- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-16
- Bylos Nr.
- A-146-2031-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02080-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau - ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) pareiškimu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar :
1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau - ir Taryba, atsakovas) 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir Sprendimas Nr. 1-195) neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 daliai, o pripažinus prieštaraujančiu įstatymui, laikyti Sprendimą panaikintu;
2) Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų (toliau - ir Nuostatai) 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau - ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsniui, 13 straipsnio 1 daliai, ar Nuostatų 5 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai, įstatymo viršenybės principui, o pripažinus prieštaraujančiais, laikyti šiuos Nuostatų punktus panaikintais.
Vyriausybės atstovas pareiškime išdėstė argumentus, kuriais pagrindė savo abejones dėl Sprendimo Nr. 1-195 ir juo patvirtintų Nuostatų teisėtumo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, kurie nustato Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tikslus ir veiklos galimybes (gauti ir naudoti Vilniaus miesto savivaldybės vėliavą; nemokamai organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete; ant vizitinių kortelių, privačių blankų bei asmeninių antspaudų naudoti Vilniaus miesto herbą; atstovauti Vilniaus miesto savivaldybei, tarpininkauti sprendžiant gyventojų prašymus, skundus; pasibaigus merų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja savivaldybės tarybos sekretoriatas ir kt.). Sprendimas Nr. 1-195 atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus privalo vadovautis aukštesnės galios teisės aktais ir bendraisiais teisės principais, tarp jų Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja viešojo administravimo subjektus savo veikloje vadovautis nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjekto viršijus įstatyminės kompetencijos ribas (lot.-ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I-1-04/2005; 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A14-800/2007; 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A14-1052/2007;2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A556-383/2009;2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502-72/2009).
Pareiškėjas taip pat pagrindė savo abejones dėl Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 3.3 ir 5 punktų teisėtumo. Nuostatų 3.3 punkte nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai (suderinus renginio laiką prieš mėnesį). Valstybės ir savivaldybių turto įstatyme įtvirtinta, kad savivaldybių turtas turi būti valdomas ir naudojamas efektyviai, racionaliai, vadovaujantis viešosios teisės principu. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės turtas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Buvę merai nepatenka į įstatyme nurodytų subjektų sąrašą, todėl jie neturi teisinio pagrindo neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybe (turtu).
Vyriausybės atstovui taip pat kilo abejonių dėl Nuostatų 5 punkto, nustatančio, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas, teisėtumo. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad sekretoriatas gali būti steigiamas tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, taip pat savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti. Tarybos sekretoriato funkcijos apibrėžtos įstatyme baigtiniu sąrašu; papildomų, įstatyme nenumatytų įgaliojimų suteikimas nėra galimas, todėl atsakovas, Nuostatų 5 punktu pavesdamas Tarybos sekretoriatui vykdyti funkciją, kurios įstatymai nenumato, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalį, įstatymo viršenybės principą ir viršijo savo įgaliojimų ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašė Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškimą (b. l. 38-43) pareiškė nuomonę, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1-195 nepagrįstai priskiria norminiams teisės aktams, netinkamai interpretuoja savivaldybės ir jos atstovaujamosios institucijos paskirtį, o savivaldybių institucijų funkcijas nepagrįstai traktuoja tik kaip viešojo administravimo funkcijas. Atsakovo nuomone, Sprendimas Nr. 1-195 negali būti laikomas norminiu teisės aktu, kadangi jis skirtas individualiais požymiais apibūdintiems subjektams - Vilniaus miesto savivaldybėms merams, kai pasibaigia jų įgaliojimai, o Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintuose Nuostatuose nėra nustatomos teisės normos kaip privalomo elgesio taisyklės, neįtvirtinamas privalomas teisės normų įgyvendinimas ar sankcijos už jų nevykdymą. Pagal taikymo apimtį Sprendimas Nr. 1-195 yra organizacinio – tvarkomojo pobūdžio teisės aktas, kurio teisėtumas negali būti tiriamas pareiškėjo pasirinktu būdu. Pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės taryba turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, o savivaldybių funkcijos yra skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijas. Sprendimas Nr. 1-195 priimtas atliekant vietos valdžios, o ne viešojo administravimo funkcijas, todėl jis nepatenka į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų, 6 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir jo atitikimas Viešojo administravimo įstatymui nevertintinas.
Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina savarankiškąsias savivaldybės funkcijas, kurias savivaldybė atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktą savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms priskiriamos kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms. Ši įstatymo nuostata išreiškia dispozityvinį vietos savivaldos institucijų veiklos pobūdį. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi, vietinės valdžios organai Įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, vietos savivalda grindžiama bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principais. Savivaldybės institucijos privalo diegti savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, skatinti iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu. Taigi, savivaldybės taryba turi išimtinę kompetenciją spręsti dėl vietos savivaldos tradicijų formavimo ir savivaldybei naudingos merų, pasibaigus jų įgaliojimams, veiklos įprasminimo. Atsakovo nuomone, pasibaigus merų įgaliojimams, merai turi galimybes prisidėti prie vietos savivaldos stiprinimo ir savivaldybei svarbių tikslų pasiekimo. Įvertinusi minėtų tikslų ir uždavinių svarbą, Taryba Sprendime Nr. 1-195 numatė, kokias galimybes turi Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimų laikui. Vilniaus rotušės patalpos priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise ir panaudos sutartimi perduotos Viešajai įstaigai Vilniaus rotušei, todėl pagal Nuostatų 3.3 punktą Vilniaus rotušės patalpos panaudos teise nėra suteikiamos merams, pasibaigus jų įgaliojimams. Pagal Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 1-1477 patvirtintus šios įstaigos nuostatus, Vilniaus rotušės tikslas – reprezentuoti Lietuvos Respublikos sostinės savivaldą visuomeniniame – kultūriniame gyvenime, įgyvendinant miesto kultūros politikos nuostatas. Minėta įstaiga organizuoja ir įgyvendina Vilniaus miesto savivaldybės inicijuojamus reprezentacinius, kultūrinius ir kitus renginius. Terminas „organizuoti susitikimus“ pagal savo prasmę nėra tapatus sąvokai „suteikti patalpas pagal panaudos sutartį“. Atsakovo nuomone, Nuostatų 3.3 punktas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto įstatymo 8¹ straipsniui. Merų, pasibaigus jų įgaliojimams, susitikimų su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais svarba yra pripažinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, jie prilyginami Vilniaus miesto savivaldybės inicijuojamiems renginiams. Kadangi susitikimuose dalyvaus Vilniaus miesto bendruomenė ir miesto svečiai, Nuostatų 3.3 punktas yra skirtas ne asmeniniams merų, pasibaigus jų įgaliojimams, interesams tenkinti, bet išreikia visuomeninę svarbą ir bendruomenės interesą.
Nuostatų 5 punktas nereiškia, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas aptarnaus merus, pasibaigus jų įgaliojimams. Nuostatų 5 punktas turėtų būti siejamas su Nuostatų 3.8, 3.12, 3.13 punktais ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Meras savivaldybės tarybos reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 2 p.). Meras taip pat rūpinasi, kad būtų deramai atstovaujama savivaldybės interesams bendradarbiaujant ir sprendžiant klausimus su valstybės valdžios ir valstybinio administravimo subjektais, teisėsaugos institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, užsienio valstybių savivaldybėmis (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 3 d. 6 p.). Tais atvejais, kai Nuostatų nustatyta tvarka (Nuostatų 3.8 p., 3.12 p., 3.13 p.) įgaliojimų nustojusio mero veiklai reikės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės mero įgaliojimo nurodytoms funkcijoms atlikti, toks meras turės kreiptis į Tarybos sekretoriatą, kuris aptarnauja merą ir Tarybą. Nuostatais numatytas teisinis reglamentavimas nekeičia Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje numatyto savivaldybės tarybos sekretoriato steigimo pagrindo ir jam neprieštarauja. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalis nustato ne tarybos sekretoriato nuostatus, kuriuose būtų apibrėžtos tarybos sekretoriato funkcijos, o steigimo pagrindus. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, jog tarybos sekretoriato nuostatus tvirtina meras. Įstatymų leidėjas jokia minimo straipsnio nuostata nesiekia detaliai įtvirtinti visų tarybos sekretoriato, kuris steigiamas merui aptarnauti, funkcijų. Vadinasi, meras turi teisę nustatyti tarybos sekretoriato funkcijas, kurios neprieštarauja sekretoriato steigimo tikslams. Nuostatais siekiama įtraukti buvusius merus į savivaldybės institucijų veiklą, (prižiūrint, kontroliuojant ar veikiant pagal savivaldybės tarybos įgaliojimą), todėl buvusių merų veiklos (santykių) su savivaldybės taryba ir meru palaikymo (kuravimo) priskyrimas tarybos sekretoriatui yra teisėtas bei atitinka Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalį ir nepažeidžia įstatymo viršenybės principo. Merų, net ir pasibaigus jų įgaliojimams, pagerbimas kelia savivaldybės mero instituto autoritetą ir prestižą. Be to, tai skatina Vilniaus miesto savivaldybės gyventojus aktyviai domėtis vietos savivaldos tradicijomis, vietos savivaldos institucijų veikla, sukuriamos platesnės galimybės betarpiškam valdžios ir piliečio dialogui, kurio siekiama Vietos savivaldos įstatyme. Sprendimu Nr. 1-195 siekiama buvusius Vilniaus miesto merus išlaikyti aktyviais miesto politinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo dalyviais, skatinama dalintis gerąja valdymo patirtimi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimas pirmosios instancijos teismui paduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, kuris nustato abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, teismas pirmiausia vertino, ar skundžiamas administracinis aktas yra norminis ar individualus teisės aktas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13, 14 dalyse nustatyti teisės aktų apibrėžimo kriterijai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal 14 dalį individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Pagal nurodytus norminio ir individualaus teisės aktų apibūdinimus, vienas esminių šių aktų atskyrimo elementų (požymių) yra teisės akto nukreipimas į teisinių pasekmių nustatymą (atsiradimą) skirtingų asmenų ratui: norminio teisės akto priėmimo atveju – į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą, individualaus teisės akto priėmimo atveju – į konkretaus subjekto ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-195 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, kurie reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tikslus ir veiklos galimybes (b. l. 4-6). Nuostatų 3.3 punktas numato, kad merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai (suderinus renginio laiką prieš mėnesį). Nuostatų 5 punktas nustato, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatas.
Viešojo administravimo įstatymo 1 dalies 1 punkte nustatyta viešojo administravimo subjektų pareiga savo veikloje vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: 1) įstatymo viršenybės, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; <...> 4) nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog savivaldybės institucijos yra už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos. Savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje pateikiamas savivaldybės administravimo subjekto apibrėžimas – tai savivaldybės institucijos ir įstaigos, kiti subjektai, turintys teisės aktų suteiktus įgaliojimus, atliekantys jiems pavestas administravimo funkcijas ir atsakingi už šių funkcijų įgyvendinimą. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje išskiriamos šios savivaldybių funkcijos: Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos. Taigi, pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės taryba turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, o savivaldybių funkcijos yra skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijas. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina savarankiškąsias savivaldybės funkcijas, kurias savivaldybė atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktą savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms priskiriamos kitos funkcijos, nepriskirtos valstybės institucijoms. Teismas nusprendė, kad Tarybos Sprendimas Nr. 1-195 buvo priimtas atliekant vietos valdžios, o ne viešojo administravimo funkcijas, todėl Taryba vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo Tarybai suteiktais įgaliojimais ir neviršijo įstatymo nustatytos kompetencijos.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Vilniaus savivaldybės taryba yra Vilniaus savivaldybės atstovaujamoji institucija, kurios kompetencija nustatyta kitų teisės aktų atžvilgiu specialiuoju įstatymu – Vietos savivaldos įstatymu. Remiantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1-195, vykdė jam priskirtą nurodytoje teisės normoje aptartą funkciją, o prašomas ištirti Sprendimas Nr. 1-195 Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu laikytinas administraciniu aktu.
Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 14 dalyse pateiktas norminio teisės akto ir individualaus teisės akto sąvokas, teismas pažymėjo, kad vienas esminių šių aktų atskyrimo požymių - teisės akto nukreipimas į teisinių pasekmių nustatymą (atsiradimą) skirtingų asmenų ratui: norminio teisės akto priėmimo atveju – į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą; individualaus tesiės akto priėmimo atveju – į konkretaus subjekto ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą. Nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatai yra skirti merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tikslams ir veiklos galimybėms nustatyti, teismas nusprendė, kad pagal šį esminį norminio ir individualaus teisės aktų atskyrimo požymį, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimas Nr. 1-195 priskirtinas individualių teisės aktų grupei.
Teismas nurodė, kad kitas reikšmingas norminio ir individualaus teisės aktų atskyrimo kriterijus yra tas, kad individualus teisės aktas yra teisės taikymo aktas, o ne tam tikros teisės sukūrimas, kuris yra būdingas norminiam teisės aktui. Norminis aktas nustato kokias nors teises, o Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintų Nuostatų 3 punkte yra kalbama apie „galimybes“, t. y. apie tai, kas gali įvykti, bet gali ir neįvykti, neprivalo įvykti. Teismo vertinimu, Nuostatais nėra nustatytos teisės normos kaip kam nors privalomo elgesio taisyklės. Nuostatų 3.3 punktas numato, kad merai, pasibaigus jų įgaliojimams, turi galimybes organizuoti susitikimus su Vilniaus miesto bendruomene bei miesto svečiais Vilniaus rotušės reprezentaciniame mero kabinete ir kitose rotušės salėse iki trijų kartų per metus nemokamai, bet neprivalo to daryti, tokia galimybė galėtų būti realizuojama esant tam tikroms sąlygoms, kurių šie Nuostatai nereglamentuoja. Nuostatų 5 punkte kalbama apie tai, kad mero, pasibaigus jo įgaliojimams, tolesnę veiklą kuruoja tarybos sekretoriatas. Žodžio „kuruoti“ reikšmė – globoti, prižiūrėti; jis nėra žodžio „privalo“ sinonimas. Nuostatai surašyti kaip priminimas buvusiam merui apie jo buvusį ryšį su miesto savivaldybe, tačiau Nuostatai nenustato privalomų elgesio taisyklių nei buvusiam merui, nei savivaldybės tarybos sekretoriatui. Įvertinęs Nuostatų deklaratyvų ir nekonkretų turinį, minėtas Nuostatuose vartojamas sąvokas, teismas pažymėjo, kad konkretus buvusio mero veiklos tikslų ir uždavinių realizavimo mechanizmas galėtų būti konkretizuotas kitais aktais.
Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, todėl Vyriausybės atstovo pareiškimą atmetė (ABTĮ 88 str.1 p.).
III.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą (ABTĮ 142 str., 143 str.).
Apelianto nuomone, teismas Nuostatus nepagrįstai priskyrė individualių teisės aktų grupei. Pagal teisės doktriną esminiai norminio administracinio akto požymiai yra tai, kad norminiai aktai apibrėžia bendro pobūdžio elgesio taisykles, taikomas neapibrėžtam subjektų ratui arba asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais, ir yra orientuojami į ateitį (numatyti taikyti daug kartų). Taigi vienas iš požymių, skiriančių norminius teisės aktus nuo individualių teisės aktų, yra subjektų ratas, kuriam teisės aktas yra adresuotas. Individualus teisės aktas yra skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Norminis teisės aktas yra skirtas neapibrėžtam asmenų ratui arba rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Apelianto teigimu, Sprendimas Nr. 1-195 ir juo patvirtinti Nuostatai yra taikomi rūšiniais požymiais apibrėžtų asmenų grupei – Vilniaus miesto savivaldybės merams nuo jų įgaliojimų pabaigos. Sprendimu Nr. 1-195 patvirtinti Nuostatai nėra iš anksto adresuoti tik tam tikriems konkretiems, individualiais požymiais apibrėžtiems asmenims. Tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, tiek Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, tiek teismų praktikoje nurodyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas. Iš Nuostatų turinio matyti, kad tai nėra vienkartinis teisės taikymo aktas. Gramatiniu, lingvistiniu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais aiškinant Nuostatų III skyriuje išvardytas merų, kurių įgaliojimai pasibaigę, teises, akivaizdu, kad jos yra nuolatinio/tęstinio pobūdžio. Tai, kad Nuostatai yra skirti ne individualiais, o rūšiniais požymiais apibrėžtų asmenų ratui, irgi leidžia daryti išvadą, kad jie ateityje bus taikomi daug kartų (kiekvienas meras, kurio įgaliojimai pasibaigs, vadovaudamasis Nuostatais, galės pasinaudoti juose numatytomis teisėmis). Apelianto manymu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Nuostatai yra daugkartinio teisės taikymo aktas, o tai yra vienas iš norminių teisės aktų požymių. Norminiu teisės aktu yra sukuriamos tam tikros teisės/pareigos, tai iš esmės ir yra norminio teisės akto priėmimo tikslas. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė, kokių konkrečių įstatymų normų įgyvendinimui yra skirti Nuostatai. Jokie teisės aktai nereglamentuoja buvusių merų įgaliojimų, jų teisių ar pareigų, o Taryba Sprendimu Nr. 1-195 nustatė, kokias teises turi Vilniaus miesto savivaldybės merai, pasibaigus jų įgaliojimams. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Nuostatuose vartojamų žodžių „turi galimybę“, „kuruoja“ prasmių aiškinimu. Apelianto nuomone, nėra pagrindo teigti, jog Nuostatai nesukuria naujų normų, nenustato teisių ir nesukelia teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 90-93) atsakovas iš dalies grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus, atsakovas teigia, kad Sprendimas Nr. 1-195 negali būti laikomas norminiu teisės aktu, kadangi jis skirtas individualiais požymiais apibūdintiems subjektams – Vilniaus miesto savivaldybėms merams, kai pasibaigia jų įgaliojimai. Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintuose Nuostatuose nėra nustatomos teisės normos kaip privalomo elgesio taisyklės, neįtvirtinamas privalomas teisės normų įgyvendinimas ar sankcijos už jų nevykdymą. Nuostatų 5 punkto esmė – nustatyti kontaktinį savivaldybės struktūrinį padalinį, per kurį savivaldybė galėtų koordinuoti savo veiklą, sprendžiant tolimesnės buvusių merų veiklos galimybes. Nuostatų 5 punktas nesukuria Tarybos sekretoriatui naujų funkcijų. Šio punkto nuostata nereiškia, kad Tarybos sekretoriatas aptarnaus merus, pasibaigus jų įgaliojimams. Atsakovo nuomone, Sprendime Nr. 1-195 yra išreikštos ir vidaus administravimo nuostatos, kurios nepatenka į norminių teisės aktų kategoriją Sprendžiant, ar aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams. Analizuojant Tarybos Sprendimo Nr. 1-195 turinį bei įvertinus aplinkybę, kad jis priimtas atliekant ne viešojo administravimo funkcijas, darytina išvada, jog Sprendimu Nr. 1-195 nėra vykdomas viešasis administravimas (dėl šios priežasties netaikytinas Viešojo administravimo įstatyme nustatytas reikalavimas dėl informavimo apie individualaus akto priėmimą). Sprendimas Nr. 1-195 negali būti pripažintas norminiu administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumo tyrimui Administracinių bylų teisenos įstatymas numato specialią (išimtinę) tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Prašymai ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą su abstrakčiu pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi tik įstatyme išvardyti subjektai (ABTĮ 110 str.1 ir 2 d.). Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai (ABTĮ 110 str.2 d.). Vyriausybės atstovų teisė kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą numatyta ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje. Ši įstatymo norma nustato, kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, t.y. pateikė teismui abstraktų prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“ ir juo patvirtintų Nuostatų teisėtumą kilus abejonių dėl jų atitikties įstatymams. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio taikymo prasme yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas Vyriausybės atstovo pareiškimą atmetė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, motyvuodamas tuo, kad Sprendimas Nr.1-195 yra individualus administracinis aktas, o ne norminis administracinis teisės aktas. Procesinės teisės normų taikymo požiūriu teisėjų kolegija pažymi, kad ištyręs norminio administracinio akto teisėtumą, teismas priima ne vieną iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje numatytų procesinių sprendimų, o vieną iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytų procesinių sprendimų (skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmeta; arba skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui) nes bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo nagrinėjamos pagal šio įstatymo XVI skirsnyje nustatytus bylų nagrinėjimo ypatumus. Tuo atveju, jei teismas nagrinėdamas bylą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje numatyto subjekto pateikto prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą nustato, kad prašomas ištirti aktas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, o yra individualus teisės aktas, bylą nutraukia (ABTĮ 101 str.1 p.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog Sprendimas Nr. 1-195 ir juo patvirtinti Nuostatai, nėra norminis administracinis teisės aktas. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas Sprendimą Nr. 1-195 ir Nuostatus neteisingai priskyrė individualių administracinių aktų grupei, pagrįsti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibūdina kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis individualų teisės aktą apibrėžia kaip vienkartį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63-2003; 2007 m. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403 -3/2007;2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492 -210/2012 ir kt.).
Pareiškėjas prašė ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1-195 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatų tvirtinimo“, kuriuo Taryba patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos nuostatus, taip pat šių Nuostatų teisėtumą. Sprendimu Nr. 1-195 patvirtintuose Nuostatuose įtvirtintos bendrosios nuostatos dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos apimties remiantis šiuo statusu, Vilniaus miesto savivaldybėje, taip pat už jos ribų šalyje ir užsienyje. Dalis Nuostatų punktų skirta Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, atitinkamų teisių (Nuostatuose vadinamų galimybėmis) ir elgesio taisyklių nustatymui, o Nuostatų 3.13 punktu nustatytos atitinkamos pareigos. Be to, Nuostatais (5 p.) dėl Vilniaus miesto savivaldybės merų, pasibaigus jų įgaliojimams, tolesnės veiklos atitinkamas funkcijos nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriatui. Sprendimas Nr. 1-195 ir juo patvirtinti Nuostatai adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais - Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigia. Nuostatų 4 punkte nurodyta, kad šie Nuostatai netaikomi asmeniui, kuriam paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas). Taigi Sprendimas Nr. 1-195 ir Nuostatai (išskyrus 4 punkte numatytą išimtį) galioja visiems Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigė iki Nuostatų priėmimo, taip pat nukreipti į ateitį (visiems Vilniaus miesto savivaldybės merams, kurių įgaliojimai pasibaigs po šių Nuostatų priėmimo) ir numatomi taikyti daug kartų, t. y. numatytas Nuostatų veikimas individualiuose santykiuose ir konkrečių subjektų (merų, kurių įgaliojimai pasibaigė) elgesyje. Taigi Sprendimas Nr. 1-195 ir Nuostatai yra daugkartinio taikymo tesiės aktas, kuriuo sukurtos bendro pobūdžio teisės normos, kurios adresuotos rūšiniais požymiais apibrėžtai asmenų grupei.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 141 str.1 d.1 p., 143 str.) ir dėl to neteisingai nustatęs, kad Sprendimas Nr. 1-195 ir juo patvirtinti Nuostatai nėra norminis administracinis teisės aktas, netyrė norminio administracinio akto teisėtumo, t.y. neišsprendė pareiškėjo prašymo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punktą apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo. Apeliacinės instancijos funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Apeliacinės instancijos teismui išsprendus klausimą, kurio neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, būtų pažeista bylos proceso šalių teisė į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo ir ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.