Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-118-354-2009

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2009-04-30
Bylos Nr.: 1A-118-354-2009
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Klavdija Kruminienė, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: K. J.
Kaltinamasis: I. Z.
Advokatai: Kristupas Ašmys

Kategorijos

1.1.8.13Kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę (BK 66 str.)

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-354/2009

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.13.,

1.2.20.5., 1.2.30.1., 2.4.6.3.1., 2.4.6.4.2.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 30 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Klavdijos Kruminienės, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Redai Jončienei,dalyvaujant prokurorui Ramūnui Dobrovolskiui,gynėjui advokatui Kristupui Ašmiui,nuteistajam K. J.,išteisintajai I. Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo K. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. K. J. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį toliau dirbti arba registruotis darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

I. Z. išteisinta kaip nepadariusi nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ( 2 epizodai).

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 307 str. 2 d. ir G. J., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad veikdamas su dviem nenustatytais asmenimis, padedant G. J., gabeno nukentėjusiąją L. G. šios sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, o būtent: 2005 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, padedant G. J., t. y. G. J. nurodžius merginą – L. G., galimai sutiksiančią vykti į užsienį dirbti prostitute ir ne mažiau kaip per du kartus G. J. pasiūlius L. G. dirbti prostitute, apibūdinus darbo prostitute pobūdį – teikti lytines paslaugas vyrams už pinigus kitoje valstybėje, po ko, 2005 m. rugsėjo 17 d., apie 15 val., Telšių r., (duomenys neskelbtini) G. J. supažindinus jį su L. G., jis pateikė L. G. darbo prostitute sąlygas – darbo vietą ir uždarbį, ir taip įkalbėjo L. G. vykti į Angliją dirbti prostitute, nurodė L. G. išvykimo dieną ir valandą bei 2005 m. rugsėjo 25 d. nuo 18 val. iki 20 val. automobiliu „VW Golf“, v. n. (duomenys neskelbtini), gabeno L. G. šios sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos nuo L. G. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), Šiauliuose iki prekybos centro (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kur L. G. tolimesniam gabenimui šios sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos perdavė dviem nenustatytiems bendrininkams.

I. Z. išteisinta dėl to, kad būdama liudytoja ir pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2006 m. sausio 23 d., nuo 17.00 val. iki 17.20 val., Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu Aušros al. 19, Šiauliuose, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-681-05 dėl prekybos žmonėmis, davė melagingus parodymus, nurodydama, kad jai priklausančio automobilio „VW GOLF“, v. n. (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais niekam nėra skolinusi, jokio vaikino vardu K. ji Šiauliuose nepažįsta, G. J. taip pat nepažįsta, bei šiems asmenims nėra skolinusi savo automobilio, nors iš byloje esančių dokumentų – 2005-10-26 L. G. apklausos protokolo, 2006-03-21 liudytojos A. P. apklausos protokolų matyti, kad automobiliu „VW GOLF“, v. n. (duomenys neskelbtini), 2005 metų rugsėjo, spalio mėnesiais naudojosi K. J.

Be to I. Z. išteisinta dėl to, kad būdama liudytoja ir pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2006 m. balandžio 10 d., nuo 9.00 val. iki 9.20 val., Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu Birželio 23-osios g. 10, Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-681-05 dėl prekybos žmonėmis, davė melagingus parodymus, nurodydama, kad jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir SIM kortelės su šiuo numeriu, 2005 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais niekam nėra skolinusi, niekas be jos šiuo numeriu nesinaudojo, jokio vaikino vardu K. ji Šiauliuose nepažįsta, nors iš byloje esančių dokumentų – 2005-10-26 liudytojos L.G. apklausos ir 2006-05-17 papildomos apklausos protokolų matyti, kad iš mobiliojo ryšio telefono, abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) jai skambino K. J.

Šalies argumentai

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendį, kuriuo I. Z. išteisinta dėl duotų melagingų parodymų ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. Z. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu ir nuteisti 45 MGL dydžio bauda. Be to, skundu prašoma K. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 307 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skunde nurodoma, kad apklausiant liudytoja I. Z. (t. 2, b. l. 32), byloje nebuvo asmenų, kuriems BPK numatyta tvarka būtų įteikti pranešimai apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nors buvo žinoma, kad galimai nusikalstamą veiką padarę asmenys yra G. J. ir asmuo, vardu K., ir I. Z. protokole pažymėjo, jog ,,nėra santykių“ su įtariamuoju. Be to skunde pažymima, kad I. Z. buvo apklausinėjama ne tik apie tai, kam ji buvo davusi naudotis automobiliu ,,VW Golf“, v. n. (duomenys neskelbtini), bet ir apie pažįstamą, vardu K., tačiau I. Z. nenurodė, kad ji kartu gyvena, veda bendrą ūkį su asmeniu, vardu K., ir tyčia davė melagingus parodymus, patvirtindama, jog jokie ryšiai su G. J. ir asmeniu, vardu K., jos nesieja. Skunde taip pat nurodoma, kad K. J., apklausiamas įtariamuoju 2006-05-11 (t. 2, b. l. 107) savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (liudytoja I. Z. nurodė kitą gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje), kad automobilis, kuriuo naudojosi, priklauso pažįstamai I., kuri žino jį pravarde (duomenys neskelbtini), kurios pavardės nežino ir taip pat nežino, kur tiksliai Šiauliuose ji gyvena, o I. Z., apklausta 2006-07-17 ir 2007-02-22 (t. 2, b. l. 48) kaip įtariamoji, taip pat paaiškino, kad savo automobilį asmeniui pravarde (duomenys neskelbtini), kad apklausiama 2006-01-23 liudytoja asmens vardu K. dar nepažinojo, kas patvirtina, jog K. J. ir I. Z. buvo tik pažįstami.

Šalies argumentai

Be to, skunde prokurorė nurodo, kad 2007-02-21 įtariamiesiems K. J. ir I. Z. paskyrus kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti iš savo gyvenamųjų vietų ir nebendrauti bei nepalaikyti ryšių tarpusavyje, pastarieji nenurodė jokių motyvuotų prašymų dėl kardomųjų priemonių skyrimo, nepaaiškino, kad yra sugyventiniai, gyvena kaip vyras ir žmona, veda bendrą ūkį, kas patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu I. Z. ir K. J. nebuvo sugyventiniai.

Prokurorė taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, išteisindamas I. Z., neaptarė ir neanalizavo liudytojos J. P. 2006-07-19 ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 2, b. l. 14) ir kitų jau teisme duotų parodymų (t. 3, b. l. 45; 154), kuomet liudytoja paaiškino, jog I. Z. ir K. J. susipažino prieš 2 mėnesius iki I. Z. išvykstant į Vilnių (išvyko 2005 m. rugpjūčio mėn.). Iš ko, prokurorės nuomone, seka, kad jie galėjo būti pažįstami tik nuo 2005 metų vasaros, o be to minėta liudytoja nurodė, kad I. Z. ir K. J. bendravo per ją, jokių bendrų reikalų neturėjo, buvo tik pažįstami ir I. Z. galėjo nežinoti K. J. vardo, pažinodama jį tik pagal pravardę (duomenys neskelbtini), kas patvirtina, jog I. Z. ir K. J. kartu negyveno. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja J. P. apklausiama teisme (t. 3, b. l. 45; 154) nurodė, kad I. Z. su K. J. ikiteisminio tyrimo metu nedraugavo, kad I. Z. į Vilnių išsikėlė gyventi viena ir svečiuojantis pas ją, jokio gyvenančio vyro nematė.

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad I. Z. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota kaip vienas tęstinis nusikaltimas, nes jos tyčia buvo susiformavusi vienam tikslui.

Apeliantės nuomone, teismas, skirdamas K. J. bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis charakterizuojamas nepalankiai, nėra kritiškas savo padarytai veikai, kad jo aktyvus dalyvavimas (nukentėjusiosios įkalbinėjimas) buvo ir teisiškai, ir faktiškai reikšmingas darant nusikaltimą ir neteisingai nustatė, kad K. J. nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, nes K. J. buvo ne atleistas nuo likusios bausmės, o tik lygtinai paleistas iš įkalinimo vietos, todėl realiai bausmės atlikęs nebuvo ir teistumo išnykimo terminas pagal 2000-03-20 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį turėjo būti skaičiuojamas nuo realaus bausmės atlikimo – nuo 2002-11-25. Tuo pačiu apeliaciniame skunde teigiama, kad K. J. yra recidyvistas ir nustačius vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, – jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui (BK 61 str.).

Šalies argumentai

Nuteistasis K. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 307 str. 2 d. ir jį išteisinti.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog L. G. savo noru važiavo į Panevėžį, kur praleido naktį su jai pažįstamais vyrais ir turėjo lytinius santykius, už ką gavo 20 Lt, kad ji nenurodė, nei kur gyveno Panevėžyje, nei kaip atrodė tie vyrai, kas rodo, jog ji slepia svarbias aplinkybes ir nenurodo tiesos. Apeliantas pažymi, jog L. G. visiems liudijusiems asmenims nurodė skirtingas jos dingimo aplinkybes. Nuteistojo teigimu, pasak pačios L. G., pareiškimą ją privertė parašyti motina, kas rodo, jog išdėstytos aplinkybės apie tariamą jos gabenimą į užsienį prostitucijai yra priverstinai išgalvotos, todėl tokie L. G. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi.

Apeliantas savo skundu nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, jog jis yra kaltas dėl to, kad negalėjo paaiškinti, ką kalbėjo su G. J. ir L. G. prie jos namų automobilyje, nes neįmanoma prisiminti nereikšmingo pokalbio vykusio prieš 3 metus, kuomet jis G. J. prašymu tik nuvežė ją pas draugę L. G.

Taip pat apeliaciniame skunde K. J. nurodo, kad teismas iš esmės nepasisakė, kaip pasireiškė jo subjektyvinė pusė, konstatuodamas tik tai, kad veika atlikta tiesiogine tyčia. Dėl to apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal BK 307 str. baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai asmuo gabenamas į užsienį, turint tikslą iš to pasipelnyti, o byloje, nuteistojo teigimu, nėra jokių įrodymų, kad jis, vykdamas asmeniniu automobiliu į Vilnių, pakeliui pavežęs L. G. iki Panevėžio, siekė pelnytis ar pelnėsi.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad teismas nuosprendyje neatsakė į jo gynėjo baigiamosiose kalbose iškeltus neaiškumus, todėl nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

Šalies argumentai

Be to, skunde apeliantas nurodo, kad nusišalinus pirmajam teisėjui nuo jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, buvo paskirtas antras teisėjas, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių pastarasis bylos iki galo neišnagrinėjo ir toliau bylą nagrinėjo jau trečias teisėjas. Tuo, apelianto nuomone, buvo pažeistas teismo sudėties nekeičiamumo principas, nebuvo jam garantuota teisė į nešališką teismą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą, o nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis K. J. bei išteisintoji I. Z. bei jų gynėjas prašė patenkinti K. J. apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo K. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. J. kaltu ir nuteisė pagal BK 307 str. 2 d., tačiau, kolegijos nuomone, teismas neteisingai nusprendė išteisindamas I. Z. pagal BK 235 str. 1 d., nes byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių I. Z. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.

Dėl I. Z. veikos pagal BK 235 str. 1 d.

BK 235 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. Z. buvo įtariama (t. 2, b. l. 42) dėl to, kad 2006-01-23 ir 2006-04-10 apklausiama kaip liudytoja ir būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad I. Z., visgi, suvokdama, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Pati I. Z. teisiamojo posėdžio metu neneigė, jog apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu tikslingai davė melagingus parodymus, motyvuodama tuo, jog bijojo pakenkti K. J., su kuriuo nuo 2005-03-04 kartu gyveno kaip vyras ir žmona, o apie teisę atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį jai nebuvo išaiškinta (t. 4, b. l. 143-144). Iš tikrųjų BK 235 str. 4 d. numatyta, kad liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Iš liudytojo apklausos protokolų matyti, kad I. Z. nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš įtariamą ir kaltinamą savo šeimos narį ar artimą giminaitį, ar neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (t. 2, b. l. 32-33; 38). Pagal BPK 38 str. šeimos nariui yra prilyginamas ir asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravę santuokos. Taigi, jei būtų nustatyta, jog I. Z. ir nuteistasis K. J. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį tuomet, kai I. Z., nesupažindinta su savo teisėmis, davė melagingus parodymus – 2006-01-23 ir 2006-04-10, tokie pastarosios veiksmai, esant paminėtai situacijai, neužtrauktų jai baudžiamosios atsakomybės. Tačiau byloje surinkti įrodymai, kolegijos nuomone, neleidžia daryti tokios išvados.

Iš byloje surinktų įrodymų, tarp jų – 2006-01-23 ir 2006-04-10 I. Z. apklausos protokolų, matyti, kad minėtų apklausų metu ji, būdama įspėta pagal BK 235 str. 1 d. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja davė parodymus apie tai, kad nei savo automobilio ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nei savo mobilaus telefono su SIM kortele, kurio numeris (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugsėjo-spalio mėn. ar kitu laiku niekam neskolino ir jokio vaikino, vardu K., Šiauliuose nepažįsta. Visa tai patvirtino pati I. Z. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 51-52), teigdama, kad melavo, nenorėdama pakenkti sugyventiniui K. J., su kuriuo kartu gyveno Šiauliuose ir Vilniuje, o apie teisę atsisakyti duoti parodymus prieš jį nebuvo įspėta. Šias aplinkybes tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad 2006-01-23 ir 2006-04-10 apklausų metu apklausiama kaip liudytoja I. Z. davė melagingus parodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. Z. dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 str. 1 d. padarė nepagrįstą išvadą, kad apklausų metu (2006-01-23 ir 2006-04-10) I. Z. gyveno kartu su K. J., vedė bendrą ūkį, nors santuokos įregistravę nebuvo.

Pirmiausia pažymėtina, kad tuo metu, kada I. Z. buvo apklausiama liudytoja, byloje dar nebuvo nustatytas įtariamasis K. J., todėl visiškai suprantama ir aišku, kodėl nebuvo galima nustatyti I. Z. santykių su įtariamuoju. Viso tolimesnio ikiteisminio tyrimo metu, net pareiškus I. Z. 2006-07-17 įtarimą dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 str. 1 d. (t. 2, b. l. 42) ir apklausiant įtariamąja (t. 2, b. l. 46-47; 48-49), pastaroji nurodė, kad apklausiant ją liudytoja 2006-01-23 ir 2006-04-10, ji jokio K. iš Šiaulių nepažinojo ir tik vėliau išsiaiškino, kad asmens, kurį pažinojo pravarde (duomenys neskelbtini), kuriam yra skolinusi savo automobilį ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), davusi pasinaudoti savo mobiliuoju telefonu su SIM kortele, kurio numeris (duomenys neskelbtini), vardas yra K. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad I. Z. apklausiama įtariamąja, dalyvaujant gynėjui, nei karto neužsiminė, kad gyvena ar gyveno kartu su K. J., nenurodė pastarojo pavardės, tvirtino neprisimenanti, kiek laiko ir dėl ko bendravo su (duomenys neskelbtini), kreipdavosi į jį ,,tu“, nes jo vardo nežinojo.

Apie bendrą gyvenimą su I. Z. ikiteisminio tyrimo metu nieko nenurodė ir K. J., jau po to, kai I. Z. buvo pareikštas įtarimas dėl melagingų parodymų davimo (t. 2, b. l. 110-111; 113-114). Apklausiamas dėl jam pareikšto įtarimo K. J. parodė, kad automobilis ,,VW Golf“, kuriuo L. pavežė iki Panevėžio, yra jo pažįstamos, vardu I., apie kurią nieko konkretaus nežino – pavardės neatsimena, kur gyvena tiksliai nežino (teigė, kad galimai ji gyvena Ginkūnuose, nuosavame name), o ar naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), neprisimena (t. 2, b. l. 108). Kad I. Z. ir K. J. bendrai negyveno, patvirtina ir tai, kad pastarieji ikiteisminio tyrimo metu nurodė skirtingas savo gyvenamąsias vietas – I. Z. 2006-01-23, 2006-07-17 nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, deklaruotą gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Tuo tarpu K. J. ikiteisminio tyrimo metu – 2006-05-11, 2007-01-29, 2007-02-22 savo gyvenamąją ir deklaruotą gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu – 2007-02-22, skiriant I. Z. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant pastarąją nebendrauti, nepalaikyti ryšių su įtariamuoju K. J., ji pasižadėjo nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos, kurią nurodė (duomenys neskelbtini), Vilniuje, be prokuroro ar teismo leidimo, ir pasižadėjo laikytis nustatytų įpareigojimų (t. 2, b. l. 69-71). Kitaip tariant, I. Z. nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių negalėtų laikytis paskirtų įpareigojimų – tame tarpe, nebendrauti su asmeniu, su kuriuo, kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu, kartu gyveno, o K. J., dalyvaujant gynėjui, apklausiamas tą pačią dieną, kuomet I. Z. buvo paskirta minėta kardomoji priemonė, nurodė kitą savo gyvenamąją vietą ir vėlgi neužsiminė apie bendrą gyvenimą su I. Z., nepateikė prašymo, kad leistų bendrauti su jam artimu žmogumi, ir savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (t. 3, b. l. 50). Negalima nekreipti dėmesio ir į kitus prieštaringus, nelogiškus K. J. paaiškinimus. Tame pačiame teisiamajame posėdyje pastarasis teigė, jog paskyrus kardomąją priemonę, su I. Z. nebendravo, nors tuo pačiu teigė nežinojęs, jog su artimu žmogumi negalima bendrauti. Iš to seka, kad K. J., uždraudus jam bendrauti su I. Z., nebendravo su ja, nors, kaip teigia, subjektyviai suvokė, kad su sugyventine I. Z. jam bendrauti neuždrausta (t. 3, b. l. 50-51).

Nevienodi, nenuoseklūs I. Z. bei K. J. parodymai teisiamajame posėdyje taip pat nėra pagrindas daryti išvadą, kad 2006-01-23 – 2006-04-10 jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį neįregistravę santuokos. I. Z. 2007-08-07 teisiamajame posėdyje parodė, kad su K. susipažino 2005 m. pavasarį, maždaug prieš du mėnesius iki jai išsikraustant į Vilnių (t. 3, b. l. 148), o 2008-10-02 teisiamojo posėdžio metu I. Z. jau teigė, kad K. J. pažįsta nuo 2004 m. pabaigos, kad gyveno kartu su juo nuo 2005-03-04 (t. 4, b. l. 143), nors ankstesnės apklausos metu tvirtino, kad iki 2005 m. spalio-lapkričio mėn. K. gyveno ir dirbo Šiauliuose, kartais atvažiuodavo pas ją į svečius, į Vilnių (t. 3, b. l. 149). Nuteistasis K. J. taip pat parodė, kad su I. Z. kartu pradėjo gyventi nuo 2005 m. kovo mėn. (t. 4, b. l. 143), nors ankstesnės apklausos metu apylinkės teisme teigė, kad I. Z. yra jo sugyventinė nuo 2005 metų rudens (t. 3, b. l. 49), kad nuo 2005 m. rugsėjo mėn. I. Z. gyveno ir dirbo Vilniuje, o jis jai ieškojo darbą Šiauliuose (t. 3, b. l. 148) ir kad su I. Z. pradėjo gyventi nuo 2005 m. spalio mėn., kartu nuomavosi butą ir vedė bendrą ūkį.

Taigi, aptarti I. Z. ir K. J. parodymai visumoje nepatvirtina aplinkybės, kad jie gyveno kartu tuomet, kada I. Z. davė melagingus parodymus (2006-01-23 – 2006-04-10). Tuo labiau tokie jų parodymai dėl esminių aplinkybių nesutampa su kitų liudytojų parodymais ir kitais duomenimis, užfiksuotais procesiniuose dokumentuose.

I. Z. ir K. J. gyvenimo kartu 2006-01-23 – 2006-04-10 ir bendro ūkio vedimo fakto nepatvirtina liudytojų J. P. ir A. P. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį I. Z. atžvilgiu. A. P. 2008-12-15 teisiamajame posėdyje teigė, kad I. Z. yra K. J. draugė, kad nuo 2005 metų jie pradėjo kartu gyventi, tačiau nenurodė, kur pastarieji gyveno, tik teigdama, kad po to išsikraustė gyventi į Vilnių ir dabar gyvena kartu (t. 4, b. l. 171). Kolegijos nuomone tokie A. P. parodymai negali būti vertinami, kaip neginčijamai patvirtinantys faktą, jog 2006-01-23 – 2006-04-10, kuomet I. Z. davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, K. J. gyveno kartu su I. Z. ir vedė bendrą ūkį. Iš liudytojos A. P. parodymų turinio matyti, kad jie daugiau deklaratyvūs, bendriniai ir akcentuoti į dabartinę I. Z. ir K. J. bendravimo situaciją. Liudytoja A. P. nenurodė, kada I. Z. ir K. J. pradėjo draugauti, teigė, kad jie kartu išsikaustė gyventi į Vilnių, nors iš ankščiau aptartų K. J. ir I. Z. parodymų akivaizdu, kad abu jie nevienodai aiškino apie bendro gyvenimo aplinkybes Vilniuje. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad A. P. yra K. J. motina, todėl valingai ar ne, jos parodymai gali būti įtakoti subjektyvių aplinkybių.

Kaip buvo minėta, teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja J. P. taip pat nepatvirtino fakto, kad I. Z. ir K. J. 2006-01-23 – 2006-04-10 kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. J. P. 2007-04-06 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad I. Z. draugauja su K. J., tuo pačiu tvirtindama, jog ikiteisminio tyrimo metu pastarieji dar nedraugavo (t. 3, b. l. 45), vadinasi, gyventi kartu jie negalėjo, kaip teigė I. Z. ir K. J. bei liudytoja A. P. Be to, liudytoja J. P. 2007-08-07 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad į Vilnių I. Z. išsikėlė gyventi viena, kad yra buvusi pas pastarąją svečiuose Vilniuje, tačiau nematė, kad pas I. Z. namuose būtų buvę vyriškų rūbų ar daiktų (t. 3, b. l. 154). Kad jokie artimi santykiai I. Z. ir K. J. nesiejo, liudytoja J. P. tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu (2006-07-19), nurodydama, kad I. Z. su K. J. susipažino prieš 2 mėnesius iki išvykstant I. Z. į Vilnių, kad buvo tik pažįstami, artimai nebendravo ir bendrų reikalų neturėjo (t. 2, b. l. 14).

Taigi, išanalizuotų įrodymų visuma leidžia daryti, kolegijos nuomone, neabejotiną išvadą, kad 2006-01-23 ir 2006-04-10 I. Z. su nuteistuoju K. J. kartu negyveno, neįregistravę santuokos nevedė bendro ūkio. Todėl I. Z., kaip liudytoja, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, privalėjo duoti teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma apie reikšmės turinčias bylai išspręsti aplinkybes (BPK 83 str. 1 d.), nes tuo laiku K. J. nebuvo jos šeimos narys, artimas giminaitis ar tokiems asmenims prilyginamas asmuo (BPK 38 str.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad:

I. Z., būdama liudytoja ir pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2006 m. sausio 23 d., nuo 17.00 val. iki 17.20 val., Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu Aušros al. 19, Šiauliuose, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-681-05 dėl prekybos žmonėmis, davė melagingus parodymus, nurodydama, kad jai priklausančio automobilio „VW GOLF“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais niekam nėra skolinusi, vaikino vardu K. ji Šiauliuose nepažįsta, G. J. taip pat nepažįsta, bei šiems asmenims nėra skolinusi savo automobilio, nors tyrimo metu buvo nustatyta, kad automobiliu „VW GOLF“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2005 metų rugsėjo, spalio mėnesiais naudojosi K. J. Taip pat, būdama liudytoja ir pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2006 m. balandžio 10 d., nuo 9.00 val. iki 9.20 val., Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpose, adresu Birželio 23-osios g. 10, Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu toje pačioje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis, davė melagingus parodymus, nurodydama, kad jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir SIM kortelės su šiuo numeriu, 2005 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais niekam nėra skolinusi, niekas be jos šiuo numeriu nesinaudojo, jokio vaikino vardu K, Šiauliuose nepažįsta, nors bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), minėtu laikotarpiu naudojosi K. J.

Kolegija, atsižvelgusi į visetą išdėstytų aplinkybių, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. išteisinamasis nuosprendis turi būti naikinamas ir dėl anksčiau išdėstytos I. Z. veikos priimtas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis, pripažįstant I. Z. kalta pagal BK 235 str. 1 d. (BPK 329 str. 2 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. Z. buvo kaltinama padariusi dvi nusikalstamas veikas pagal BK 235 str. 1 d. (t. 2, b. l. 166). Konkrečiu atveju kolegija pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytai nuomonei, kad I. Z. nusikalstamas veikimas turi būti kvalifikuojamas kaip vienas tęstinis nusikaltimas pagal BK 235 str. 1 d., nes iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pastaroji melagingai liudijo toje pačioje baudžiamojoje byloje, kuomet buvo apklausiama liudytoja 2006-01-23, o po to 2006-04-10 papildomai apklausiama liudytoja iš esmės dėl tų pačių aplinkybių – dėl vaikino iš Šiaulių, vardu K., kuris 2005 metais rugsėjo-spalio mėnesiais naudojosi ar nesinaudojo jai priklausančiais daiktais – mobilaus ryšio telefonu su SIM kortele ir automobiliu. Nors laiko tarpas tarp dviejų I. Z. apklausų yra beveik trys mėnesiai, tačiau iš ankščiau išdėstytų aplinkybių aiškiai matyti, kad I. Z. nusikalstamą veikimą vienijo vieninga tyčia, nukreipta tam pačiam tikslui pasiekti – kad tiesos neatitinkanti informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir taip klaidinamos teisėsaugos institucijos, apsunkinamas bylos tyrimas ir nagrinėjimas.

Dėl K. J. apeliacinio skundo argumentų

BK 307 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką arba iš Lietuvos Respublikos. Nuteistasis K. J. ginčydamas savo kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde pateikė savitą nukentėjusiosios L. G. parodymų vertinimą. Dėl to kolegija pažymi, kad apeliantas buvo pripažintas kaltu remiantis ne vien nukentėjusiosios parodymais, kuriuos K. J. siūlo vertinti kaip nepatikimus, o ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma, tame tarpe liudytojų K. J., D. T., A. P., I. K. (K.), V. J., E. J. (T.), N. G., A. G., S. S., iš dalies ir pačių nuteistųjų K. J., G. J. parodymais, kita bylos medžiaga, kuri aiškiai atskleidė nukentėjusiosios verbavimą vykti dirbti prostitute į užsienį, perdavimo kitiems asmenims Panevėžyje aplinkybes, L. G. laisvo judėjimo ir bendravimo suvaržymą, kas atskleidžia K. J. nusikalstamo veikimo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, numatytus BK 307 str. 2 d. dispozicijoje.

Viso baudžiamojo proceso metu, kaip ir apeliaciniame skunde, K. J. neigė savo kaltę, teigdamas, kad su nukentėjusiąja bendravo tik todėl, kad pastaroji jam patiko, nieko nebuvo kalbėjęs su ja nei apie darbą, nei apie vykimą į užsienį, o į Panevėžį nuvežė paprašytas pačios L. G. (t. 2, b. l. 107-108; t. 3, b. l. 49-53; t. 4, b. l. 143). Kitaip tariant, apeliantas neneigia 2005 metų rugsėjo mėnesį bendravęs su nukentėjusiąja – susitikdavęs, skambindavęs, skolinęs pinigų, tačiau savaip aiškina bendravimo pobūdį, kuris iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai.

Nukentėjusioji L. G. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios visas esmines įvykio aplinkybes aiškino vienodai (t. 1, b. l 8-11; 18-19; 20-21; 62-63; t. 3, b. l. 52-55; 149-151; t. 4, b. l. 144-147). L. G. aiškiai parodė, kad vykti į Angliją dirbti prostitute jai pasiūlė nuteistoji G. J., tačiau nukentėjusioji ne iškart sutiko. Pasak L. G., G. J. žadėjo kartu važiuoti ir minėjo, jog į Angliją jas nemokamai nuveš ir suras darbą pažįstamas, patikimas vyras, su kuriuo bulviakasio metu susipažino ir pati nukentėjusioji, kuomet K. J. ir G. J. atvyko pas L. G. į kaimą. Atvykus G. J. pristatė K. J., kaip tą jos pažįstamą žmogų, kuris gali nuvežti jas į Angliją, tačiau apie tai, kad K. J. ir G. J. yra brolis ir sesuo, pastarieji neužsiminė. Nukentėjusioji parodė, kad tą kartą atvykęs K. J. įkalbinėjo ją važiuoti į Angliją, pasakojo apie darbo pobūdį ir gerą atlygį, minėjo, kad reikės dirbti bare ir teikti lytines paslaugas vyrams, dėl ko L. G. suprato, kad jai reikės verstis prostitucija. Po minėto pokalbio kaime L. G. ne sykį dar buvo susitikusi su K. J., susiskambindavo su juo, o pastarasis įkalbinėjo ją važiuoti dirbti į Angliją – siūlė išeiti iš darbo, sumokėti už mokslą, pakalbėti su nukentėjusiosios tėvais, kad šie ją išleistų į užsienį, paskolino 100 Lt nusipirkti batams. Pasak L. G., įkalbėta G. J. ir K. J. ji sutiko vykti į Angliją, ją žadėjo nuvežti K. J., tačiau pastarasis niekada tiksliai nesakė, kada nukentėjusiąją veš į užsienį. Nors paminėta aplinkybė sudaro nedidelę dalį visete taikytų priemonių, siekiant L. G. užverbuoti ir išgabenti į užsienį prostitucijai, tačiau iš to galima spręsti apie kai kuriuos K. J. nusikalstamo veikimo subjektyviosios pusės požymius. Iš L. G. parodymų matyti, kad apie išvažiavimą K. J. jai pranešė prieš dieną, nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiosios pageidavimą susitvarkyti reikalus darbe ir tuomet išvažiuoti. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, K. J., suvokė savo veikos neteisėtą pobūdį, akivaizdžiai siekė netikėtai pačiai L. G. išgabenti ją į užsienį prostitucijai, kad pastaroji apie vykimo aplinkybes žinotų kuo mažiau, negalėtų apie tai pranešti kitiems asmenims. Tokiu būdu K. J. pasiekė tikslą – L. G. nieko neįspėjusi ir niekam nepranešusi, papraščiausiai nenuėjo į darbą, nepasiėmė iš darbdavio net savo uždirbto atlyginimo ir savo daiktų iš darbo. Iš L. G. parodymų matyti, kad K. J., žadėjęs nugabenti į Angliją pats, nuvežė nukentėjusiąją į Panevėžį ir perdavė dviem nenustatytiems vyrams, sakydamas, kad į Angliją L. G. nuveš pastarieji. Nepažįstami asmenys, kuriems K. J. perdavė L. G., nuvežė ją į nenustatytą butą Panevėžyje, kur ją laikė užrakinę. Neatėjus L. G. į darbą, jos bendradarbiai, liudytojai K. J., D. T., V. J., A. P. mėgino susisiekti su nukentėjusiąja, kuri SMS žinute pranešė, kad išvyksta į užsienį ir į darbą negrįš. Tai L. G. liepė pranešti K. J. dar prieš įvažiuojant į Panevėžį. L. G. motinai, liudytojai A. G. pavyko susisiekti su L. G. ir pakalbėti su pastarąja telefonu. Tą kartą L. G. motinai pamelavo, kad yra Kaune pas draugą, nes bijojo pastarajai nurodyti tikrąsias įvykių aplinkybes. Iš L. G. parodymų matyti, kad du nenustatyti asmenys, kuriems ją perdavė K. J. Panevėžyje, žinojo, kad ji gabenama į užsienį prostitucijai, prašė parodyti, kaip ji teiks lytines paslaugas ir nukentėjusioji savo noru turėjo lytinių santykių su vienu iš jų. Be to, minimi asmenys intensyviai domėjosi, kas skambina ir rašo L. G. SMS žinutes, nurodydavo ką atsakyti, replikuodami žadėjo vis tiek nukentėjusiąją išvežti į užsienį lapkričio mėnesį. Tai patvirtino ir liudytoja D. T., kuri kalbėdama telefonu su nukentėjusiąja, kuomet ji buvo bute Panevėžyje, girdėjo pašalinį vyrišką balsą ir replikas (t. 3, b. l. 29). Po to, kai L. G. pranešė, jog bendradarbiai ir mama paskelbė jos paiešką, kad jos nepraleis pasienyje, nepažįstami vyrai išleido ją važiuoti į namus ir davė kelionei 20 Lt. Pasak nukentėjusiosios, K. J. buvo itin nepatenkintas, kad L. G. neišvyko į užsienį, reikalavo grąžinti skolą, buvo atvažiavęs pas L. G. į darbą, kur nukentėjusiai atiduoti skolą apeliantui padėjo D. T., paskolindama 100 Lt. L. G. ir buvusi pastarosios kaimynė liudytoja E. J. (T.) tvirtino, kad po to, kai nukentėjusioji grįžo į Šiaulius, nukentėjusiajai į jos mobilaus ryšio telefoną buvo skambinama iš įvairių nežinomų abonentų, L. G. ieškojo nepažįstami vyrai buvusioje jos gyvenamoje vietoje, teiravosi, kur pastaroji gyvena ir dirba, žadėjo ją susirasti - ,,...iš po žemių iškasti...“.

Nukentėjusiosios detaliai atpasakota įvykių raida, atkuriant įvykio aplinkybes ir individualizuojant kiekvieno iš bendrininkų, tame tarpe K. J., atliktus veiksmus nusikaltimo padaryme, nagrinėjamoje byloje turi reikšmingą vertinamąjį pobūdį. Abejoti L. G. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jos atpasakotą įvykių raidą nuo pirmo kontakto su K. J., kuomet pastarasis su G. J. buvo atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) kaimą pas nukentėjusiąją, patvirtina išsamūs liudytojų K. J. (t. 3, b. l. 30-31; 152), D. T. (t. 3, b. l. 29-30), A. P. (t. 3, b. l. 31), I. K. (K.) (t. 3, b. l. 30), V. J. (t. 3, b. l. 47-48), E. J. (T.) (t. 3, b. l. 32; 151-152; t. 4, b. l. 147-148), N. G. (t. 3, b. l. 28-29; 152-153; t. 4, b. l. 170), A. G. (t. 3, b. l. 27-28; 153; t. 4, b. l. 147) parodymai, telefoninių pokalbių išklotinių analizė (t. 1, b. l. 160-172), kt. byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

Apeliacinio skundo argumentai, kuriais remdamasis K. J. siūlo L. G. parodymus vertinti kaip nepatikimus, visiškai nepagrįsti. Iš tikrųjų, L. G. su pareiškimu į policiją kreipėsi savo motinos A. G. iniciatyva, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kaip apeliaciniame skunde nurodė K. J., kad nukentėjusioji buvo priversta parašyti pareiškimą (t. 1, b. l. 6). Iš liudytojais apklaustų L. G. brolio N. G. ir jos motinos A. G. parodymų yra aišku, kad po įvykio nukentėjusioji buvo pasimetusi ir sutrikusi. Pati L. G. nurodė, kad bijojo, nežinojo, ar kreiptis į policiją ar nesikreipti, todėl pareiškimą policijoje paskatino parašyti motina. Liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai S. S. (t. 4, b. l. 148) ir E. G. (t. 4, b. l. 18-19; 149) nurodė, kad tik pirmą kartą L. G. į policiją buvo atvykusi su motina, o kitus kartus atvykdavo viena ir davė parodymus. Kaip buvo minėta, keliskart apklausiama, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, L. G. davė iš esmės vienodus parodymus. Taigi, įvertinus nukentėjusiosios parodymus viso baudžiamojo proceso metu ir visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad A. G. ne savo noru davė parodymus ir dėl to jais abejoti.

Akivaizdu ir logiška, kad L. G. negalėjo nurodyti kai kurių įvykio detalių, nes į butą Panevėžyje ją nuvežė automobiliu, vakare, ji ten buvo pirmą ir vieną kartą, o asmenys, kuriems K. J. perdavė L. G., buvo ne jos, o apelianto pažįstami. Iš tikrųjų L. G. savo motinai ir bendradarbiams iš pradžių nenurodė tikrųjų savo neatvykimo į darbą, dingimo priežasčių, melavo apie darbą, kurį ketina dirbti užsienyje, tačiau dėl to nukentėjusioji davė logiškai pagrįstus paaiškinimus, nes nenorėjo, kad artimieji, bendradarbiai sužinotų, jog ji ketino išvykti į užsienį ir verstis prostitucija.

Aptartos ir apelianto kritikuojamos L. G. parodymų detalės nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip melagingus, nes teismas, priimdamas sprendimą dėl įrodymų, juos vertina ne atskirtai, bet bendrame byloje surinktų duomenų kontekste. Dėl ankščiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, nes jie kartu su kitais paminėtais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu apeliantą.

Nuteistojo apeliaciniame skunde reiškiama kritika, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie jo nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę. Tuo pačiu skunde teigiama, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 307 str. kyla tuomet, kada asmuo gabenamas į užsienį prostitucijai siekia pasipelnyti, o tokie duomenys byloje nenustatyti. Iš tiesų byloje nėra duomenų, kad K. J., gabendamas L. G. į užsienį prostitucijai, siekė pasipelnyti ar pelnėsi iš to. Tačiau K. J. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 str. 2 d. už gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos. BK 307 str. 2 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkui sąmoningai siekiant konkretaus tikslo – kad gabenamas asmuo užsiimtų prostitucija. Tokiu būdu privalomas BK 307 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – tikslas yra tai, kad gabenamas asmuo užsiimtų prostitucija, o tai, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų apie K. J. siekį pasipelnyti, nepaneigia jo kaltės padarius minėtą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad apie nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę atskleidžia ne tik tiesioginiai įrodymai, bet visuma objektyvių nusikaltimo aplinkybių. Nors, kaip buvo minėta, K. J. neigė savo kaltę, tačiau iš aptartų nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo elgesio turinio, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų viseto galima daryti neabejotiną išvadą, kad jis suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, norėjo taip elgtis ir siekė išgabenti L. G. iš Lietuvos Respublikos prostitucijai. Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad K. J. veikė tiesiogine tyčia.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji į Panevėžį važiavo savo noru, nes, kaip minėta, būtent už L. G. gabenimą šios sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos jis pripažintas kaltu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jo bylą nagrinėjo net trys teisėjai, ir taip, apelianto teigimu, nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą. Kolegija pažymi, kad klausimas dėl šios bylos nagrinėjime dalyvavusių teisėjų, teismo šališkumo buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi (t. 4, b. l. 100-102), K. J. prašymas bylą perduoti nagrinėti kitos apygardos apylinkės teismui nebuvo patenkintas. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis įsiteisėjusi, apie priimtą nutartį buvo informuotas ir K. J. (t. 4, b. l. 103), todėl nėra teisinio pagrindo svarstyti tuos pačius klausimus, dėl kurių priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dėl K. J. paskirtos bausmės ir teistumo

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę K. J., neatsižvelgė į tai, jog pastarasis charakterizuojamas neigiamai, kritiškai nevertino savo padarytos veikos, aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme, kas teisiškai ir faktiškai buvo reikšminga. Prokurorė nesutinka su K. J. paskirta laisvės atėmimo bausme, jos vykdymo atidėjimu, motyvuodama tuo, kad nuteistasis nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bendrininkų grupėje, t. y. esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, ir neišnykus teistumui pagal 2000 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. J. 2000 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 metų BK 18 str. 6 d. ir 234 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams be papildomų bausmių (t. 2, b. l. 125-126). Šiaulių apygardos teismo 2000 m. gegužės 31 d. nutartimi K. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams (t. 2, b. l. 122). Tokiu būdu pagal 1961 metų BK 58 str. 1 d. 4 p. teistumas K. J. būtų išnykęs praėjus 3 metams nuo tos dienos, kurią pastarasis būtų baigęs atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nuteistasis, vadovaujantis 1961 metų BK 54² str., 2002-08-07 buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikęs dalies jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės (t. 2, b. l. 122). Būtent į tai savo skundu apeliuoja prokurorė, nurodydama, kad K. J. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nebuvo atleistas nuo likusios bausmės, todėl teistumo išnykimo laikas turėjo būti skaičiuojamas nuo realaus bausmės atlikimo. Dėl to kolegija pažymi, kad 2000 metų BK 3 str. 1 d. numatyta, jog įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą arba kitokiu būdu palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį turi grįžtamąją galią, todėl sprendžiant klausimą dėl K. J. teistumo išnykimo terminų būtina taikyti tokius baudžiamuosius įstatymus, numatytus 1961 metų ar 2000 metų Baudžiamuosiuose kodeksuose, kurių normos reglamentuoja lengvesnę teisinę padėtį, kadangi nusikalstamą veiką, už kurią K. J. buvo nuteistas 2000 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, padarė dar neįsigaliojus 2000 metų Baudžiamajam kodeksui (toliau naujasis BK). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 1998 m. lapkričio 30 d. konsultacijoje aiškiai nurodyta, kad asmenų, lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietos pagal 1961 metų BK 54² str., teistumo išnykimo laikas skaičiuojamas nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų dienos. Tokiu būdu K. J. teistumo išnykimo terminas, vadovaujantis 1961 metų BK 58 str. 1 d. 4 p., jam turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada jis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-803/2001, 2K-528/2002, 2K-326/2008). Tai reiškia, kad K. J. teistumas pagal 2000 m. kovo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį išnyko 2005 m. rugpjūčio 7 d.

Taigi, kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. J. nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neteistas (išnykus teistumui), todėl negali būti laikomas recidyvistu, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokurorė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. J., atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, į nuteistojo kaltės formą ir laipsnį, ir taip pat jo asmenį charakterizuojančias, apibūdinančias aplinkybes, pagal kurias, kolegijos nuomone, negalima daryti vienareikšmio vertinimo, kad šios aplinkybės apibūdina nuteistąjį išskirtinai tik neigiamai ar teigiamai. Nepagrįstas prokurorės teiginys, kad teismas neatsižvelgė į paties K. J. požiūrį dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes teismas nenustatė nei vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir tuo labiau nekonstatavo, kad K. J. neigiamai vertintų savo poelgius, pergyventų dėl padaryto nusikaltimo, kadangi byloje nėra tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė, nenurodžiusi jokių naujų aplinkybių dėl K. J. padarytos nusikalstamos veikos, nesutikdama su K. J. paskirta bausme už nusikaltimą, taip pat prašo pripažinti nuteistąjį kaltu dėl to paties nusikaltimo, dėl kurio padarymo pastarasis jau pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu. Minėtas prokurorės prašymas visiškai nepagrįstas, nes nėra teisinio pagrindo už tą patį nusikaltimą pakartotinai K. J. pripažinti kaltu.

BK 307 str. 2 d. numatytas nusikaltimas negali būti padaromas neveikimu. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 str. 6 d. ir 307 str. 2 d. G. J. už padėjimą padaryti tą patį nusikaltimą, už kurį, kaip nusikaltimo vykdytojas buvo nuteistas K. J. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai išskyrė, kaip pasireiškė kiekvieno nuteistojo – G. J. ir K. J., dalyvavimas nusikaltimo padaryme ir konstatavęs, kad K. J. aktyviais veiksmais realizavo dalį BK 307 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, nuteisė pastarąjį kaip tiesioginį nusikaltimo vykdytoją. Tokiu būdu nepagrįstas prokurorės skundo argumentas, kad teismas neįvertino K. J. dalyvavimo masto nusikaltimo padaryme.

Be to, kas paminėta, prokurorė, prašydama skirti K. J. realią laisvės atėmimo bausmę, skunde akcentavo, kad buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o būtent, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje. Iš tikrųjų byloje yra duomenų, ką pagrįstai nustatė ir apylinkės teismas, kad K. J. nusikalstamą veiką padarė ne vienas – jam padėjo nuteistoji G. J., nusikaltimo padaryme dalyvavo ir dar du nenustatyti asmenys. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad K. J. ir G. J. nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudami tiek tarpusavyje, tiek su nenustatytais bendrininkais.

Tačiau nagrinėjamoje byloje, konstatavus esant nuteistųjų atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, nepakanka nustatyti bendrininkavimui keliamus bendrus požymius – būtina nustatyti konkrečiai bendrininkų grupei keliamų specialių požymių buvimą, numatytą BK 25 str. 2 d. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Akivaizdu, kad nusikaltimo padaryme kaip padėjėjos (BK 24 str. 6 d.) dalyvavusios G. J. ir K. J. bendrininkavimas neatitinka bendrininkų grupei keliamų reikalavimų specialių reikalavimų. Tokiu būdu būtina išspręsti klausimą, ar byloje pakanka duomenų nuteistųjų bendrininkavimą su dviem nenustatytais asmenimis kvalifikuoti kaip nusikaltimo padarymą bendrininkų grupėje.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neginčijamai identifikuoti skundžiamame nuosprendyje minimus du nenustatytus asmenis, patikrinti jų pakaltinamumą, amžių, kitus bendravykdytojams būdingus duomenis. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis K. J., iš esmės neigdamas savo kaltę, neigė bendravęs ir pažinojęs asmenis, pas kuriuos, pasak jo, jis nuvežė nukentėjusiąją L. G. į Panevėžį pastarosios prašymu (t. 3, b. l. 49-52). Nukentėjusioji L. G., kuri pati tiesiogiai bendravo su dviem vyriškiais, pas kuriuos nuvežė ir Panevėžyje prie Maximos PC ją atidavė K. J., nieko konkretaus apie juos paaiškinti negalėjo (neprisiminė jų vardų; nenurodė jų amžiaus; negalėjo nurodyti buto, kuriame buvo Panevėžyje). Nukentėjusioji nurodė, kad prieš atiduodant ją laukusiems dviem vyrams Panevėžyje, K. J. skambino, o vėliau prie Maximos PC vienas su jais kažką kalbėjosi. Taip pat L. G. teigė nemačiusi, kad nuteistasis būtų mokėjęs pinigus tiems vaikinams, nežino, ar K. J. gavo kokį atlygį. Visumoje iš L. G. parodymų galima spręsti, kad du nenustatyti asmenys suprato turėję ją nuvežti į Angliją, į Londoną. Pasak nukentėjusiosios L. G., vienas iš vyriškių pasakė, jog automobilis, su kuriuo ją turėjo vežti į Londoną, sugedo ir ji pati turės vykti į užsienį. Be to, L. G. parodė, kad vaikinai ją nuvedė į autobusų stotį ir padavė 20 Lt bilietui, kad su autobusu parvyktų namo (t. 3, b. l. 52-55; 149-151). Tokiu būdu iš byloje surinktų įrodymų, iš nustatytų faktinių aplinkybių specifikos, kolegijos nuomone, negalima neginčijamai spręsti apie nenustatytų asmenų pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, apie jų susitarimą su nuteistuoju K. J. bei tyčios turinį.

Taigi, nenustačius būtinų nenustatytų asmenų bendravykdytojams būdingų požymių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistieji G. J. ir K. J. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir nepagrįstai tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokiu būdu iš skundžiamo nuosprendžio pašalinama apylinkės teismo pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuosprendis keičiamas ne tik nuteistojo K. J. atžvilgiu, bet ir apeliacine tvarka nuosprendžio neapskundusios G. J. atžvilgiu.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prokurorės skundo argumentai, kurių pagrindu pastaroji prašo skirti griežtesnę realią laisvės atėmimo bausmę K. J., yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl K. J. paskirtos bausmės, atsižvelgia į tai, kad BK 307 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki 6 metų, kad K. J. tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė būdamas ankščiau vieną kartą teistas, tačiau išnykus teistumui (t. 2, b. l. 122), todėl yra laikomas neteistu (BK 97 str. 6 d.). Be to, įvertina ir tai, kad K. J. dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 132-13; t. 4, b. l. 11-13), į policijos profilaktinę įskaitą neįrašytas (t. 2, b. l. 129), tačiau Baudžiamojo įstatymo normas pažeidė turėdamas dvi galiojančias administracines nuobaudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 116-117), kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo griežtinti nuteistajam paskirtos bausmės, kaip prašo prokurorė, kadangi paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 metams yra tik nežymiai mažesnė už BK 307 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Tuo pačiu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, nes, kolegijos nuomone, visuma aptartų, tame tarpe teigiamai nuteistąjį apibūdinančių duomenų, leidžia manyti, kad bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.) pavyks pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 str.).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog K. J. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams (t. 3, b. l. 57-59), tačiau Šiaulių apygardos teismui 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi panaikinus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį (t. 3, b. l. 76-78), K. J. realiai suimtas išbuvo nuo 2007-04-06 iki 2007-04-19.

Baudžiamasis įstatymas imperatyviai numato, kad teismas, skirdamas bausmę kaltininkui, į paskirtą bausmę privalo įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką (BK 66 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šios įstatymo normos reikalavimo ir nuteistajam K. J. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitė suėmime išbūto laiko. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Dėl I. Z. skiriamos bausmės

Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad I. Z. padarė Baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., kas užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę (BK 1 str., 2 str.).

Skirdama bausmę I. Z. kolegija atsižvelgia į tai, kad ji dirba (t. 2, b. l. 59), nusikalto būdama neteista (t. 2, b. l. 56), neturėdama galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 52), padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), nesukėlusį ypatingos žalos teisingumui. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai – skirti I. Z. vieną iš švelniausių BK 235 str. 1 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudą. Kolegija, svarstydama klausimą apie skiriamos baudos dydį, atsižvelgia ne tik į tai, kad nenustatyta I. Z. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau įvertina ir padarytos nusikalstamos veikos dinamiką, turinio apimtį bei pakankamai jauną I. Z. amžių nusikaltimo padarymo metu (23 metai).

Tokiu būdu, atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad BK 41 str. nurodyti bausmės tikslai I. Z. atžvilgiu bus pasiekti nustačius baudos dydį, artimą baudžiamajame įstatyme numatytai minimaliai baudai (BK 47 str., 54 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 3 d., 4 d. kolegija,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalį dėl I. Z. išteisinimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

I. Z. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir skirti jai 10 MGL (1250 Lt) dydžio baudą.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti K. J. ir G. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 1 d., į K. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti suėmime nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. išbūtą laiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Klavdija KruminienėVidmantas Mylė