- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- I-1999-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00261-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 450 EUR neturtinei žalai už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017-08-30 iki 2017-09-18 atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–5) nurodė, kad yra nuteistas ir buvo laikomas Lukiškių TIK-K laikotarpiu nuo 2017-08-30 iki 2017-09-18. Teigia, kad buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 252 ir Nr. 258, taip pat karantino kamerose Nr. 112 ir Nr. 116. Pastarosiose esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, nebuvo galimybės užsirakinti tualete, todėl jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, nes buvo stebimas tiek kitų nuteistųjų, tiek prižiūrėtojų, be to nebuvo atskiros ventiliacijos. Karantino kameroje buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju, todėl trūko laisvo ploto. Ploto trūko ir kitose kamerose, nes didžiąją dalį kameros ploto užima baldai ir sanitarinis mazgas.
Nurodo, kad į Lukiškių TI-K atvyko du kartus, tačiau abiem atvejais jam nebuvo išduotos higienos priemonės bei nebuvo leista apsipirkti. Į jo prašymus išduoti muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų, dantų pastos administracija nesureagavo.
Pasivaikščiojimui gryname ore buvo leidžiama tik po 1,5 valandos per parą. Pareiškėjo teigimu, turėtų būti leidžiama ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Pasivaikščiojimų kiemeliai neatitiko higienos normų, nes nuolat purvini, netvarkomi, danga nelygi, po lietaus pilna balų arba vandens, be to itin maži (pvz., I korpuso kiemelio plotas tik 18 kv. m, o jame vienu metu būna nuo 2 iki 11 asmenų).
Tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų, buvo žiūrima tik kad užtektų visiems, o ne kad maistas būtų kokybiškas, todėl buvo skiedžiamas riebalais ar vandeniu. Vegetariško maisto valgyti iš viso neįmanoma. Be to, vaisiai apskritai nebuvo išduodami.
Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas, nes visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, todėl jam prireikus pareigūno arba būrio viršininko, tekdavo garsiai rėkti, kad jį išgirstų budintys pareigūnai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad pastoviai darė mankštą arba sportavo, tačiau Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu vandeniu kasdien, o tik ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Visose kamerose nakties metu buvo visada deganti šviesa, dėl kurios neišsimiegodavo, visada jautėsi pavargęs, pastovus buvimas šviesoje kenkia jo sveikatai.
Lukiškių TI-K neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, dėl ploto trūkumo jautė įtampą, trūko gryno oro ir buvo sudėtinga kameroje judėti.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 16–29) pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 11 d. įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą, o dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kaip kabinų, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose, jie įrengti prie kamerų, nes išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Paaiškino, kad higienos reikmenys išduodami tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, todėl nemokamas higienos reikmenų paketas jam nebuvo išduotas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi J. P. prašymų išduoti jam higienos priemonių.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Nuteistiesiems kasdien sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą. Pareiškėjo minima 8 valandų per dieną rekomendacija minima Europos Komiteto prie kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 47 punkte, taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas patiekiamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m iki 2017 m. rugsėjo, Lukiškių TI-K sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebūtų iškvietęs pareigūnų ir jam nebūtų suteikta pagalba, todėl mano, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2017-08-30 iki 2017-09-18 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. l. 6–7; 16–17; 30) nustatyta, kad pareiškėjas 2017-08-30 iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas kameroje Nr. 116, kurios plotas 7,49 kv. m (1 asmuo kameroje), 2017-08-31 perkeltas į kamerą Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m (9 asmenys, 2 dienas – 8 asmenys), ir joje laikytas iki 2017-09-04, kuomet išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Pastebėtina, kad pareiškėjui adresuotame atsakovo 2019-01-03 rašte (b. l. 6–7) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-09-02 iki 2017-09-03 buvo laikomas kameroje Nr. 258, tačiau teismas pažymi, kad tai neatitinka tikrovės, kadangi pagal byloje esančioje Suimtoje (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje ( b. l. 30) užfiksuotus įrašus, kamera Nr. 258 nenurodyta, yra tik kamera Nr. 252, todėl teismas tai laiko Lukiškių TI-K rašymo apsirikimu.
Dar kartą pareiškėjas į Lukiškių TI-K iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko 2017-09-14 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m (1 asmuo), 2017-09-15 perkeltas į kamerą Nr. 252 (11 asmenų) ir laikytas joje iki 2017-09-18, kuomet išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo atvykęs du kartus – laikotarpiu nuo 2017-08-30 iki 2017-09-04 ir laikotarpiu nuo 2017-09-14 iki 2017-09-18, iš viso 9 dienas, iš jų 7 dienas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 252 su dar 7-10 asmenų, o likusias 2 dienas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 116 ir Nr. 112 vienas. Taigi įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m, jam skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,85 kv. m iki 4,7 kv. m, o kamerose Nr. 112 ir Nr. 116 ir pareiškėjui, jį šiose kamerose laikant vieną, teko atitinkamai 7,28 kv. m ir 7,49 kv. m, t. y. visose minėtose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m, taigi nacionalinė teisės norma nebuvo pažeista.
Be to, kaip nurodyta atsakovės atstovo atsiliepime, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo taip pat nėra, atitinkamai nėra pagrindo atskirai vertinti sanitarinio mazgo ir baldais užimamo ploto.
Dėl privatumo užtikrinimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).
Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl J. P. skundo“ (b. l. 71–75) nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,7 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 p. nurodo, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.
Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidus ir nuo apžiūros langelių duryse.
Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Kaip minėta, pareiškėjas šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas viso 9 dienas, iš jų 7 dienas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 252 su dar 7-10 asmenų, o likusias 2 dienas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 116 ir Nr. 112 vienas. Į bylą pateiktos gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 82, 88–90, 92–93) ir minėtame tarnybiniame pranešime (b. l. 71–75) nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje tualetas dar 2013 metais įrengtas atskiroje kabinoje, o kamerose Nr. 112 ir Nr. 116 techninių galimybių įrengti tualeto patalpos kaip atskiros kabinos su durimis nėra, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kito kameroje esančio asmens, taip pat nuo prižiūrėtojų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kamerose Nr. 112 ir Nr. 116 buvo laikomas vienas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui, esant gyvenamosiose kamerose vienam (2 dienas), sanitarinio mazgo patalpai esant atskirtai 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, o likusias 7 dienas esant kameroje Nr. 252 su uždara sanitarinio mazgo kabina, buvo užtikrintas privatumas tiek nuo kameros viduje esančių kitų asmenų, tiek nuo prižiūrėtojų, galinčių žiūrėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą privatumo neužtikrinimo aspektu nėra pagrindo.
Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis
Skunde pareiškėjas teigia, kad į Lukiškių TI-K atvyko du kartus, tačiau abiem atvejais jam nebuvo išduotos higienos priemonės bei nebuvo leista apsipirkti. Į jo prašymus išduoti muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų, dantų pastos administracija nesureagavo.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau - Buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas), 4 ir 5 punktu, pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms – t. y. suimtajam ar nuteistajam esant nemokiam ir esant jo rašytiniam prašymui. Pagal šiuo aprašu nustatytas normas, suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams dantų pasta (75 ml) 2 mėnesiams, tualetinis popierius (3 ritinėliai), tualetinis muilas išduodamas 1 mėnesiui.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2017-08-30 į Lukiškių TI-K, t. y. į laisvės atėmimo vietą atvyko ne pirmą kartą, kadangi į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus (b. l. 6–7; 30–31). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis minėtomis Buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punkto normomis, pareiškėjas nebuvo laikomas naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusiu nuteistuoju, todėl jeigu nebeturėjo higienos priemonių ir buvo nemokus, turėjo teisę pateikti rašytinį prašymą Lukiškių TI-K. Remiantis į bylą pateiktu Lukiškių TI-K Veiklos organizavimo skyriaus 2019-02-01 tarnybiniu pranešimu „Apie J. P. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų“ (b. l. 77), pareiškėjas prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nepateikė, todėl pareiškėjo teiginys, kad administracija į jo prašymus išduoti higienos priemones nereagavo, atmestinas kaip nepagrįstas. Taigi konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl neaprūpinimo higienos priemonėmis aspektu pagrindo taip pat nėra.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimui gryname ore buvo leidžiama tik po 1,5 valandos per parą. Pareiškėjo teigimu, turėtų būti leidžiama ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliai neatitiko higienos normų, nes nuolat purvini, netvarkomi, danga nelygi, po lietaus pilna balų arba vandens, be to itin maži (pvz., I korpuso kiemelio plotas tik 18 kv. m, o jame vienu metu būna nuo 2 iki 11 asmenų).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priskirtas drausmės grupei ar pagal gydytojų išvadas būtų rekomenduota pasivaikščiojimui skirti 2 valandas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu priklausė paprastajai nuteistųjų grupei, atitinkamai jam turėjo būti suteikiama teisė į ne mažiau kaip 1,5 valandos pasivaikščioti lauke. Pastebėtina, kad ginčo, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kas dieną 1,5 valandos pabūti gryname ore, byloje nėra, tačiau pareiškėjo manymu, nuteistiesiems turėtų būti sudaromos sąlygos lauke praleisti ne mažiau kaip 8 valandas per dieną taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nes buvo purvini ir per maži.
Pastebėtina, kad pareiškėjo minimame Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [ CPT/ Inf (92)3] minimas 8 valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimui lauke, o būtent jų užimtumui kitomis veiklomis už kameros ribų. Pareiškėjas nesiskundžia sąlygų užsiimti kita Lukiškių TI-K leistina veikla nesudarymu. Be to, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis buvo išvedamas į lauką kiekvieną dieną 1,5 val. trukmės pasivaikščiojimui, tik patvirtina, kad jam tokia teisė buvo suteikiama ir nevaržoma, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių plotų teismas pažymi, kad nei Eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018-11-11), nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, taip pat nenustato ir pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II ir III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m; II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m; III korpuse – 5 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m (b. l. 71–75). Todėl pareiškėjui nepaneigus atsakovo pateiktų duomenų apie pasivaikščiojimo kiemų plotus bei apie kartu su pareiškėju kameroje buvusius asmenis, kurie visi vienu metu vedami pasivaikščioti, pripažįstama, kad pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018).
Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 5 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti tam skirtą vietą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2017-03-01 iki 2017-11-29) 233 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Vedami pasivaikščioti nuteistieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.
Nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkomi nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus ir paskirtų į valytojo pareigas (b. l. 75). Be to, remiantis prieš tai nurodytomis teisės normomis, pasivaikščiojimo kiemelių tvarkymas yra ir pačių suimtųjų ir nuteistųjų pareiga. Į bylą pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktuose (b. l. 47–70) nenustatyta higienos normų pažeidimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir neatitikimo higienos normoms atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl maitinimo ir pateikiamo maisto
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo netenkino Lukiškių TI-K tiekiamas maistas. Pareiškėjas nurodė, tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų, buvo žiūrima tik kad užtektų visiems, o ne kad maistas būtų kokybiškas, todėl buvo skiedžiamas riebalais ar vandeniu. Vegetariško maisto valgyti iš viso neįmanoma. Be to, vaisiai apskritai nebuvo išduodami.
Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, reikalavimus. Šių taisyklių 20 punkte nustatyta, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Pagal minėtų taisyklių 24 punktą, dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Atsakovo atstovas patvirtino, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Taip pat nepasitvirtino, kad pareiškėjas būtų dėl netinkamos maisto kokybės ir/ar kiekio kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jam būtų buvęs nustatytas specialus pagal gydytojų išvadas maitinimas ar, kad pareiškėjas būtų vegetaras. Skunde pateikiama niekuo nepagrįsta pareiškėjo nuomonė apie tinkamo maitinimo ginčo laikotarpiu neužtikrinimą, vaisių jam nepriskyrimą. Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K skiedžia maistą vandeniu ar riebalais nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Taigi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuo grindžia savo teiginius apie maisto skiedimą ir t.t. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas neveikė taip, kaip įpareigoja veikti teisės aktai.
Dėl signalizacijos mygtuko
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas, nes visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, todėl jam prireikus pareigūno arba būrio viršininko, tekdavo garsiai rėkti, kad jį išgirstų budintys pareigūnai.
PĮĮET 16.11 punkte nustatyta, kad kameroje įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad pradedant nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio, t. y. dar iki ginčo laikotarpio šioje byloje, visose kamerose buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad pareigūnų postai įrengti netoli kamerų, nuteistieji yra periodiškai stebimi ir tikrinami, todėl išsikviesti pareigūną (prižiūrėtoją) sunkumų nėra. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą. Be to, teismo vertinimu, net jeigu signalizacijos mygtukas nebūtų įrengtas ar neveikiantis, tokios faktinės aplinkybės konstatavimas savaime nesuponuotų pareiškėjo patirtos žalos. Šiuo atveju itin reikšminga tai, kad pareiškėjas nenurodė kokiu aspektu aliarminės signalizacijos neįrengimas jam sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių didesnių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Taip pat bylą nėra pateikta jokių pareiškėjo nusiskundimų susijusių su signalizacijos mygtuko įrengimu ar jo suremontavimu.
Dėl teisės nusiprausti
Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad sportavo, tačiau Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu vandeniu kasdien, o tik ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pažymėtina, kad to neneigė ir pareiškėjas, tačiau teigia, kad vieno karto per savaitę yra mažai.
Higienos normos nustato, kad į dušo patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo, o laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 18, 44 punktai). EŽTT situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta ne mažiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti visą kūną po šiltu vandeniu. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po apsilankymo sporto salėje ar ginčo laikotarpiu buvo atsiradusių aplinkybių, verčiančių neatidėliotinai pasinaudoti dušu. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė. Ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016-10-07 nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė (buvo trukdžių) nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę yra apgailestautina, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną.
Dėl higienos normų (ventiliacijos) ir naktinio apšvietimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, nes kamerose nėra ventiliacijos. Taip pat nurodė, kad visose kamerose nakties metu buvo visada deganti šviesa, dėl kurios neišsimiegodavo, visada jautėsi pavargęs, pastovus buvimas šviesoje kenkia jo sveikatai.
Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Pranešime „Dėl J. P. skundo“ (b. l. 72) nurodyta, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti, savižudybių prevencijai, asmenų saugumui užtikrinti, užtikrinti galimybę pareigūnams stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės ar savęs žalojimo atveju, t. y. poreikis naktinio apšvietimo būtinas kalinimo įstaigoje ir pateisinamas nurodytais tikslais. Dėl ventiliacijos nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą ventiliaciją, todėl kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų higienos normų laikymosi ar prašymais pašalinti higienos normų pažeidimus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad naktinis apšvietimas pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2019-01-31 surašyto medicininio pažymėjimo, parengto išnagrinėjus pareiškėjos asmens sveikatos istoriją ginčo laikotarpiu (b. l. 15), matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, tačiau būdamas kitoje laisvės atėmimo įstaigoje, 2017-09-07 kreipėsi į gydytoją. Pareiškėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), tačiau teismo vertinimu, tai niekaip nesusiję su naktinio apšvietimo buvimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl netinkamo apšvietimo atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 450 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Lukiškių TI-K, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.