Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovai, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmų, diskriminuojant jį tautiniu, religijos, lyties ir socialiniu pagrindais, nesupažindinant su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, atsakant į jo prašymą bei tyčia su pareiškėju bendraujant lietuvių kalba, kurios jis nemoka, neužtikrinant religinius įsitikinimus atitinkančio maitinimo bei kankinant badu.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 19).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnis). Taip pat pabrėžtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). Konstatavus, kad asmens situacija gali būti traktuojama kaip vieno iš galimų nediskriminavimo principo elementų pažeidimas, konstatuotinas atitinkamo viešojo administravimo subjekto (ar kito asmens) veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

Pareiškėjas tvirtina, kad yra Kirgizijos Respublikos pilietis, nemoka lietuvių kalbos. Atvykęs į Kybartų PN nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nuteistųjų teisėmis ir pareigomis jam suprantama kalba. Jo teises ir pareigas jam išaiškino kiti su juo kalėję nuteistieji. Rusų ir anglų kalba surašytos Kybartų pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės jam buvo įteiktos tik 2016 m. lapkričio mėn. Tvirtino, kad prašymus jo vardu rašydavo kiti nuteistieji, tik 2016 m. gruodžio mėnesį jam buvo sudarytos sąlygos mokytis lietuvių kalbos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 11 straipsnio l dalyje nustatyta, jog nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės), 4 punktą, nuteistasis rašytinę informaciją apie savo teises ir pareigas iš bausmės vykdymo institucijos administracijos turi teisę gauti lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba kita kalba, kurią nuteistasis supranta. Taisyklės turi būti naujai atvykusių į pataisos įstaigas nuteistųjų karantino patalpose, bibliotekoje ir kitose nuteistiesiems ir personalui prieinamose vietose (Taisyklių 5 punktas). Pagal Taisyklių 187 punktą, nuteistieji gali kreiptis asmeniniais klausimais į pataisos įstaigų vadovybę ir tarnybų vadovus bei Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento darbuotojus pagal savo kompetenciją. Taigi, minėtos teisės aktų nuostatos nuteistam asmeniui suteikia teises ir galimybes gauti rūpimą informaciją lietuvių arba nuteistojo gimtąja arba jam suprantama kalba.

Byloje esančiame Kybartų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo inspektoriaus R. J. 2017 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-583 (b. l. 66) nurodyta, kad 2016 m. kovo 17 d. pokalbio su naujai atvykusiu nuteistuoju U. A. (U. A.) metu minėtas nuteistasis nurodė, kad lietuvių kalba jam suprantama, pokalbis vyko lietuvių kalba, kurio metu supažindino pareiškėją su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir elgesio taisyklėmis. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad supranta lietuvių kalbą, pateikė jam patvirtintos formos susipažinimą lietuvių kalba, kurį perskaitęs, pareiškėjas pasirašė, pretenzijų dėl supažindinimo lietuvių kalba pareiškėjas nereiškė. Į bylą pateiktas pareiškėjo 2016 m. kovo 17 d. susipažinimas, kuriame jis patvirtino, jog su BVK, Pataisos įstaigos vidaus tvarka ir dienotvarkės reikalavimais yra supažindintas, apie apsaugos priemones, kurios gali kelti pavojų gyvybei ir sveikatai jam pranešta (b. l. 67).

Liudytoju byloje apklaustas Kybartų PN 4 būrio, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, viršininkas V. K. tvirtino, kad pareiškėjas jam sakė, jog supranta lietuviškai, su pareiškėju bendravo lietuviškai, pareiškėjas kalbėjo rusiškai, pareiškėjui ko nors nesupratus, buvo paaiškinama rusų kalba, pareiškėjas pretenzijų dėl tokio bendravimo nereiškė. Prašymus už jį lietuvių kalba rašydavo kiti nuteistieji, pats pareiškėjas prašymus rašydavo rusų kalba.

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad, atvykęs į Kybartų PN, pareiškėjas iš esmės suprato šnekamąją lietuvių kalbą, kilus neaiškumams, pareiškėjui jie buvo išaiškinami rusų kalba.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas žodžiu pokalbio su pareigūnu R. J. metu, nesant duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl supažindinimo su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba, nėra pagrindo šiuo aspektu pripažinti, kad, pareiškėjui nurodžius, jog jis supranta lietuvių kalbą, supažindindamas pareiškėją su vidaus tvarkos taisyklėmis, nustatytomis nuteistųjų teisėmis ir pareigomis lietuvių kalba atsakovės atstovas pažeidė BVK 11 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 4 punkto nuostatas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo jo supažindinimo su nuteistųjų teises ir pareigas reglamentuojančiais teisės aktais atmestinos kaip nepagrįstos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Kybartų pataisos namų direktoriui, prašydamas skirti jam maitinimą pagal halal tradiciją. Prašė atsakymą į prašymą pateikti raštu jo gimtąja kirgizų arba suprantama rusų kalba (b. l. 22).

Kybartų PN direktorius 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 7/1-489 į pareiškėjo prašymą atsakė lietuvių kalba, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsniu, reglamentuojančiu, kad administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba (b. l. 23).

Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. nustatyta, kad asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Viešojo administravimo įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba. Kai asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ar kiti suinteresuoti asmenys nemoka ar nesupranta lietuvių kalbos arba dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo negali suprantamai reikšti savo minčių, administracinėje procedūroje turi dalyvauti vertėjas (32 str. 2 d.). Vertėją pakviečia administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas arba asmuo, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, savo iniciatyva (32 str. 3 d.).

Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875.

Taisyklių 45 punkte numatyta, jog į asmenų prašymus atsakoma valstybine kalba ir tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti atsakymą kitu būdu. Prireikus į prašymą gali būti atsakoma ne valstybine kalba, kai vadovaudamasi tarptautinės teisės aktais prašymą pateikia užsienio valstybės institucija, kitas užsienio subjektas ar tarptautinė organizacija.

Pareiškėjas tvirtino, kad pareigūnai tyčia, norėdami, kad pareiškėjas jų nesuprastų, tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl pareigūnų kalbėjimo lietuvių kalba buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nenurodė konkrečių situacijų, jų datų, jose dalyvavusių pareigūnų duomenų, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pareigūnų elgesio tyčia bendraujant lietuvių kalba nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas teigė, kad jis Kybartų PN diskriminuojamas dėl religijos, kadangi jam neužtikrintas maitinimas pagal musulmonišką halal tradiciją.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. kreipėsi į Kybartų PN, prašydamas maitinti jį pagal halal tradiciją (b. l. 22). Kybartų PN 2016 m. balandžio 12 d. raštu Nr.7/1-489 nurodė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prašomo maitinimo nėra numatyta, todėl atsisakė skirti pareiškėjui maitinimą pagal halal tradiciją.

Europos Tarnybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 ,,D. E. kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamas asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo tvarką laisvės atėmimo įstaigose reglamentuoja keletas teisės aktų. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos suvartojamo maisto dienos energetinės vertės atskirų grupių asmenims, t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams asmenims, taip pat ligoniams, nėščioms moterims ir žindyvėms bei kūdikiams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatyti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai dirbantiems bei nedirbantiems vyrams, dirbančioms bei nedirbančioms moterims, nėščioms, krūtimi maitinančioms moterims, nepilnamečiams asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, taip pat asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo taisyklės), kuriose nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Maitinimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ buvo patvirtinti valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims, valgiaraštis nedirbančioms moterims, valgiaraštis nepilnamečiams, valgiaraštis nėščioms moterims, valgiaraštis krūtimi maitinančioms moterims, valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis dirbančioms moterims (vegetarėms), valgiaraštis nedirbančioms moterims (vegetarėms), dietinio maitinimo valgiaraštis.

Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Nurodytuose teisės aktuose įtvirtina, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus. Sutiktina, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tam tikra tikėjimo išraiška. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais.

Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skirsnyje yra nurodyta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka, pagal kurios 77 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nors pareiškėjas tvirtino, kad tokios galimybės neturėjo, nes jo artimieji negalėjo jo paremti finansiškai, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu į pareiškėjo sąskaitą buvo pervedamos piniginės lėšos, pareiškėjas apsipirkdavo Kybartų PN veikiančioje parduotuvėje (b. l. 73–76). Pareiškėjas teigė, kad į jo sąskaitą buvo pervedami kartu su juo kalėjusių nuteistųjų artimųjų pinigai, už kuriuos jis pirkdavo maisto produktus ir kitas būtinas prekes minėtiems nuteistiesiems, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, nenurodė konkrečių nuteistųjų, kuriems tariamai pirko prekes ir maisto produktus, todėl, nesant paneigtiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams apie pareiškėjui pervestas pinigines lėšas ir jo apsipirkimus Kybartų PN parduotuvėje, laikytina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas naudojosi BVK 92 straipsnyje įtvirtinta teise įsigydamas reikiamus maisto produktus.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.