Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-05 · Administracinė byla Nr. A-822-555-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-08-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-05
Bylos Nr.
A-822-555-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02080-2011-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-555/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02080-2011-7Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1–3), kuriuo prašė: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu įstatymui – laikyti šį sprendimą panaikintu; 2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsniui, 13 straipsnio 1 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu; 3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 5 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai, įstatymo viršenybės principui, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu.

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugpjūčio 31 d. Sprendimu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjui kyla abejonių dėl šio Sprendimo ir juo patvirtintų Nuostatų teisėtumo. Teigė, kad minėtas Sprendimas atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui. Pažymėjo, kad savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ir bendraisiais teisės principais, iš jų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu. Pareiškimą taip pat grindė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, įpareigojančiu viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Akcentavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba gali priimti norminius teisės aktus ir reglamentuoti atitinkamus teisinius santykius tik tada, kai tokia jos teisė aiškiai ir nedviprasmiškai yra įtvirtinta aukštesnės galios teisės aktuose. Įstatymai nesuteikia Tarybai nei teisės, nei pareigos reglamentuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigė, tolesnę veiklą. Pareiškėjas teigė, kad Tarybos Sprendimas priimtas viršijant įgaliojimų ribas ir yra neteisėtas. Pareiškėjui kėlė abejonių ir Nuostatų 3.3 punktas, nustatantis, kad merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės turtas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams, tačiau, pasak pareiškėjo, buvę merai nepatenka į šiame įstatyme nurodytų subjektų sąrašą, todėl jie neturi teisinio pagrindo neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybei priklausančiu turtu. Vyriausybės atstovui kilo abejonių dėl Nuostatų 5 punkto, nustatančio, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas, teisėtumo. Pasak pareiškėjo, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas baigtinis Tarybos sekretoriato funkcijų sąrašas, todėl Taryba, Nuostatų 5 punktu sekretoriatui pavesdama vykdyti įstatyme nenustatytą funkciją, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalį, įstatymo viršenybės principą bei viršijo savo įgaliojimų ribas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškimu nesutiko ir 2011 m. lapkričio 9 d. atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 38–43) prašė jį atmesi kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiamą sprendimą priskiria norminiams teisės aktams, netinkamai interpretuoja savivaldybės ir jos atstovaujamosios institucijos paskirtį, o savivaldybių institucijų funkcijas nepagrįstai traktuoja tik kaip viešojo administravimo funkcijas. Sprendimas negali būti laikomas norminiu teisės aktu, nes jis skirtas individualiais požymiais apibūdintiems subjektams – Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigė. Nuostatose nėra nustatomos teisės normos kaip privalomo elgesio taisyklės, neįtvirtinamas privalomas teisės normų įgyvendinimas ar sankcijos už jų nevykdymą, todėl pagal savo taikymo apimtį Sprendimas yra organizacinio-tvarkomojo pobūdžio teisės aktas, kurio teisėtumas negali būti tiriamas pareiškėjo pasirinktu būdu. Be to, atsakovo nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuluojamo norminio teisės akto apibrėžimo (2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63-2003). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-01/2007, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 7 ir 8 dalimis, teigė, kad savivaldybės taryba turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, o savivaldybių funkcijos yra skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijas, todėl Sprendimas buvo priimtas atliekant vietos valdžios, o ne viešojo administravimo funkcijas, ir dėl to nepatenka į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Atsakovas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, kiek jos susijusios su įstatymo tikslų įgyvendinimu, negali ir neturėtų būti vertintinos, kaip ribojančios savivaldybės savarankiškumą ir galimybę atlikti vietos valdžios funkcijas, kurios pasireiškia ir merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tikslų ir veiklos galimybių įtvirtinimu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime. Remdamasis tuo, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos savarankiškosios savivaldybės funkcijos, minėto įstatymo 6 straipsnio 43 punktas išreiškia dispozityvinį vietos savivaldos institucijų veiklos pobūdį, o pagal Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, atsakovas teigė, kad Taryba turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl vietos savivaldos tradicijų formavimo ir savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo. Pasibaigus merų įgaliojimams, merai turi galimybes prisidėti prie vietos savivaldos stiprinimo ir savivaldybei svarbių tikslų pasiekimo, todėl Taryba, įvertinusi minėtų tikslų ir uždavinių svarbą, numatė, kokias galimybes turi Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimų laikui. Vertinant Nuostatų 3.3 punkto atitiktį teisės aktams, atsižvelgtina į tai, kad Vilniaus rotušės patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise ir jos panaudos sutartimi yra perduotos VšĮ Vilniaus rotušei, kurios tikslas – reprezentuoti Lietuvos sostinės savivaldą visuomeniniame-kultūriniame gyvenime, įgyvendinant miesto kultūros politikos nuostatas. Terminas „organizuoti susitikimus“ pagal savo prasmę nėra tapatus „suteikti patalpas pagal panaudos sutartį“, todėl atsakovas neįžvelgia prieštaravimo Lietuvos Respublikos valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsniui. Merų, pasibaigus jų įgaliojimams, susitikimai su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais prilyginami Vilniaus miesto savivaldybės inicijuojamiems renginiams. Kadangi susitikimuose dalyvaus ir Vilniaus miesto bendruomenė bei miesto svečiai, todėl Nuostatų 3.3 punktas skirtas ne asmeniniams merų, pasibaigus jų įgaliojimams, interesams tenkinti, bet išreikia visuomeninę svarbą ir bendruomenės interesą. Atsakovas paaiškino, kad Nuostatų 5 punktas nereiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas aptarnaus merus, pasibaigus jų įgaliojimams. Nuostatų 5 punktas turėtų būti siejamas su Nuostatų 3.8, 3.12, 3.13 punktais bei Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Nuostatų teisinis reglamentavimas nepakeičia Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje nustatyto savivaldybės tarybos sekretoriato steigimo pagrindo ir jam neprieštarauja, nes nustato ne tarybos sekretoriato nuostatus, bet steigimo pagrindus. Kadangi sekretoriatas steigiamas merui aptarnauti, detaliai neįvardijant jo funkcijų, tai meras turi teisę nustatyti tarybos sekretoriato funkcijas, kurios neprieštarauja sekretoriato steigimo tikslams. Tarybos Sprendimu siekiama buvusius Vilniaus miesto merus išlaikyti aktyviais miesto politinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo dalyviais, skatina dalytis gerąja valdymo patirtimi.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81–83) patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino, o bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo 2011 m. spalio 5 d. prašymą tenkino.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, pagal kurią Sprendimas ir Nuostatai yra daugkartinio taikymo teisės aktas, kuriuo sukurtos bendro pobūdžio teisės normos, skirtos rūšiniais požymiais apibrėžtai asmenų grupei, todėl pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 119 straipsnio ir 120 straipsnio 2 dalies nuostatas, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punkto, 3 straipsnio 2 ir 8 dalies, 4 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. ir 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą administracinėse bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008, Nr. A146-1917/12, pažymėjo, kad iš šių nuostatų matyti, jog savivaldybė įgyvendina savarankiškąsias savivaldybių funkcijas pagal Konstitucijos ir / ar įstatymų jai suteiktą kompetenciją, laikydamasi visų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tačiau nė viena iš funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostatos rodo, jog, išskyrus šioje normoje nustatytas socialines ir materialines garantijas, merui, baigusiam kadenciją ar nutrūkus jo įgaliojimams prieš terminą, Vietos savivaldos įstatyme nėra įtvirtinta jokia jų tolesnė veikla ar suteikiamos kitos socialinės (materialinės) garantijos. Sistemiškai vertindamas Vietos savivaldos įstatymą, teismas pabrėžė, kad įstatymas aiškiai apibrėžia, jog jo nuostatos taikomos merui, jo įgaliojimų laikotarpiu, išskyrus Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalį. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tam tikras socialines ir materialines garantijas, siekė suteikti tam tikrą išskirtinį mero, kaip savivaldybės vadovo, statusą dėl jo tuo metu einamų pareigų, todėl atsakovo teiginys, kad savivaldybė turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl vietos savivaldos tradicijų formavimo ir savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo, savaime nesudaro teisinio pagrindo išplėsti Tarybai suteiktos kompetencijos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kokiame įstatyme jam suteikta kompetencija reguliuoti Nuostatuose įtvirtintus teisinius santykius. Nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymas tokios teisės Tarybai nesuteikia.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad Sprendimas priimtas atliekant vietos valdžios, bet ne viešojo administravimo funkcijas, todėl jis nepatenka į viešojo administravimo reguliavimo sritį. Atsižvelgęs į Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tik viešojo administravimo subjektams suteikta teisė leisti norminius administracinius aktus, pagal jiems suteiktus įgalinimus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Šiuo atveju atsakovas nepagrindė, kokį įstatymą ar kitą teisės aktą įgyvendindamas, priėmė Sprendimą. Kadangi savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus, jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto, t. y. savivaldybės tarybos, nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, taip pat teisėtumo principo. Taryba turi viešojo administravimo teises ir pareigas, o pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršijant įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų. Veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą Sprendimą pripažinti neteisėtu.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ priimtas viešojo administravimo subjekto, viršijus Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteiktų įgaliojimų ribas, t. y. nekompetentingo subjekto, todėl šis Sprendimas pripažįstamas prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu – naikinamas. Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas Sprendimą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebeliko pagrindo ir teisinės prasmės tirti Nuostatų teisėtumo, todėl teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjo pareiškime išdėstytų argumentų.

III.

2012 m. spalio 29 d. apeliaciniu skundu (b. l. 128–131) atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencijos priimti ginčijamą teisinį reguliavimą paaiškino, kad svarbu nustatyti, kokiame teisės akte – įstatyme ar poįstatyminiame teisės akte – turi ir gali būti dėstomas ginčijamas teisinis reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus tik įstatymais gali būti reguliuojami tam tikri santykiai, pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių ribojimas, nuosavybės santykiai ir kita, tačiau ginčijamas teisinis reguliavimas nepriskirtinas tiems santykiams, kurie privalomai turi būti reguliuojami įstatymais. Tai reiškia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo pasirinkimu gali būti nustatomas įstatymu arba žemesnės galios teisės aktu.

Vietos savivaldos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos tikslų ir uždavinių bei veiklos galimybių, todėl, atsakovo teigimu, pasibaigus merų įgaliojimams jų tolesnė veikla nebepatenka į Vietos savivaldos įstatymo reglamentavimo sritį, tačiau gali būti reglamentuojama žemesnės galios teisės aktu; ji neturi būti privalomai reglamentuojama įstatymu. Žemesnės galios teisės akte reguliavimas nustatomas siekiant plėtoti vietos savivaldos tradicijas, pagerbti visus Vilniaus miesto savivaldybės merus bei įprasminti savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos atlikimą. Savivaldybės taryba kaip savivaldybės atstovaujamoji institucija turėjo kompetenciją patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, nes, atsakovo teigimu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktas nustato galimybę Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų patvirtinimą traktuoti kaip savarankiškosios savivaldybės funkcijos įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Konstitucijos ir įstatymų nuostatas ir nepagrįstai paneigė Vilniaus miesto savivaldybės kompetenciją priimti Tarybos Sprendimą.

Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatuota, kad savivalda suponuoja tam tikrą laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomą nuo valstybės valdžios institucijų. Atsakovo teigimu, Taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, neviršijo suteiktos laisvės ir nepažeidė valstybės interesų. Valstybės konkrečių interesų nebuvimą šioje srityje patvirtina jau pati aplinkybė, jog merų, pasibaigus įgaliojimams, veikla nėra reglamentuojama įstatyme. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose yra išplėtojęs valstybės valdymo ir vietos savivaldos kaip dviejų atskirų viešosios valdžios sistemų sampratą, pagal kurią jos veikia skirtingais pagrindais ir neturi būti tapatinamos, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas. Pripažindamos vietos savivaldą kaip atskirą viešosios valdžios sistemos dalį, valstybės institucijos turėtų parodyti deramą pagarbą savivaldybės atstovaujamosios institucijos sprendimui dėl jos pasirinkto vietos savivaldos tradicijų formavimo būdo.

Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo tikslais ir paskirtimi, teigia, kad abu minėti įstatymai įgyvendina konstitucinius principus, tačiau vienas principas neturėtų užgožti ar dominuoti kito atžvilgiu taip, kad antrasis prarastų savo prasmę. Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, neturėtų būti vertintinos, kaip ribojančios savivaldybės savarankiškumą ir galimybę atlikti vietos valdžios funkcijas. Mano, kad teismas sprendimą panaikinti visą ginčijamą teisės aktą priėmė nepagrįstai, nes nevertino atskirų Nuostatų punktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, dėl ko neatskleidė bylos esmės ir neteisingai ją išsprendė.

Atsiliepimas

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka. 2012 m. lapkričio 9 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135–137) prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai yra pripažinti norminiais aktais, ir teigia, kad apelianto teiginys, jog Sprendimas pagal savo taikymo apimtį yra organizacinio-tvarkomojo pobūdžio teisės aktas, yra nepagrįstas. Įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visiems asmenims, o faktai, nustatyti įsiteisėjusia teismo nutartimi, iš naujo neįrodinėjami.

Pagal teisinio reguliavimo objektą Nuostatų 3.3, 3.6, 3.8 ir 3.12 punktų nuostatos patenka net į keleto įstatymų reguliavimo sferą, kaip antai: Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo, Antspaudų ir spaudų apyvartos kontrolės įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo ir Lobistinės veiklos įstatymo, kur jokių įgaliojimų buvusiems merams nesuteikta, todėl apelianto teiginys, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nepriskiriamas tiems teisiniams santykiams, kurie privalomai turi būti reguliuojami įstatymu, yra nepagrįstas.

Sisteminiu teisės aiškinimo metodu aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 1, 2, 8, 10 ir 11 dalis, 5 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas, matyti, kad norminių administracinių teisės aktų priėmimas yra priskiriamas viešajam administravimui, o viešojo administravimo subjektai, priimdami norminius teisės aktus, vykdo viešojo administravimo funkcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi konstatavus, kad Sprendimas yra norminis teisės aktas, galima daryti išvadą, kad Taryba, priimdama ginčijamą Sprendimą, vykdė viešojo administravimo funkcijas, todėl vertinant šio akto teisėtumą turi būti taikomas ir Viešojo administravimo įstatymas. Remdamasis minėto įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, teigia, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Be to, remiantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, savivaldybių institucijos, priimdamos sprendimus, visais atvejais, t. y. nepaisant to, kokias funkcijas jos įgyvendina, yra saistomos tiek specialią sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis (skirtomis savivaldybių institucijoms), tiek bendrąsias sritis (sprendimų priėmimą, skundų, prašymų nagrinėjimą, teisėkūrą) reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis bei bendraisiais teisės principais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai ir šio Sprendimo pagrindu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų 3.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsniui, 13 straipsnio 1 daliai ir minėtų Nuostatų 5 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai, įstatymo viršenybės principui.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492 -210/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas ir juo patvirtinti Nuostatai adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais – Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigę. Sprendimas ir Nuostatai (išskyrus 4 punkte numatytą išimtį, pagal kurią Nuostatai netaikomi asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme arba asmeniui, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas) galioja visiems Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigė iki Nuostatų priėmimo, taip pat nukreipti į ateitį, t. y. skirti visiems Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigs po šių Nuostatų priėmimo. Nuostatai numatomi taikyti daug kartų, t. y. numatytas Nuostatų veikimas individualiuose santykiuose ir konkrečių subjektų (merų, kurių įgaliojimai pasibaigė) elgesyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sprendimas ir Nuostatai yra daugkartinio taikymo teisės aktas, kuriuo sukurtos bendro pobūdžio teisės normos, adresuotos rūšiniais požymiais apibrėžtai asmenų grupei.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tam, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Tokia Vyriausybės atstovų teisė kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą numatyta ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, kuri nustato, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Šioje byloje į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kuris pateikė teismui abstraktų prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ ir šiuo Sprendimu patvirtintų Nuostatų teisėtumą, kilus abejonių dėl jų atitikties įstatymams.

Pripažintina, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies taikymo prasme yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2031/2012.

Kaip matyti iš Sprendimo ir Nuostatų, Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, kurie nustato Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, teises ir pareigas, pavyzdžiui, teisę gauti ir naudoti Vilniaus miesto savivaldybės vėliavą, nemokamai organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse, ant vizitinių kortelių, privačių blankų bei asmeninių antspaudų naudoti Vilniaus miesto herbą, atstovauti Vilniaus miesto savivaldybei, tarpininkauti sprendžiant gyventojų prašymus, skundus, taip pat numatyta, kad pasibaigus merų įgaliojimams, jų tolesnę veiklą kuruoja savivaldybės tarybos sekretoriatas.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu tam tikros funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms (Konstitucijoje yra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija); be to, savivaldybėms įstatymais gali būti perduota vykdyti ir tam tikras valstybės funkcijas. Šiuo atžvilgiu sąvoka savivaldybių funkcijos yra apibendrinanti; ji apima visas funkcijas, kurias pagal Konstituciją ir įstatymus vykdo savivaldybės, – ir tas, kurias savivaldybės vykdo, nes pagal Konstituciją šios funkcijos išimtinai priklauso joms, ir tas, kurių vykdymą pagal Konstituciją privalo garantuoti valstybė, tačiau jos pagal įstatymus yra vykdomos per savivaldybes arba tam tikru mastu dalyvaujant savivaldybėms, kurioms (jų institucijoms, pareigūnams) yra nustatyta atitinkama kompetencija (įgaliojimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Vietos savivaldos santykių teisinio reguliavimo srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Ši diskrecija apima ne tik įstatymo leidėjo teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos ar tik tam tikra apimtimi) yra perduodamos savivaldybėms, bet ir diferencijuoti šias funkcijas inter alia pagal sprendimų priėmimo laisvę ir šiuo pagrindu nustatyti savivaldybėms perduodamų funkcijų rūšis. Savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymų nustatytas funkcijas gali būti skirtingas: vykdydamos vienas funkcijas savivaldybės gali turėti daugiau savarankiškumo, tuo tarpu vykdant kitas funkcijas savivaldybių veiklos laisvę saisto atitinkami valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Tačiau nei viena iš šių funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje; jos visos yra reglamentuojamos įstatymo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo nustatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams, o ši teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, reglamentuoja ir vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, 7 straipsnis įtvirtina valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) funkcijas, o Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnis – savivaldybės tarybos kompetenciją.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punktas, kuris nurodomas kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 teisinis pagrindas, nustato, jog savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos yra ir kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba kaip savivaldybės atstovaujamoji institucija turėjo kompetenciją patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybių merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, nes tokią teisę jai suteikia būtent šis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punktas. Ši įstatymo nuostata, pasak atsakovo, išreiškia dispozityvinį vietos savivaldos institucijų veiklos pobūdį ir nustato galimybę Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų patvirtinimą traktuoti kaip savarankiškosios savivaldybės funkcijos įgyvendinimą.

Nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Aiškindamas situaciją, kai Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija, todėl savivaldybių pareiga vykdyti tam tikrą funkciją gali būti nustatyta tik įstatymu, 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tokiems įstatymams taikomi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantys teisinio aiškumo reikalavimai: juose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi šią funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei tai, kad savivaldybės tarybos įgaliojimus apibrėžia ne tik Vietos savivaldos įstatymas, bet savivaldybės tarybos įgaliojimai gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, darytina išvada, kad savivaldybės tarybos įgaliojimai vykdyti tam tikras funkcijas, o kartu ir teisė priimti atitinkamus sprendimus tam tikrose srityse, turi būti aiškiai įtvirtinti įstatymo galią turinčiame teisės akte. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punktas kaip vienintelis 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 priėmimo teisinis pagrindas negali būti laikomas pakankamu teisiniu pagrindu, nes vien tik iš Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punkto teisinio turinio nėra pakankamai aišku, ar atsakovas yra kompetentingas priimti ginčo sprendimą.

Atsakovės nuostata, jog savivaldybė turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo, savaime nesudaro teisinio pagrindo išplėsti savivaldybės tarybai suteiktos kompetencijos. Kaip jau minėta, tokia kompetencija turi būti aiškiai nurodyta įstatyme. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 1-195 nurodyto teisinio pagrindo matyti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ginčo sprendime aiškiai nenurodė įstatymo nuostatos, kuria jam suteikta kompetencija reguliuoti Nuostatuose įtvirtintus teisinius santykius. Iš Vietos savivaldos įstatymo nuostatų matyti, kad šis įstatymas aiškiai ir nenumato tokios teisės savivaldybės tarybai, be to, ir pats atsakovas sutinka, jog Vietos savivaldos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos tikslų bei veiklos galimybių. Vietos savivaldos įstatyme yra tik viena nuostata, taikoma merams, kurių įgaliojimai pasibaigė. Šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalis nustato tam tikros mero, baigusio kadenciją, socialinės ir materialinės garantijas (teisę grįžti į iki išrinkimo savivaldybės tarybos nariais eitas pareigas, o kai tokios galimybės nėra, ­ į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigas; teisę gauti išmokas), tačiau Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalies nuostatos rodo, kad, išskyrus šioje normoje nustatytas socialines ir materialines garantijas, merui, baigusiam kadenciją ar nutrūkus jo įgaliojimams prieš terminą, Vietos savivaldos įstatyme nėra įtvirtintos jų tolesnės veiklos galimybės ar suteikiamos kitos socialinės (materialinės) garantijos.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas. Savivaldybės taryba, kaip vietos savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, jos kompetencijai priskirtas funkcijas vykdo bei savivaldybėms priskirtą kompetenciją įgyvendina vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio nustatytais vietos savivaldos principais, tokiais kaip atsakingumo savivaldybės bendruomenei, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, pagal kurį savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Be to, pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors įstatymuose savivaldybės tarybos kompetencija reglamentuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigė, veiklą nėra aiškiai įtvirtinta, tačiau, atsižvelgiant į Nuostatų reguliavimo dalyką ir tikslus bei į tai, kad, kaip matyti iš Nuostatų 2 punkto, merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos tikslai yra kurti savivaldybės tradicijas bei aktyviai dalyvauti Vilniaus miesto bendruomenės gyvenime, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, veikdama pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei naudodamasi jai Konstitucijos laiduojamu savarankiškumu bei veiklos laisve, turi teisę reglamentuoti atitinkamas veiklos sritis, reglamentuotas Nuostatuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir sutikdama su tuo, kad tam tikri Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų reguliuojami klausimai patektų į atsakovo kompetencijos sritį, tačiau atsižvelgdama į 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 teisinį pagrindą, pripažįsta, kad atsakovas ginčo sprendimo tinkamai nepagrindė, ginčo sprendime nurodytas teisinis pagrindas nėra tinkamas pagrindas atsakovui priimti minėtą sprendimą ir jo nurodymas Sprendime leidžia abejoti tuo, ar atsakovas buvo kompetentingas priimti minėtą sprendimą.

Tuo pačiu nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog prašomi ištirti Nuostatų 3.3 ir 5 punktai suformuluoti ydingai. Nuostatų 3.3 punktas nustato, kad Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba teigia, kad Nuostatų 3.3 punktas skirtas ne asmeniniams merų, pasibaigus jų įgaliojimams, interesams tenkinti, bet išreikia visuomeninę svarbą ir bendruomenės interesą, nes merų, pasibaigus jų įgaliojimams, susitikimai su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais prilyginami Vilniaus miesto savivaldybės inicijuojamiems renginiams, o tokiuose susitikimuose dalyvaus ir Vilniaus miesto bendruomenė bei miesto svečiai. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš šios nuostatos formuluotės nėra aišku, kokius būtent susitikimus merams, kurių įgaliojimai pasibaigė, leista organizuoti. Nuostatų 5 punkto formuluotė taip pat neatitinka teisės nuostatų aiškumo reikalavimo. Nuostatų 5 punktas nustato, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas, tačiau iš šios formuluotės nėra aišku, kokią būtent tolesnę veiklą yra pavedama kuruoti Savivaldybės tarybos sekretoriatui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1-195 priimtas viršijus atsakovui suteiktų įgaliojimų ribas. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė detaliai išnagrinėjęs tik Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, tačiau neištyręs kitų teisės aktų, nustatančių savivaldybės tarybos įgaliojimus, ir koncentravosi tik ties Nuostatų adresatu, bet neteikė didesnės reikšmės Nuostatų reguliavimo dalykui. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors įstatymuose savivaldybės tarybai kompetencija reguliuoti merų, kurių įgaliojimai pasibaigė, teises, pareigas bei kitas garantijas aiškiai nebuvo nustatyta, tačiau tam tikri Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų reguliuojami klausimai patenka į atsakovo kompetencijos sritį, nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko ja nepagrįsta. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą bei pagrįstą sprendimą, naikinti jo remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasSkirgailė Žalimienė