- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-233-755/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00005-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Velseka“
- Atsakovas
- K. T., A. B., P. B.
- Trečiasis asmuo
- K. D.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - ir UAB) „Velseka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2096-1005/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Velseka“ ieškinį atsakovams K. T., A. B., P. B., trečiajam asmeniui K. D. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo bei K. T. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Velseka“ dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Velseka“ ieškiniu teismo prašė solidariai iš atsakovų priteisti 4 826,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad visi trys atsakovai aktyviais veiksmais prisidėjo prie kuro paėmimo iš ieškovės. Paaiškino, jog atsakovas A. B. skambino ieškovei iš K. D. telefono ir K. T. vardu užsakė žymėtą dyzelinį kurą. Tvirtino, kad kuras buvo nugabentas į vietą ir jį priėmė P. B., pasirašydamas ant kuro gavimo dokumentų bei sutarties. Teigė, jog kurą A. B. panaudojo K. T. laukams įdirbti.
3. Atsakovas K. T., nesutikdamas su ieškiniu, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė 2018 m. balandžio 24 d. sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio).
4. Tvirtino, kad jis 2018 m. balandžio 24 d. sutarties nesudarė ir pagal ją jokių naftos produktų negavo, o ant pačios sutarties esantis parašas ne jo, todėl ieškinys yra pareikštas akivaizdžiai piktnaudžiaujant teise. Paaiškino, jog, vos sužinojęs apie jam reiškiamas ieškovės pretenzijas, susisiekė su ja ir paprašė pateikti ginčijamų dokumentų originalus, tačiau iš ieškovės gavo tik kopijas ir paaiškinimą, kad dyzelinis kuras nurodant K. T. asmens duomenis buvo užsakytas K. D.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai 2019 m. spalio 31 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio – priteisė iš atsakovo A. B. 3 548,82 Eur skolą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 403,62 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Velseka“ naudai; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį patenkino visiškai ir 2018 m. balandžio 24 d. sutartį Nr. 04-07 pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio), priteisė iš UAB „Velseka“ K. T. 2 280 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas sprendė, jog slapčia įrašytas dviejų privačių asmenų pokalbis apie savo tarpusavio ūkinius (piniginius) reikalus nelaikytinas tokio laipsnio asmens privataus gyvenimo pažeidimu, kad negalėtų būti pripažįstamas leistina įrodinėjimo priemone, todėl A. B. pateiktą garso įrašą pripažino įrodymu.
7. Nustatė, kad A. B. ir K. T. vykdė bendrą žemės ūkio veiklą nebuvus rašytinių susitarimų dėl bendros tokios veiklos, dėl jos jie tarėsi žodžiu. Įvertinęs garso įraše užfiksuotą informaciją, liudytojų A. V., T. M. paaiškinimus, padarė išvadą, jog žymėto dyzelinio kuro paėmimas iš degalinės „Velseka“ vyko A. B. ir K. T. bendros žemės ūkio veiklos vykdymo laikotarpiu, tačiau šios aplinkybės nepakanka padaryti pagrįstai išvadai, jog iš UAB“ Velseka“ degalinės paimtas kuras galėjo būti panaudotas tik K. T. laukams įdirbti, kadangi A. B., būdamas ūkininku, galėjo iš ieškovės paimtą kurą panaudoti ir savo reikmėms.
8. Konstatavo, jog atsakovas K. T. 2018 m. balandžio 24 d. sutarties Nr. 04-07 su ieškovu nesudarė, jos nepatvirtino, todėl priešieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) patenkino, pažymėdamas, kad restitucija, 2018 m. balandžio 24 d. sutartį pripažinus niekine, netaikoma, kadangi sutarties šalys viena iš kitos nieko nėra gavusios.
9. Nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad atsakovams galėtų būti taikoma solidarioji atsakomybė. Sprendė, jog P. B. veikė išskirtinai brolio interesais ir jo prašymu, todėl šio atsakovo dalyvavimą delikte vertino, kaip pagalbą šeimos nariui, kuri negali užtraukti P. B. savarankiškos deliktinės atsakomybės, ir nelaikė ieškovei tiesiogiai žalą padariusiu asmeniu, kuris privalo atsakyti pagal deliktinės teisės normas.
10. Teismas nurodė, kad nėra įrodymų, jog K. T. A. B. būtų išdavęs įgaliojimą jo vardu įsigyti (užsakyti) žymėtą dyzelinį kurą, A. B. pripažino tokio įgaliojimo nebuvus išduotam, todėl sprendė, jog A. B., atlikęs šiuos veiksmus ir ieškovės atvežtą kurą priėmęs savo žinion, veikė savo rizika ir savo veiksmais padarė ieškovei žalą. Pažymėjo, jog neturi pagrindo manyti, kad A. B. savo veiksmais ieškovei tyčia siekė padaryti žalą, todėl A.B. elgesį vertino kaip neatsargumą.
Šalies argumentai
11. Ieškovės prašymą priteisti delspinigius atmetė, nes A. B. civilinė atsakomybė kilo iš delikto, be to, ieškovės taikoma žymėto dyzelinio kuro pardavimo ir išdavimo (pristatymo) tvarka turėjo akivaizdžių trūkumų. Ieškovės elgesį, išduodant 2018 m. balandžio 24 d. žymėtą dyzelinį kurą, teismas vertino kaip didelį neatsargumą, suteikiantį teisę teismui atmesti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Velseka“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas prieš K. T. ir priteista ne visa prašoma ieškinio suma iš A. B. bei patenkintas K. T. priešieškinis, panaikinti ir nurodytoje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovų K. T. ir A. B. solidariai 4 826,40 Eur bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Palikus sprendimą nepakeistą ir atmetus apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teisme paskirstytas bylinėjimosi išlaidas, priteisiant K. T. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš A. B.
13. Teigia, kad ginčo sandoris yra nuginčijamas, o K. T. reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais nereiškė. Tvirtina, jog teismui nenustačius absoliutaus sandorio negaliojimo pagrindo, priešieškinis turėjo būti atmestas.
14. Nesutinka su teismo išvada A. B. įdirbus būtent K. T. laukus ginčo sandoriu nupirktu dyzeliniu kuru ir teigia, kad byloje esantys įrodymai suteikia pagrindą priimti priešingą išvadą, jog A. B. ginčo sandoriu įsigytu dyzeliniu kuru įdirbo K. T. laukus – A. B., kaip ūkininkas, buvo išnaudojęs lengvatinį kurą savo laukams įdirbti, tiek abu atsakovai, tiek liudytojai patvirtino, kad A. B. įdirbo K. T. laukus. K.T. turėjo teisę įsigyti kurą lengvatinėmis sąlygomis ir patvirtino jo vardu apskaičius ginčo kurą, kaip nurašytą nuo jo kortelės 2018 m. laukams įdirbti, garso įrašu užfiksuoto pokalbio metu abu atsakovai nesutarė, kuris apmokės už kurą.
15. Teigia, kad abu atsakovai veikė bendrai, vienas iš jų sudarė kito vardu sandorį su ieškove, todėl abu yra solidariai atsakingi už sutarties įvykdymą – už nupirkto kuro apmokėjimą.
16. Nurodo, jog ginčo sandoris realus, nes ieškovė pardavė, o A. B. gavo kurą, kurį panaudojo K. T. laukams įdirbti, todėl mano, kad sudarytas apsimestinis sandoris, kurio šalimis yra ieškovė ir A. B. Teigia, kad iš A. B., kaip iš sandorio šalies, turi būti priteisti ir delspinigiai. Priduria, jog nė vienas iš atsakovų neginčijo kuro paėmimo fakto, sutartyje nurodytų delspinigių dydžio. Atkreipia dėmesį, jog A. B. kurą pirko veikdamas kito atsakovo interesais, turėdamas su juo žodinius sutartinius santykius dėl jungtinės veiklos.
17. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės K. T. naudai bylinėjimosi išlaidas, pripažinęs sutartį niekine ir negaliojančia, ir mano, jog šios išlaidos turėjo būti priteistos iš A.B., kuris suklastojo sutartį. Jei ginčo sutartis būtų pripažinta apsimestine ir taikytos tikrosios sandorio taikymo taisyklės, šalimi pripažinus A. B., iš jo bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos K. T. naudai.
Atsiliepimas
18. Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Nurodo, kad, nors ir neskundžia teismo sprendimo, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl iš ieškovės pirkto kuro panaudojimo. Paaiškina, jog liudytojų paaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad A. B. suteikė K. T. priklausančių žemės sklypų įdirbimo paslaugą, o K. T. įsipareigojo atsiskaityti ar užtikrinti šios paslaugos atlikimui „žalią kurą“, kuris ir buvo skirtas K. T. laukams įdirbti. Tvirtina, kad iš ieškovės gauti 5 377 litrai kuro buvo panaudoti tik K. T. sklypams įdirbti.
20. Teigia, jog teismas turėjo kvalifikuoti K. T. ir A. B. teisinius santykius kaip jungtinės veiklos santykius. Nurodo, kad A. B. jungtinės veiklos santykiuose dalyvavo savo darbu, atsakovas K. T. turėjo prisidėti piniginiu įnašu už kurą ar kuru, kuris ir buvo naudojamas jo žemės sklypams įdirbti. Pažymi, jog K. T. neteikė teismui „žalio kuro“ panaudojimo ataskaitų, nes jose turėjo atsispindėti kuro panaudojimo paaiškinimas.
21. Mano, kad nepripažinus jungtinės veiklos teisinių santykių, šalių veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip sutartis trečiojo asmens naudai. Paaiškina, jog su ieškove buvo sudaryta žodinė sutartis, kuri įvykdyta K. T. naudai, todėl šis atsakovas, o ne solidariai abu atsakovai turi atsakyti pagal ieškovės reikalavimą.
22. Atkreipia dėmesį, jog apeliantės pozicija yra dviprasmiška, tai konstatuoja, kad ginčo sandoris yra apsimestinis dėl sandorio subjekto, tai pritaria, jog sandoriu buvo siekiama jungtinės veiklos tikslų ir jis buvo įvykdytas K. T. naudai.
23. Teigia, kad, kaip ir sandorio suma, taip ir delspinigiai turi būti priteisti iš K. T., tačiau, sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, delspinigiai pagal sandorį negali būti skaičiuojami.
24. Pažymi, jog jis neklastojo sutarties, joje nėra jo parašo, sutartį ieškovė sudarė su P. B., kuris nėra ir negali būti atskaitingas pagal ją, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui A. B. dengti K. T. bylinėjimosi išlaidų patenkinus jo priešieškinį, nes abu atsakovai gynėsi nuo jiems pareikšto ieškinio reikalavimų.
Atsiliepimas
25. Atsakovas K. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
26. Tvirtina, kad jis iš ieškovės niekada neužsakė ir nepirko lengvatiniu akcizo tarifu apmokestinamo dyzelino, tarp jų nėra susiklostę jokie sutartiniai santykiai, todėl ieškovės pareikšti turtiniai reikalavimai jo atžvilgiu yra nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismas motyvuotai jų netenkino.
27. Nurodo, jog apeliantės interpretacijos dėl apsimestinio ginčo sandorio nutolusios nuo teisinio vertinimo, nes apsimestiniu sandoris gali būti vertinamas dėl šalių ydingumo, tačiau ne dėl pačių sandorio šalių.
28. Paaiškina, kad byloje iš esmės ginčo, jog 2018 m. balandžio 24 d. sutartis sudaryta ne atsakovo K. T. ir šis dokumentas savo esme yra niekinis, kadangi sudarytas asmens, neturinčio tam įgaliojimų, ir atsakovui negali kilti jokia sutartinė atsakomybė, nėra. Pabrėžia, jog ieškovė neturėjo teisės parduoti lengvatiniu akcizo tarifu apmokestinamo dyzelino neįgaliotam asmeniui, todėl neginčytina, kad ji pati pažeidė teisės aktų reikalavimus.
29. Sutinka su pirmosios instancijos teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis, nes priešieškinis buvo patenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
31. Nustatyta, kad UAB „Velseka“, remdamasi 2018 m. balandžio 24 d. Sutarties Nr. 04-07 (toliau – ir Sutartis) pagrindu, 2018 m. balandžio 24 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą KVE Nr. 0055168 K. T. 3 548,82 Eur sumai už 5 377 l dyzelino (1 t., b. l. 22, 24). Minėtą kurą priėmė P. B., pasirašęs sąskaitą faktūrą KVE Nr. 0055168 ir krovinio važtaraštį Nr. VVE 0058227 (1 t., b. l. 23). UAB „Velseka“ kurą pristatė į (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad A. B. užsakė iš UAB „Velseka“ dyzeliną K. T. vardu pastarojo laukams įdirbti.
32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą tarp UAB „Velseka“ ir atsakovų K. T. bei A. B., pripažino niekine ir negaliojančia 2018 m. balandžio 24 d. Sutartį nuo jos sudarymo momento, priteisė iš A. B. skolą už ieškovės parduotą dyzeliną.
33. Apeliantė UAB „Velseka“ nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atsakovo K. T. atžvilgiu buvo atmestas ieškinys bei patenkintas atsakovo priešieškinys, netenkintas reikalavimas priteisti delspinigius, neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė tvirtina, kad ginčo kuras buvo panaudotas K. T. laukams įdirbti, K. T. ir A. B. veikė jungtinės veiklos pagrindu, ginčo sandoris yra apsimestinis ir jo neįvykdymo pasekmės turi būti taikomos A. B., kaip sandorio šaliai.
34. Atsakovas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo nesutikimo su pirmosios instnacijos teismo sprendimo dalimi argumentus, tačiau nepareiškus savarankiško apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atsižvelgia į atsakovo A. B. atsiliepime nurodytus teiginius tiek, kiek jie susiję su apeliacinio skundo pagrįstumu.
35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus bei įvertinusi jų reikšmę ginčui, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą dėl žemiau išdėstytų priežasčių (CPK 185 straipsnis).
36. Atsakovas K. T. ginčijo Sutartį, kaip sudarytą su apeliante asmens, neturinčio įgaliojimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.133 straipsnio 6 dalies pagrindu, ir prašė Sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas K. T. priešieškinyje, prašydamas pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Sutartį, reikalavimą motyvavo tokio sandorio nuginčijamumu ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas priešieškinio pagrįstumą, padarė išvadą, jog ginčo sutarties su apeliante K. T. nesudarė bei jos nepatvirtino, t. y. teismas vertino Sutarties galiojimą per CK 1.79 straipsnio 1 dalies, 1.92 straipsnio, 2.133 straipsnio 6 dalies normas, kartu, neišeidamas iš ieškinio ribų.
37. Be to, apeliantė viso proceso metu neįrodinėjo, kad pagrįstai manė A. B. turėjus įgaliojimus K. T. vardu sudaryti ginčo Sutartį (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Byloje pateikti įrodymai bei pačios apeliantės teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai patvirtino, jog apeliantė pripažino suklydusi, sudariusi Sutartį ir perdavusi kurą K. T. neįgaliotam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sutartį negaliojančia pagal CK 1.92 straipsnio nuostatas.
38. Kadangi ginčo sandoris nėra niekinis ir pirmosios instancijos teismas sutartį vertino kaip nuginčijamą, konstatuojant tokio sandorio negaliojimą, kolegijos manymu, tikslinga iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies pašalinti teiginį apie Sutarties pripažinimą niekine, paliekant išvadą apie sandorio negaliojimą nuo jo sudarymo momento (ab initio).
39. Apeliantė UAB „Velseka“ teigia, kad abu atsakovai veikė jungtinės veiklos pagrindais ir ginčo sandoris yra apsimestinis.
40. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinis teismas, savo praktikoje aiškindamas jungtinės veiklos sutarties sampratą, yra nurodęs, jog jungtinės veiklos sutartį apibūdina kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas, įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti, bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Kasacinis teismas išskyrė jungtinės veiklos sutarties bruožą, leidžiantį ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019).
41. Byloje nustatyta, kad atsakovai K. T. ir A. B. vykdė bendrą žemės ūkio veiklą – K. T. nurodydavo žemės sklypus, kuriuos reikėdavo įdirbti, o A. B. savo turima žemės ūkio technika tai atlikdavo. Taip pat nustatyta, jog atsakovai nebuvo pasirašę sutarties dėl bendros veiklos ir visi susitarimai buvo žodiniai.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų K. T., A. B., liudytojų T. M., A. V. teiktus paaiškinimus, A. B. pateiktą garso įrašą bei atsižvelgusi į teismų praktikoje suformuotą jungtinės veiklos sutarties sampratą, sprendžia, jog atsakovai K. T. ir A. B. neįrodė veikę jungtinės veiklos pagrindu (CPK 185 straipsnis). Šią išvadą pagrindžia bendro tikslo nebuvimas, t. y. nors ir atsakovai veikė kartu, tačiau kiekvieno iš jų galutinis tikslas buvo skirtingas: K. T., naudodamasis A. B. teiktomis paslaugomis – laukų įdirbimu, siekė gauti dotacijas iš valstybės, A. B., įdirbdamas K. T. laukus, siekė gauti pelną iš K. T. laukuose užauginto derliaus( jo dalies). Konstatuotina, kad šioje byloje atsakovų K. T. ir A. B. tarpusavio santykiams taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo (CK 6.969 straispnio 1 dalis; CPK 12 straipsnis, 185 straipsnis).
43. Atsakovas A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, jog būtinus duomenis, reikalingus įsigyti lengvatiniu akcizo tarifu apmokestintą kurą, gavo iš T. M. Liudytojas T. M. teismo posėdyje šią aplinkybę patvirtino. Kolegija sprendžia, kad atsakovas A. B. neturėjo visų būtinų duomenų užsakyti ginčo dyzeliną, todėl negali būti pripažįnta, jog A. B. veikė K. T. vardu jungtinės veiklos pagrindais, ar sudarė sandorį trečiojo asmens naudai (CPK 185 straipsnis). Kolegija atkreipia dėmesį, kad A. B. iki ginčo atvejo nebuvo sudaręs jokių sutarčių K. T. vardu dėl lengvatiniu akcizo tarifu apmokestinto kuro įsigijimo, todėl vienetinis atvejis nepatvirtina nei jungtinės veiklos, nei Sutarties sudarymo K. T., kaip trečiojo asmens, naudai.
44. Lygiai taip pat, kolegija neturi pagrindo pripažinti sutartį apsimestiniu sandoriumi (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
45. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).
46. Nagrinėjamu atveju, apeliantė neįrodinėjo, kokį konkretų sandorį dengė ginčo Sutartis. Kolegija pabrėžia, jog sandorio šalies ydingumas, t. y., kai Sutartį sudarė neįgaliotas ją sudaryti asmuo, negali būti pagrindu Sutartį pripažinti apsimestine, nes byloje nepaneigta, kad Sutartimi buvo siekta įsigyti dyzelino ir būtent pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta (CPK 185 straipsnis).
47. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog A. B. iš apeliantės paimtą kurą galėjo panaudoti ir savo reikmėms, ir tvirtina, jog minėtas kuras buvo panaudotas būtent K. T. laukų įdirbimui. Kolegija atkreipia dėmesį, jog šios bylos esmė yra nustatyti, ar apeliantės reikalavimas priteisti solidariai skolą iš atsakovų yra pagrįstas, nustatyti, kas yra tikrasis lengvatiniu akcizo tarifu apmokestino kuro užsakovas. Kadangi pripažinus Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir neįrodžius K. T. atsakomybės dėl apeliantės reikalaujamos priteisti skolos, ginčo kuro panaudojimo aplinkybės, t. y., kieno laukams įdirbti kuras buvo panaudotas, gali būti svarbios tik atsakovų K. T. ir A. B. tarpusavio santykiuose, ir nagrinėjamame ginče reikšmės neturi (CPK 185 straipsnis).
48. Nutarties 37, 42, 46 punktuose nurodytos aplinkybės paneigia atsakovų solidarią atsakomybę, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. B. deliktinės atsakomybės konstatavimo. Pripažinus sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, iš A. B. negali būti reikalaujami sutartimi nustatyti delspinigiai, skirti sutarties įvykdymui užtikrinti, nes, kaip minėta, sutarties visos sąlygos negalioja ir negali būti taikomos.
49. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės reikalavimo priteisti iš A. B. delspinigius, motyvavo ir tuo, kad apeliantė, kaip kreditorė, veikė labai neatsargiai, pristačiusi lengvatiniu akcizo tarifu apmokestintą kurą asmeniui, neturinčiam teisės jį gauti. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas klausimą dėl žalos priteisimo iš A. B., pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir kreditorės (apeliantės) atsakomybę dėl žalos atsiradimo, turinčią įtakos žalos dydžiui, nes apeliantė pripažino pažeidusi tokio kuro pardavimo tvarką (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).
50. Apeliantė UAB „Velseka“ tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš jos K. T. patirtų bylinėjimosi išlaidų patenkinus priešieškinį ir teigia, jog šios išlaidos turi būti priteistos iš atsakovo A. B.
51. Civiliniame procese yra dvi bylos šalys: ieškovas ir atsakovas (CPK 41 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrą taisyklę, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju, apeliantė pareiškė ieškinį atsakovams K. T., A. B., P. B. ir atsakovas K. T., gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio, apeliantei - ieškovei pareiškė priešieškinį, kuris buvo patenkintas. Šiuo atveju kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti K. T. turėtų bylinėjimosi išlaidų iš A. B., nes šie abu asmenys turėjo tą patį procesinį statusą – atsakovo, ir įstatymas nenumato galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidas tarp to paties statuso bylos šalių.
52. Atsižvelgiant į nutarties 37, 42, 46, 48, 51 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo, tačiau pašalina iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl 2018 m. balandžio 24 d. Sutarties pripažinimo niekine (nutarties 38 punktas; CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. K. T. prašo priteisti 700 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teismo procese išlaidų , pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Teismas, spręsdamas dėl tokių išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Šiuo atveju patirtos išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių , paslaugos suteiktos , todėl pripažįstamos pagrįstomos. Kadangi apeliacinis skundas atmestas , iš apeliantės atsakovui priteistinos šio patirtos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, tačiau pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinių dalių teismo išvadą dėl 2018 m. balandžio 24 d. Sutarties Nr. 04-07 pripažinimo niekine.
Priteisti iš UAB “ Velseka“, kodas 164817539, K. T. naudai 700 ( septynis šimtus) Eur atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti