- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-13
- Bylos Nr.
- A-520-2145-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01377-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- N. P.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl kompensacijos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. P. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu, kurį vėliau kelis kartus tikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas), 2912,14 Lt kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Statutas) 17 straipsniu, tarnybinė uniforma paskutinį kartą jam buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį. Vidaus reikalų ministras 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ 1 punktu pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiesiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ nustatytos vertės normos. Pagal Statuto 46 straipsnio 1 dalį, pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Pareiškėjas reikalavo priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą, kurią, vadovaujantis minėtomis Statuto 46 straipsnio nuostatomis, Departamentas privalėjo išduoti. Pažymėjo, kad prašoma priteisti išmoka už tarnybinę uniformą kompensuotų išlaidas už nuosavų drabužių dėvėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma išmokėti piniginė kompensacija yra asmens patirtos žalos atlyginimas, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifika lemia greitą drabužių susidėvėjimą, t. y. jie greitai plyšta, nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą, todėl pareigūnai yra priversti dažnai keisti drabužius, o tai daro neigiamą įtaką jų materialinei padėčiai. Nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėnesį kriminalinės policijos pareigūnams buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2242 Lt, kita dalis (už 220 Lt) dar nėra išduota.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, jog iki bus priimti ir įsigalios įstatymų patvirtinti statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuojantys statutai, bet ne ilgiau kaip iki 2003 m. spalio 1 d., taikomi anksčiau priimti įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys statutinių valstybės tarnautojų statusą ir tarnybos ypatumus. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 ir vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 nuo 2003 m. spalio 1 d. yra netekę galios ir negali būti taikomi, todėl ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V-606 nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir neįgavo savo norminio pobūdžio, todėl nepažeidžia pareiškėjo teisių, o tai reiškia, kad negali būti tenkinamas N. P. reikalavimas išmokėti kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos. Atsakovas pabrėžė, kad patikslintame prašyme pareiškėjas pakeitė (padidino) prašomos priteisti kompensacijos sumą, bet reikalavimo tinkamai neapibrėžė, nenurodė ginčijamo laikotarpio, nepateikė jokių aplinkybių, kuriomis grindžia patikslinto reikalavimo dydį ir tai patvirtinančių įrodymų, t. y. N. P. neįgyvendino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje numatytų reikalavimų, kas pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo patikslintame prašyme pareikštą reikalavimą, yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu jis prašo priteisti būtent 2912,14 Lt pinigų sumą ir už kokį laikotarpį ši kompensacija apskaičiuota.
Atsakovo teigimu, siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog dėl uniformos neišdavimo jis yra patyręs žalą, nepateikė žalos dydį patvirtinančių dokumentų, t. y. neįrodė, kad jam neišdavus uniformos, jis patyrė turtinių nuostolių įsigydamas uniformą iš savo lėšų ar, kad už tam tikrą pinigų sumą nudėvėjo tam tikrą kiekį rūbų. Šiuo atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas, todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2007 m. spalio 8 d., jo reikalavimų pagrįstumas bei teisėtumas turi būti vertintinas atsižvelgus į ginčo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių nuo 2004 m. spalio 8 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Klaipėdos VPK) atsiliepime į pareiškėjo prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 buvo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 3 punktą policijos įstaigų pareigūnams, turintiems tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą ir kuriems pagal uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar atskiras tarnybinės uniformos dalis, gali būti išmokama piniginė kompensacija. Lietuvos policijos logistikos centras neaprūpino Klaipėdos VPK kriminalinės policijos pareigūnų naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie neturi teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo N. P. skundą tenkino: priteisė N. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2912,14 Lt kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Teismas nustatė, kad N. P. tarnybą Klaipėdos VPK pradėjo 1997 m. liepos 21 d. ir nėra ginčo dėl fakto, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. jis dirba Klaipėdos VPK 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriuje tyrėju. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad N. P. tarnybinė uniforma buvo išduota 2007 metais, t. y. po skundo teismui pateikimo, o iki to laiko paskutinį kartą tarnybinė uniforma N. P. buvo išduota tik 2001 m. birželio mėnesį. Pažymėjo, kad Statuto 46 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris, vadovaudamasis ABTĮ 20 straipsnio 3 dalimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).
Teismas spręsdamas ginčą pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, kurioje teismas yra išaiškinęs, kad Statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nustatė, kad N. P. uniforma buvo aprūpintas tik 2001 m. birželio mėnesį, o vėliau tik 2007 metais. Teismo vertinimu, tai rodo, kad Departamentas nevykdė Statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, kurią nuo 2003 m. gegužės 1 d. besąlygiškai privalėjo vykdyti, todėl neteisėto neveikimo faktas yra nustatytas.
Nurodė, kad Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas. Teismas, atsakydamas į Departamento argumentus, kad N. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, t. y. neįrodė žalos fakto, nepagrindė ir prašomos priteisti kompensacijos dydžio, nenurodė laikotarpio, kuriuo nurodo patyręs žalą, pažymėjo, kad N. P. pagrįstai nurodė, jog tarnyboje nešiodamas savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 konstatavo, kad faktas, jog pareiškėjas tarnyboje nešiodamas savo drabužius patiria nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, yra akivaizdus ir, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašoma priteisti nuostolių rūšis yra jo turėtos tiesioginės išlaidos, kurias jis patyrė, įsigydamas savo drabužius dėvėti darbe (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Konstatavo, kad N. P., negaudamas įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis nustatytas N. P. reikalavime, pagrįstame Departamento pateiktais dokumentais. Iš Departamento pateiktų dokumentų nustatė, kad nuo 2003 metų iki 2007 metų N. P. nebuvo išduota jam priklausiusi tarnybinė uniforma, kurios kaina per šį laikotarpį būtų sudariusi 3779,78 Lt sumą. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad N. P. prašomos priteisti kompensacijos dydis (2912,14 Lt) neviršija jam neišduotos tarnybinės uniformos vertės, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, N. P. reikalavimą tenkino visiškai, priteisdamas iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Departamento, pareiškėjui 2912,14 Lt kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylą, yra konstatavęs, jog nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu yra didelė tikimybė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos buvo ne mažesnės, negu tarnybinės uniformos vertė, taip pat, kad į bylą pateikti tikslius duomenis yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių – praėjo didelis laiko tarpas, dėl to gali būti neišlikę daiktų įsigijimą patvirtinantys įrodymai, be to, pareiškėjas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, galėjo tokių įrodymų ir apskritai nerinkti. Kita vertus, toks įrodinėjimas nepagrįstai užtęstų ir apsunkintų bylos procesą ir bet kokiu atveju pareiškėjui galėtų būti atlyginamos tik išlaidos, neviršijančios neišduotos tarnybinės uniformos vertės. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas atmetė kaip nepagrįstus Departamento argumentus, kad N. P. neįrodė žalos fakto, nes nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio drabužių pirkimą, jų valymą ar uniformos dalių pirkimą patvirtinančiais pirkimo kvitais.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad N. P. savo prašymuose nenurodė laikotarpio, už kurį prašo priteisti kompensaciją dėl neišduotos tarnybinės uniformos. Pažymėjo, kad pirminiame 2007 m. spalio 8 d. teismui paduotame prašyme ir jį tikslinusiame 2008 m. vasario 22 d. prašyme N. P. prašė priteisti jam kompensaciją už laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2007 metų neišduotą tarnybinę uniformą, 2008 m. kovo 18 d. teismui paduotame prašyme prašė kompensacijos už laikotarpį nuo 2001 metų iki 2007 metų, o 2011 m. liepos 11 d. teismui paduotame prašyme laikotarpio apskritai neįvardijo ir tikslino tik prašomos priteisti kompensacijos sumą. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad patikslintuose prašymuose N. P. nurodė kitą laikotarpį, už kurį prašo priteisti kompensaciją, šiuo atveju svarbu ne nurodomas konkretus laiko tarpas metais, o laiko tarpas, kada N. P. turėjo būti, bet nebuvo išduota tarnybinė uniforma. Akivaizdu, kad anksčiau nei 2003 m. gegužės 1d., t. y. iki kol nebuvo įsigaliojęs Statutas, kompensacijos mokėjimas nebuvo imperatyvus, todėl tai, kad nuo 1998 metų ar nuo 2001 metų N. P. nurodo negavęs uniformos, nieko nekeičia, nes imperatyvi nuostata, įpareigojusi pareigūnui išduoti tarnybinę uniformą, įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d., todėl ir laikotarpis, už kurį gali būti priteisiama kompensacija, pradedamas skaičiuoti nuo šios datos.
Dėl atsakovo argumentų, kad šiuo atveju turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, teismas pažymėjo, kad N. P. žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis). Tačiau, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną iš naujo (Civilinio kodekso 1.127 straipsnis). Taigi atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią N. P. kreipėsi į teismą, t. y. iki 2007 m. spalio 8 d. Laikytina, kad N. P. reikalavimai teisme yra pareikšti, nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.
III.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde nurodo:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (žr., pvz., 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011) patenkino pareiškėjų skundus ir priteisė jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, patirtos žalos atlyginimą. Nors teismas savo sprendime vadovavosi motyvais ir argumentais, išdėstytais minėtuose procesiniuose dokumentuose, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad tenkina skundą ir priteisia N. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 2912,14 Lt kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009 yra išaiškinęs, kad Statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi argumentais ir motyvais, susijusiais su žalos atlyginimu, bet rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti piniginę kompensaciją, nors tai yra du skirtingi būdai įgyvendinti minėtą pareigūnų teisę. Reikalavimai dėl kompensacijos ir dėl žalos atlyginimo yra visiškai skirtingi tiek pagrindu, tiek dalyku, tiek turinčiais į juos atsakyti asmenimis, tiek įrodinėtinomis aplinkybėmis. Pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 ir į policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. V-606, reikalavimas dėl kompensacijos vietoj neišduotos tarnybinės uniformos, skirtingai nei reikalavimas dėl žalos atlyginimo, turi būti pareikštas darbdaviui. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė piniginę kompensaciją iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, o ne iš darbdavio.
Atsiliepimas
Pareiškėjas N. P. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendimas turi būti panaikintas, jeigu teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas arba pažeidė procesinės teisės normas, kurios sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagristą sprendimą. Jeigu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, ištyręs visas bylos aplinkybes, įvertinęs surinktus įrodymus bei padaręs teisingas išvadas, tačiau padarė neesminį procesinės teisės normų pažeidimą, tai nėra pagrindas panaikinti sprendimą. Pastebi, jog pats apeliantas pripažįsta, kad teismas tinkamai, nenukrypdamas nuo teismų praktikos pritaikė materialinės teisės normas. Apeliantas nenurodė absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nedaro įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, kurio esmė yra susijusi su tuo, ar pareiškėjui N. P. atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turi sumokėti 2912,14 Lt už tai, kad pareiškėjui nebuvo išduota tarnybinė uniforma.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas N. P. tarnybą Klaipėdos VPK pradėjo 1997 m. liepos 21 d., nuo 2003 m. gegužės 1 d. jis dirba Klaipėdos VPK 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriuje tyrėju. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui tarnybinė uniforma buvo išduota 2007 metais, t. y. po skundo teismui pateikimo, o iki to laiko paskutinį kartą tarnybinė uniforma pareiškėjui buvo išduota tik 2001 m. birželio mėnesį (t. I, b. l. 9, 10). ). Pagal bylos duomenis pareiškėjui nebuvo mokamos kompensacijos už tai, kad jam nebuvo išduodama tarnybinė uniforma.
Statuto 46 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009 yra išaiškinta, kad Statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Statuto 46 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamoje byloje nustatė, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turi atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą dėl to, jog laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 metų nebuvo išduota tarnybinė uniforma. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad iš atsakovo pareiškėjui priteisia piniginę kompensaciją (2912,14 Lt), o ne žalos atlyginimą, apie kurį nurodoma sprendimo motyvuojamoje dalyje. Pirmosios instancijos teismas kompensacijos dydį nustatė, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, kuri reglamentuoja žalos dydžio nustatymą.
Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjui buvo priteista piniginė kompensacija, o reikalavimai dėl kompensacijos ir dėl žalos atlyginimo yra visiškai skirtingi tiek pagrindu, tiek dalyku, tiek turinčiais į juos atsakyti asmenimis, tiek įrodinėtomis aplinkybėmis. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti pareikštas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kuriomis grindžiamas sprendimas, buvo priteistas žalos atlyginimas. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais ir jų pagrindu netenkintini apeliacinio skundo reikalavimai – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjo N. P. skundas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje vartojo žodį „kompensacija”, sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir dėl to panaikintas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai ir detaliai nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu nustatyta, kad dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, nevykdant Statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, kurią jis besąlygiškai nuo 2003 m. gegužės 1 d. privalėjo vykdyti, pareiškėjas patyrė nuostolių. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad nuostoliai yra piniginė žalos išraiška. Minėtų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių atsakovas apeliaciniu skundu neginčija, todėl darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė kompensaciją, kuri mokama pareigūnams teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir kurią turi sumokėti darbdavys, bei konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas tada, kai pažeidžiamos procesinės teisės normos arba jos taikomos netinkamai ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. ABTĮ 143 straipsnis numato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė nei procesinės, nei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.