Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. Š. administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d., būdamas įmonės UAB „I. G.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, t. y., kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl UAB „I. G.“ bankroto bylos iškėlimo, tokiu savo neteisėtu neveikimu pažeidė bendrovės kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (toliau – ir VMI) interesus, ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

A. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad įmonėje jis nebedirba nuo 2017 metų ir su ja nebeturi jokių interesų. Įmonės vadovu jis buvo laikinai, nes buvusi vadovė dėl sveikatos problemų paprašė jį padirbti vadovu. Informacija, kad jis nebėra įmonės vadovas yra užfiksuota SODROS duomenų bazėje. Su akcininku jis nepalaiko ryšių, todėl negali gauti dokumento, patvirtinančio jo atleidimą, originalo. UAB „I. G.“ vadovu jis buvo apie metus. Duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai teikė buhalterė, todėl jis nežino nieko apie duomenų teikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Jam atėjus dirbti įmonė turėjo skolų, tačiau jam atėjus dirbti, didelė dalis skolų buvo padengta. Jam vadovaujant taip pat buvo padenginėjamos skolos. Po jo darbo UAB „I. G.“ nebuvo paskirtas naujas vadovas. Kol dirbo įmonėje, jis domėjosi įmonės finansine padėtimi ir visi privalomi mokesčiai buvo mokami.

Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas N. Č. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškimą palaiko ir prašo A. Š. taikyti administracinę atsakomybę. Mokesčių deklaracijos buvo teikiamos tik vėliau ir tokiu būdu susidarė nepriemoka (vėliau buvo pateiktos trys deklaracijos). O tai, jog buvęs UAB „I. G.“ vadovas A. Š. pateikė SODRAI prašymą, kad jis minėtoje bendrovėje nedirba, parodo tik tai, kad darbo santykiai buvo nutrūkę, tačiau vadovas prieš trečiuosius asmenis atsako tol, kol jis yra registruotas kaip vadovas registrų centre. Bankroto procedūra UAB „I. G.“ yra neseniai prasidėjusi ir Valstybinė mokesčių inspekcija yra pareiškusi kreditorinius reikalavimus. A. Š. deklaravus mokesčius ir žinodamas, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tai A. Š. turėjo padaryti nuo tada, kai sužinojo apie mokestinės nepriemokos susidarymą. O šiuo atveju dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pati mokesčių inspekcija. Be to, įmonė teikė deklaracijas ir po 2017 m. gegužės mėnesio. Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo buvo kreiptasi į antstolį, tačiau antstolis nurodė, kad išieškojimas yra negalimas.

A. Š. kaltė taip pat buvo grindžiama: Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartimi (b. l. 5-8), VMI 2021 m. rugsėjo 9 d. pareiškimo Nr. RNA-32734 (be priedų) nuorašu (b. l. 9-12), Juridinių asmenų registro integruotais duomenimis (b. l. 15), mokesčių apskaitos informacinės sistemos (balanso) išrašu (b. l. 16-17), teismo pranešimo duomenimis (b. l. 14).

Administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.

ANK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Motyvuojamoji dalis

ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais). Šio administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai.

Nagrinėjamuoju atveju A. Š. administracinėn atsakomybėn traukiamas už tai, kad nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d., būdamas įmonės UAB „I. G.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, t. y., kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl UAB „I. G.“ bankroto bylos iškėlimo, tokiu savo neteisėtu neveikimu pažeidė bendrovės kreditoriaus VMI interesus.

Siekiant nustatyti, ar A. Š. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, iš esmės būtina nustatyti, ar jis, eidamas UAB „I. G.“ direktoriaus pareigas laikotarpyje nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d., privalėjo teikti pareiškimą dėl UAB „I. G.“ bankroto bylos iškėlimo ir tai, ar A. Š. analizuojamu laikotarpiu buvo įmonės vadovas.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokamo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Klausimas dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Pagal kasacinio teismo praktiką bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonomikos augimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018).

Teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, daro išvadą, kad UAB „I. G.“, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. turėjo finansinių sunkumų ir buvo nemoki. Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartyje nurodyta, kad UAB „I. G.“ mokestinė nepriemoka 2021 m. rugsėjo 7 d. buvo 8051,24 Eur, mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2017 m. birželio mėnesio pagal pateiktas deklaracijas. 2021 m. vasario 12 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08)-467-27254 išieškoti 8248,22 Eur mokestinę nepriemoką iš turto. Šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstolei, tačiau, 2021 m. kovo 4 d. antstolė grąžino vykdomąjį dokumentą kartu su išieškojimo negalimumo aktu. Valstybinės įmonės Registrų centro duomenimis įmonė neturi registruoto turto, taip pat nėra transporto priemonių. Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi įmonei UAB „I. G.“ buvo pradėta bankroto byla. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (balanso) išrašo duomenimis, įmonės UAB „I. G.“ mokestinė nepriemoka 2021 m. gruodžio 28 d. sudarė 8051,24 Eur.

Pažymėtina, kad pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punktą nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Tačiau bylos nagrinėjimo metu A. Š. pateikė UAB „I. G.“ vienintelio akcininko 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad vienintelis UAB „I. G.“ akcininkas V. L. nusprendė nuo 2017 m. gegužės 25 d. atleisti A. Š. iš direktoriaus pareigų ir įpareigojo įmonės buhalterę apie tai pranešti valstybės įmonei Registrų centrui (b. l. 32). Teismų informacinės sistemos LITEKO išrašo apie asmens darbovietę, gautame iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išraše nurodyta, kad A. Š. UAB „I. G.“ dirbo nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. (b. l. 36).

Nors Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išraše nurodyta, kad A. Š. UAB „I. G.“ direktoriumi buvo iki 2021 m. lapkričio 29 d., tačiau pažymėtina, kad šis išrašas atlieka tik išviešinamąją funkciją, tai teismo posėdžio metu nurodė ir institucijos atstovas, be to, A. Š. neturi pareigos po atleidimo domėtis, ar informacija apie jo atleidimą buvo perduota valstybinei įmonei Registrų centrui. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. įmonė turėjo finansinių sunkumų ir jos direktorius turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau analizuojamu laikotarpiu A. Š. nebuvo minėtos įmonės direktorius, kadangi jis buvo atleistas 2017 m. gegužės 25 d., todėl jis ne tik neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau neturėjo ir realių galimybių tai padaryti. Dėl šios priežasties A. Š. nelaikytinas tinkamu subjektu, kuris analizuojamos situacijos atveju galėtų atsakyti pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, darytina išvada, kad nors Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše ir nurodyta, kad A. Š. minėtu laikotarpiu buvo įmonės vadovu, tačiau kitose duomenų bazėse aiškiai nurodyta, kad A. Š. buvo atleistas ir analizuojamu laikotarpiu nebedirbo įmonėje UAB „I. G.“, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo subjektu negali būti A. Š., kadangi analizuojamu laikotarpiu jis neturėjo pareigos kreiptis dėl įmonės UAB „I. G.“ bankroto.

Įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, kad byloje esančių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad A. Š. veiksmuose yra jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl administracinio nusižengimo teisena A. Š. atžvilgiu nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 591 straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 646 straipsniu,

nutaria:

administracinio nusižengimo teiseną A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, jam nepadarius administracinio nusižengimo.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.