Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. A. ir B. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-124/2015 pagal ieškovų D. Ž. ir V. Ž. ieškinį atsakovams S. A. ir B. A. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Teismas formaliai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, neanalizavo apeliantų kreditorinių įsipareigojimų vykdymo Bankui sustabdymo priežasčių, aplinkybių ir motyvų, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas turėjo įvertinti ir ieškovų elgesį, kuris yra pagrindas taikyti CK 6.46, 6.58 straipsnių, 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas - sumažinti arba visiškai atleisti nuo atsakomybės.Teismas atliko tik formalų šalių santykių vertinimą, o Kredito sutarties bei ieškovų sudaryto hipotekos lakšto nevertino visų faktinių aplinkybių kontekste. Šalys vienu metu sudarė kelis sandorius bei atliko teisiškai reikšmingus veiksmus: 1) atsakovas B. A. su Banku sudarė Kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteiktas 246 177,01 Eur kreditas; 2) ieškovai, užtikrindami atsakovo prievoles Bankui pagal Kredito sutartį, 2007 m. gegužės 22 d. hipotekos lakštu įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą; 3) 2007 m. gegužės 23 d. V. Ž. ir atsakovas sudarė paskolos raštą (toliau – Paskolos raštas), kuriuo susitarė, kad atsakovas skolina V. Ž. 246 177,01 Eur sumą, kurią V. Ž. įsipareigoja grąžinti iki 2010 m. sausio 10 d., o to nepadaręs – jo nuosavybėn perduoti nekilnojamuosius daiktus, kurie atsakovo prievolių įvykdymo užtikrinimui yra įkeisti Bankui; 4) 2007 m. gegužės 23 d. atsakovas visą jam pagal Kredito sutartį sumokėtą sumą (246 177,01 Eur) mokėjimo nurodymu pervedė V. Ž.. Nekilnojamojo turto hipotekos lakštu buvo užtikrinta ne tik atsakovo piniginė prievolė Bankui, tačiau ir paties V. Ž. prievolė atsakovui pagal Paskolos raštą. V. Ž., siekdamas gauti 2007 m. gegužės 22 d. Kredito sutartimi B. A. suteiktą 246 177,01 Eur sumą, įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Reikšmingi yra ir vėlesni šalių veiksmai vykdant įsipareigojimus viena kitai. Atsakovas yra įvykdęs visus savo prisiimtus savo įsipareigojimus ieškovams pagal Paskolos raštą, tuo tarpu ieškovai savo įsipareigojimų atsakovui nevykdė: negrąžino paskolos sumos, taip pat atsakovo nuosavybėn neperdavė nekilnojamųjų daiktų. Todėl atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovų priteisimo (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimas). Ieškovai savo prievolių atsakovui nevykdo iki šiol, nors disponuoja 246 177,01 Eur suma. Apeliantai tinkamai ir laiku vykdė savo įsipareigojimus Bankui, nes per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. grąžino 133 573 Eur paskolos ir sumokėjo 39 843,77 Eur palūkanų. Apeliantai, vadovaudamiesi CK 6.46 ir 6.58 straipsniuose suteikta prievolių vykdymo sustabdymo teise, sustabdė įsipareigojimų Bankui vykdymą, nes jiems tapo žinoma, kad ieškovai turi daugiau kreditorių. Ieškovų pareigos pagal Paskolos raštą ir apeliantų pareigos vykdyti kreditorinius įsipareigojimus Bankui yra susijusios. Todėl ieškovų vengimas vykdyti Paskolos raštu prisiimtus įsipareigojimus bei paaiškėjusios aplinkybės, kad Paskolos raštas bei jo pagrindu priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimas nebus realiai vykdomas dėl atsiradusių naujų kreditorių 928 193,15 Eur sumai, apeliantų prievolių vykdymo Bankui sustabdymas tapo pateisinamu, atitinkančiu protingo ir rūpestingo žmogaus elgesio standartą. Nors apeliantai formaliai ir sustabdė savo kreditorinių įsipareigojimų vykdymą, dėl ko buvo realizuotas ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas, tačiau šios pasekmės (turto praradimas) atsirado būtent dėl pačių ieškovų neteisėtų veiksmų – prievolių apeliantams nevykdymo. Sprendime prieštaringai nurodoma, jog apeliantai nepateikė įrodymų, kad sustabdė prievolės Bankui vykdymą, tuo pačiu sprendime nurodyta, kad kredito sutartis nutraukta Banko iniciatyva, atsakovams jos nevykdant. Teismas nevertino, kad Paskolos raštu šalys buvo susitarusios, jog ieškovai perduos atsakovo nuosavybėn du nekilnojamojo turto objektus – gyvenamąjį namą bei pastatą/parduotuvę už 246 177,01 Eur sumą. Tuo tarpu ieškovai Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 siekė atsakovo nuosavybėn perduoti tik vieną nekilnojamojo turto objektą – gyvenamąjį namą – už vienašališkai ieškovų nustatytą 900 000 Lt kainą. Buvus šalių susitarimą apeliantų nuosavybėn perduoti ne tik gyvenamąjį namą, bet ir parduotuvę, patvirtina ir ieškovų išduotas įgaliojimas apeliantui naudoti, valdyti ir disponuoti parduotuvės pastatu bei gauti nuompinigius.Teismas neįvertino aplinkybės, kurią patvirtino liudytoja D. T., kad Bankui buvo žinoma, jog kreditas suteiktas nekilnojamojo turto įsigijimui, o ne veiklai, o apeliantai, sužinoję apie kitus ieškovų kreditorius, ne kartą kreipėsi į Banką dėl susidariusios situacijos sprendimo ir Banko darbuotojų apeliantams nurodyta išeitis buvo sustabdyti Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų Bankui vykdymą. Be to, ieškovai dirbtinai kėlė civilines bylas apeliantų atžvilgiu, teikdami nepagrįstus prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip dirbtinai siekė apeliantų nemokumo.

Ieškovams priklausęs ir Bankui įkeistas daiktas yra parduotas ir iš gautų pinigų yra padengta apeliantams suteiktos paskolos dalis. Todėl ieškovai turi teisę reikalauti atgręžtine tvarka atlyginti patirtus nuostolius dėl jiems priklausančio daikto pardavimo (CK 4.195 str. 4 d.). Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausias teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013. Todėl teismas pagrįstai iš apeliantų priteisė 107 159,40 Eur nuostolių už prarastą turtą.Ieškovai savo įsipareigojimus tiek Banko, tiek apeliantų atžvilgiu įvykdė. Įkeistas turtas parduotas dėl to, kad apeliantai netinkamai vykdė savo įsipareigojimus Bankui. Nepagrįstas skundo argumentas, kad Kredito sutarties vykdymas Banko atžvilgiu buvo tik sustabdytas apeliantams pasinaudojus sulaikymo (sustabdymo) teise. Apeliantai neteisingai taiko sustabdymo teisę (CK 6.46 str. 2 d.), nes pagal Kredito sutartį kreditoriumi yra Bankas, o skolininkais yra apeliantai ir jokių priešpriešinių reikalavimų tarp jų nėra. Bankas nesusijęs su Paskolos raštu tarp ieškovų ir apeliantų įvykdymu.Apeliantai, nesutikdami su tuo, kad turi grąžinti ieškovams už parduotą turtą gautas pinigines lėšas, kuriomis buvo padengta apeliantų paskola Bankui, reikalauja dvigubos paskolos grąžinimo, t. y. Bankui ir dar apeliantams tos pačios pinigų sumos, nors apeliantai paskolino ieškovams ne savo, o Banko pinigus. Toks apeliantų elgesys negali būti laikomas protingu, sąžiningu ir teisingu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 22 d. Kredito sutartimi Bankas suteikė apeliantams 246 177,01 Eur kreditą, kurio grąžinimo terminas 2022 m. gegužės 5 d. (t. 1, b.l. 10-11). Ieškovai, užtikrindami apeliantų prievoles pagal Kredito sutartį, Bankui 2007 m. gegužės 22 d. hipotekos lakštu įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 1, b.l. 6-9). 2007 m. gegužės 23 d. Paskolos raštu apeliantas B. A. paskolino ieškovui V. Ž. 246 177,01 Eur, kuriuos pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. sausio 10 d., o to nepadarius – mainais už paskolintas lėšas apeliantui perrašyti ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą (t. 2, b.l. 16, 17). Ieškovams negrąžinus šios paskolos, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu iš ieškovų apeliantui B. A. priteista 246 177,01 Eur skola, 58 980,84 Eur palūkanų, bylinėjimosi išlaidos bei 5 proc. metinės procesinės palūkanos (t. 1, b.l. 24-26). Apeliantams nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Bankas 2013 m. balandžio 2 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (t. 1, b.l. 73). 2014 m. sausio 6 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu parduotas Bankui įkeistas ieškovų nekilnojamasis turtas už 370 000 Lt (t. 1, b.l. 27). Ieškovai pareiškė reikalavimą dėl 107 159,40 Eur (370 000 Lt) sumokėtos sumos už parduotą (prarastą turtą) ir 130 893,76 Eur (451 950 Lt) nuostolių (negautų pajamų) priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad ieškovai įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 107 159,40 Eur sumą, o reikalavimą dėl 130 893,76 Eur negautų pajamų atmetė kaip neįrodytą. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas, padavė apeliacinį skundą.

Taigi, ginčas yra kilęs dėl įkeisto nekilnojamojo turto savininkų (ieškovų) atgręžtinio reikalavimo teisės, pardavus Bankui įkeistą jų nekilnojamąjį turtą priverstine skolos išieškojimo iš atsakovų tvarka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Svetimo daikto hipotekos ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas neturi turtinės prievolės (skolinio įsipareigojimo) kreditoriui ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas įsipareigoja įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimą, jeigu šis per hipotekos sandoryje nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.181 str. 1 d.). Kitas sutartinės svetimo daikto hipotekos ypatumas – skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimų įvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 str. 1 d.). Svetimo daikto hipotekos atveju įkeisto daikto savininko atsakomybė kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina). Pažymėtina, kad asmuo, kuris įvykdė prievolę už skolininką arba kurio įkeistas turtas parduotas iš varžytynių, turi teisę iš skolininko reikalauti jam grąžinti sumokėtą sumą ar atlyginti dėl daikto praradimo patirtus nuostolius (CK 4.195 str. 2 d., 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši nuostata taikytina ir tuo (kaip ir nagrinėjamu) atveju, kai iki varžytynių pradžios hipotekos objektas (iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis daiktas) CPK 702 straipsnio nustatyta tvarka parduodamas įkaito davėjo (skolininko) pasiūlytam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 485/2013; 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2014).

Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad nekilnojamojo turto hipoteka buvo užtikrinta ne tik jų prievolė Bankui, tačiau ir ieškovo V. Ž. prievolė apeliantui B. A. pagal Paskolos raštą. Šie argumentai, visų pirma, laikytini nepagrįstais, nes iš byloje esančio 2007 m. gegužės 22 d. hipotekos lakšto matyti, kad ieškovų nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka) buvo užtikrintas apeliantų prievolių pagal Kredito sutartį vykdymas (t. 1, b.l. 6-9), tuo tarpu Paskolos rašte jokie ieškovų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai nenumatyti (t. 2, b.l. 16). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad hipoteka buvo užtikrintas tik apeliantų įsipareigojimas Banko atžvilgiu (prievolė pagal Kredito sutartį), o Paskolos raštu prisiimtų įsipareigojimų vykdymas neužtikrintas jokiais prievolių užtikrinimo būdais inter alia hipoteka (CK 6.70 str.), o priešingas apeliantų aiškinimas yra tik subjektyvus manymas, nepagrindžiamais jokiais įrodymais. Antra, ieškovų prievolės apeliantams vykdymas pagal Paskolos raštą apskritai nėra nagrinėjamos bylos dalyku. Apeliantai šią teisę į teisminę gynybą jau yra realizavę, nes ieškovams nevykdant Paskolos rašte numatytų prievolių (negrąžinant paskolos sumos bei neperduodant nekilnojamojo turto), apeliantas B. A. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 apeliantui iš ieškovų priteista susidariusi skola pagal Paskolos raštą, sprendimas įsiteisėjęs (t. 1, b.l.24-26).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantai nepagrįstai ginasi teise stabdyti prievolės Bankui vykdymą, motyvuodami ieškovų prievolių nevykdymu pagal Paskolos raštą, remdamiesi CK 6.46 straipsnio ir 6.58 straipsnio 1 dalies pagrindu. Visų pirma, apeliantai net ir nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų prievolės Bankui (su)stabdymą bei apie pranešimą ieškovams dėl savo tokių veiksmų. Antra, Kredito sutarties vykdymo, sustabdymo, jos nutraukimo (ne)teisėtumo klausimai apskritai nėra šios bylos tarp ieškovų ir apeliantų nagrinėjimo dalykas, nes ieškinys pareikštas, jau realizavus ieškovų įkeistą turtą, dėl nuostolių atlyginimo CK 4.195 straipsnio pagrindu. Juo labiau, kad Kredito sutarties nuostatos niekaip nesiejo sutartinių įsipareigojimų vykdymo su Paskolos rašto vykdymu. Trečia, apeliantai iš esmės nepagrįstai remiasi CK 6.46 straipsnio ir 6.58 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį gali būti stabdomas tik priešpriešinės prievolės vykdymas, tačiau nagrinėjamu atveju jokių priešpriešinių Banko-apeliantų reikalavimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad Bankas niekaip nėra susijęs su Paskolos rašte numatytų įsipareigojimų vykdymu, todėl darytina išvada, kad pagal minėtus sandorius priešpriešinių reikalavimų net ir nebuvo. Taip pat prievolės vykdymo stabdymas nepateisinamas ir CK 6.46 straipsnio pagrindu. Pagal šią normą prievolės vykdymas gali būti stabdomas, jei yra pakankamas pagrindas abejoti kreditoriaus teise priimti prievolės įvykdymą bei jei kreditorius nevykdo priešpriešinės prievolės. Šiuo atveju apeliantai teigia stabdę prievolės vykdymą pagal Kredito sutartį, nors kreditoriaus (Banko) veiksmų iš viso nekvestionuoja. Todėl prievolės vykdymo stabdymas CK 6.46 straipsnio pagrindu nebuvo galimas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina tai, kad Kredito sutartis nutraukta Banko iniciatyva dėl apeliantų veiksmų (neveikimo), pastariesiems nevykdant Kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų – negrąžinant kredito, nemokant priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių (t. 1, b.l. 73). Tai, kad atsakovai įsipareigojimų nevykdė dėl finansinių sunkumų, patvirtina ir teismo posėdyje apklausta liudytoja D. T..

Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovams įkeistu turtu įvykdžius apeliantų prievolę Bankui, ieškovai įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į sumokėtą 370 000 Lt sumą CK 4.195 straipsnio 4 dalies pagrindu, ką pagrįstai ir konstatavo teismas.

Nesutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir ieškovų elgesį, kas būtų pagrindu taikyti CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas - sumažinti arba visiškai atleisti nuo atsakomybės. Visų pirma, kaip jau minėta, Kredito sutartyje nėra numatyta, kad jos vykdymas inter alia stabdymo galimybė būtų susieta su ieškovų įsipareigojimų apeliantams pagal Paskolos raštą vykdymu. Todėl apeliantai nenurodo ir teisėjų kolegija neįžvelgia priežastinio ryšio tarp apeliantų įsipareigojimų Bankui ir ieškovų įsipareigojimų apeliantams nevykdymo tuo aspektu, kad ieškovų elgesys dėl įsipareigojimų pagal Paskolos raštą (ne)vykdymo būtų lėmęs ar prisidėjęs prie apeliantų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį neįvykdymo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Nesant pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. bandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.