- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- I-5606-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui M. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 40 000 Eur (keturiasdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007-04-18 iki 2008-01-28 ir nuo 2015-01-29 iki 2016-01-19 buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu, langai nevalomi, nuolat naudojamas dirbtinis apšvietimas, prie kurio neįmanoma nei skaityti, nei rašyti. Patalpos labai mažos, jokių galimybių judėti nėra. Buvo priverstas nuolat gulėti. Kamerų sienos apipeliję, krinta tinkas nuo lubų. Geležiniai gultai surūdiję, patalynė pelyja, sklinda nemalonus kvapas. Netinkama pertvara atskirtas tualetas, kadangi nėra užuolaidos ir viskas matosi, buvo nuolat stebimas. Sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, per langus neišsivėdina, todėl kameroje sklinda smarvė. Nėra sudarytų galimybių išsiplauti rūbus. Kamerose jie ilgai džiūna ir įgauna nemalonų kvapą. Patalynė neplaunama ir nedezinfekuojama. Dušai yra antisanitarinės būklės. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas kamerose, pažeidžiant minimalus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į plotą buvo įskaitytas ir kameros inventorius. Laikino sulaikymo kameros yra labai netvarkingos, prirūkytos, jose labai ankšta. Akcentavo, kad dėl prastų laikymo sąlygų jam atsirado depresija, apatija, pablogėjo gyvenimo kokybė. Laikymo sąlygas vertino kaip žmogaus orumą žeminančias. Akcentavo, kad valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas atliekant laisvės atėmimo bausmę.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Prašė netaikyti ieškinio senaties.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti 7,08 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 13–25).
Atsiliepime, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas skundą parašė 2016-01-19, o neturtinę žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2007-04-18 iki 2008-01-28 ir nuo 2015-01-29 iki 2016-01-19.
Atsiliepime nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nepažeidus ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.
Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių. Teigė, kad kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatytų taisyklių reikalavimų. Nurodė, kad yra įrengtos prie grindų pritvirtintos lovos, kopėčių rengimas nėra nustatytas teisės aktuose. Lentynos yra įrengtos priklausomai nuo kameros ploto. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Kamerose prie stalo gali valgyti du asmenys, o likę du valgo prie spintelių ir teigė, kad keturi asmenys gali pavalgyti iš karto. Nurodė, kad nėra reikalavimo, jog kamerose būtų veidrodis, o atliekant remontą, veidrodžiai įklijuojami plytelėse.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Sanitarinis mazgas yra tinkamai įrengtas. Teigė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, kamerose yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Akcentavo, kad nereglamentuojamas vienam asmeniui turinti tekti sulaikymo kameros plotas. Teigė, kad laikino sulaikymo kameros yra tvarkomos, jokių pažeidimų, atliekant patikrinimus, nebuvo nustatyta. Asmens apžiūra atliekama laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareigūnai su laikomais asmenis bendrauja laikydamiesi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nustatyto žalos padarymo fakto.
Be to, Lukiškių TI-K prašė priteisti 7,08 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, kurias patyrė teismui teikdama dokumentų kopijas.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2007-04-18 iki 2008-01-28 ir nuo 2015-01-29 iki 2016-01-19.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2007-04-18 iki 2008-01-28, o skundą teismui išsiuntė 2016-01-19 (b. l. 5). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, kodėl jis tik 2016-01-19 teismui išsiuntė skundą dėl reikalavimo atlyginti žalą laikotarpiu nuo 2007-04-18 iki 2008-01-28, nurodė. Pareiškėjas teismo posėdyje nepaaiškino, kokios objektyvios priežastys jam sutrukdė laiku kreiptis į teismą.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka.
Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, jo prašymas netaikyti ieškinio senaties netenkinamas. Kadangi Lukiškių TI-K prašo taikyti senatį, tai reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2007-04-28 iki 2008-01-28 taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).
Pareiškėjo pažeista teisė gali būti ginama nuo 2013-01-20 (kai jis išsiuntė skundą), tačiau pagal pateiktus duomenis jis į Lukiškių TI-K kitu laikotarpiu atvyko 2015-01-29 ir tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas iki 2016-01-25. Byloje vertinama būtent šis laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą.
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015-01-29 iki 2016-01-25 tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 20,14 kv. m, vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose iš viso 330 parų. Šiuo laikotarpiu 52 paras buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, o likusį laikotarpį, t. y. 278 paras, nepažeidus šio reikalavimo. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas didesnę laikymo dalį Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimų. Darytina išvada, kad dėl ploto reikalavimo pažeidimo pareiškėjas patyrė ir kitus nepatogumus, susijusius su per mažu kamerų plotu, t. y. suvaržyta galimybė kameroje laisvai judėti, papildomai neįrengiamos spintelės, oro trūkumas. Teisės aktai nenustato reikalavimo neįskaityti kameros inventoriaus į kameros plotą.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, unitazas atskirtas nuo bendros patalpos plona sienele, jis buvo stebimas pareigūnų pažeidžiant jo privatumą.
Ginčui taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Minėtos higienos normos 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Minėta patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad kamerose unitazas buvo atitvertas nuo bendros patalpos ir toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Sienelės storio Taisyklės nereglamentuoja. Teismas konstatuoja, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Jis nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Lukiškių TI-K pateiktus.
Pareiškėjas teigė, kad yra stebimas atliekant gamtinius reikalus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Lukiškių TI-K nėra jokios vėdinimo sistemos. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, būtų išvengta ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.
Pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės yra nepagrįsti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nenustatyta (b. l. 47–115). Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtintą Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašą (b. l. 45–46), Lukiškių TI-K laikomi asmenys privalo tvarkyti gyvenamąsias patalpas, pagal minėto aprašo 11 punktą, suimtieji (nuteistieji) aprūpinami valymo priemonėmis ir inventoriumi. Pagal Lukiškių TI-K 2013-10-28 įsakymą Nr. 1-57 nustatyta, kad vieną kartą per mėnesį į kameras indams plausit išduodama 100 g. geriamosios sodos, sanitarinių techninių įrengimų dezinfekcijai – 100 g. kalcinuotos sodos. Pareiškėjas neindividualizavo, kada ir kokių valymo priemonių jam Lukiškių TI-K neišdavė. Jokių prašymų dėl šio pažeidimo teismui nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad pareiškėjui buvo išduotos būtinos valymo priemonės.
Pareiškėjas teigė, kad patalynė yra prastos kokybės, nevaloma, nedezinfekuojama.
Lukiškių TI-K teismui pateikė pareiškėjo 2016-01-05 skundą, kuriuo jis kreipėsi į administraciją dėl netinkamo čiužinio (b. l. 38). Lukiškių TI-K 2016-01-21 raštu atsakė į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad atnešus pareiškėjui pakeisti čiužinį, jis jo nekeitė ir reikalavo visiškai naujo. Pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 39). Nėra duomenų, kad pareiškėjas šį sprendimą būtų skundęs ar atitinkamai su vėlesniais prašymais kreipęsis į administraciją. Pareiškėjo reikalavimas pakeisti čiužinį nauju yra nepagrįstas. Lukiškių TI-K privalo užtikrinti laikomiems asmenims tinkamos kokybės patalynę, ją valyti, dezinfekuoti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punktą, čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pagal 42 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kad jam būtų buvęs išduotas netinkamos kokybės, t. y. nedezinfekuotas (ar neišvalytas) čiužinys. Tai, kad pareiškėjas atsisakė priimti kitą čiužinį, nepatvirtina, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės gauti tinkamą patalynę.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nešvarūs ir suskilę langai, per juos pučia skersvėjai. Kamerose tamsu, dirbtinis apšvietimas yra per silpnas.
Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, pagal 15 punktą – natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs ginčui aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktus (b. l. 32–55), daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pvz. kameroje Nr. 314 (b. l. 87). Pažymėtina, kad kiti patikrinimų aktai yra ginčui neaktualūs, kadangi pareiškėjo tuo metu Lukiškių TI-K nebuvo arba jis buvo laikomas ne tose kamerose, kur buvo atlikti patikrinimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.
Pareiškėjo teiginiai, kad laikino sulaikymo kameros buvo netvarkingos ir neatitiko nustatytų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrą Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė (b. l. 40–41). Pareiškėjas konkretaus laikotarpio, kada jis buvo laikomas minėtoje kameroje nenurodė. Taigi pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, o teismas, remdamasis Lukiškių TI-K pateikta medžiaga, nenustatė neatitikties higienos normos reikalavimams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Teismas pareiškėjo teiginius dėl nesandarių ir nevalomų kamerų langų, kad kamerose šalta ir drėgna, šiukšlina, netinkamo dušų įrengimo, galimybės išsiplauti rūbus atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas neindividualizavo konkrečių laikotarpių, kamerų, kada jo nurodyti pažeidimai buvo, ar jis kreipėsi dėl šių sąlygų į administraciją, ar skundė administracijos veiksmus. Vien ta aplinkybė, kad kreipėsi dėl čiužinio, nepatvirtina, jog ir dėl kitų netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją ir prašė užtikrinti tinkamas sąlygas. Lukiškių TI-K patvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu pateikė tik vieną skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. l. 37). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos jam darė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad netinkamos laikymo sąlygos neigiamai atsiliepė jo sveikatai ar psichinei būsenai.
Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimų, kitus teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją; pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Pareiškėjas iš viso 52 paras buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto reikalavimą, todėl, teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.
Pareiškėjas skunde nenurodė išskirtinių aplinkybių dėl prastos sveikatos būklės, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir įvertinus esminę aplinkybę – laikymo trukmę (52 paras), pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą – pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina 460 Eur suma. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti būtų priteisiama jo prašoma 40 000 Eur suma, todėl likusi skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Lukiškių TI-K prašo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 7,08 Eur iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 141 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 117 x 0,06, t. y. 7,08 Eur.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016-01-26 nutartį (b. l. 6), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 3 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127–129 straipsniu,
nusprendė:
M. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 460 Eur (keturi šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.