- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1165-577/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19703-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- P. B.
- Ieškovas
- biudžetinės įstaigos Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės biudžetinės įstaigos Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui P. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo PSDF biudžetui padarytą 85,88 Eur žalą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad vykdydama suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą PSDF biudžeto lėšomis, nustatė, jog 2016 m. lapkričio 9 d. atsakovui P. B. buvo suteiktos ir PSDF biudžeto lėšomis apmokėtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos už 85,88 Eur sumą. Atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Sveikatos draudimo įmoka už atsakovą per 2016 m. lapkričio mėnesį nebuvo sumokėta. Atsakovui 2018 m. gegužės 3 d. buvo siųstas raginimas savanoriškai atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau ir – PSDF) biudžetui padarytą žalą, tačiau žala dėl neteisėtai suteiktų paslaugų iki šiol nėra atlyginta. Atstovė papildomai paaiškino, kad teismui pateiktoje pažymoje nurodytos mokėjimo sumos yra koreguojamos metų pabaigoje ir yra paskirstomos nepriklausomai nuo faktiškai atlikto mokesčio mokėjimo laiko, todėl minėta pažyma neįrodo, jog ginčo laikotarpiu atsakovas už 2016 m. lapkričio mėnesį nustatytu laiku buvo sumokėjęs PSDF biudžetui.
Atsiliepimas
2. Atsakovas P. B. su ieškiniu nesutiko; atsiliepime nurodė, kad prievolės atlyginti žalą neturi, nes įstatymines pareigas vykdė tinkamai, jis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neskolingas. Teismo posėdyje atsakovas papildomai nurodė, jog verčiasi advokato veikla; neginčijo, jog privalomas mokėjimas už 2016 m. lapkričio mėnesį į PSDF biudžetą buvo atliktas pavėluotai. Pabrėžė, jog vėliau šis mokėjimas buvo nurašytas nuo jo sąskaitos ne ginčo tvarka ir jokių skolų atsakovas PSDF biudžetui atsakovas neturi. Prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš atsakovo P. B. 85,88 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (85,88 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-06-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 16,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau ir - SDĮ) 8 straipsnio 4, 5 dalimis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI) viršininko 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. VA-78 patvirtintų VMI administruojamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų administravimo taisyklių 11 punktu, teismas nurodė, kad jei asmuo, kuriam per vieną mėnesį po to, kai už jį nustota mokėti arba kai jis pats nustojo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, buvo suteiktos ir iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, iki šio mėnesio pabaigos nesumoka privalomojo sveikatos draudimo įmokos, jis neįgyja apdraustojo privalomuoju sveikatos draudimu teisinio statuso ir turi pareigą sumokėti už jam per šį laikotarpį suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
7. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. mėnesį atsakovui buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau atsakovas tuo metu nebuvo sumokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Vėliau minėta suma buvo nurašyta ne ginčo tvarka, todėl PSDF biudžetas ją gavo pavėluotai. Kadangi atsakovas pažeidė nustatytus mokėjimo terminus, savo prievolę atliko netinkamai, todėl teismas sutiko su ieškovės atstovės pozicija, jog paslaugos gavimo metu atsakovas apdraustas nebuvo. Pažymėjo, kad vėliau į PSDF biudžetą atsakovui sumokėjus visas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o teismui nustačius atsakovo pareigą atlyginti žalą, svarstytinas klausimas dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismo vertinimu, atsakovo pateikta pažyma dėl skolų nebuvimo 2018 m. liepos 25 d. neįrodo atsakovo privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokėjimo ginčo laikotarpiu. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos laiku sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką, neatlygino PSDF biudžeto išlaidų dėl jam suteiktų paslaugų, todėl ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino ir iš atsakovo priteisė 85,88 Eur žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir- CK) 6.263 straipsnis, 6.280 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nenustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių atsirado menama žala. Pasak apelianto, byloje nėra įrodymų, kad jis nebuvo sumokėjęs atitinkamo dydžio įmokos į PSDF biudžetą už 2016 metų lapkričio mėnesį. Teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2018 m. liepos 31 d. pažyma ir teismo išreikalauta informacija iš VSDFV patvirtina, kad visos PSD įmokos buvo sumokėtos.
8.2. Nenustatyta žala. Kadangi atsakovas patenka į asmenų, nurodytų SDĮ 6 straipsnio 1 dalyje kategoriją, t. y. yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra priverstas draustis privalomuoju draudimu (prievolę nustato SDĮ), jis negali šios prievolės išvengti. Net vengiant vykdyti šią prievolę, ne ginčo tvarka būtų išieškotos visos įmokos už privalomą sveikatos draudimą, o vėluojant jas sumokėti ir baudos bei delspinigiai (Įstatymo 19 straipsnis). PSDF biudžetas garantuotas, jog iš atsakovo gaus sumą, kuria jis privalo mokėti kaip PSD įmoką. Kadangi atsakovui suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos apima Įstatymo 9 straipsnyje nustatytas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o prievolė sumokėti PSD įmokas buvo įvykdyta, apelianto įsitikinimu, PSDF fondui nebuvo padaryta jokia žala, nes jis iš atsakovo gavo visas įmokas, kurias pagal įstatymą privalėjo gauti.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
9.1. Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenimis atsakovas privalomuoju sveikatos draudimu buvo draustas iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 14 d., t. y. už atsakovą nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. privalomojo sveikatos draudimo įmoka nebuvo sumokėta. Vadovaujantis SDĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo įmokos sumokėjimo dienos arba sumokėjus per SDĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu privalomojo sveikatos draudimo įmoka buvo sumokėta laiku. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, kad privalomojo sveikatos draudimo įmoką už 2016 m. lapkričio mėnesį į PSDF biudžetą atliko pavėluotai. Pasak ieškovės, su atsiliepimu teikiama 2018 m. gruodžio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma papildomai pagrindžia aplinkybes, kad atsakovas neįvykdė pareigos laiku sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką; kad atsakovas sumokėjo tik dalį privalomojo sveikatos draudimo įmokos už 2016 m. lapkričio mėnesį ir dėl to VSDFV ėmėsi šio mėnesio įmokos skolos išieškojimo veiksmų priverstine tvarka. Atsakovas paslaugos gavimo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 9 d. apdraustas nebuvo. Teismas priėmė pagrįstą sprendimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
9.2. Atsakovo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo pagrindas (apdrausto sveikatos draudimu asmens statusas) turėjo egzistuoti paslaugų suteikimo momentu, ir tik tinkamas pareigos mokėti draudimo įmokas įvykdymas suteikia teisę gauti PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamas paslaugas. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos išieškojimas priverstine tvarka nėra SDĮ numatytos pareigos mokėti sveikatos draudimo įmokas įvykdymas, todėl nesuteikia teisės į PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsakovui netinkamai atliekant įstatymo nurodytą pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas (SDĮ 8 str. 4 d.), atsirado prievolė atlyginti neteisėtai gautą naudą – PSDF biudžetui padarytą žalą už jam 2016 m. lapkričio 9 d. suteiktas ir PSDF biudžeto lėšomis apmokėtas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (SDĮ 8 str. 5 d.). Atsakovui suteiktų ir iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtų gydymo paslaugų kaina (85,88 Eur) sudaro žalą PSDF biudžetui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. Ieškovė su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus pažymą Nr. (7.4E) 3E-31897 „Dėl informacijos pateikimo“. Nurodė, kad šio įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes jis tik papildomai pagrindžia ieškovės nurodytas, įrodymais pagrįstas ir teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovas neįvykdė pareigos laiku sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką.
12. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnis riboja galimybę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju, ieškovė neįrodinėja nei vienos iš šių sąlygų, be to, pati pabrėžia, jog naujas įrodymas tik papildomai pagrindžia ieškovės nurodytas aplinkybes. Taigi, nenustačius priežasčių, dėl kurių ieškovė negalėjo minėtos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos gauti bei pateikti teismui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t.y. kad tokio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės su atsiliepimu pateiktą dokumentą ir jo nevertina.
Dėl apeliacinio skundo esmės
13. Byloje nustatyta, kad atsakovui 2016 m. lapkričio 9 d. buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos už 85,88 Eur sumą, kurios apmokėtos PSDF biudžeto lėšomis. Iš draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenų matyti, kad privalomuoju sveikatos draudimu atsakovas buvo draustas iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 14 d. 2018 m. gegužės 3 d. ieškovė išsiuntė pranešimą atsakovui, kuriame pasiūlė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad paslaugų gavimo metu jis buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, o kitu atveju – atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą už neteisėtai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. pervesti ieškovei 85,88 Eur. Atsakovui neįvykdžius minėtų reikalavimų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl 85,88 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad: 1) byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai; pasak apelianto, byloje nėra įrodymų, jog atsakovas nebuvo sumokėjęs atitinkamo dydžio įmokos į PSDF biudžetą už 2016 m. lapkričio mėnesį; 2) nenustatyta žala - PSDF fondas iš atsakovo gavo visas įmokas, kurias pagal įstatymą turėjo gauti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.
14. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (red., galiojusi ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu (toliau – apdraustieji) laikomi <...> ir asmenys, kurie šio Įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nustatytas šio Įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5, 7, 8 ir 9 dalyse. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punktą, 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, moka fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla. SDĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenų, nurodytų šio Įstatymo 17 straipsnio 4–7 ir 9 dalyse, privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti arba jie patys pradėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, ir galioja iki mėnesio, buvusio prieš tą mėnesį, kurį už juos privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebuvo sumokėtos (arba jie patys šių įmokų nesumokėjo), paskutinės dienos. Tais atvejais, kai už šio Įstatymo 17 straipsnio 4–7 ir 9 dalyse nurodytus asmenis privalomojo sveikatos draudimo įmokos nesumokamos, jų privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią jie ar jų draudėjai sumokėjo visas nesumokėtas šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, bet ne daugiau kaip už 5 metus (SDĮ 8 straipsnio 2 dalis). SDĮ 8 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad asmenys, nurodyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje ir 17 straipsnio 1–7 ir 9 dalyse, šio Įstatymo 9-12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, gauna dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Ši garantija neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas. Už asmeniui, nelaikomam apdraustuoju, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas), kurių išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, šio Įstatymo 17 straipsnio 1–9 dalyse nustatytų įmokų mokėtojai moka Valstybinei ligonių kasai (SDĮ 8 straipsnio 5 dalis).
15. Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
16. Nagrinėjamu atveju, iš Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro išrašo matyti, atsakovas privalomuoju sveikatos draudimu buvo draustas iki 2016 m. spalio 31 d., o vėliau nuo 2016 m. gruodžio 14 d., t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. atsakovas nebuvo draustas. Būtent šiuo įrodymu ieškovė rėmėsi ieškinyje teigdama, kad Sveikatos draudimo įmoka už atsakovą per 2016 m. lapkričio mėnesį nebuvo sumokėta. Siekdamas paneigti šį faktą, t. y. pagrįsdamas teiginį, kad atsakovas tinkamai vykdė įstatyme jam nustatytas pareigas, būtent atsakovas ir turėjo jį įrodyti. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad mokėjimas už lapkričio mėnesį į PSDF biudžetą buvo atliktas pavėluotai (nurašytas nuo sąskaitos ne ginčo tvarka). Taigi, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą bei atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (SDĮ nuostatas) pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tuo metu, kai jam buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nebuvo sumokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokos, t. y. nebuvo apdraustas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo sprendimo išvadai, kad atsakovo pateikta VSDFV pažyma dėl atsakovo skolų 2018 m. liepos 25 d. nebuvimo neįrodo privalomojo sveikatos draudimo įmokos sumokėjimo ginčo laikotarpiu. Teismo išreikalautoje VSDFV pažymoje duomenų apie įmokų mokėjimą/mokėjimo laiką nėra. Taigi, apeliaciniame skunde išvardinti įrodymai nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad sveikatos priežiūros paslaugos suteikimo metu atsakovas nebuvo sumokėjęs nustatyto dydžio įmokos į PSDF.
17. Pagal SDĮ 8 straipsnio 2 dalį įmokų skolos sumokėjimas yra pagrindas nuo tos dienos (t. y. ateityje) įsigalioti asmens privalomajam sveikatos draudimui. Įstatymas nenumato, kad sumokėjus (nurašius) įmoką, asmuo įgyja apdraustojo statusą už ankstesnį laikotarpį, ir kad išnyksta SDĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga sumokėti Valstybinei ligonių kasai už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos išieškojimas priverstine tvarka nėra tinkamas SDĮ numatytos pareigos mokėti sveikatos draudimo įmokas įvykdymas, todėl nesuteikia teisės į PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kadangi pareiga sumokėti suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas įtvirtinta įstatyme, nustatęs jame įtvirtintas sąlygas (atsakovas sveikatos priežiūros paslaugos suteikimo metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, o šių paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sumokėtų išlaidų priteisimo. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu žalos nustatymu, atmestini, kaip neįtakojantys teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
28. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.