Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.4

2026 m. kovo 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams V. M. ir G. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. M. ir G. M. 42 447,81 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir lygiomis dalimis 862 Eur žyminį mokestį (po 431 Eur) bei 500 Eur atstovavimo išlaidų. Ieškovė savo reikalavimus grindė tokiomis aplinkybėmis:

1.1. 2023 m. birželio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio metu buvo sutrikdyta mažametės R. A. sveikata. Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1‑490‑674/2024 konstatuota, jog dėl 2023 m. birželio 12 d. eismo įvykio atsakingas transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), valdytojas V. M., kuris automobilį vairavo būdamas neblaivus (jam nustatytas 1,93 promilių neblaivumas) bei neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių. V. M., važiuodamas atbuline eiga, kliudė mažametę, kuriai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėja G. M.. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto eismo įvykio metu atsiradusios žalos iš viso išmokėjo 42 447,81 Eur draudimo išmokų.

1.2. Dėl atsakovo V. M. prievolės atlyginti padarytą žalą ieškovė nurodė, kad įvykio kaltininkas V. M. transporto priemonę vairavo neturėdamas tam teisės bei būdamas neblaivus, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į transporto priemonės valdytoją V. M..

1.3. Dėl atsakovės G. M. prievolės atlyginti padarytą žalą ieškovė nurodė du pažeidimus. Ieškovė, pirma, nurodė, kad draudimo sutartyje sutarties šalys susitarė, jog transporto priemonę vairuos tik tie asmenys, kurių amžius nėra mažesnis negu 25 metai, nepriklausomai nuo jų vairavimo stažo (sutarties 1.5.2.11 punktas), taip pat transporto priemonės nevairuos asmuo, automobilio valdytojas V. M. neturėjo stažo (teisės vairuoti nebuvo įgijęs). Draudėja G. M. žinojo, jog draudimo sutartis sudaryta su sąlyga, jog vairuotojai gali būti tik asmenys, sulaukę 25 metų ir turintys 2 metų stažą. Faktas, jog eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo asmuo, neatitinkantis draudimo sutarties sąlygų, patvirtina, jog G. M. nesielgė kaip atsargi ir rūpestinga draudėja, nes neužtikrino, jog transporto priemonę valdys asmenys, atitinkantys draudimo sutarties reikalavimus. Transporto priemonės draudėja neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui, pažeidė sutarties 1.5.2.11 punkto reikalavimus, dėl šių priežasčių draudėja privalo grąžinti draudikei 50 procentų išmokėtos išmokos dalį.

1.4. Ieškovė nurodė, kad, antra, eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojas V. M. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonių. G. M., žinodama, kad jos tėvas V. M. neturi teisės valdyti transporto priemonių, yra ne kartą baustas už transporto priemonių vairavimą neturint tam teisės, taip pat ne kartą teistas už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam ir yra priklausomas nuo alkoholio (nenueidavo į probaciją, nes vartodavo alkoholį), nesiėmė jokių priemonių užtikrinti, jog tėvas nevairuotų jai priklausančios transporto priemonės. Priešingai, atsakovė tėvui ilgam laikotarpiui (nuo šeštadienio iki pirmadienio) paliko automobilį tvarkyti be jokios priežiūros, neužtikrino, jog tėvas neturėtų galimybės valdyti automobilio. Ieškovė rėmėsi 2024 m. balandžio 29 d. teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 duomenimis. G. M., būdama atsakovo dukra, reguliariai su juo palaikydama ryšį (palikdavo jam tvarkyti automobilius), turėjo ir galėjo žinoti, kad jos tėvas neturi teisės vairuoti, nuolat vartoja alkoholį ir vairuoja automobilius būdamas neblaivus. Būdama rūpestinga transporto priemonės savininkė, atsakovė privalėjo įvertinti šias aplinkybes ir galinčią kilti riziką, kad tėvas pakartotinai gali vairuoti jai priklausantį automobilį ir taip sukelti pavojų žmonių ir eismo saugumui. Todėl atsakovė privalėjo pasirūpinti, kad atsakovui nebūtų sudaryta galimybė valdyti jai priklausančio automobilio (pvz., nepalikti užvedimo raktelių arba būti kartu su tėvu jam tvarkant automobilį). Atsakovės veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme.

1.5. Esant visoms sąlygoms kilti deliktinei atsakomybei ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) nurodytiems pagrindams, dėl eismo įvykio atsiradusios žalos solidariai atsakingi yra V. M. ir G. M..

2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė savo nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė tokiais argumentais:

2.1. Atsakovė niekada nedavė leidimo atsakovui vairuoti automobilį, automobilis buvo paliktas jį paremontuoti garaže, jo niekur kitur nevežant. Baudžiamojoje byloje davė parodymus, kad nedavė savo tėvui leidimo vairuoti automobilio, ji neturėjo net minties, kad tėvas vairuos automobilį, nežinojo, kad tėvas anksčiau vairavo automobilį neblaivus, su tėvu kartu negyvena 10 metų, ji nežinojo, jog tėvas dažnai vartoja alkoholį, kad jam anksčiau buvo iškeltų baudžiamųjų bylų. Anksčiau tėvui jau buvusi palikusi automobilį paremontuoti kelis kartus, jai buvo šokas dėl tokio elgesio, kad būdamas neblaivus nusprendė vairuoti automobilį, sunkiai sužalojo nepilnametę.

2.2. Atsakovė nebuvo kaltinamoji baudžiamojoje byloje, ji buvo tik liudininkė, neatkreipė dėmesio į Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 padarytą išvadą (13 psl.), kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, jog jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus. Tokia teismo išvada neatitinka atsakovės baudžiamojoje byloje duotų parodymų, nes atsakovė patvirtino, kad ji nežinojo savo tėvo problemų dėl alkoholio vartojimo, ji nežinojo, kad tėvas vairuodavo automobilį neblaivus. Byloje ji buvo tik liudininkė ir neturėjo teisės skųsti apkaltinamojo nuosprendžio, siekiant paneigti (pakeisti) teismo išvadą dėl liudytojos parodymų teisingumo, jų vertinimo. Ieškovė visada žalos atlyginimo reikalavo tik iš atsakovo. Net jei teismas traktuotų, kad atsakovė pažeidė draudimo sąlygą, tai būtų visiškai kitas ieškovės ir atsakovės ginčas, nes ieškovė galėtų reikalauti didesnės draudimo įmokos.

2.3. Sudėtinga nustatyti, ar ieškovė reikalauja žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų solidariai, tai gali reikšti, kad ieškovė visos žalos atlyginimo gali pareikalauti ir iš atsakovės, ar vis dėlto laikosi pozicijos, jog atsakovė ieškovei turėtų grąžinti 50 proc. išmokėtos išmokos dalį.

2.4. Ieškovė nutyli TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 63 punkto nuostatas, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė ir atsakovės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.

3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė solidariai iš atsakovų V. M. ir G. M. 42 447,81 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 42 447,81 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų 862 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur atstovavimo išlaidų, t. y. po 681 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo, ieškovei; priteisė iš atsakovo 20,56 Eur ir iš atsakovės 20,55 Eur pašto išlaidų valstybei.

5. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl 42 447,81 Eur žalos apskaičiavimo ir jos išmokėjimo. Teismas įvertino, kad ieškovės pateikti įrodymai yra tinkami prašomos priteisti žalos dydžiui patvirtinti ir ieškovės nurodytą sumą visiškai įrodo.

6. Teismas atsižvelgė į Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžio baudžiamojo byloje Nr. 1-490-674/2024 13 puslapyje nurodytas išvadas, kad G. M. turėjo ir galėjo žinoti, jog jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus. Šis nuosprendis apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo 2024 m. gegužės 21 d. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ji buvo tik liudytoja aptariamoje baudžiamojoje byloje ir nuosprendžio skųsti negalėjo, pažymėdamas, jog baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo padarytos aptartos išvados buvo esminės sprendžiant būtent atsakovei priklausiusio turto konfiskavimo klausimą, G. M. baudžiamajame procese dalyvavo, buvo apklausiama kaip liudytoja, apie procesą žinojo, tačiau nepateikė įrodymų, kad minėtą nuosprendį baudžiamojoje byloje būtų skundusi, pateikusi prašymą atnaujinti procesą, nors tokią teisę turėjo.

7. Teismas, vertindamas atsakovės paaiškinimus, nenustatė pagrindo padaryti pakankamo tikėtinumo išvados, kad atsakovė galėjo nežinoti apie tai, jog V. M. turi neišspręstą alkoholio vartojimo problemą. Teismas kritiškai įvertino atsakovės argumentus, kad automobilis buvo paliktas tik lempos sutvarkymui, ir ji manė, jog kieme palikto automobilio nereikėjo varyti į garažą. Viena vertus, pati atsakovė pripažino, kad automobilis turėjo ir kitų reikšmingų trūkumų, kita vertus, pati nurodė, jog atsakovui buvusi palikusi automobilį paremontuoti kelis kartus, todėl atsakovė galėjo suprasti, kad jos paliktas automobilis bus vairuojamas V. M..

8. Teismas, vertindamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, pažymėjo, kad atsakovas, būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota mažametė ir jai sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovo kaltė nustatyta Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, byloje yra nustatytos būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir jis yra atsakingas už savo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Teismas pripažino, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas.

9. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu taip pat ir šioje civilinėje byloje teismas nustatė, kad atsakovė perdavė savo automobilį tėvui iš esmės be jokių apribojimų ir nesiėmė jokių priemonių užtikrinti, jog atsakovas nevairuotų jai priklausančios transporto priemonės. Teismo vertinimu, atsakovė turėjo pasirūpinti, kad jos transporto priemonės valdymo kontrolė nepereitų kitiems asmenims, o neatsakingas jos elgesys leido pasinaudoti tokios teisės neturinčiam atsakovui, t. y. užvaldyti jai priklausančią transporto priemonę, dėl to neteisėtai transporto priemonę vairavęs V. M. sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta sveikata mažametei nukentėjusiajai. Teismas nusprendė, kad atsakovė, kaip teisėta padidinto pavojaus šaltinio (automobilio) valdytoja, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, o tai leidžia spręsti tiek apie neatsargią G. M. kaltę, tiek apie solidariosios atsakovų civilinės atsakomybės kilimą. Nustatęs, kad G. M. už padarytą žalą atsakinga solidariai su eismo įvykį padariusiu atsakovu, o G. M. bent dalies žalos ieškovei taip pat nėra atlyginusi, teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai ir iš atsakovės yra pagrįstas.

10. Teismas pažymėjo tai, kad tiek eismo įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), TPVCAPDĮ nuostatos, tiek ir šių teisės aktų nuostatos, galiojančios sprendimo priėmimo metu, jų sisteminis taikymas ir teismų praktika bei šalių sudarytos draudimo sutarties 4.1 papunkčio sąlyga, numatanti, kad įstatymų numatytais atvejais draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš draudėjo arba kito apdraustos transporto priemonės valdytojo, numatė galimybę kilti tiek atsakovo, tiek atsakovės civilinei atsakomybei, ir ieškovės teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakovė. Teismas nenustatė, kad ieškovės reikalavimas atsakovei, įvertinus atsakovės elgesį, būtų neproporcingas ir neprotingas. Teismas pažymėjo tai, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė ieškinyje nurodė ne vieną pagrindą, kuriam esant reikalauja priteisti išmokėtas sumas iš atsakovės, nereiškia, jog, esant teismo nurodytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl solidarios atsakomybės yra nepagrįstas.

11. Teismas nenustatė pagrindo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti, kadangi ieškinio senaties terminas, ieškovei ieškinį pateikus 2025 m. gegužės 28 d., o paskutines dvi išmokas išmokėjus 2024 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymais, nėra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovė G. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir atmesti ieškovės ieškinį atsakovei kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Atsakovei iš ieškovės priteisti jos sumokėtą žyminį mokestį. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

12.1. Atsakovė atsakovui, savo tėvui, automobilį nuvežė norėdama jį paruošti techninei apžiūrai. Automobilį atsakovė atvarė į atsakovo garažą. Automobilis pas atsakovą buvo kelias dienas (nuo šeštadienio iki pirmadienio). Atsakovė visada laikėsi pozicijos, tą patvirtino tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjant šią civilinę bylą, tiek teismo posėdyje nagrinėjant atsakovo baudžiamąją bylą, kad ji niekada nedavė leidimo atsakovui vairuoti automobilį, automobilis buvo paliktas paremontuoti jį garaže, jo niekur kitur nevežant. Atsakovė paliko automobilio raktelius atsakovui, bet rakteliai buvo palikti ne dėl to, kad atsakovas galėtų su automobiliu išvažiuoti, o kad atsakovas pats vienas ar su kitais meistrais galėtų automobilį paruošti techninei patikrai, užvesti variklį, įvertinti variklio ar kitų techninių detalių tinkamą veikimą, kad neužsirakintų durelės, atidaryti bagažinę ir t. t. Raktelių palikimas negali būti prilyginamas atsakovės sutikimui leisti atsakovui vairuoti automobilį, jį nuvežti kitam meistrui ir pan.

12.2. Atsakovė nebuvo baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 kaltinamoji, ji buvo liudytoja. Atsakovė neatkreipė dėmesį į Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 padarytą išvadą, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, jog jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus. Tokia teismo išvada neatitinka atsakovės baudžiamojoje byloje duotų parodymų. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji turėjo teisę, tačiau neskundė teismo sprendimo. Nurodo, kad atsakovei suteikta teisė tik skųsti nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiskavimo, o to atsakovė nedarė, bet tokį sprendimą ji priėmė tiek dėl teisinių žinių trūkumo, tik ir dėl moralinių priežasčių – jai gaila sužalotos mergaitės, ji nenorėjo ir negalėjo toliau važinėti tuo automobiliu. Toks atsakovės sprendimas nereiškia, kad ji pripažintų faktą, jog žinojo apie tėvo problemas su alkoholiu, kad jis vairuodavo automobilį neblaivus. Atsakovė, žinodama tėvo tokias problemas, niekada nebūtų palikusi jam automobilio, po įvykio atsakovės ir jos tėvo santykiai yra pašliję.

12.3. Ieškovė visada žalos atlyginimo reikalavo tik iš atsakovo, t. y. pranešimus dėl išmokos išieškojimo siųsdavo atsakovui, bet jų nesiųsdavo atsakovei. Faktą, kad atsakovė yra į civilinę bylą įtraukiama kaip atsakovė, ji sužinojo tik gavusi teismo procesinius dokumentus.

12.4. Atsižvelgiant į ieškinio argumentus, svarbu, ar atsakovė pažeidė draudimo sutarties nuostatą, kad automobilio nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 2 metai. Atsakovė savo tėvui nesuteikė teisės vairuoti automobilį, nes automobilį reikėjo tik paruošti techninei apžiūrai neišvažiuojant iš garažo. Automobilio raktelių palikimas tėvui neįrodo atsakovės leidimo vairuoti automobilį, taigi atsakovė nepažeidė minėtos draudimo sąlygos. Net jei teismas traktuotų, kad atsakovė pažeidė draudimo sąlygą, tai būtų visiškai kitas ieškovės ir atsakovės ginčas, kilęs tarp ieškovės ir atsakovės, jau kaip draudėjos.

12.5. Atsakovės vertinimu, ieškinys yra nenuoseklus, palikta daug dviprasmybių, o teismas, priimdamas sprendimą, šių dviprasmybių ir nenuoseklumo nepašalino. Ieškovė nurodo, kad prašo žalą atlyginti solidariai tiek iš atsakovo, tiek atsakovės. Tačiau kartu ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovė ieškovei turėtų grąžinti 50 procentų išmokėtos išmokos dalį. Iš ieškinio sudėtinga įvertinti ir nustatyti ieškovės poziciją. Ieškinio suma atsakovei yra labai didelė, ji šiuo metu gyvena užsienyje, augina vaiką, todėl negalėtų išmokėti ieškovės reikalaujamos sumos. Atsakovė jau turėjo sumokėti už stovėjimo aikštelę, kurioje automobilis buvo laikomas metus laiko, nors tokias išlaidas turėjo apmokėti atsakovės tėvas, nes jis buvo tiesioginis įvykio kaltininkas, be to, atsakovė neteko ir automobilio, kuris buvo konfiskuotas. Teismas ieškinio neaiškumus ir dviprasmybes išsprendė tik ieškovės naudai, o dėl atsakovės buvo priimtas pats nepalankiausias galimas sprendimas.

12.6. Ieškovė ieškinyje cituoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatas, nors nenurodo dalies, kuria remiasi. Minėto įstatymo 22 straipsnyje nėra parašyta taip, kaip nurodo ieškovė. Minėto įstatymo 22 straipsnio l dalyje nėra nuostatų, pagal ginčo aplinkybes nustatančių atsakovės civilinę atsakomybę. Atsakovė pažymi minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodo, kad ieškovė kaltina atsakovę tuo, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, todėl ieškovė neva įgavo teisę iš atsakovės reikalauti, jog draudėja grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį, bet ieškovė nutyli kitas minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovė žalą prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, tai reiškia, kad patenkinus ieškinį visa apimtimi, ji turės teisę visą žalos išieškojimą nukreipti į atsakovę, tokiu atveju nebebūtų aktualios nuostatos dėl nustatytų pareigų pažeidimo lygio (masto), pažeidimo priežastinio ryšio su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydžio, kitų reikšmingų aplinkybių. Be to, ieškovė ieškinyje cituoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62 punktą, tačiau ieškovė nutyli, kad eismo įvykio metu Taisyklių 63 punkte buvo nustatyta, jog grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovei neaišku, ar ieškovė reikalautų iš atsakovės 50 procentų išmokėtos išmokos, ar vis dėlto atsakomybė abiem atsakovams būtų solidari ir ieškovė į atsakovę gali nukreipti visą išieškojimą.

12.7. Teismas sprendime nesiaiškino ir nemotyvavo sprendimo ieškovės patirtą žalą priteisti iš atsakovų solidariai, nebuvo vertinama, kiek savo veiksmais dėl žalos atsiradimo prisidėjo konkrečiai atsakovas ir atsakovė. Atsakovė laikosi pozicijos, kad vienareikšmiškai pagrindinis kaltininkas buvo atsakovas, kuris pripažįsta kaltę, bet pirmosios instancijos teismas kaltais pripažino abu atsakovus, neargumentuodamas ir nevertindamas kiekvieno iš jų kaltės masto.

12.8. Atsakovės nuomone, nėra atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė elgėsi atsakingai ir rūpestingai, ji nedavė sutikimo savo tėvui vairuoti automobilio, nežinojo apie jo problemas su teisėsauga vairuojant neblaiviam ir problemas su alkoholiu, ji nesitikėjo, kad tėvas vairuos automobilį, nes automobilis paliktas garaže tik atlikti techninę apžiūrą, iš garažo neišvažiuojant. Atsakovė nemato ir savo kaltės. Atsakovės nuomone, nėra ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtų nuostolių ir galbūt neteisėtų atsakovės veiksmų bei atsakovės kaltės.

12.9. Esminis klausimas dėl atsakovės solidarios civilinės atsakomybės yra tas, kad atsakovė paliko atsakovui automobilio raktelius. Bet raktelių davimas savaime nėra leidimas vairuoti automobilį. Rakteliai buvo duoti tik dėl galimybės atrakinti automobilį, jį užvesti (nebūtinai atsakovui, tai galėjo daryti kitas asmuo, kuris irgi remontuoja automobilį), patikrinti variklio veikimą, patikrinti kitų automobilio įrengimų veikimą (šviesos, valytuvai ir t. t.), bet tai nebuvo sutikimas automobiliu važiuoti.

12.10. Atsakovė prašo įvertinti, ar ieškovė, teikdama ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino arba galbūt ieškovė praleido senaties terminus dėl dalies savo reiškiamų reikalavimų. Eismo įvykis įvyko 2023 m birželio 12 d., atsakovės automobilio draudimas galiojo laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 5 d., Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 priimtas 2024 m. balandžio 29 d. Atsakovė laikosi pozicijos, kad nuo visų minėtų įvykių praėjo daugiau kaip 1 metai, todėl yra teisinis pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad ieškovė paskutines išmokas atliko 2024 m. gegužės 28 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino. Bet nėra aišku, kodėl senaties terminas netaikomas pačioms seniausioms ieškovės atliktoms išmokoms.

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti; iš atsakovės priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Esminiai atsiliepimo argumentai:

13.1. Apeliantė nepagrįstai ir melagingai nurodė, kad automobilį atsakovė atvarė į atsakovo garažą. Tokie teiginiai nepagrįsti ir paneigti byloje esančiais įrodymais.

13.2. Atsakovės pozicija yra prieštaringa dėl automobilio remonto masto. Atsakovė ne pirmą kartą buvo palikusi automobilį atsakovui (savo tėvui) paremontuoti. Taigi tai ne pirmas kartas, kai atsakovė buvo palikusi atsakovui automobilį ir jo raktelius. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino atsakovės argumentus. Eismo įvykio metu atsakovas buvo itin neblaivus. Atsakovė, kuri buvo atkūrusi santykius su atsakovu (tėvu) ir grįždavo į (duomenys neskelbtini), negalėjo nežinoti apie atsakovo (tėvo) alkoholio problemas. Atsakovas be jokių kliūčių net 10 km važiavo su atsakovės automobiliu (neblaivus ir be teisės vairuoti). Akivaizdu, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, perleidusi automobilį ir jo raktelius atsakovui. Teismas pagrįstai rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio 2024 m. balandžio 29 d. išvadomis.

13.3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad tarp ieškovės ir atsakovės (kaip draudėjos) turėtų būti kitoks ginčas ir kad ieškovė neva turėtų reikalauti baudos. Atsakovė nenurodė, kokie tie kiti santykiai turėtų būti. Ieškovė savo reikalavimą grindžia ieškinyje nurodytais teisiniais pagrindais: TPVCAPDĮ 22 straipsniu ir Taisyklių 62 punktu. Be to, ieškovė remiasi ir CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, reikšdama solidarųjį reikalavimą atsakovei.

13.4. Ieškovės ieškinys yra nuoseklus. Ieškovei reikšti solidarųjį reikalavimą suteikia CK 6.270 straipsnio 3 dalis. Ieškovė pagal įstatymą turi teisę reikšti solidarųjį reikalavimą atsakovui ir atsakovei (apeliantei). Ieškovė ieškinyje nurodė du atskirus pažeidimus dėl atsakovės, t. y. jog pažeidė draudimo sutarties 1.5.2.11 punktą ir leido vairuoti automobilį tokios teisės neturinčiam asmeniui (neturėjo stažo) (ir toks reikalavimas galimas iki 50 proc. sumos) bei kitas pažeidimas, jog atsakovė neužtikrino, kad jos automobilio nevairuos neblaivūs asmenys (ir toks reikalavimas galimas iki 100 proc. sumos). Ieškinio reikalavimas yra aiškus, nedviprasmiškas ir suprantamas.

13.5. Ieškovė įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jos visos yra nustatytos. Atsakovė neneigia, kad perdavė automobilį ir jo raktelius atsakovui (savo tėvui). Tad atsakovė, būdama padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, privalėjo užtikrinti, jog automobilio nevairuos teisės vairuoti neturintys asmenys ir neblaivūs asmenys. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų, kurie paneigtų ieškovės ir pirmosios instancijos teismo išvadą. Kadangi atsakovė bylai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, todėl atsakovė neįrodė savo dėstomų aplinkybių. Tai reiškia, kad visos aplinkybės yra vertinamos nepalankiai atsakovės atžvilgiu.

13.6. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad neva praleistas ieškinio senaties terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad draudimo išmoką dėl eismo įvykio draudikė (ieškovė) mokėjo dalimis. Todėl teismas pagrįstai nenustatė pagrindo taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

16. Apeliacijos objektą pagal atsakovės apeliacinį skundą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovei G. M.. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to apeliacinės instancijos teismas vertina ir pasisako dėl apeliacine tvarka apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

17. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta mažametės R. A. sveikata. Eismo įvykio metu atsakovas V. M. vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)0“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį jo dukrai atsakovei G. M.. Atsakovės su ieškove sudaryta 2023 m. gegužės 6 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 01/890216021 nurodytos transporto priemonės (ginčo automobilio) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

18. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑490‑674/2024 nustatyta, kad V. M. yra kaltas dėl 2023 m. birželio 12 d. eismo įvykio sukėlimo, kadangi, būdamas neblaivus (jam nustatytas 1,93 promilių neblaivumas), vairavo transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14 ir 114 punktų reikalavimus, važiuodamas atbuline eiga kliudė mažametę ir jai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Minėtu nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir 281 straipsnio 4 dalį. Minėtu nuosprendžiu iš AB „Lietuvos draudimas“ buvo priteista 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 175,09 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. A. bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo N. A.. Minėtu nuosprendžiu kaltinamajam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio, priklausančio G. M., konfiskavimas, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, ir nuspręsta automobilį „(duomenys neskelbtini)“ su užvedimo rakteliais perduoti valstybės nuosavybėn.

19. Ieškovės dėl 2023 m. birželio 12 d. eismo įvykio iš viso išmokėtų draudimo išmokų suma sudaro 42 447,81 Eur. Apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovės prašomas priteisti nurodytas žalos dydis byloje yra įrodytas.

Dėl ieškinio senaties

20. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo įvertinti, ar ieškovė, teikdama ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino, arba galbūt ieškovė praleido senaties terminus dėl dalies savo reiškiamų reikalavimų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nesutinka su argumentais, jog praleistas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija, įvertinus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį (ar dalį jo reikalavimų).

21. CK 1.125 straipsnio 7 dalis nustato, kad sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ši norma taikoma ir tais atvejais, kai draudikas reiškia regresinį reikalavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusiam asmeniui. Taigi, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią draudiko regresiniam reikalavimui, būtina nustatyti pagrindinės prievolės įvykdymo momentą.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl pagrindinės prievolės įvykdymo momento draudiko reikalavimo atveju, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžia regresiniam draudiko reikalavimui į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apsidraudusį asmenį (draudėją) laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui (ar trečiajam asmeniui, padengusiam nukentėjusiajam visą žalą ar jos dalį) ar draudiko korespondentui, jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje, – momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑298‑1075/2021, 27 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui neužkertamas kelias reikšti atgręžtinį reikalavimą po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau tai daryti jis neįpareigojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 27 punktas).

23. Apeliantė akcentuoja tai, kad eismo įvykis įvyko 2023 m. birželio 12 d., atsakovės automobilio draudimas galiojo laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 5 d., o Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 priimtas 2024 m. balandžio 29 d., ir laikosi pozicijos, kad nuo minėtų įvykių praėjo daugiau kaip 1 metai, todėl yra teisinis pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovė paskutines išmokas atliko 2024 m. gegužės 28 d., nėra aišku, kodėl senaties terminas netaikomas pačioms seniausioms ieškovės atliktoms išmokoms.

24. Byloje nekilo ginčo, kad eismo įvykis įvyko atsakovės automobilio draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu, taip pat nekilo ginčo dėl draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tinkamumo. Kaip minėta, pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalies ir CK 1.127 straipsnio 4 dalies reglamentavimą bei paminėtą kasacinio teismo praktiką, sutrumpinto vienų metų ieškinio senaties termino, taikytino regresiniam draudiko reikalavimui, atsirandančiam iš draudimo teisinių santykių, pradžios momentas siejamas ne su eismo įvykio data, o su pagrindinės prievolės įvykdymo – visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo nukentėjusiam asmeniui (ar trečiajam asmeniui, padengusiam nukentėjusiajam visą žalą ar jos dalį) – momentu. Atsižvelgiant į CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškinio senaties terminas šioje byloje pradedamas skaičiuoti nuo paskutinės draudimo išmokos išmokėjimo momento.

25. Iš bylai pateiktų AB „Lietuvos draudimas“ asmens žalų skyriaus sprendimų dėl draudimo išmokų bei mokėjimo nurodymų duomenų nustatyta, kad ieškovė dėl 2023 m. birželio 12 d. eismo įvykio draudimo išmokas išmokėjo dalimis: 2023 m. rugsėjo 27 d. – 7 319,54 Eur (išmoka Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas); 2023 m. spalio 30 d. – 829,34 Eur (išmoka už nukentėjusiosios gydymą); 2023 m. lapkričio 15 d. – 10 080 Eur (išmoka nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti); 2023 m. gruodžio 22 d. – 1 242,40 Eur (išmoka nukentėjusiosios motinai už negautas pajamas dėl dukros slaugymo nedarbingumo laikotarpiu); 2024 m. sausio 23 d. – 3 801,44 Eur (išmoka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (už nukentėjusiosios motinos nedarbingumo laikotarpį slaugant dukrą)); 2024 m. gegužės 28 d. – 3 175,09 Eur (išmoka žalai atlyginti nukentėjusiosios motinai pagal teismo sprendimą); 2024 m. gegužės 28 d. – 16 000 Eur (išmoka nukentėjusiajai pagal teismo sprendimą neturtinei žalai atlyginti).

26. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo pateikė teismui 2025 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė paskutines dvi išmokas išmokėjo 2024 m. gegužės 28 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad byloje dėl ieškinio reikalavimų (jų dalies) praleistas ieškinio senaties terminas, dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

27. Nagrinėjamoje byloje ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė 42 447,81 Eur žalos atlyginimą priteisti iš atsakovų V. M. ir G. M. solidariai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovė G. M. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo iš jos priteisimo.

28. Apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas V. M., būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, vairavo atsakovei priklausiusį automobilį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota mažametė ir jai sunkiai sutrikdyta sveikata. Byloje taip pat nustatyta, kad prieš eismo įvykį atsakovė savo automobilį (su jo rakteliais) paliko atsakovui, savo tėvui, paruošti automobilį techninei apžiūrai. Apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl šių aplinkybių.

29. Apeliaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, kad civilinė atsakomybė turi kilti tik atsakovui V. M., ir nesutinka, jog apeliantė turi būti byloje traukiama kaip bendraatsakė. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovės veiksmų įvertinimu ir nurodo, kad nėra būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti – nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, be to, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtų nuostolių ir galbūt neteisėtų atsakovės veiksmų nei atsakovės kaltės. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovės elgesio įvertinimu ir nurodo, kad atsakovė (apeliantė) elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, perleidusi automobilį ir jo raktelius atsakovui.

30. Draudiko teisė reikalauti sugrąžinti sumokėtas dėl padarytos žalos sumas nustatyta specialiuoju teisės aktu, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuojami draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra numatytos išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta draudėjo ir apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybė draudikui.

31. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, atliko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytus veiksmus, tarp jų – vairavo transporto priemonę neblaivus (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas), padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Eismo įvykio metu (2023 m. birželio 12 d.) galiojusi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostata taip pat numatė, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis atliko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytus veiksmus.

32. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytas visų būtinų atsakomybės sąlygų buvimas: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos bei neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Procesinė pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti kaltės nebuvimą tenka atsakovei (CPK 178, 182 straipsnio 4 punktas). Kitas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo (t. y. ieškovė) (CPK 12, 178 straipsniai).

33. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.

34. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu eismo įvykyje dalyvavusios apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai arba padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį; jeigu draudėjas nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, pažeidimo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip nustatyta Vyriausybės tvirtinamose eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse. Eismo įvykio metu galiojusi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostata numatė iš esmės panašų reglamentavimą.

35. Apeliantė laikosi pozicijos, kad nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Apeliantė remiasi argumentais, kad ji niekada nedavė leidimo atsakovui vairuoti automobilį, jį atsakovui, savo tėvui, nuvežė paruošti techninei apžiūrai, automobilį atsakovė atvarė į atsakovo garažą. Apeliantė nurodo, kad ji nežinojo, nesitikėjo, jog tėvas vairuos automobilį, nes automobilis paliktas garaže tik paruošti techninei apžiūrai, iš garažo neišvažiuojant. Apeliantė nurodo, kad raktelių perdavimas tėvui (atsakovui) nebuvo sutikimas automobiliu važiuoti, o rakteliai buvo duoti tik dėl galimybės atrakinti automobilį, jį užvesti (apeliantės teigimu, tai galėjo daryti nebūtinai atsakovas, o kitas asmuo, kuris irgi remontuoja automobilį), patikrinti variklio ar kitų automobilio įrengimų veikimą (šviesos, valytuvai ir t. t.), kad neužsirakintų durelės, atidaryti bagažinę.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantė nurodo, jog ji automobilį atvarė į atsakovo garažą, tačiau nustatyta, kad atsakovė bylos nagrinėjimo 2025 m. rugpjūčio 6 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje metu paaiškino, jog atsakovo gyvenamojoje vietoje automobilį paliko kieme, ten stovėjo dar kažkokie automobiliai, taip pat nurodė, kad garaže automobilio nebuvo; atsakovė negalėjo tiksliai paaiškini automobilio remonto aplinkybių, kaip viskas vyko, nurodė, kad buvo vasara ir ilgos dienos, o patvarkyti lempą nebuvo poreikio įsivaryti automobilio į garažą; atsakovės manymu, atsakovas neturi kompetencijos tvarkyti kėbulą, reikėjo tvarkyti lempą, atsakovė planavo vėliau mašiną vežti į kažkokį kitą servisą (2025 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 37 min. 30 sek.–38 min. 12 sek.; 39 min. 50 sek.–41 min. 40 sek.). Iš Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžio matyti, kad V. M. ikiteisminio tyrimo apklaustos metu nurodė, jog 2023 m. birželio 12 d. po pietų, remontuodamas garaže dukros automobilį, nusprendė išgerti alkoholio.

37. Taigi nors apeliantė nurodo, kad automobilis buvo paliktas jį remontuoti garaže, jo niekur kitur nevežant, tačiau iš atsakovės byloje duotų paaiškinimų matyti, kad atsakovė automobilį paliko tėvo kieme. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad turėjo būti tvarkoma ne tik automobilio lempa, bet automobilis turėjo ir kitų reikšmingų trūkumų. Apeliantė nurodo, kad automobilį tėvui nuvežė tam, kad jis būtų paruoštas techninei apžiūrai. Apeliantė taip pat nurodo, kad anksčiau tėvui jau buvusi palikusi automobilį paremontuoti kelis kartus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ir pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad atsakovė galėjo suprasti, jog jos paliktas automobilis bus vairuojamas V. M..

38. Atsakovė 2025 m. rugpjūčio 6 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad tėvas (atsakovas) neturi teisės vairuoti transporto priemonės, tačiau neigė anksčiau žinojusi, jog atsakovas dėl to buvo baustas. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad ji žinojo, jog jos tėvas vartojo alkoholį, tačiau nurodė, kad tai buvo prieš daugiau nei dvylika metų, ilgą laiką jis buvo „užsikodavęs“ ir nevartojo alkoholio, be to, atsakovė negyveno su juo nuo paauglystės ir su juo nebendravo (tėvai išsiskyrė, kai atsakovei buvo (duomenys neskelbtini)), kai atsakovė sulaukė pilnametystės (kai atsakovei buvo maždaug (duomenys neskelbtini)), pradėjo daugiau bendrauti, bet ryšys nebuvo labai stiprus; atsakovė nurodė, kad atsakovas daug metų nevartojo alkoholio, o dirbo, tvarkė mašinas ir lyg viskas buvo gerai (2025 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 24 min. 20 sek.–25 min. 5 sek.; 31 min. 50 sek.–32 min. 30 sek.).

39. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1‑490‑674/2024, nustatyta, kad V. M. teismo posėdžio metu, be kita ko, parodė, jog teisės vairuoti niekada nėra turėjęs, teistas už vairavimą esant neblaiviam 4 kartus, baustas ir administracine tvarka. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžio taip pat nustatyta, kad V. M. ikiteisminio tyrimo apklaustos metu nurodė, jog 2022 m. gavo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jam dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus, buvo paskirta 2 000 Eur bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 3 metus. Iš šių duomenų matyti, kad atsakovas teisinių problemų, susijusių su alkoholio vartojimu, turėjo ir iki eismo įvykio.

40. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1‑490‑674/2024, teismui sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo, nurodyta, kad iš bylos duomenų matyti, jog liudytoja G. M. žinojo, kad jos tėvas neturėjo įgijęs vairuotojo pažymėjimo, yra mačiusi, jog tėvo namų kieme stovėję automobilių, ji patikėjo savo tėvui automobilį ir jį paliko, palikdama ir užvedimo raktelius (savo automobilį tėvui palikusi jau ne pirmą kartą), ir nėra duomenų, kad būtų domėjusis, kaip sekasi jos automobilį ruošti techninei apžiūrai. Iš V. M. parodymų matyti, kad jis pats pripažino, jog tą automobilį buvo vairavęs anksčiau. Tiek iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų, tiek ir iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad V. M. ne kartą yra tiek baustas administracine tvarka, tiek teistas dėl vairavimo esant neblaiviam, todėl teismas mano, kad G. M. turėjo ir galėjo žinoti, kad jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus.

41. Apeliantė nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-490-674/2024 padaryta išvada, jog atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, kad jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus, neatitinka atsakovės baudžiamojoje byloje duotų parodymų, nes atsakovė patvirtino, kad ji nežinojo savo tėvo problemų dėl alkoholio vartojimo, ji nežinojo, kad tėvas vairuodavo automobilį neblaivus.

42. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendis nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2024 m. gegužės 21 d. Apeliantė nurodo, kad atsakovei suteikta teisė skųsti tik nuosprendžio dalį dėl automobilio konfiskavimo. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendyje turto konfiskavimas skirtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 1 punkto pagrindu. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu, perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo padarytos išvados dėl to, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti, jog jos tėvas vartoja alkoholį ir vairuoja automobilį būdamas neblaivus, buvo esminės sprendžiant atsakovei priklausiusio turto konfiskavimo klausimą. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 312 straipsnio 4 dalį, pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad ji, baudžiamojoje byloje būdama liudytoja, negalėjo skųsti nuosprendžio (t. y. aktualios nuosprendžio dalies).

43. Iš atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovei buvo žinoma aplinkybė, jog atsakovas anksčiau vartojo alkoholį ir bandė šį probleminį elgesį spręsti. Apeliantė akcentuoja tai, kad su tėvu kartu negyvena 10 metų ir nežinojo, jog tėvas dažnai vartoja alkoholį, kad jam anksčiau buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau iš atsakovės paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė iki eismo įvykio jau buvo atkūrusi ryšį ir bendravimą su tėvu, į jį ne kartą kreipėsi su automobiliu susijusiais klausimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, žinodama, kad atsakovas anksčiau vartojo alkoholį, galėjo ir turėjo žinoti apie tai, ar (kaip) tėvas sprendžia šios priklausomybės problemą. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės argumentai, jog ji tam tikrą laikotarpį nebendravo su tėvu, nesudaro pakankamo pagrindo įvertinti, kad atsakovė, atkūrusi ryšį su tėvu, nežinojo apie atsakovo alkoholio vartojimą ir turimas su alkoholio vartojimu susijusias problemas.

44. Apeliantė, pasisakydama dėl aplinkybės, kad ji paliko atsakovui automobilio raktelius, akcentuoja tai, jog raktelių palikimas negali būti prilyginamas atsakovės sutikimui leisti atsakovui vairuoti automobilį, ir nurodo, kad ji nežinojo ir nesitikėjo, jog tėvas vairuos automobilį. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, jog kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos. Pagal CK 6.270 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovė yra didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) valdytoja (nuosavybės teise). Taigi atsakovė turėjo pasirūpinti, kad transporto priemonės kontrolė nepereitų kitiems asmenims, transporto priemonės nevairuotų neblaivus ar neturintis teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės asmuo.

45. Pagal CK 6.247 straipsnį, nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė. Priežastinis ryšys gali būti ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis, t. y. kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑543/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 29 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑193-469/2019, 35 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑393-916/2019, 36 punktas).

46. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, kad atsakovė nedavė leidimo atsakovui vairuoti automobilio, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiksmus ir elgesį netenkant automobilio valdymo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad atsakovė, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nebuvo pakankamai rūpestinga, atidi ir apdairi ir neužtikrino, kad padidinto pavojaus šaltinio kontrolė nepereitų kitiems asmenims. Atsakovė automobilį (kartu su jo užvedimo rakteliais) perdavė savo tėvui (atsakovui) iš esmės be apribojimų ir nesiėmė pakankamų priemonių užtikrinti, kad atsakovas nevairuotų jai priklausančios transporto priemonės, o toks nerūpestingas ir neapdairus atsakovės elgesys sudarė sąlygas užvaldyti jai priklausančią transporto priemonę neblaiviam ir teisės vairuoti neturinčiam atsakovui, sukėlusiam eismo įvykį, tai sukėlė atitinkamas pasekmes (žalą). Byloje nustatyta, kad dėl automobilio valdymo netekimo yra ir atsakovės, kaip teisėtos automobilio valdytojos, kaltės. Atsakovės veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję pakankamu faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu.

47. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė kaltės nebuvimo, neįrodė, kad galimybę valdyti automobilį ji prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo netekimo nėra ir jos, kaip valdytojos, kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 ir 3 dalys, CK 6.270 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis).

48. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, pagrindu yra nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249 straipsniai), dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė už padarytą žalą atsakinga solidariai su eismo įvykį sukėlusiu atsakovu V. M. (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis, CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Nustačius, kad ieškovė, kaip draudikė, sumokėjusi išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos sumokėtas sumas grąžintų ir atsakovė, apeliantės argumentai, jog ieškovė pranešimus dėl išmokos išieškojimo siųsdavo atsakovui ir jų nesiųsdavo atsakovei, nelaikytinos turinčiomis esminės teisinės reikšmės.

49. Apeliantė taip pat remiasi argumentais, kad ieškovės ieškinys atsakovės civilinės atsakomybės apimties aspektu yra nenuoseklus, nes nėra aišku, ar ieškovė reikalauja žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų solidariai, ar vis dėlto ieškovė laikosi pozicijos, jog atsakovė ieškovei turėtų grąžinti 50 procentų išmokėtos išmokos dalį. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, remdamasi CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad ieškovė pagal įstatymą turi teisę reikšti solidarųjį reikalavimą atsakovui ir atsakovei (apeliantei), taip pat nurodo, kad ieškovė ieškinyje nurodė du atskirus atsakovės pažeidimus, t. y. jog atsakovė pažeidė draudimo sutarties 1.5.2.11 punktą ir leido vairuoti automobilį tokios teisės neturinčiam asmeniui (neturėjo stažo) (toks reikalavimas galimas iki 50 proc. sumos) bei kitas pažeidimas tas, kad atsakovė neužtikrino, jog jos automobilio nevairuos neblaivūs asmenys (ir toks reikalavimas galimas iki 100 proc. sumos); ieškovė laikosi pozicijos, kad ieškinio reikalavimas yra aiškus, nedviprasmiškas ir suprantamas.

50. Apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės akcentuoja tai, kad ieškinyje paminėta TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostata dėl draudiko teisės reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą išmoką ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė draudimo sutartyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, bei Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2024 m. liepos 30 d.) 62.2 papunkčio nuostata, numačiusi, jog tokiu atveju draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Apeliantė nurodo Taisyklių 63 punkto nuostatą, numatančią, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

51. Pagal reikalavimus ieškinio turiniui nustatančio CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, ieškinyje ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), ir savo reikalavimą (ieškinio dalyką). Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas, šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Bylą nagrinėjantis teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius ir sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ginčo santykiui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3-35-823/2021 22 punktą; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑54‑378/2024 33 punktą).

52. Ieškovė ieškinyje, pasisakydama dėl atsakovės prievolės atlyginti padarytą žalą, kaip vieną iš kelių pažeidimų nurodė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties 1.5.2.11 punkto reikalavimų pažeidimą. Tačiau iš ieškovės procesinių dokumentų ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovo nurodytos pozicijos matyti, kad ieškovė laikėsi pozicijos, jog atsakovė elgėsi neatidžiai, neapdariai ir nerūpestingai, neužtikrino, jog transporto priemonę valdys asmenys, atitinkantys draudimo sutarties reikalavimus, nesiėmė jokių priemonių užtikrinti, kad tėvas nevairuotų jai priklausančios transporto priemonės. Ieškovė ieškiniu suformulavo reikalavimą ir įrodinėjo, kad žalos atlyginimas ieškovei turėtų būti priteistas solidariai iš abiejų atsakovų – V. M. ir G. M.. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį.

53. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nemotyvavo sprendimo ieškovės patirtos žalos atlyginimą priteisti iš atsakovų solidariai, nevertinant, kiek savo veiksmais dėl žalos atsiradimo prisidėjo konkrečiai atsakovas ir atsakovė. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta draudiko teisė reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo). Atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą reglamentuojančio CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Solidariosios atsakomybės taikymas, esant nustatytoms atitinkamoms aplinkybėms, numatytas įstatymo. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, jog teismui pripažinus atsakovų solidarią atsakomybę prieš ieškovą, įstatymas nereikalauja įvertinti kiek savo veiksmais dėl žalos atsiradimo prisidėjo konkrečiai kiekvienas iš atsakovų. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančių įrodymų visumą ir įvertinusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovei pareikštus ieškovės ieškinio reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pagal ieškinio reikalavimus dėl atsakovės priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinti ir atmesti ieškovės ieškinį atsakovės atžvilgiu, dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

56. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka nustatyto maksimalaus rekomenduojamo užmokesčio dydžio. Nurodytos ieškovės bylinėjimosi išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteisiama 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės G. M. ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.