- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-872-653/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41712-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Ramunė Mikonienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- V. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės, Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui kredito unijai „Sostinės kreditas“ dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė pakeisti 2013-12-16 kredito sutarties Nr. P00340, sudarytos tarp kredito unijos „Sostinės kreditas“ (toliau – atsakovas), ir ieškovės sąlygas tokiu būdu, kad mokėjimų grafike nustatytas mėnesinių kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimo terminas būtų atidėtas iki 2016-09-01; iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo nagrinėjamojoje civilinėje byloje pagal 2013-12-16 kredito sutartį Nr. P00340, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovės, susidariusio ieškovės įsiskolinimo (kurį sudarys negrąžintos kredito įmokos, nesumokėtos palūkanos ir kitos sumos) mokėjimo terminą atidėti iki 2028-12-16 (galutinio kredito grąžinimo termino). Nurodė, jog dėl nenumatytų finansinių sunkumų, nuolatinio darbo pagal darbo sutartį neturėjimo bei poreikio išlaikyti savo sūnų, ieškovė laikinai negalės tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygų, todėl ieškovė siekdama išsaugoti kredito sutartį, 2015-06-16 kreipėsi į atsakovą su prašymu, kad abipusėmis derybomis su atsakovu būtų susitarta dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau jos prašymo atsakovas nenagrinėjo, o išsiuntė ieškovei 2015-07-08 raštą „Dėl kredito grąžinimo anksčiau nustatyto termino ir skolos išieškojimo“ nr. SK/15/R0469, kuriuo atsakovas reikalavo grąžinti visą pagal kredito sutartį suteiktą kreditą bei sumokėti kitas pagal kredito sutartį priklausančias mokėti sumas (iš viso – 161820,51 Eur) iki 2015-08-15. Atsakovas jos neinformavo, ar kredito sutartis yra vienašališkai nutraukiama, o skolos išieškojimas nukreipiamas į įkeistą turtą, ar svarstomos galimybės dėl ieškovės paskolos restruktūrizavimo. Ieškovė gavo iš antstolės B. S. informaciją, kad antstolė vykdo vykdomąją bylą, išduoto 2015-10-02 Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro vykdomojo įrašo Nr. 4224 pagrindu, atsakovo naudai. Todėl ieškovė pažymėjo, kad nei pranešimo apie gautą atsakovo prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, nei 2015-10-02 Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro išduoto vykdomojo įrašo, nėra gavusi. Ieškovė mano, kad tokie atsakovo veiksmai yra neteisingi ir neproporcingi jos atžvilgiu, todėl yra priversta kreiptis į teismą su ieškiniu dėl mėnesinių kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimo termino pagal kredito sutartį atidėjimo. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė turėjo pradėti grąžinti kreditą nuo 2014-01-25, o pagal grafiką ji sumokėjo 4 įmokas iš 180, arba mokėjo tik iš dalies, beveik kiekvieną mėnesį likdama skolinga atsakovui. 2014-09-01 ieškovė atliko paskutinį mokėjimą pagal kredito sutartį ir daugiau įmokų nemokėjo. Atsakovas ne kartą ragino ieškovę įvykdyti įsipareigojimus. Į ieškovės 2015-06-16 prašymą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, atsakovas atsakė bei 2015-07-08 pranešimu informavo ieškovę, bei pateikė pasiūlymą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo (kapitalizuoti pradelstas mokėti sumas ir pertvarkyti mokėjimų grafiką), taip pat įspėjo ieškovę apie skolos išieškojimą priverstine tvarka, tačiau į šį atsakovo pranešimą, ieškovė neatsakė, o pateikė teismui šį ieškinį, kuriuo siekia pakeisti kredito sutarties sąlygas ir patvirtina, kad ketina toliau vykdyti įsipareigojimus, tačiau per visą šį laikotarpį ir toliau nevykdo savo įsipareigojimų atsakovui jokia apimtimi. Vien kreipimasis į teismą savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Ieškovė savo reikalavimą grindžia iš esmės abstrakčiais argumentais – „dėl nenumatytų finansinių sunkumų, kuriuos nulėmė turizmo ir apgyvendinimo Nidoje verslo sulėtėjimas 2014 metais, nuolatinio darbo pagal darbo grafiką neturėjimas“, tačiau šių argumentų ieškovė neįrodė. Atsakovo atstovė teismo posėdyje pažymėjo, kad ieškovės veiklos ir pajamų pobūdis nesikeitė, veiklą ieškovė vykdo toje pačioje vietoje, verčiasi nuoma Neringoje, o išanalizavus 2012-2015 metų deklaracijas nustatyta, kad ieškovė neturėjo su darbo santykiais susijusių pajamų, nuolatinio darbo neturėjimas priklauso tik nuo ieškovės valios ir ieškovei tenka šios aplinkybės rizika. Todėl atsakovo teigimu, ieškovė ne tik kad nesiėmė veiksmų savo tariamai finansinei padėčiai pagerinti, bet ir prisiėmė naujus įsipareigojimus. Ieškovė pati pasirinko vykdyti veiklą, nepasižyminčią fiksuotomis pajamomis, ją vykdo jau ilgą laiką, todėl jai gerai žinoma, kad jos pajamos iš šios veiklos gali kisti nuolat. Todėl ieškovės teiginys, kad ji nuo 2016-09-01 bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus atsakovui yra niekuo nepagrįsti. Ieškovė be jokio pagrindo nutraukė įsipareigojimų vykdymą, o atsakovui pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, ieškovė tik siekia vilkinti vykdymo procesą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog tarp šalių 2013-12-16 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. P00340 (b.l.16-32), kuria atsakovas suteikė ieškovei 500 000 Lt (144810,00 Eur) kreditą, skirtą vartojimo paskolos už užstatą refinansavimui pagal 2013-12-01 sutartį Nr. 031-03510 (kreditorius – BAB „Snoras“) ir butų esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) remontui (kredito sutarties 2.2 p., b.l. 17). 2013-12-18 atsakovas išmokėjo ieškovei visą kredito sumą (b.l. 200-205), pagal kredito grąžinimo grafiką, ieškovė turėjo grąžinti kreditą nuo 2014-01-25, mokant vienodas įmokas kas mėnesį po 4 820 Lt. Ieškovė pagal grafiką sumokėjo keturias įmokas 2014 metų sausio-balandžio mėnesiais, nuo 2014 metų gegužės mėnesio įmokas mokėjo iš dalies, 2014-09-01 atliko paskutinį mokėjimą ir nuo to laiko daugiau įmokų nemokėjo ( b.l. 200-223).Ieškovė savo reikalavimą grindžia abstrakčiais argumentais dėl nenumatytų finansinių sunkumų, kuriuos nulėmė turizmo ir apgyvendinimo Nidoje verslo sulėtėjimas, 2014 metais, nuolatinio darbo pagal darbo sutartį neturėjimas, bei poreikis išlaikyti savo sūnų. Ieškovė, pasirašydama kredito sutartį dėl 500 000 Lt paskolos gavimo, jau tuo metu turėjo finansinių sunkumų, nes šios paskolos paskirtis - vartojimo paskolos už užstatą refinansavimui pagal 2013-12-01 sutartį su AB „Snoras“, jos šeiminė padėtis niekuo nepasikeitė nei paskolos gavimo metu, nei vėliau, nes ji turėjo pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų tiek paskolos gavimo metu, tiek vėliau, todėl, ieškovė turėjo numatyti ir paskaičiuoti savo galimybes, kaip ji sugebės kas mėnesį atsakovui mokėti po 4 820 Lt kas mėnesį (b.l. 33 paskolos mokėjimo grafikas). Ieškovės teikti į bylą verslo liudijimai už laikotarpį nuo 2013 iki 2015 neįrodo ieškovės galimybių vykdyti kredito sutartį, tačiau, pateiktos metinės pajamų deklaracijos už 2013-2014 metus (b.l. 52-58) rodo, kad ieškovė galėjo vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus, nes jos pajamas 2014 metais sudarė 70 000 Lt, ieškovė nenurodo priežasčių, kodėl nevykdė kredito sutarties, nors pajamų turėjo. Ieškovės nurodyti argumentai, kad jos vykdoma ūkinė veikla gali nenutrūkstamai duoti pajamas, kurių susiklosčius geresnei situacijai turizmo ir apgyvendinimo Nidoje rinkoje, užtikrins įsiskolinimo pagal kredito sutartį padengimą bei sutarties vykdymą, niekuo neparemti ir neleidžia daryti išvados, jog ieškovė bus pajėgi vykdyti kredito sutartį. Byloje nėra nustatyta, kad dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, būtų iš esmės padidėjusi kredito sutarties vykdymo kaina, ieškovės kredito sutarties vykdymo suma ir kaina yra aiškios ir nustatytos iš anksto, pasirašant sutartį bei kredito grąžinimo grafiką, sutartimi susitarta dėl palūkanų dydžio bei delspinigiai už vėlavimą mokėti įmokas pagal grafiką – kredito sutarties specialiosios dalies 2.1., 2.6.1, 3.1 punktai. Ieškovė daugiau nei pusantrų metų nemoka jokio dydžio įmokų kredito ir su juos susijusių įsipareigojimų dengimui (b.l. 200-223), dėl to atsakovas, negaudamas jo planuotų pagal kredito sutartį įmokų, patiria nuostolius, kai tuo tarpu ieškovė naudojasi atsakovo išmokėta paskola, todėl ieškovės reikalavimas pakeisti kredito sutarties sąlygas, kad mokėjimų grafike nustatytas mėnesinių kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimo terminas būtų atidėtas iki 2016-09-01; iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo nagrinėjamojoje civilinėje byloje pagal 2013-12-16 kredito sutartį Nr. P00340, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovės, susidariusio ieškovės įsiskolinimo (kurį sudarys negrąžintos kredito įmokos, nesumokėtos palūkanos ir kitos sumos) mokėjimo terminą atidėti iki 2028-12-16 (galutinio kredito grąžinimo termino) negali būti vertinamas kaip galimumas atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Ieškovė neįrodė, kad suvaržančios kredito sutarties vykdymą aplinkybės atsirado šios sutarties vykdymo eigoje. Prieš pasirašydama kredito sutartį ieškovė turėjo vertinti savo finansines galimybes dėl sutarties sąlygų įvykdymo. Iš Lietuvos banko Paskolų rizikos duomenų bazės informacijos (b.l. 245-246) matyti kad ieškovė 2015 metais prisiėmė naujus įsipareigojimus –sąskaitos kreditą su 24 proc. metinėmis palūkanomis, ši aplinkybė patvirtina tai, kad ieškovė, turėdama įsipareigojimus atsakovui, dar labiau sunkina savo finansinę padėtį ir paneigia jos argumentus, jog kredito sutarties su atsakovu sąlygų pakeitimą jos nurodytu būdu ji bus pajėgi vykdyti. Taigi ieškovė neįrodė nei vieno jos pateiktų argumentų, kurie sudarytų pagrindą taikyti LR CK 6.204 str. nuostatas ir sudarytų pagrindą pakeisti kredito sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti 2016 m. kovo 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3508-734/2016 ir priimti naują sprendimą – ieškovės V. S. ieškinį visiškai patenkinti.Apeliantė nurodo, jog teismas pažeidė LR CK 6.204 straipsnio nuostatas, sudarančias teisinį pagrindą Kredito sutarties sąlygų pakeitimui. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, turėjo pagrindą konstatuoti, kad dabartinėje Kredito sutarties vykdymo stadijoje yra susiklosčiusi labai sunki Apeliantės finansinė padėtis, dėl kurios Apeliantė neturi galimybių mokėti Atsakovui kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų kartu su Kredito sutartimi pasirašytame mokėjimų grafike nustatytais terminais.Nustatęs aplinkybes apie neva buvusį finansinės padėties pablogėjimą tuo metu, kai Kredito sutartis dar nebuvo sudaryta, teismas ginčijamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad Kredito sutarties įvykdymo suvaržymas dėl sunkios finansinės padėties negali būti konstatuotas, esant bet kokių faktų apie apeliantės finansinės padėties sunkumus iki Kredito sutarties sudarymo. Teismas ginčijamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai neatliko išsamaus vertinimo, ar Kredito sutartis apskritai gali būti pakeista LR CK 6.204 straipsnio pagrindu. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl sutarties sąlygų pakeitimo (sutarties modifikavimo), visais atvejais privalo įvertinti visus sutarties pakeitimo teisinius pagrindus (ne tik įtvirtintus LR CK 6.204 straipsnyje) tuo atveju, kai įrodymai patvirtina šalių ikiteisminį nesutarimą dėl sutarties pakeitimo arba nesant įrodymų apie prašymą gavusios šalies rėmimąsi LR CK 6.204 straipsnio normomis ikiteisminėje stadijoje (t.y. nereiškiant atsisakymo pakeisti sutarties sąlygas dėl sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybių nebuvimo).Taip pat pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė pažeisdamas procesinės teisės normas. Teismas civilinės bylos nagrinėjimo metu turėjo nustatyti aplinkybes apie tai, kokia buvo Apeliantės finansinė padėtis Kredito sutarties sudarymo metu. Tik nustačius Apeliantės finansines galimybes sudarant Kredito sutartį, galima padaryti išvadą, ar Apeliantės finansinė padėtis po Kredito sutarties sudarymo ir Apeliantei laikinai nevykdant įsipareigojimų Atsakovui yra iš esmės pablogėjusi (t.y. tapusi sunkia). Vien tas faktas, kad Atsakovas refinansavo Apeliantės ankstesnę paskolą, neįrodo sunkios Apeliantės finansinės padėties Kredito sutarties sudarymo metu. Atsakovas, sudarydamas su Apeliante Kredito sutartį ir suteikdamas jai labai didelės sumos (500 000 Lt dydžio) paskolą, kaip tik pripažino, kad Apeliantės finansinė padėtis yra stabili ir Apeliantė būtų pajėgi periodinėmis įmokomis (kartu su palūkanomis) grąžinti suteiktą paskolą.Teismas ginčijamame sprendime netinkamai įvertino Civilinėje byloje esančius įrodymus apie Apeliantės per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį Atsakovui sumokėtą pinigų sumą, kurią sudaro kredito grąžinimo įmokos, palūkanos, delspinigiai ir pajinis įnašas pagal Kredito sutartį. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad Apeliantė buvo pasirengusi įsipareigojimų pagal Kredito sutartį prisiėmimui ir kurį laiką vykdė Kredito sutarties sąlygas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Mano kredito unija, j.a.k. 112043081 (Buvęs pavadinimas - Kredito unija „Sostinės kreditas“) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atliko išsamų byloje surinktų įrodymų vertinimą, išnagrinėjo abiejų šalių argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir netenkino Apeliantės ieškinio nei LR CK 6.204 str., nei jokiu kitu teisiniu pagrindu.Apeliantė neįrodė, kad būtų padidėjusios Kredito sutarties vykdymo išlaidos ar sumažėjęs Kredito sutarties įvykdymas iš Atsakovo pusės, taip pat neįrodė ir nepagrindė ieškinyje dėstomų argumentų dėl tariamų savo finansinių sunkumų, pareigos išlaikyti pilnametį sūnų, taip pat ir galimybių tinkamai vykdyti Kredito sutartį pakeitus jos sąlygas, t.y. neįrodė nei pačių šių aplinkybių egzistavimo ir jų įtakos Apeliantės galimybėms vykdyti Kredito sutartį, nei savo prašomo taikyti Kredito sutarties sąlygų pakeitimo būdo pagrįstumo ir realaus įgyvendinamumo.Apeliantė neatlieka jokių mokėjimų Atsakovui nuo 2014-09-01, nors ieškiniu nurodo galinti skirti 300 EUR įmokoms pagal Kredito sutartį, be to, prisiėmė naujus įsipareigojimus kitam kreditoriui.Apeliantės prašomu būdu pakeitus Kredito sutarties sąlygas, Kredito sutarties termino gale 2018-12-16, Apeliantės mokėtina suma sudarytų beveik 45 tūkst. EUR, o pačiai Apeliantei būtų 67 metai, t.y. ji būtų sulaukusi senatvės pensijos amžiaus. Atsakovas pagrįstai nesutinka pertvarkyti Kredito sutarties sąlygų tokiu būdu, kadangi tokio amžiaus asmenims suformuoti tokius skolinius įsipareigojimus ne tik būtų neatsakinga iš Atsakovo pusės, bet tokius veiksmus draudžia ir Lietuvos banko vaidybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai.Byloje yra pakankamai duomenų apie apeliantės finansinę padėtį Kredito sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo: tai Apeliantės pajamų deklaracijos už 2012-2014 metus, verslo liudijimai už 2013-2015 metus, Lietuvos banko Paskolų rizikos duomenų bazės informacija, statistinė informacija, susijusi su Apeliantės vykdoma veikla, Apeliantės mokėjimų Atsakovui išsami informacija ir kt.Apeliantės grąžinta kredito suma tesudaro 2,2 procentus visos kredito sumos 500 000 Lt (144 810 EUR), kas šioje byloje, kartu su įmokų nemokėjimu nuo 2014-09-01, patvirtina ne Apeliantės, o priešingai - Atsakovo, poziciją, t.y. tai, kad Apeliantė savo elgesiu patvirtina neketinanti vykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartį.Apeliantės nurodoma aplinkybė apie pajinio įnašo įmokėjimą neįrodo Apeliantės ketinimų vykdyti Kredito sutartį, nėra susijusi su Apeliantės finansine padėtimi - tai yra imperatyvaus įstatymo reikalavimo, kaip sąlygos kreditui gauti, įvykdymo rezultatas.Apeliantė nepateikė iš esmės jokių įrodinėjimo taisyklių pažeidimą pagrindžiančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės V. S. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo.Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pagrindiniai nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai yra šie: priimant sprendimą, pažeistos LR CK 6.204 straipsnio nuostatos; ginčijamame sprendime netinkamai įvertinti Civilinės bylos medžiagoje esantys įrodymai, patvirtinantys apeliantės finansinę padėtį, buvusią Kredito sutarties sudarymo metu; netinkamai įvertinti įrodymai apie Apeliantės per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį Atsakovui sumokėtą pinigų sumą.Nagrinėjant apeliacinį skundą, pažymėtina, jog apeliantė, viena vertus, teigia, jog teismas netinkamai aiškino LR CK 6.204 straipsnio 3 dalies nuostatas (t. 2, b.l. 70, pastraipa 10), kita vertus, teigia, jog teismas apskritai nesivadovavo minėto straipsnio normomis (t. 2, b.l. 70, pastraipa 9); viena vertus, teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kredito sutarties įvykdymo suvaržymas dėl sunkios finansinės padėties negali būti konstatuotas, esant bet kokių faktų apie Apeliantės finansinės padėties sunkumus iki Kredito sutarties sudarymo (t. 2, b.l. 70, pastraipa 9), kita vertus, teigia, jog teismas turėjo nustatyti aplinkybes apie tai, kokia buvo Apeliantės finansinė padėtis sutarties sudarymo metu (t. 2, b.l. 74, pastraipa 21). Taip pat iš dėstomų argumentų nėra aišku, kokias LR CK 6.204 straipsnyje neįtvirtintas išmintis apeliantė turi omeny (t. 2, b.l. 70, pastraipa 9). Dėl tokios nenuoseklios prieštaringos apeliantės pozicijos nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Ieškovė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino Civilinės bylos medžiagoje esančius įrodymus, patvirtinančius Apeliantės finansinę padėtį, buvusią Kredito sutarties sudarymo metu, nurodo, jog Atsakovas, sudarydamas su Apeliante Kredito sutartį ir suteikdamas jai labai didelės sumos (500 000 Lt dydžio) paskolą, pripažino, kad Apeliantės finansinė padėtis yra stabili ir Apeliantė būtų pajėgi periodinėmis įmokomis (kartu su palūkanomis) grąžinti suteiktą paskolą, o byloje esanti Apeliantės metinių pajamų deklaracija už 2013 metus patvirtina, kad per šį mokestinį laikotarpį Apeliantė iš viso gavo 39 967,56 EUR (138 000 LTL) dydžio pajamas (neatskaičius mokesčių). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės su ieškiniu pateikta metinių pajamų deklaracija už 2013 metus yra vienintelis su jos iki kredito sutarties pasirašymo buvusia turtine padėtimi sietinas įrodymas. Kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad CPK 12 bei 13 str. nustatyti dispozityvumo bei rungimosi principai nustato, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, todėl kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Vadovaujantis CPK 42 str. 1 d., 46 str. 2 d., 47 str. 2 d., 50 str. ir 54 str. 1 d. šalys turi teisę teikti teismui įrodymus, o pagal CPK 12 ir 178 str. privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2012; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-3-85/2014; 2010 m. liepos 2 d. nutartis Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog tai, kad ieškovė prisiimtu kreditu refinansavo ankstesnę paskolą, savaime neįrodo sunkios apeliantės finansinės padėties kredito sudarymo metu, tačiau iš ieškovės pateiktų pajamų deklaracijų už 2013 ir 2014 metus nėra pagrindo spręsti apie iš esmės pasikeitusią ieškovės turtinę padėtį. Ieškovės skunde akcentuojamas ir prašomas įvertinti per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį atsakovui sumokėtos pinigų sumos dydis – apeliantė teigia atsakovui sumokėjusi 11 445,78 Eur (39 520 Lt) sumą ir pagal paskolos sutarties sąlygas į atsakovo kapitalą yra įnešusi 21 721,50 Eur (75 000 Lt) dydžio pajinį įnašą. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad Apeliantė buvo pasirengusi įsipareigojimų pagal Kredito sutartį prisiėmimui ir kurį laiką vykdė Kredito sutarties sąlygas. Vertinant šį argumentą, pažymėtina, kad į ieškovės atsakovui sumokėtą 11 445,78 Eur sumą įeina ne tik kredito grąžinimas, bet ir palūkanos bei netesybos (iš Apeliantės sumokėtos 11 446 Eur sumos kredito dalis sudaro 3 193 Eur, palūkanų dalis sudaro 8 005 Eur, likusi suma yra netesybos už įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nevykdymą). Taigi Apeliantės grąžinta kredito suma sudaro labai nedidelę dalį visos kredito sumos (144 810,01 Eur), byloje nėra duomenų, kad ieškovė vykusio teisminio proceso metu bent iš dalies atsiskaitė su atsakovu, todėl abejotini ieškovės ketinimai išsaugoti sutartį. Taip pat nėra duomenų, iš kurių būtų galima būtų spręsti, jog ateityje ieškovės finansinė padėtis pagerėtų ir ji galėtų vykdyti modifikuotos sutarties nuostatas. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog Apeliantės nurodoma aplinkybė apie pajinio įnašo įmokėjimą neįrodo Apeliantės ketinimų vykdyti Kredito sutartį ir kad ši įmoka nėra susijusi su Apeliantės finansine padėtimi, nes tai yra imperatyvaus įstatymo reikalavimo kaip sąlygos kreditui gauti įvykdymo rezultatas. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo kitu teisiniu pagrindu nei ieškovės nurodytu CK 6.204 straipsnyje numatytu pagrindu, pažymėtina, kad pareiga suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką priklauso būtent ieškovei, o teismas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, bylą privalo nagrinėti neišeidamas už ieškinio ribų. Atsižvelgus į šio konkretaus ginčo pobūdį, į ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už ieškinio ribų, turėjo spręsti ar buvo pagrindas keisti sutarties sąlygas vadovaujantis CK 6.204 straipsniu. Apeliantės argumentai, kad be skolos atsakovui, ji taip pat turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų ir kitai kredito įstaigai – Nordea Bank Finland Plc (veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių), su kuria 2008 m. vasario 27 d. yra sudariusi kreditavimo sutartį Nr. KK 08/02/111SV (šios kreditavimo sutarties pagrindu iki 2027 m. sausio 28 d. nustatyto paskolos grąžinimo termino Apeliantei suteikto kredito suma yra 150 602 EUR), nelaikytini pagrindžiančiais sutarties vykdymo suvaržymą CK 6.204 straipsnio prasme. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 str. 2 d. nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012). Šiuo atveju, tai, kad reikės įvykdyti 2008 m. vasario 27 d. kredito sutartį, ieškovė žinojo sudarydama 2013 m. ginčo kredito sutartį ir prisiėmė su tuo susijusias sutarčių neįvykdymo rizikas, sutarčių sudarymas priklausė nuo ieškovės valios, dėl to tokie veiksmai nelaikytini aukščiau aptartomis aplinkybėmis. Ieškovės teigimu, sutarties nevykdymą lėmė nenumatyti finansiniai sunkumai, kuriuos nulėmė turizmo ir apgyvendinimo Neringoje (Nidoje) verslo sulėtėjimas 2014 m. ir asmeninės ieškovės problemos, dėl kurių ieškovė neturėjo galimybių tinkamai vykdyti prievolių atsakovui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas, konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius apie minėtas sutarties nevykdymo priežastis (CPK 178 str.). Ieškovė, sudarydama sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, žinojo, kokios teisinės pasekmės kils pažeidus mokėjimų grafiką ir su tuo sutiko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje esančių įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo teismas padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos teisingai, nėra CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Ieškovei nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, nes jos apeliacinis skundas yra atmetamas (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimos išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.