Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-850/2014 pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Sistem“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 3, 4, 7, 8, 16 punktais ir pažymėjo, kad tiek Agentūros direktoriaus įsakymai, tiek Agentūros sprendimai teismui nebuvo apskųsti, yra galiojantys ir sukeliantys pareiškėjui teisines pasekmes. Pagal Taisyklių nuostatas, tarp pareiškėjo ir Agentūros yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, todėl pareiškėjas turėjo teisę ginčyti priimtus administracinius aktus, sukeliančius jam teisines pasekmes. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nenuginčijus Agentūros priimtų administracinių aktų dėl UAB „Sistem“ neskirtos draudimo įmokos kompensacijos sumos, pareiškėjas neturi teisės reikalauti iš Agentūros priteisti 1 031 801,72 Lt draudimo įmokos kompensacijos dalies. Teismo vertinimu, teismo išvadų nepaneigia pareiškėjo argumentai, kad Agentūra, atsiimdama Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktą prašymą dėl nepagrįstai išmokėtos paramos sumos grąžinimo, savo konkliudentiniais veiksmais pripažino pareigą pagal draudimo sutartį GD Nr. 001554 sumokėti likusią kompensacijos sumą. Teismas pažymėjo, kad, išmokant dalį pagal ginčo draudimo sutartį priklausančios kompensacijos, nebuvo atlikti Taisyklių 8 punkte nustatyti veiksmai ir nebuvo nustatyta neatitiktis Taisyklių 1 punkto reikalavimams. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinė byla Nr. I-1616-142/2012 buvo nutraukta patvirtintus tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys abipusių nuolaidų būdu išsprendė kilusį ginčą.

Dėl pareiškėjo pareikšto alternatyvaus reikalavimo priteisti iš UAB „Sistem“ 597 103,44 Lt draudimo įmokų skolą pagal draudimo sutartį GD Nr. 001554, teismas pabrėžė, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Sistem“, kaip draudimo sutarties šalių, susiklostė draudimo teisiniai santykiai. Teismas rėmėsi CK 6.987, 6.1004 straipsniais ir nurodė, kad pagal 2008 m. sausio 4 d. sudarytą draudimo polisą GD Nr. 001554, 4 423 283,44 Lt draudimo įmokos suma buvo nustatyta draudimo sutarties šalių, t. y. pareiškėjo ir UAB „Sistem“ susitarimu. Pagal sutartį naudos gavėja yra UAB „Sistem“, Agentūra nėra šios draudimo sutarties šalis. Atsižvelgęs į CK 6.1004 straipsnio nuostatas ir tai, kad pagal Taisykles draudimo įmokų kompensacijos teikiamos ne draudikui, o paramos gavėjui – UAB „Sistem“ – ir jos tik gali būti pervedamos į draudiko sąskaitą, teismas konstatavo, kad UAB „Sistem“ turi pareigą draudimo bendrovei sumokėti visą draudimo įmokos sumą, nepriklausomai nuo to, ar ji gauna kompensaciją, ar ne. Tačiau teismui pateiktame atsiliepime atsakovas UAB „Sistem“ prašė dėl jam reiškiamo skundo reikalavimo taikyti 1 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas nustatytas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Kadangi tarp pareiškėjo ir UAB „Sistem“ yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, reikalavimas dėl nesumokėtos draudimo įmokos dalies priteisimo kildinamas iš UAB „Sistem“ kaip draudėjo pareigos pagal draudimo polisą GD Nr. 001554 sumokėti visą draudimo įmokos sumą, todėl pareiškėjo argumentus, kad ginčui taikytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas sprendė, kad 1 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo sužinojimo apie Agentūros atsisakymą mokėti UAB „Sistem“ draudimo įmokos kompensaciją dienos, nes būtent tada pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę reikalauti nesumokėtos draudimo įmokos dalies iš UAB „Sistem“. Teismas, spręsdamas pagal Agentūros sprendimų, kuriais pareiškėjas informuotas, kad pagal jo pateiktas pažymas UAB „Sistem“ nebus kompensuota 1 031 801,72 Lt, datą, teismas darė išvadą, kad apie tai pareiškėjui tapo žinoma atitinkamai 2010 m. vasario 8 d. dėl 523 301,72 Lt sumos ir 2010 m. vasario 24 d. dėl 508 500 Lt sumos. Ieškinys Vilniaus apygardos teismui paštu pateiktas 2011 m. balandžio 18 d., t. y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas taip pat pažymėjo, kad skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas ir taikos sutartis patvirtinta ieškinio senaties terminui pasibaigus.

III.

Teisėjų kolegija rėmėsi žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), galiojusių iki 2009 m. sausio 30 d., 4 punktu, pažymėjo, kad 2008 m. sausio 4 d. draudimo liudijimo serija GD Nr. 001554 priedo Nr. 1 penktame punkte nurodyta, jog bendra metinė draudimo įmoka 4 423 283,44 Lt (tame tarpe 2 011 641,72 Lt iš Agentūros), o draudėjo metinė įmoka 2 211 641,72 Lt. Šioje draudimo sutartyje aiškiai apibrėžta, kokią draudimo įmoką privalo sumokėti draudėjas (UAB „Sistem“) ir kokią draudimo įmokos dalį turėtų kompensuoti Agentūra. Analogiški įsipareigojimai įtvirtinti ir minėto draudimo liudijimo priedo Nr. 1 9 punkte, kuriame yra išdėstytas draudimo įmokų mokėjimo grafikas, jame išskiriant UAB „Sistem“ metinės įmokos (2 211 641,72 Lt) mokėjimo grafiką ir įmokos (2 211 641,72 Lt) iš Agentūros mokėjimo datą. Šie pareiškėjo su UAB „Sistem“ sudarytos draudimo sutarties dėl gyvulių (kiaulių) draudimo įsipareigojimai patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė reikalauti kompensuojamos draudimo įmokos dalies iš pagalbos gavėjo (UAB „Sistem“).

Kadangi pagal minėtos draudimo sutarties ir Taisyklių 4 punkto nuostatas kompensuojamos draudimo įmokos dalies gavėjas yra ne UAB „Sistem“, o pareiškėjas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Agentūros priimti administraciniai aktai dėl draudimo įmokos kompensacijos nemokėjimo turi tiesioginę įtaką būtent pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes administraciniai teisiniai santykiai dėl draudimo įmokos kompensacijos gavimo yra atsiradę tarp pareiškėjo ir Agentūros, nes dėl draudimo įmokos kompensavimo į Agentūrą kreipėsi būtent pareiškėjas. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju reikalavimo teisę ginčyti nurodytus administracinius aktus dėl atsisakymo mokėti draudimo kompensaciją turi, visų pirma, pareiškėjas, kuris šių administracinių aktų įstatymo nustatyta tvarka nėra apskundęs, o jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamos bylos kontekste, kol įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti Agentūros priimti administraciniai aktai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui išmokėti 1 031 801,72 Lt draudimo įmokos kompensacijos dalį pagal draudimo sutartį, sudarytą su UAB „Sistem“, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti Agentūrą išmokėti minėto dydžio draudimo kompensaciją.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog, nenuginčijus Agentūros priimtų administracinių aktų dėl neskirtos draudimo įmokos kompensacijos, pareiškėjas neturi teisės reikalauti iš Agentūros 1 031 801,72 Lt draudimo įmokos kompensacijos dalies, ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Agentūros įpareigojimo išmokėti likusią draudimo įmokų kompensacijos pagal draudimo sutartį GD Nr. 001554 dalį – 1 031 801,72 Lt, jos dalį (597 103,44 Lt) pervedant į pareiškėjo, o kitą dalį (434 698,28 Lt) – į UAB „Sistem“ sąskaitą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „Sistem“ prievolės sumokėti visą draudimo įmoką nėra pagrįsta. Pagal Taisyklių nuostatas, nepaisant to, ar įvyko draudžiamasis įvykis, 50 proc. draudimo įmokos pagal pareiškėjo su UAB „Sistem“ sudarytą gyvulių draudimo sutartį yra kompensuojama specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis (Taisyklių 1, 2 p.). Teisėjų kolegija rėmėsi Taisyklių 3, 4 punktais, pažymėjo, kad draudimo sutartimi nustačius konkrečią draudimo įmokos kompensavimo tvarką, pareiškėjas prisiėmė visą riziką, susijusią su draudimo įmokos kompensacijos gavimu. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pagal Taisyklių 4 punkto ir minėtos draudimo sutarties nuostatas, UAB „Sistem“ neturi prievolės sumokėti pareiškėjui draudimo įmokos dalies, kurią pareiškėjui turėtų kompensuoti Agentūra specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 597 103,44 Lt draudimo įmokos dalies priteisimo iš atsakovo UAB „Sistem“ pagal draudimo sutartį serija GD Nr. 001554. Nesant pagrindo tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą dėl to, jog UAB „Sistem“ neprivalo pagal draudimo sutartį sumokėti pareiškėjui 597 103,44 Lt draudimo įmokos dalies, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties taikymo klausimas šiuo atveju nespręstinas, todėl teisėjų kolegija nevertino pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių bei motyvų, susijusių su ieškinio senaties taikymu.

IV.

Pareiškėjo nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais. Pareiškėjo teigimu, bylos šalis sieja skirtingi teisiniai santykiai, atsiradę skirtingu teisiniu pagrindu, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiuos santykius kvalifikavo teisiškai neteisingai. Pareiškėjo manymu, AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB „Sistem“ sieja draudimo teisiniai santykiai, kylantys iš tarp šalių sudarytos draudimo sutarties GD Nr. 001554, o Agentūros pareiga mokėti draudimo įmokų kompensacijas kyla įstatyminiu pagrindu, t. y. iš Taisyklių. Pareiškėjas pabrėžia, kad Agentūra nėra draudimo sutarties šalis, tarp Agentūros ir UAB „Sistem“ yra susiklostę administraciniai paramos teikimo santykiai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad neišmokant visos paramos pagal Taisykles (administracinis paramos teikimo teisinis santykis), iš draudimo sutarties kylanti prievolė sumokėti sutartą draudimo įmoką (draudimo teisinis santykis) nepasibaigia ir nepasikeičia. Draudėjas, t. y. UAB „Sistem“, už draudiminę apsaugą privalo sumokėti visą draudimo sutartyje nurodytą įmoką. Pareiškėjas remiasi Taisyklių 4 punktu ir pažymi, kad teisės aktuose nustatyta galimybė Agentūrai draudimo įmokų kompensacijas pervesti tiesiogiai į draudiko sąskaitą, „apeinant“ paramos gavėją, negali būti traktuojama taip, kad tikrasis paramos gavėjas yra draudikas, o ne žemės ūkio veiklos subjektas. Ši teisės aktuose nustatyta galimybė taip pat negali būti aiškinama taip, kad Agentūra vykdo iš draudimo sutarties kylančią prievolę mokėti draudimo įmokas, o ne teikia valstybės paramą. Pareiškėjas daro išvadą, kad Taisyklių 4 punktas reglamentuoja ne draudimo įmokų pagal sudarytą draudimo sutartį vykdymo prievolę, bet Agentūros prievolę vykdyti administracinę funkciją (teikti ūkininkams paramą). Nustačius, kad kuri nors draudimo įmokos dalis nekompensuojama iš valstybės biudžeto, draudikui atsiranda teisė reikalauti, kad šią įmokos dalį sumokėtų pats draudėjas. Pareiškėjas daro išvadą, kad jei Agentūra neprivalėtų kompensuoti draudimo įmokų dalies, šią iš valstybės biudžeto lėšų nekompensuojamą sumą privalėtų sumokėti už draudimo įmokų mokėjimą atsakinga draudimo šalis – UAB „Sistem“.

Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenuginčijus Agentūros priimtų administracinių aktų dėl neskirtos draudimo įmokų kompensacijos, pareiškėjas neturi teisės reikalauti draudimo įmokos kompensuojamos dalies, padaryta netinkamai išanalizavus draudimo įmokų kompensacijų mokėjimo pagal šią konkrečią draudimo sutartį procesą. Pareiškėjas pažymi, kad teisėjų kolegija nekonkretizavo, kurie būtent neapskųsti Agentūros administraciniai aktai atėmė iš pareiškėjo tiesioginio reikalavimo teisę prašyti iš Agentūros draudimo įmokų kompensacijos sumokėjimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl 508 500,00 Lt Agentūra nėra priėmusi administracinio akto, kuriuo atsisakytų šią kompensacijos dalį sumokėti. Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo nepagrįstai nuspręsta, jog Agentūrai atsisakius kompensuoti 523 301,72 Lt, pareiškėjas netenka teisės į visą 1 031 801,72 Lt dydžio kompensaciją. Pareiškėjas pažymi, kad Agentūros įsakymai buvo priimti dėl kitų pareiškėjo pateiktų pažymų apie lėšų poreikį daliai draudimo įmokų kompensuoti. Pareiškėjo manymu, argumentas, kad Agentūros 2010 m. vasario 8 d. raštas reiškia galutinį Agentūros atsisakymą kompensuoti draudimo įmokas, prieštarauja Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos įsiteisėjusiame 2010 m. birželio 8 d. sprendime Nr. 3R-112 išdėstytiems argumentams. Pareiškėjas pažymi, kad ši byla buvo iškelta bendrosios kompetencijos teisme 2011 m. balandžio mėnesį. Bylos iškėlimo metu galiojusios Civilinio kodekso redakcijos 26 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta absorbcijos taisyklė, t. y. byloje nagrinėjant reikalavimą, susijusį su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, teismas tuo pačiu turėjo spręsti ir šio administracinio teisės akto teisėtumo klausimą. Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ pradiniame ieškinyje išdėstytas reikalavimas priteisti draudimo įmokų kompensacijas, pareiškėjo manymu, yra neatsiejamai susijęs su Agentūros veiksmais – draudimo sutarties GD Nr. 001554 vertinimu, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas tinkamai pasinaudojo administracinio akto apskundimo teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimo institutas – tai išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas, nes proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turėtų būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 8564/ 02)). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju manytina, jog baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Su nurodytu tikslu siejami ir ABTĮ 156 straipsnyje numatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Įvardinto straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-850/2014 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi proceso atnaujinimo motyvai, taigi pateiktas prašymas turi būti motyvuojamas, turi būti pateikiami argumentai dėl atitinkamo proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Be to, pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012)

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą tvirtina, kad tarp Agentūros ir UAB „Sistem“ yra susiklostę administraciniai paramos teikimo teisiniai santykiai, nurodo, kad Taisyklėse numatyta galimybė Agentūrai draudimo įmokų kompensacijas pervesti tiesiogiai į draudiko sąskaitą negali būti laikomas, jog Agentūra tokiu būdu vykdo iš draudimo sutarties kylančią prievolę mokėti draudimo įmokas, o ne teikia valstybės paramą. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas analizavo 2008 m. sausio 4 d. draudimo sutarties GD Nr. 001554 nuostatas, rėmėsi Taisyklėmis ir konstatavo, kad UAB „Sistem“ neturi prievolės sumokėti pareiškėjui draudimo įmokos dalį, kurią, kaip nurodyta minėtoje draudimo sutartyje, pareiškėjui turėtų kompensuoti Agentūra specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis. Padaręs šią išvadą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl draudimo įmokos dalies priteisimo iš atsakovo UAB „Sistem“, ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nepakeistą.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priešingai nei nurodo pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo, nebuvo konstatuota, jog nagrinėjamu atveju Agentūra turi vykdyti iš draudimo sutarties kylančią prievolę mokėti draudimo įmokas. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino draudimo sutarties nuostatas ir pasisakė dėl draudimo įmokos dalies, kurią pagal draudimo sutartį pareiškėjui turėtų kompensuoti Agentūra, konstatuodamas, kad, įvertinus Taisyklių ir draudimo sutarties nuostatas, pareiškėjas neturi prievolės sumokėti šią draudimo įmokos dalį. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo prieita prie išvados dėl Agentūros pareigos sumokėti pareiškėjui tokią draudimo įmokos dalį. Taip pat nebuvo konstatuota, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Sistem“ nėra susiklostę draudimo teisiniai santykiai.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėju, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo pateikti priešingi išaiškinimai nei prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-258/2014, 2013 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-968/2013 dėl draudimo teisinio santykio ir paramos teikimo teisinio santykio vertinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtose pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje šioje administracinėje byloje, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, vertinant skundo reikalavimą priteisti pareiškėjo nurodomą draudimo įmokos dalį iš atsakovo – draudimo sutarties šalies – žemės ūkio veiklos subjekto, nebuvo analizuojamos draudimo sutarties konkrečios nuostatos dėl rizikos, susijusios su draudimo įmokos kompensacijos gavimu, bet tokie reikalavimai buvo atmesti pritaikius ieškinio senaties terminą. Šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nevertino pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, kadangi buvo konstatuota, jog pareiškėjas prisiėmė visą riziką, susijusią su draudimo įmokos kompensacijos gavimu, ir atitinkamai UAB „Sistem“ neturi prievolės sumokėti pareiškėjui atitinkamą draudimo įmokos dalį. Taigi pareiškėjo nurodomoje teismų praktikoje nebuvo aiškinamos Taisyklių nuostatos konkrečios draudimo sutarties kontekste, vertinant žemės ūkio veiklos subjekto pareigą sumokėti pareiškėjui draudimo įmokos dalį, kurios dydis atitinka draudimo sutartyje nurodytą sumą, kurią pareiškėjui turėtų kompensuoti Agentūra specialiosios kaimo rėmimo programos lėšomis.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas savo prašyme, nors ir remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie liudytų, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo esamos administracinių teismų praktikos ar kad šiame ginče kyla teismų praktikos formavimui reikšmingų klausimų.

Pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjas nurodo ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės klaidingai įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su Agentūros 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. BR1-666, 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. BR1-1051 ir 2010 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. BR1-89, taip pat priėjo išvadas, prieštaraujančias Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. birželio 8 d. sprendimui, kuriame buvo sprendžiamas šioje administracinėje byloje nekeltas klausimas dėl Agentūros 2010 m. balandžio 13 d. rašto Nr. BR6-(11.16)-2163 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo, ir kt. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės, todėl teismas tikrina tik tai, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Šiuo atveju toks prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje yra grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi nagrinėjant bylą iš esmės ir kurių pagrįstumas jau buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų. Šiuo atveju pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04)). Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Be to, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas nenumatytais pagrindais.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu. Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių, jog šioje administracinėje byloje buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas, galintis turėti įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumui ar kad buvo nukrypta nuo esamos administracinių teismų praktikos, ar kad šiame ginče kyla teismų praktikos formavimui reikšmingų klausimų. Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A442-850/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A442-850/2014 pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Sistem“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.