Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronius Varsackis Baudžiamoji byla Nr. 1A-248-348/2016;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00158-2014-0;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Albino Antanaičio ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, dalyvaujant nukentėjusiajai privačiai kaltintojai B. R. J., jos atstovei advokatei Linai Svirinavičienei, išteisintajam R. B., jo gynėjui advokatui Romualdui Lincevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios B. R. J. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios B. R. J. civilinis ieškinys atmestas.

Iš B. R. J. priteista R. B. 534,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. R. J. privataus kaltinimo tvarka R. B. kaltino tuo, kad jis 2014 m. balandžio 7 d., apie 20.30 val., namo kieme adresu (duomenys neskelbtini), paleido lentos gabalą į B. R. J., jai krentant buvo sužalota B. R. J. dešinė ranka ir nesunkiai sutrikdyta B. R. J. sveikata, t. y., kad šiais savo veiksmais R. B. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taip pat skunde nurodoma, kad liudytojų L. B., G. B., A. Č. ir R. L. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo išteisinti kaltinamąjį jau vien dėl tų aplinkybių, kad iš vienos pusės jie yra artimi kaltinamajam žmonės, suinteresuoti teigiama bylos baigtimi ir kaip matyti iš jų parodymų, pastarieji yra tarpusavyje suderinti, o iš kitos pusės, jų parodymų nepatvirtina jokie kiti, būtent objektyvaus pobūdžio įrodymai. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, dėl ko padarė neteisingas galutines išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji privati kaltintoja B. R. J. ir jos atstovė advokatė Lina Svirinavičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Išteisintasis R. B. ir jo gynėjas advokatas R. L. prašė nukentėjusiosios privačios kaltintojos B. R. J. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios privačios kaltintojos B. R. J. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiosios privačios kaltintojos atstovo skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Privačios kaltintojos atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl R. B. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d., skunde akcentuoja tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl R. B. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas nepagrįstas. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš byloje esančios 2014-06-04 specialisto išvados matyti, kad B. R. J. konstatuota dešinio peties sumušimas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį ir galėjo būti padarytas tiriamosios nurodytu laiku. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nutartimi buvo paskirta papildoma teismo medicinos ekspertizė. Atlikus minėtą ekspertizę, B. R. J. konstatuota dešinio paties sumušimas. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ilgalaikiai peties skausmai ir funkcijos sutrikimas yra susiję su peties sąnario ankštumo sindromu. Peties sąnario ankštumo sindromas yra degeneracinės kilmės ir vertinant sveikatos sutrikdymo mastą domėn neimtas. Taigi iš minėtų specialistų išvadą matyti, kad nukentėjusiajai privačiai kaltintojai B. R. J. buvo padarytas dešinio paties sumušimas, tačiau vien šio fakto buvimas neleidžia konstatuoti, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Nors privačios kaltintojos atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad R. B. pareikštą kaltinimą patvirtina nuoseklūs jo atstovaujamosios parodymai bei kaltinimo liudytojų L. G. ir A. O. parodymai, tačiau teisėjų kolegija, vertindama R. B. kaltinančius įrodymus, sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad jie yra prieštaringi. Nukentėjusioji privati kaltintoja B. R. J. pirmos apklausos teisme metu parodė, kad 2014-04-07 apie 20.30 val. išlydėjusi seserį grįždama pamatė skrendančią lentą, tuomet pasilenkė ir griuvo. Taip susižalojo dešinį petį. Privačios kaltintojos teigimu lentą pasislėpęs metė R. B., ji matė tik jo baltą galvą. Į medikus bei policiją kreipėsi sekančią dieną (t. 1, b. l. 73-74). 2015-09-16 teisiamajame posėdyje privati kaltintoja tvirtina, kad matė kaip kaltinamasi R. B. metė į ją lentą. Ji matė R. B. iš už kampo, jis vilkėjo šviesia striuke. Visa tai matė L. G., kuri ją pakelė ir A. O., kuris pas ją gyvena. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju A. O. parodė, kad 2014 m. balandžio mėnesį būdamas namo antrame aukšte išgirdo kaimynų barnį, todėl išėjo į balkoną parūkyti, žmonių nematė, bet girdėjo barnį ir pliauskos garsą. Vienas balsas buvo R. B. J., o kitas vyriškio. Maždaug po pusvalandžio virtuvėje matė verkiančią B. R. J., ją guodė sesuo. Dar po kokių 5-10 minučių matė atvykusią policiją. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja L. G. parodė, kad 2014-04-07 apie 20.30 val. buvo atvykusi aplankyti savo sesers – B. R. J.. Ji namuose buvo viena. Paviešėjusi pas seserį vyko namo, ją iki vartelių palydėjo sesuo. Liudytojai pradėjus rakinti savo automobilį, išgirdo sesers pagalbos šauksmą. Pribėgusi prie vartelių, pamatė seserį gulinčią ant laiptų. Aplinkui nieko nebuvo. Ji priėjo prie sesers padėjo jai atsikelti ir palydėjo į namo vidų. B. R. J. sakė, kad kaimynas išmušė ranką. Tą patį vakarą nei greitosios medicinos pagalbos, nei policijos nekvietė. Sekančią dieną iškvietė policiją ir B. R. J. nuvežė pas medikus. Taip pat privačios kaltintojos iniciatyvas pirmosios instancijos teisme buvo apklausta liudytoja J. R.. Minėta liudytoja parodė, kad kai įvyko įvykis jos namuose nebuvo, tačiau matė, kai buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba. B. R. J. jai pasakojo, kad kaimynas lentą metė nuo viršaus. Ta lenta pataikė į ranką ir ji nugriuvo. Apie tai ji pasakojo sekančią dieną po įvykio. Liudytojos teigimu, įvykis buvo 2015 metais. Iš paminėtų parodymų matyti, kad tik privati kaltintoja tvirtina, jog jai nežymų sveikatos sutrikdymą padarė būtent R. B.. Nors liudytojas A. O. tvirtina, kad girdėjo kieme kaimyno ir B. R. J. barnį, tačiau tiek pačios privačios kaltintojos, tiek liudytojos L. G. parodymai paneigia aplinkybę, kad tą vakarą buvo žodinis konfliktas tarp privačios kaltintojos ir išteisintojo R. B.. Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaltinimo liudytoja J. R. tvirtino, kad įvykis buvo 2015 m., kad ji matė po įvykio atvykusią greitąją medicinos pagalbą bei policiją. Taip pat ji, perpasakodama B. R. J. jai pasakotas aplinkybes apie įvykį, parodė, kad lenta buvo mesta iš viršaus ir, kad lenta pataikė B. R. J. į ranką. Taigi aptarti privačios kaltintojos ir kaltinimo liudytojų parodymai yra prieštaringi, nes kaip jau nustatyta įvykio vakarą nei policija, nei greitoji medicinos pagalba iškviesta nebuvo. Be to, pati privati kaltintoje skirtingose apklausose skirtinai nurodė iš ko sprendė, kad lentą metė būtent R. B., t. y. pirmoje apklausoje nurodė, kad R. B. buvo pasislėpęs ir ji matė tik baltą galvą, o jau kitoje apklausoje matė ir kaip jis buvo apsirengęs.

Išteisintasis R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis B. R. J. nesužalojo, nes 2014-04-07 apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. 59A, nebuvo. Tą dieną iš ten išvyko apie 17 val. Šiuos nuoseklius išteisintojo parodymus patvirtina ir liudytojo R. L. parodymai, kad jis kartu su R. B. iš Tilžės g. išvažiavo apie 17 val. Taip pat minėtas aplinkybes patvirtina ir liudytojų L. B., G. B. bei A. Č. parodymai. Nors privačios kaltintojos atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo tikėti pastarųjų liudytojų parodymais, nes jie yra artimai susiję su R. B., tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus, Teismas pažymi, tai, kad vien faktas, jog apklausti liudytojai giminystės ryšiais yra susiję su išteisintuoju, nėra pagrindas netikėti minėtų liudytojų parodymais.

Įvertinus visus aptartus įrodymus akivaizdu, kad esant prieštaravimams tiek pačios nukentėjusiosios parodymuose, tiek lyginant juos su byloje apklaustų liudytojų parodymais, netikėti išteisintojo R. B. parodymais nėra pagrindo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tarp išteisintojo ir privačios kaltintojos vyksta ginčai žemės nuosavybės teisių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių B. R. J. skunde (kaltinime) R. B. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, konstatuoja, jog R. B. dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo gynėjas advokatas R. L. pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, jog R. B. gynėjui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 300 eurų. BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikomas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertinama kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos atstovo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl išteisintojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintojo atstovo advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, kad jis dalyvavo apeliaciniame teismo posėdyje, kuris truko 13 minučių mano, kad prašoma priteisti 300 Eur suma yra gan didelė, todėl ji mažintina iki 100 Eur. Pažymima, kad advokatas dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, todėl jam gerai žinomos visos bylos aplinkybės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nukentėjusiosios privačios kaltintojos B. R. J. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Iš B. R. J. priteisti išteisintajam R. B. 100 (šimtą) eurų išlaidų už advokato paslaugas.