Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-20 · Civilinė byla Nr. e2S-1116-640/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
e2S-1116-640/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11256-2019-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas
L. S., K. S., R. K.
Ieškovas
I. V., P. V.
Trečiasis asmuo
J. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1116-640/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11256-2019-6Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2.;3.3.2.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. S., K. S. ir R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų I. V. ir P. V. ieškinį atsakovams L. S., K. S., R. K. dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo J. M..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami solidariai iš atsakovų priteisti ieškovų naudai 13.821,37 Eur žalos atlyginimo, 1000 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, įpareigoti atsakovus pateikti visą su pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybą susijusią informaciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešajame registre apie atsakovams L. S. ir K. S. priklausančios 14736/24776 dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei atsakovei R. K. priklausančios 14717/24795 dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimą. Nurodė, kad prasidėjus teismo procesui ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali turtą perleisti tretiesiems asmenims, kas apsunkintų priimto sprendimo vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi prašymą tenkino –ieškovų I. V. ir P. V. reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešąjame registe apie atsakovams L. S. ir K. S. priklausančios 14736/24776 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei atsakovei R. K. priklausančios 14717/24795 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimą.

Šalies argumentai

3. Nustatė, kad ieškiniu prašoma iš atsakovų solidariai priteisti 13.821,37 Eur žalos atlyginimo, 1000 Eur nepagrįsto praturtėjimo. Ginčas kilęs iš santykių ir šalių įsipareigojimų pagal Jungtinės veiklos partnerystės sutartį ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovų prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė garantuos šalių interesų pusiausvyrą, kadangi užtikrins pakankamą skolininkų turtinę padėtį teismo sprendimo realiam įvykdymui, nevaržys atsakovų teisių, kadangi nebus apriboti atsakovų turtinės teisės, o tam tikri suvaržymai taikomi tik iš jungtinės veiklos sukurtam turtui.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir ekonomiškumo principu, reiškiančiu, kad turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų skolininkui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų sprendė, kad nagrinėjamu atveju tikslinga uždrausti perleisti nekilnojamąjį daiktą, t.y. atsakovams L. S. ir K. S. priklausančios 14736/24776 dalies butą, esančio (duomenys neskelbtini), bei atsakovei R. K. priklausančios 14717/24795 dalies butą, esančio (duomenys neskelbtini), padarant įrašą viešame registre.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5. Apeliantai L. S., K. S. ir R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones –įrašą nekilnojamojo turto registre.

6. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

6.1. Teismas praktiškai visiškai nenurodė kodėl taiko laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas tik, kad nagrinėjamu atveju, ieškovų prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė garantuos šalių interesų pusiausvyrą, nes užtikrins pakankamą skolininkų turtinę padėtį teismo sprendimo realiam įvykdymui, nevaržys atsakovų teisių, kadangi nebus apriboti atsakovų turtinės teisės, o tam tikri suvaržymai taikomi tik iš jungtinės veiklos sukurtam turtui.

Šalies argumentai

6.2. Nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra jokios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Atsakovė R. K. yra pateikus ieškinį dėl turto atsidalinimo nuo ieškovų, nes šiuo metu ieškovų ir atsakovų butas yra vienas, todėl neatsidalinus negalimas joks pardavimas. Atsakovė neketina parduoti buto, nes jame gyvena. Analogiškai ir kiti atsakovai neketina parduoti buto. Taigi, ieškovai visiškai nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

6.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų turtinės padėties. Atsakovai yra dirbantys, turintys pakankamai daug turto, neturintys kreditorių, todėl nepilni 15000 eurų trims atsakovams laikytina maža suma.

6.4. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ar preliminariai ieškinys yra pagrįstas. Iš pridėtos Jungtinės veiklos sutarties aiškiai matyti, kad ieškovai prašo pinigų už tai dėl ko nebuvo susitarta sutartyje. Taigi ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas.

Atsiliepimas

7. I. V. ir P. V. atsiliepime prašo priimti ir prijungti prie bylos naujai teikiamus rašytinius įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo po atskirojo skundo priėmimo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

8. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

8.1. Pirmos instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje, priešingai atskirojo skundo argumentams, aiškiai nurodė priežastis kodėl taiko laikinąsias apsaugos priemones (siekiant užtikrinti pakankamą skolininkų turtinę padėtį teismo sprendimo realiam įvykdymui), laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parinkimą išsamiai motyvavo, nutartį pagrindė teisės normomis ir faktine bylos medžiaga. Taigi, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, pagrindas jų taikymui byloje neabejotinai buvo.

8.2. Turto neatidalinus negalimas joks jo pardavimas ar apsunkinimas, todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, jog nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Atsiliepimas

8.3. Ruošiant atsiliepimą į atsakovų atskirąjį skundą, tapo žinoma, kad atsakovė R. K. buvo kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama leisti Kredito unijai „Taupa“ įkeisti jai priklausančią 14717/24795 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi imama paskola buto dalies pirkimui. Teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-51286-235/2017 leido R. K. sudaryti 14717/24795 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo Kredito unijai „Taupa“ sandorį. Be to ir atskirajame skunde pripažįstama, kad atsakovai ketina imti paskolą, vadinasi norėtų turtą įkeisti. Akivaizdu, kad turto įkeitimas tretiesiems asmenims iš esmės sumažintų ne hipotekinio kreditoriaus galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, tuo labiau, kad galimybės nukreipti išieškojimą į tokį turtą priklauso išimtinai nuo hipotekinio kreditoriaus valios, nes sutinkamai su CPK 747 straipsniu yra būtinas jo sutikimas nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Taigi, akivaizdu, kad atsakovų siekis įkeisti jiems priklausantį turtą gali pabloginti jų turtinę padėtį bei apsunkinti mūsų galimybes nukreipti galimą išieškojimą į šį turtą.

8.4. Nekilnojamojo turto pardavimo portale buvo patalpintas skelbimas apie atsakovams priklausančios turto dalies pardavimą. Iš to galima daryti išvadą, kad atsakovai, teikdami skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir siekdami panaikinti turtui taikytus apribojimus, būtent ir siekia šį turtą perleisti bei jį apsunkinti įkeitimu. Todėl nutarties priėmimo dienai ne tik egzistavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įstatyminiai bei teoriniai pagrindai, bet jų taikymas buvo būtinas, nes netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų turtinės padėties nepavyks išlaikyti tokios pačios, kokia ji buvo kreipimosi į teismą metu ir ji tikėtinai nebus pakankama galimai atsakovams nepalankaus sprendimo įvykdymui, kadangi atsakovai perleis ir įkeis jiems priklausantį turtą.

8.5. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių gerą jų finansinę padėtį. Vadinasi, teiginiai, kad jų finansinė padėtis yra gera deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pačiame atskirajame skunde yra nurodyta, kad atsakovai ketina imti paskolą galutiniam butų gerbūvio įrengimui. Vadinasi, priešingai atskirojo skundo teiginiams, patys atsakovai pripažįsta, kad jų turtinė padėtis nėra gera, nes jie net neturi lėšų jiems priklausančio turto remontui.

8.6. Ieškinio reikalavimai pagrįsti išsamiai aprašytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis, nurodyti teisiniai ieškinio pagrindai, prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai, kurie visiškai patvirtina teisinių santykių tarp šalių atsiradimo pagrindus, atsakovų įsipareigojimų apimtis, įnašų į jungtinę veiklą sumokėjimą, žalos dydį ir kt. Taigi, ieškinio turinys ir jame išdėstytas išsamus faktinių aplinkybių apibūdinimas bei teisinis vertinimas, prie ieškinio pridėti įrodymai, faktas, jog ieškinys buvo priimtas ir nebuvo nustatyti jokie jo trūkumai, leidžia teigti, jog ieškinys preliminariai yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl reikalavimų atlyginti žalą ir įpareigoti atlikti veiksmus patenkinimo, kurių užtikrinimui byloje pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės atsakovų atžvilgiu. Atsakovai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, todėl atskiruoju skundu prašo jį panaikinti. Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą nesutinka, jog yra pagrindas naikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašo prijungti prie bylos medžiagos naujus įrodymus.

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, taip pat ir tais atvejais, kai tai būtina siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo. Ieškovai nurodė, kad ruošiant atsiliepimą į atsakovų atskirąjį skundą, jiems tapo žinomos aplinkybės susijusios su atsakovės R. K. buto įkeitimu. Pažymėtina, kad ieškovai šiuo atveju neįrodė aplinkybės, jog tokių įrodymų/duomenų pateikimo būtinumas iškilo jau po skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitinkami veiksmai susiję su buto įkeitimu buvo atlikti dar 2017 m., todėl šios aplinkybės nelaikytinos byloje naujai paaiškėjusiomis ir atsisakytina jas prijunti prie bylos.

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

14. Išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Viena iš prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių yra įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.). Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmens teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.

15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017). Nagrinėjamu atveju sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nevertino ieškinio pagrįstumo. Kitą vertus, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo ieškovai I. V. ir P. V., jų ieškinys yra priimtas 2019 m. balandžio 16 d. teisėjos rezoliucija, teismas nenustatė procesinio dokumento trūkumų, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškinys gali būti laikomas preliminariai pagrįstu.

16. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovai nurodė, kad nagrinėjamu atveju preziumuojama grėsmė teismo sprendimo įvykimui, nes pareikto reikalavimo suma yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui, ar jų neatsiskaitymas su procesą inicijavusia ieškovu, savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl atsakovo nesąžiningumo ar su tokiu jų elgesiu susijusių priežasčių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018). Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Kitą vertus, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neargumentavo skundžiamos nutarties ir neanalizavo atsakovų turtinės padėties. Pirmosios instancijos teismas nevertino grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Nors byloje nėra pateiktų duomenų apie atsakovų finansinę padėti, tačiau iš viešų registrų duomenų matyti, kad atsakovams L. S. ir K. S. nuosavybės teise priklauso 319/1000 žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 28400 Eur, 14736/24776 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 157000 Eur, butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 82252 Eur. Atsakovei R. K. nuosavybės teise priklauso 315/1000 minėto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat, 14717/24796 buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir žėmės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4282 Eur. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, matyti, kad atsakovai turi nekilnojamo turto, kurio užtektų reikalavimų šioje byloje patenkinimui, todėl net nesant pateiktų duomenų apie atsakovų santaupas ar kitą turtą, sutiktina su apeliantų argumentu, kad ieškinio suma jiems negali būti laikytina didele, nes jų finansinė padėtis nėra bloga.

17. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju privalo vertinti įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su asmenų, kurių atžvilgiu norima taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesąžiningumu ir dėl šių aplinkybių pasisakyti.

18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje nevertino ir dėl jos nepasisakė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus bylos medžiagą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą, kuris keltų grėsmę galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

19. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu įvertinti ne tik galimą grėsmės galimai ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymui kilimą, bet ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atitikimą ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo, protingumo principams. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-464/2015). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Kiekvienu atveju, turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių bei teisėtų interesų apsaugos.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė garantuos šalių interesų pusiausvyrą, nes užtikrins pakankamą skolininkų turtinę padėtį teismo sprendimo realiam įvykdymui, nevaržys atsakovų teisių, nes nebus apribotos atsakovų turtinės teisės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, nes ieškovai neįrodė visų būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovams būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš atsakovus, o atsakovų teisės būtų suvaržomos labiau, nei to reikia konkrečioje situacijoje.

21. Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

22. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo nutartį, kuria taikė atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, neįvertinęs būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų (ieškinio pagrįstumo ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykimui), todėl priėmė nepagrįstą, neproporcingą ir neteisėtą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 2 p., teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė