2009-11-11 B. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtino, todėl teismas vadovavosi 2009-11-13 sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr.2-1178-670/2009, bei 2007-12-17 ir 2010-07-12 sudarytomis vartojimo kredito sutartimis. Nors atsakovė teigė, jog ieškovas įvykdė sutartį anksčiau termino atsakovei nežinant, tačiau, nustatęs, kad ieškovo sumokėtos pinigų sumos neviršijo I. B. sudarytose vartojimo kredito sutartyse nurodytų išmokėtinų bankui sumų, be to, sudarytų vartojimo kredito sutarčių 11 dalyje numatyta galimybė skolininkams grąžinti kreditą prieš terminą, teismas sprendė, kad šioje dalyje ieškinys tenkintinas visiškai. Atsakovė yra pateikusi antstoliui vykdomąjį raštą dėl 23.000,00 Lt iš ieškovo išieškojimo ir yra užvesta vykdomoji byla, tačiau R. B. nėra pateikęs antstoliui jokio vykdomojo rašto dėl sumos išieškojimo iš I. B.. Todėl teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų atlikti įskaitymą (abiejų reikalavimų vykdytinumas), atsakovė ieškovo reikalavimą ginčija teisme, todėl sprendė, kad ieškinio dalys dėl pripažinimo prievolės pabaigos įskaitymo būdu bei dėl 11.295,11 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo yra atmestinos. 2009-10-20 tarp šalių sudarytą sutartį dėl turto pasidalijimo teismas vertino kaip tarpinį variantą, prieš sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo nuomone, ši sutartis akivaizdžiai prieštarauja 2009-11-11 tarp šalių sudarytajai sutarčiai dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri buvo patvirtinta 2009-11-13 teismo sprendimu. Dėl šios priežasties teismas priešieškinį laikė atmestinu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė elgiasi nenuosekliai: ji yra pateikusi antstoliui vykdomąjį raštą dėl 23.000,00 Lt iš R. B. išieškojimo ir šis vykdomasis raštas išduotas, vadovaujantis 2009-11-13 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1178-670/2009, tačiau tuo pačiu reikalauja iš ieškovo 15.000,00 Lt ir teismo nepatvirtintos sutarties pagrindu. Iš dalies patenkinęs ieškinį ir atmetęs priešieškinį, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė I. B., atstovaujama advokato Gvido Byčiaus, prašo pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013-12-30 sprendimo dalį dėl grąžinto kredito ir palūkanų dalies, sumažinant priteistas sumas atitinkamai iki 15.829,49 Lt ir 8.094,41 Lt ir tenkinti priešieškinį – priteisti iš ieškovo 15.000,00 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 153-155). Apeliantės nuomone, teismas netinkamai nustatė ir vertino bylos aplinkybes, bei įrodymus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-13 sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kai dar galiojo 2007-12-17 vartojamojo kredito sutartis su AB “Swedbank” ir skola sudarė 46.363,03 Lt. Pagal teismo patvirtintą sutartį šalys skolą dengė solidariai, tačiau ieškovas įsipareigojo sumokėti I. B. 23.000,00 Lt per tris metus, o 2012-11-27 baigėsi kredito grąžinimo terminas. Akivaizdu, kad šalys susitarė, kad visą paskolą dengs ieškovas, nes jam atitenka sodo namas, į kurį ir buvo investuotos kredito lėšos, o už ieškovui tenkantį turtą – žemės sklypą su sodo namu, jis įsipareigojo sumokėti 15.000,00 Lt. Nauja kredito sutartis buvo sudaryta jau po santuokos nutraukimo – 2010-07-12, todėl pakito palūkanos, grąžintina bankui kredito suma, o šalys nepakeitė susitarimo, kurį sudarė 2009-10-20. Teismo pateiktas šalių susitarimo vertinimas nepagrįstas jokiais įrodymais, nes šalys apskritai neprašė teismo patvirtinti minėtą susitarimą. Tai buvo paprasčiausias patvirtinimas žodinio susitarimo, kurį šalys aptarė, prieš nutraukiant santuoką, todėl atsakovė pagrįstai buvo įsitikinusi, kad nebus apgauta, toks susitarimas leido jai turėti teisėtus lūkesčius, kad paskola bus grąžinta sutuoktinio ir jis sumokės jai 15.000,00 Lt kompensaciją už sodo namą su žeme. Nesutinka, kad anksčiau laiko sumokėtos paskolos sumos neviršijo I. B. sudarytose vartojimo kredito sutartyse nurodytų bankui išmokėtinų sumų, nes ne atsakovė, o ieškovas elgiasi nesąžiningai. Be to, atsakovė viso proceso metu siūlė taikius susitarimus įvairiomis sąlygomis, tačiau ieškovas nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas R. B. prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 160-165). Ieškovo nuomone, apeliacinis skundas nepagrįstas, nes jo motyvai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei materialinės teisės normoms. Teismas teisingai įvertino ir vadovavosi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-13 sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri akivaizdžiai iš esmės prieštarauja 2009-10-20 šalių susitarimui dėl turto padalijimo. Atsakovė savo reikalavimus reiškia nepatvirtintu 2009-10-20 susitarimu dėl turto padalijimo, kuris buvo pakeistas ir šalys privalo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-13 sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismas teisingai įvertino ir anksčiau laiko grąžintos paskolos aplinkybes. Atsakovės atstovas proceso metu siūlė įvairius taikos sutarties variantus, tačiau kiekvienas iš jų buvo naudingas tik atsakovei, praktiškai atitinkantys priešieškinio reikalavimus. Teismas tinkamai motyvavo sprendimą, pateikė visų byloje esančių įrodymų analizę, nurodydamas faktinius ir teisinius argumentus, kuriais grindžiamas teismo sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu nutraukė šalių ieškovo R. B. ir atsakovės I. B. santuoką bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b.l. 7-8). Šalys nutraukdamos santuoką susitarė, kad „R. B. įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, įsipareigoja per tris metus sumokėti I. B. 23.000 Lt piniginę kompensaciją“ bei „R. B. ir I. B. gauto kredito iš Swedbank banko, 2007-12-17 paskolos sutartis Nr.07-146871-VA, 46.363,03 Lt likučio mokėjimą įsipareigoja vykdyti solidariai“ (sutarties 3.2 ir 3.4 punktai).
Teisėjų kolegija, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad po santuokos nutraukimo – 2010-07-12 buvo sudaryta nauja kredito sutartis, todėl pakito grąžintina bankui kredito suma, palūkanos. Byloje nustatyta, kad 2010-07-12 vartojimo kredito sutartimi Nr. 10-047699-VA R. B. ir I. B. pakeitė vartojimo kredito sutarties sąlygas (kredito paskirtį – negrąžinto kredito pagal 2007-12-17 paskolos sutartį Nr.07-146871-VA grąžinimui, galutinį kredito grąžinimo teminą, kredito sumą ir palūkanų dydį, b.l.76-79). Sutartį pasirašė R. B. ir I. B., likusi bendra kredito suma sudarė 61.842,79 Lt, tame tarpe negrąžinto kredito suma sudarė 42.176,00 Lt. Pagal sutarties 12.1 punktą kredito gavėjų prievolė bankui yra solidari. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovė šio sandorio sudarymui pritarė, nes į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad sutuoktiniai, kaip solidarūs skolininkai, abu ar vienas iš jų, buvo įvykdę prievolę bankui ar tokią galimybę turėjo nekeisdami kredito sutarties sąlygų.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamu atveju kreditoriaus ir šalių sutarimu solidarioji prievolė nebuvo padalyta, taigi buvę sutuoktiniai išliko solidariosios prievolės subjektai. Tokiu būdu atsakovės nurodomos aplinkybės, kad buvo sudaryta nauja kredito sutartis po santuokos nutraukimo, bet nebuvo pakeistas 2009-10-20 šalių sudarytas susitarimas, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prievolė pagal 2010-07-12 vartojimo kredito sutartį Nr. 10-047699-VA neviršijo nei teismo patvirtintoje sutartyje numatytos, nei bankui sumokėtos pinigų sumos.
Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 6 d.). Tuo pačiu solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės argumentus, kad R. B. 2009-10-20 rašytiniu susitarimu įsipareigojo vienasmeniškai padengti paimtą paskolą „Swedbank“, AB, ir konstatavo, kad susitarimas buvo pasirašytas ir pateiktas teismui nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo, tačiau teismas jo nepatvirtino, nes tam prieštaravo kreditorius „Swedbank“, AB, todėl teismas vadovavosi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-11-13 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1178-670/2009 bei 2007-12-17 ir 2010-07-12 sudarytomis vartojimo kredito sutartimis. Nors apeliantė teigia, kad tarp šalių buvo kitoks žodinis susitarimas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė I. B. elgiasi nenuosekliai, nes yra pateikusi antstoliui vykdomąjį raštą dėl 23.000,00 Lt iš R. B. išieškojimo ir šis vykdomasis raštas išduotas vadovaujantis 2009-11-13 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1178-670/2009 (b.l. 36-40), tačiau tuo pačiu reikalauja iš ieškovo 15.000,00 Lt teismo nepatvirtintos sutarties pagrindu. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė byloje neįrodė, kad tarp buvusių sutuoktinių buvęs kitoks susitarimas dėl prievolės bankui, nei nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir sudarytomis vartojimo kredito sutartimis.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš šalių aiškinimų bei byloje esančio banko sąskaitos išrašo (b.l. 9-17) matyti, kad skolą ir palūkanas „Swedbank“, AB sumokėjo R. B. iš savo asmeninių lėšų, todėl jis įgijo teisę regreso tvarka reikalauti dalies sumokėtos skolos iš bendraskolės I. B.. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka. Kadangi ieškovas bankui sumokėjo 50.191,59 Lt skolos ir 18.398,61 Lt palūkanų, iš atsakovės ieškovui regreso tvarka pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pusę šios sumos – 25.095,80 Lt sumokėtos skolos bei 9.199,31 Lt palūkanų. Apeliantės nurodytais argumentais nėra pagrindo šios sumos mažinti iki apeliaciniame skunde nurodytų dydžių ar tenkinti priešieškinio. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl paskolos pobūdžio ir šalių susitarimo (CPK 12 str., 178 str.).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartinius teisinius santykius bei sutuoktinių solidariąsias prievoles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos. Ieškovas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo patyrė 300,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 159; 167). Netenkinus apeliantės skundo, šios išlaidos iš jos priteistinos ieškovo naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės I. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.