Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties, kuria G. S. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo 2025 m. gegužės 20 d. nutarimas paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

G. S. skundas atmestinas

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje.

7. Nagrinėjimu atveju, susipažinus su apeliaciniame skunde bei atsiliepime nurodytais argumentais, administracinio nusižengimo bylos medžiaga, patikrinus skundžiamos nutarties ir Institucijos nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, darytina išvada, kad G. S. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, o jam skirta administracinė nuobauda – bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas aštuoniolikai mėnesių skundžiama nutartimi individualizuotos tinkamai. Apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai, atsisakė pripažinti tai, kad G. S. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ANK 16 straipsnis) ir pripažino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-12178-2025 yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonė G. S. individualizuotos tinkamai, todėl keisti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

8. Bylos duomenimis, kurių apeliantas neginčija, yra nustatyta, kad byloje nustatytu laiku ir vietoje apeliantas G. S. nutarime nurodytomis aplinkybėmis vairavo transporto priemonę – automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat, kad 26 km/h viršijo leistiną greitį, tačiau apeliantas nurodo ir akcentuoja tai, kad administracinius nusižengimus numatytus ANK 416 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 5 dalyje, padarė veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis ir tai šalina jo administracinę atsakomybę.

9. Skundžiamoje nutartyje yra išsamiai aptarta būtinojo reikalingumo, numatyto ANK 16 straipsnio 1 dalyje, samprata, pagal kurią asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi, taikant būtinojo reikalingumo nuostatas turi būti nustatyta, kad veika padaryta esant visoms šioms sąlygoms: 1) gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; 2) realus ir akivaizdus pavojus; 3) gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; 4) padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta.

10. Kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą antrajam. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-12-689/2020, 2AT-65-719/2022). Pakartotinai įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju būtinojo reikalingumo aplinkybių nebuvo nustatyta.

11. Apygardos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė būtinojo reikalingumo situacijos įrodinėjimo naštą G. S., nors pagal ANK 567 straipsnio 3 dalį tokia pareiga tenka institucijai (pareigūnams) ir teismui. Apygardos teismas pabrėžia, kad asmuo besiremiantis būtinojo reikalingumo situacija, turi nurodyti, ir kiek įmanoma, pagrįsti faktines aplinkybes, sudarančias būtinojo reikalingumo instituto taikymo pagrindą, be to, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nėra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti savo gynybos versijos išsamiais ir patikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas G. S. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytą situaciją (pavyzdžiui, telefono skambučių išklotinių, pokalbių su dukra ar sugyventine duomenų, liudijimų apie taksi kvietimą ir pan.). Be to, apeliaciniame skunde G. S. taip pat nepateikė pagrįstų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtinojo reikalingumo situacija egzistavo, tik nurodė, kad bendravo su dukra ir jos mama per programėlę „Viber“, tačiau žinutės automatiškai ištrinamos, o operatoriai tokios informacijos nefiksuoja, todėl vėliau objektyviai nebuvo galimybės pateikti papildomų duomenų.

12. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo ir Institucijos atsiliepimo argumentais, patikrinęs skundžiamą nutartį, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei duomenis, nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 569 straipsnio 5 dalį ir kasacinio teismo praktiką, formaliai vertindamas įrodymus. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta išsamiai ir sprendimas priimtas, vadovaujantis byloje ištirtais įrodymais. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

13. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo visą bylos medžiagą: tiek administracinio nusižengimo protokolą, tiek A. M. pateiktus paaiškinimus, tiek kitą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, jog nėra būtinojo reikalingumo situacijos. Pats pareiškėjas protokole pripažino padaręs pažeidimus ir dėl jų gailėjosi, tačiau jokios būtinojo reikalingumo aplinkybės tuo metu nenurodė. Nors apeliantas teigia, kad liudytojos A. M. 2025 m. balandžio 10 d. prašymas buvo pateiktas tik automobilio atgavimo tikslu ir todėl negali būti vertinamas kaip išsamus įrodymas dėl įvykio esmės, šis argumentas atmestinas. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį teismas vertina visų bylos įrodymų visumą, nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu jie buvo surinkti, todėl ir šis dokumentas turi reikšmę aiškinantis aplinkybes. Pažymėtina, kad minėtame prašyme nebuvo nurodyta jokių esminių duomenų apie tariamą būtinojo reikalingumo situaciją, priešingai – buvo užfiksuotas teiginys – „kiek žinau, neapgalvotai sėdo prie vairo dėl kažkokio...“ (vėliau šią frazę užbraukė). Tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad artimiausiu po įvykio momentu, nei pats apeliantas, nei liudytoja nelaikė įvykio susiklosčiusių aplinkybių būtinojo reikalingumo situacija. Todėl vėliau apeliaciniame skunde iškelti motyvai vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija.

14. Be to, apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai grindė išvadas prielaidomis apie viešojo transporto maršrutus, nors nei G. S., nei dukros mama A. M. nežinojo tikslių vaiko judėjimo aplinkybių, todėl daryti kategoriškas išvadas apie jos buvimo vietą nebuvo pagrindo, tačiau su šiais teiginiais apeliacinis teismas negali sutikti, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į judu.lt maršrutų duomenis, kurie paneigia versiją, kad dukra galėjo atsidurti toje vietoje, kurioje ji, kaip teigiama, buvo rasta. Minėti duomenys yra objektyvūs ir patikimi, jie leidžia patikrinti apelianto ir liudytojos parodymų atitikimą. Tai, kad pats apeliantas ar jo dukros mama negalėjo nurodyti tikslių vaiko judėjimo aplinkybių, negali paneigti teismo pareigos vertinti visus byloje esančius objektyvius duomenis. Priešingai, tokių aplinkybių nežinojimas tik dar labiau patvirtina, kad apelianto versija apie dukros buvimo vietą yra paremta spėjimais ir subjektyviu vertinimu, o ne faktais. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis maršrutų duomenimis ir lygindamas juos su apelianto pateiktais paaiškinimais, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, siekdamas patikrinti nurodytas aplinkybes bei nustatyti, ar egzistavo būtinojo reikalingumo situacija.

15. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nagrinėjimu atveju, remiantis bylos medžiaga, galima pagrįstai daryti išvadą, kad nėra minėtų sąlygų, reikalingų būtinojo reikalingumo situacijos nustatymui. Apeliantas G. S. nurodo, kad vairavo transporto priemonę (nors teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta), nes jo mažametė dukra grįždama iš mokyklos įsėdo ne į to numerio maršrutinį autobusą, buvo nuvežta į jai nepažįstamą vietą, todėl labai išsigando, verkė, jai kilo panikos priepuolis. G. S. neturėdamas kitos galimybės greitai išspręsti susidariusią situaciją, nutarė pats važiuoti parsivežti vaiko (nors jam buvo taikomas specialiosios teisės atėmimas), skubėdamas viršijo greitį, tačiau nėra nustatyta, kad tuo metu mergaitei grėsė akivaizdus, realus pavojus gyvybei, sveikatai ar laisvei ir kad to išvengimui apeliantas turėjo vairuoti automobilį. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos vertinimui, kad tai negali būti pateisinama būtinuoju reikalingumu, dėl kurio, jis nutarė vairuoti transporto priemonę, kai jam atimta teisė vairuoti transporto priemones. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad tokie G. S. veiksmai negali būti prilyginami būtinajam reikalingumui.

16. Apygardos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad net hipotetiškai pripažinus būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimą, ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti pagal ANK 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas įvertinęs duomenų visumą pagrįstai konstatavo, kad iš viso nebuvo būtinojo reikalingumo situacijos, todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kuriais bandoma įrodyti, kad šiuo atveju egzistuoja atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nepagrįsti.

17. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjui paskirtas administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 18 mėnesių – dydis nustatytas pagrįstai, atitinka įstatymo nuostatas ir proporcingumo principą. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, ANK 424 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą įstatyme yra numatytas privaloma skirti specialiosios teisės atėmimą nuo vienerių metų šešių mėnesių iki dvejų metų, o G. S. paskirta minimali šiame straipsnyje nustatyta priemonė. Nors apelianto atsakomybę lengvina jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, pažymėtina, kad per pastaruosius penkerius metus jis daugiau kaip 20 kartų baustas už KET pažeidimus. Be to, per vienerių metų laikotarpį už analogišką nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje, jam jau buvo taikyta ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostata ir specialiosios teisės atėmimo terminas buvo sumažintas, tačiau ši išimtis savo prevencinio poveikio nesukėlė ir nuo pakartotinių pažeidimų nesulaikė. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo administracinio poveikio priemonę ir pagrįstai nusprendė, jog pakartotinis termino švelninimas nepasiektų nuobaudos tikslų – sulaikyti asmenį nuo naujų nusižengimų ir užtikrinti eismo saugumą. Todėl nėra teisinio pagrindo keisti paskirtos nuobaudos termino ją trumpinant iki devynių mėnesių.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.