- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-23
- Bylos Nr.
- Iv-900-561/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01377-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- N. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. Ž. (V. Ž.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo (tretieji suinteresuotieji asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. P. su prašymu, kurį vėliau kelis kartus tikslino (toliau –prašymas), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas), 2912,14 Lt piniginę kompensaciją vietoj nuo 2001 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos.
Prašymo reikalavimą pagrindė paaiškindamas, kad nuo 2003-05-01 dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-29 nutarimu Nr. 304 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – Statutas) 17 straipsniu, tarnybinė uniforma paskutinį kartą jam buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį. Vidaus reikalų ministras 1999-12-22 įsakymo Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ 1 punktu pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiesiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-01-31 nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatytos vertės normos. Pagal Statuto 46 str. 1 dalį, pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.
N. P. reikalavo priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą, kurią, vadovaujantis minėtomis Statuto 46 straipsnio nuostatomis, Departamentas privalėjo išduoti. Pažymėjo, kad prašoma priteisti išmoka už tarnybinę uniformą kompensuotų išlaidas už nuosavų drabužių dėvėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma išmokėti piniginė kompensacija yra asmens patirtos žalos atlyginimas, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus.
Pareiškėjas N. P. atkreipė dėmesį, kad kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifika lemia greitą drabužių susidėvėjimą, t. y. jie greitai plyšta, nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą, todėl pareigūnai yra priversti dažnai keisti drabužius, kas neigiamai įtakoja jų materialinę padėtį. Nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėnesį kriminalinės policijos pareigūnams buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2242 Lt, kita dalis (už 220 Lt) dar nėra išduota.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo N. P. atstovas palaikė prašyme išdėstytus argumentus, pabrėždamas, kad Statuto 46 str. 1 dalis numato pareigūnų socialines garantijas, kurios negali būti keičiamos žemesnės galios teisės aktais. Pareiškėjas prašė kompensuoti žalą, kurią patyrė dėvėdamas savo asmeninius drabužius. Paaiškino, kad patikslintame skunde žalos dydis yra 1000 Lt padidėjęs, nes teikiant pirminį skundą nebuvo žinomos tikslios uniformų kainos ir koks skaičius jų priklauso. Prasidėjus teismams, N. P. gavo tikslią informaciją apie uniformų išdavimo tvarką ir jų kainą, todėl sumą patikslino. Pabrėžė, kad N. P. iš tikrųjų patyrė didesnę nei prašo atlyginti žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimuose į pareiškėjo N. P. prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 str. 2 dalyje, kuri nustato, jog iki bus priimti ir įsigalios įstatymų patvirtinti statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuojantys statutai, bet ne ilgiau kaip iki 2003-10-01, taikomi anksčiau priimti įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų statusą ir tarnybos ypatumus. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-01-31 nutarimas Nr. 62 ir Vidaus reikalų ministro 1999-12-22 įsakymas Nr. 690 nuo 2003-10-01 yra netekę galios ir negali būti taikomi, todėl ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-12-24 įsakymas Nr. V-606 nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir neįgavo savo norminio pobūdžio, todėl nepažeidžia pareiškėjo teisių, o tai reiškia, kad negali būti tenkinamas N. P. reikalavimas išmokėti kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Departamentas pabrėžė, kad patikslintame prašyme pareiškėjas pakeitė (padidino) prašomos priteisti kompensacijos sumą, bet reikalavimo tinkamai neapibrėžė, nenurodė ginčijamo laikotarpio, nepateikė jokių aplinkybių, kuriomis grindžia patikslinto reikalavimo dydį ir tai patvirtinančių įrodymų, t. y. N. P. neįgyvendino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje numatytų reikalavimų, kas pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo patikslintame prašyme pareikštą reikalavimą, yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu jis prašo priteisti būtent 2912,14 Lt pinigų sumą ir už kokį laikotarpį ši kompensacija paskaičiuota.
Departamento teigimu, siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog dėl uniformos neišdavimo jis yra patyręs žalą, nepateikė žalos dydį patvirtinančių dokumentų, t. y. neįrodė, kad jam neišdavus uniformos, jis patyrė turtinių nuostolių įsigydamas uniformą iš savo lėšų ar, kad už tam tikrą pinigų sumą nudėvėjo tam tikrą kiekį rūbų.
Departamento įsitikinimu, šiuo atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas, todėl, įvertinus tai, kad N. P. dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2007-10-08, jo reikalavimų pagrįstumas bei teisėtumas turi būti vertintinas atsižvelgus į ginčo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių nuo 2004-10-08.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Klaipėdos VPK) atsiliepime į pareiškėjo N. P. prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-12-24 įsakymu Nr. V-606 buvo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 3 punktą policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama piniginė kompensacija. Lietuvos policijos logistikos centras neaprūpino Klaipėdos VPK kriminalinės policijos pareigūnų naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie neturi teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.
Byloje ginčas kilęs dėl N. P. teisės į kompensaciją, kurią N. P. įvardija kaip žalą, kilusią iš neteisėtų Departamento veiksmų, pasireiškusių tarnybinės uniformos neišdavimu.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad N. P. tarnybą Klaipėdos VPK pradėjo 1997-07-21 (t. I, b. l. 149) ir nėra ginčo dėl fakto, kad nuo 2003-05-01 jis dirba Klaipėdos VPK 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriuje tyrėju. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad N. P. tarnybinė uniforma buvo išduota 2007 metais, t. y. po skundo teismui pateikimo (t. I, b. l. 129), o iki to laiko paskutinį kartą tarnybinė uniforma N. P. buvo išduota tik 2001 m. birželio mėnesį (t. I, b. l. 9, 10).
Statuto 46 str. 1 dalis nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006-07-19 įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006-11-01) inter alia nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 3 dalimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (2010-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011-03-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).
LVAT 2009-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009 yra išaiškinęs, kad Statuto 46 str. 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos.
Kaip matyti iš N. P. prašyme suformuluoto reikalavimo, jis prašo priteisti kompensaciją (žalą) už neišduotą tarnybinę uniformą. Žalos atsiradimą N. P. kildina iš to, kad atsakovui nevykdžius pareigos aprūpinti pareigūną tarnybine uniforma, jam reikėjo dėvėti paties įsigytus drabužius, kuriuos, dėl kriminalinės policijos pareigūno darbo specifikos, teko dažnai keisti, kas lėmė turėtus nemažus materialinius nuostolius. N. P. įsitikinimu, jis turėjo gauti tarnybinę uniformą, tačiau jos negavo, todėl prašo atlyginti atsiradusius nuostolius – materialinę žalą, ją įvardindamas kaip kompensaciją.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai ir atsakovo atsiliepimuose nurodyta informacija patvirtina, kad N. P. uniforma buvo aprūpintas tik 2001 m. birželio mėnesį, o vėliau tik 2007 metais. Tai rodo, kad Departamentas nevykdė Statuto 46 str. 1 dalyje nustatytos pareigos, kurią nuo 2003-05-01 besąlygiškai privalėjo vykdyti, todėl neteisėto neveikimo faktas yra nustatytas.
Civilinio kodekso 6.249 str. 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas.
Departamentas laikosi pozicijos, kad N. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, t. y. neįrodė žalos fakto, nepagrindė ir prašomos priteisti kompensacijos dydžio, nenurodė laikotarpio, kuriuo nurodo patyręs žalą.
Teismas, atsakydamas į šiuos Departamento argumentus, pažymi, kad N. P. pagrįstai nurodė, jog tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. LVAT 2011-09-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 konstatavo, kad faktas, jog pareiškėjas tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patiria nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, yra akivaizdus ir, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Pareiškėjo prašoma priteisti nuostolių rūšis yra jo turėtos tiesioginės išlaidos, kurias jis patyrė, įsigydamas savo drabužius dėvėti darbe (Civilinio kodekso 6.249 str. 1 dalis).
Sprendžiant dėl N. P. prašomo priteisti nuostolių dydžio, konstatuotina, kad N. P., negaudamas įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis nustatytas N. P. reikalavime, pagrįstame Departamento pateiktais dokumentais. Departamento pateikti dokumentai (t. II, b. l. 31-33) patvirtina, kad nuo 2003 m. iki 2007 m. N. P. nebuvo išduota jam priklausiusi tarnybinė uniforma, kurios kaina per šį laikotarpį būtų sudariusi 3779,78 Lt sumą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad N. P. prašomos priteisti kompensacijos dydis (2912,14 Lt) neviršija jam neišduotos tarnybinės uniformos vertės, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, N. P. reikalavimas turi būti tenkinamas pilnai, priteisiant iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Departamento, N. P. naudai 2912,14 Lt piniginę kompensaciją vietoj nuo 2001 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos.
Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2011-09-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylą, yra konstatavęs, jog nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu yra didelė tikimybė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos buvo ne mažesnės, negu tarnybinės uniformos vertė, taip pat, kad į bylą pateikti tikslius duomenis yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių – praėjo didelis laiko tarpas, dėl to gali būti neišlikę daiktų įsigijimą patvirtinantys įrodymai, be to, pareiškėjas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, galėjo tokių įrodymų ir apskritai nerinkti. Kita vertus, toks įrodinėjimas nepagrįstai užtęstų ir apsunkintų bylos procesą ir bet kokiu atveju pareiškėjui galėtų būti atlyginamos tik išlaidos, neviršijančios neišduotos tarnybinės uniformos vertės.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas atmeta kaip nepagrįstus Departamento argumentus, kad N. P. neįrodė žalos fakto, nes nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio drabužių pirkimą, jų valymą ar uniformos dalių pirkimą patvirtinančiais pirkimo kvitais. Taip pat atmestini ir Departamento argumentai, kad N. P. savo prašymuose nenurodo laikotarpio, už kurį prašo priteisti kompensaciją dėl neišduotos tarnybinės uniformos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirminiame 2007-10-08 teismui paduotame prašyme ir jį tikslinusiame 2008-02-22 prašyme N. P. prašė priteisti jam kompensaciją už laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotą tarnybinę uniformą, 2008-03-18 teismui paduotame prašyme prašo kompensacijos už laikotarpį nuo 2001 m. iki 2007 m., o paskutiniame 2011-07-11 teismui paduotame prašyme laikotarpio apskritai neįvardija ir tikslina tik prašomos priteisti kompensacijos sumą. Nepaisant to, kad patikslintuose prašymuose N. P. nurodė kitą laikotarpį, už kurį prašo priteisti kompensaciją, šiuo atveju svarbu ne nurodomas konkretus laiko tarpas metais, o laiko tarpas, kada N. P. turėjo būti, bet nebuvo išduota tarnybinė uniforma. Akivaizdu, kad anksčiau nei 2003-05-01, t. y. iki kol nebuvo įsigaliojęs Statutas, kompensacijos mokėjimas nebuvo imperatyvus, todėl tai, kad nuo 1998 m. ar nuo 2001 m. N. P. nurodo negavęs uniformas, nieko nekeičia, nes imperatyvi nuostata, įpareigojusi pareigūnui išduoti tarnybinę uniformą, įsigaliojo tik 2003-05-01, todėl ir laikotarpis, už kurį gali būti priteisiama kompensacija, pradedamas skaičiuoti nuo šios datos.
Dėl Departamento argumentų, kad šiuo atveju turi būti taikomas trijų metų ieškinio senaties terminas, teismas pažymi, kad N. P. žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 dalis). Tačiau, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną iš naujo (Civilinio kodekso 1.127 straipsnis). Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią N. P. kreipėsi į teismą, t. y. iki 2007-10-08. Laikytina, kad N. P. reikalavimai teisme yra pareikšti, nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 5 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendė:
pareiškėjo N. P. skundą patenkinti.
Priteisti N. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2912,14 Lt (du tūkstančius devynis šimtus dvylika litų 14 centų) piniginę kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.