Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

vertėjoms Zinaidai Sakalauskienei, Žanai Tadorovskajai, Aramui Karagezianui (Aram Karagezian),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. (A. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalį (dėl 2013-12-08 padarytos veikos) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-12-08 padarytos veikos) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 292 straipsnio 3 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmes subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-03-29 padarytos veikos) laisvės atėmimu 2 (dvejiems), bausmę atliekant pataisos namuose.

pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dėl 2013 m. sausio mėnesį padarytos veikos) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl 2013 m. sausio mėnesį padarytos veikos) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 292 straipsnio 3 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvė atėmimas 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos ir apėmimo būdu subendrintos bausmės, subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. M. pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dėl R. K., H. S., M. G., R. A., R. N., R. S. neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

pagal BK 24 straipsnio 6 d., 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-12-08 padarytos veikos) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta jam 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-12-08 padarytos veikos) ir paskirta jam 130 MGL dydžio, tai yra 16 900 Lt (4 894 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 292 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta T. P. subendrinta bausmė – 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-03-29 padarytos veikos) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta jam 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2013-03-29 padarytos veikos) ir paskirta jam 130 MGL dydžio, tai yra 16 900 Lt (4894 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktui, už nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 292 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta T. P. subendrinta bausmė – 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda;

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 2 dalį (dėl 2013 m. sausio mėn. padarytos veikos) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta jam 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2013 m. sausio mėn. padarytos veikos) ir paskirta jam 130 MGL dydžio, tai yra 16 900 Lt (4 894 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 292 straipsnio 2 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta T. P. subendrinta bausmė – 160 MGL dydžio, tai yra 20 800 Lt (6 024 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos ir apėmimo būdu subendrintos bausmės, subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir T. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 300 MGL dydžio, tai yra 39 000 Lt (11 295 eurų) bauda.

Nuosprendis dėl T. P. apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto teigimu, šioje dalyje jo atlikti veiksmai, kuriuos jis yra nurodęs atlikti, gali būti vertinami tik kaip padėjėjo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 1 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinius skundus dėl šio priimto nuosprendžio yra padavę Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras ir nuteistasis A. M..

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir štai dėl ko:

BK 291 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Šio nusikaltimo objektas – įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta valstybės valdymo tvarka valstybės sienos kirtimo režimo srityje. Taigi šia nusikalstama veika pažeidžiama teisės aktais reglamentuota patekimo į valstybę ar išvykimo iš jos tvarka. Šio baudžiamojo įstatymo prasme Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimas laikomas neteisėtu, kai siena kertama: 1) neturtint reikalingų dokumentų; 2) pasinaudojant svetimu ar padirbtu dokumentu; 3) nors ir turint dokumentus, tačiau be atitinkamo leidimo, kai jis yra būtinas; 4) išvengiant pasienio kontrolės; 5) kertant valstybės sieną nenustatytoje vietoje.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. 154 (2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-143 redakcija) ,,Dėl pasienio tikrinimo tvarkos“ iš esmės apibrėžia, kokius dokumentus turintys trečiųjų valstybių piliečiai įleidžiami į šalį. Tai yra išsamaus patikrinimo metu tikrinama, ar kelionės dokumentas nėra padirbtas ar suklastotas; ar asmens pateiktas kelionės dokumentas yra pripažįstamas tinkamu atvykti į Lietuvos Respubliką, ar jis turi galiojančią vizą (jei jis ją privalo turėti); asmens kilmė ir kelionės tikslas, prireikus gali būti reikalaujama pateikti pagalbinius dokumentus, patvirtinančius kelionės tikslą; ar asmuo turi pakankamai lėšų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui ar kelionės iš Lietuvos Respublikos išlaidoms padengti; ar asmuo nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ieškomų asmenų ar kitus sąrašus, esančius nustatytose įskaitose, nacionalinėse (tarptautinėse) duomenų bazėse ar kituose informacijos šaltiniuose; ar asmuo, jo transporto priemonė, turimi daiktai nekelia grėsmės viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui ar visuomenės sveikatai. Taigi, asmuo įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai: 1) turi galiojantį kelionės dokumentą; 2) turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, arba turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) turi dokumentus, kuriuose nurodyta užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą, ir pareikalavus juos pateikia; 4) užsienietis nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą; 5) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad reikalingų dokumentų nepateikimas kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra ne tik piliečio paso ir vizos nepateikimas, bet ir visų kitų dokumentų, reikalingų kertant Respublikos Lietuvos valstybės nepateikimas. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad BK 291 straipsnyje vartojamas terminas ,,reikalingų dokumentų“ nepateikimas, kuris BK 291 straipsnio prasme apibrėžiamas kaip neteisėtas Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimas, reiškia tik asmens paso ir vizos nepateikimą. Šio įstatymo norma kalba apie dokumentus, tai yra ne tik asmens piliečio pasą, vizą, bet ir apie kitus dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pirmiau minėti Armėnijos Respublikos piliečiai turėjo galiojančius asmens pasus ir vizas, o kitus dokumentus, kuriuose nurodyta jų atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę, jie neprivalėjo pateikti kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną (galėjo pateikti ir vėliau), todėl A. M. negalėjo kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, yra nepagrįsta. Kolegijos nuomone, pirmiau aptartų normų prasme asmuo neįleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu neatitinka minėtų sąlygų, o jo atvykimas į Lietuvos Respubliką be atitinkamų dokumentų, kuriuose nurodyta jų atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę, – laikomas neteisėtu.

Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis A. M. supratęs, kad daro nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nenustatyta, kad jis iš anksto žinojo, kad pirmiau minėti asmenys neturi būtinų, pateisiančių jų vykimą Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsta. Ją paneigia ne tik kito nuteistojo T. P. parodymai apie tai, kad A. M. pažadėjo už kiekvieną asmenį sumokėti jam po 100 Lt už tai, kad jis šiuos praleis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nes jų buvo neįleidę į Europos Sąjungą, bet iš dalies ir paties nuteistojo A. M. parodymai apie tai, kad jam buvo žinoma, kad minėti asmenys jau buvo neįleisti į Europos Sąjungos valstybę. Iš šių duomenų matyti, kad A. M. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 1 dalis). A. M. elgesys – pažadas T. P. už kiekvieną asmenį sumokėti po 100 Lt už tai, kad jis šiuos praleis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną atspindi jo paties subjektyviąją pusę, suvokimą, kad veika yra pavojinga ir uždrausta įstatymu. Šie duomenys paneigia apelianto teiginius, jog jo veiksmai negali būti vertinami nusikalstamais, jis nesupratęs, kad daro nusikaltimą, nes jie buvo šio giminaičiai ir turėjo galiojančius piliečio pasus ir vizas, o jis juos tik pasitiko norėdamas jiems padėti. Kita vertus, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato A. M. veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Įstatymo leidėjas tokius teisinius gėrius kaip valstybės suverenitetas, valstybės ir jos teritorijos neliečiamybė, laiko vertingais ir svarbiais ir, išskirdamas savanaudiškumo požymį, parodo tokio nusikaltimo padidintą pavojingumą. A. M. veikos tikslas nepanaikina jos pavojingumo ir baudžiamumo, nes neteisėtai pergabenti žmones per valstybės sieną, nepažeidus valstybės suvereniteto, neįmanoma. A. M. argumentai, kad jo rūpinimasis giminaičiais, nėra pavojingas, teisiškai nepagrįsti. Įstatymo leidėjas atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, kurie neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdami tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise (BK 291 straipsnio 2 dalis). Tačiau asmeniui, kuris prisidėjo (organizavo, sukurstė, padėjo ar pats pergabeno) prie neteisėto užsieniečių gabenimo per valstybės sieną, įstatymas atleidimo nuo atsakomybės nenumato. Priešingai, nei apeliantas teigia, už tokią nusikalstamą veiką BK 292 straipsnyje be jokių išimčių numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Todėl, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybės, prokuroro apeliacinio skundo prašymas pripažinti, kad A. M. nuo 2013-03-28 iki 2013-03-29 organizavo Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Armėnijos Respublikos piliečių: R. K., gim. (duomenys neskelbtini), H. S., gim. (duomenys neskelbtini), M. G., gim. (duomenys neskelbtini), R. A., gim. (duomenys neskelbtini), R. N., gim. (duomenys neskelbtini), R. S., gim. (duomenys neskelbtini), neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, yra pagrįstas ir tenkintinas.

Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, kuriame jis ginčija dėl jo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, yra suformuluoti du alternatyvūs prašymai. A. M. prašo arba panaikinti dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, arba pakeiti nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką kvalifikuotą pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimo) perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto Armėnijos Respublikos piliečio gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimo) jį išteisinti, išdėstydamas skunde visą eilę argumentų, dėl kurių, jo nuomone, turėtų būti priimti tokie sprendimai. A. M. savo prašymą dėl nuosprendžio panaikinimo ir bylos grąžinimo naujam nagrinėjimui, argumentuoja esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Nuteistasis tvirtina, kad buvo pažeistos BPK 8 straipsnio bei 44 straipsnio 7 punkto nuostatos, nes neužtikrinta jo teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Taip pat yra įsitikinęs, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė vientisumo reikalavimą. Tuo tarpu kitą savo prašymą dėl nuosprendžio pakeitimo apeliantas iš esmės grindžia teismo išvadų neatitikimu faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Apeliantas skunde prašydamas jo nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies, BK 227 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį ginčija savo, kaip organizatoriaus, vaidmenį įvykdant neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų, teigia, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos padėjėju, o ne organizatoriumi, o prašydamas jį pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, BK 272 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto Armėnijos Respublikos piliečio gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimo) išteisinti, tvirtina, kad teismas jį dėl šios veikos kaltu pripažino remiantis tik vienintelio kito nuteistojo T. P. parodymais, kas pagal teismų formuojamą praktiką yra draudžiama.

Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio nuostatomis, kolegija šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde, ir visų pirma konstatuoja, kad nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų yra nepagrįsti. Teismas tikrai padarė kai kurių klaidų surašydamas nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu dėl neteisėto Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nurodyta, kad A. M. neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius Rusijos Federacijos piliečius A. K., R. K., N. B.. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad A. M. organizavo tyrimo metu nenustatytų dviejų Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Armėnijos Respublikos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir A. M. nuteisė pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo. Tačiau ši pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomosios nuosprendžio dalis prieštarauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytiems nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvams ir išvadoms, kur nurodyta, kad A. M. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, nes byloje įrodyta, kad A. M. organizavo neteisėtą dviejų Armėnijos Respublikos piliečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Tačiau nepaisant to, visi šie trūkumai, kolegijos nuomone, negali būti laikomi esminiais, dėl kurių būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 dalis) ar perduoti bylą prokurorui ar iš naujo ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Juo labiau, kai kurie nuosprendžio aprašomosios dalies neatitikimai BPK 305 straipsnio reikalavimams negali būti laikomi tokiais esminiais BPK reikalavimų pažeidimais, dėl kurių būtų buvę suvaržytos proceso dalyvių teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 3 punktas, 369 straipsnio 3 dalis). Kolegijos nuomone, tokių pažeidimų padaryta nebuvo, todėl naikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį arba perduoti bylą prokurorui ar iš naujo ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip ir prašoma nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, pagrindo nėra. Tai laikytina rašymo klaidomis. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje buvo grindžiamos teismo išvados ir dėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė išvadą, kad A. M. organizavo Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tik tai nenurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėstant įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad A. M. organizavo neteisėtą vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas dėl šių aplinkybių suklydo, nurodė, kad A. M. organizavo neteisėtą dviejų Armėnijos Respublikos piliečių gabenimą. Todėl šios nuosprendžio dalys taisytinos, nes negali būti jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad A. M. nuo 2013-12-08 iki 2013-12-10 organizavo Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Rusijos Federacijos piliečių: A. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir N. B., gim. (duomenys neskelbtini), neteisėtą gabenimą per valstybės sieną.

Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad A. M. 2013 m. sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku organizavo tyrimo metu nenustatyto Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčio Armėnijos Respublikos piliečio neteisėtą gabenimą per valstybės sieną.

Apeliantas nuteistasis A. M. skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeista jo teisė dalyvauti procese, duoti parodymus gimtąja armėnų kalba ir taip pažeistos BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 7 punkto nuostatos. Pasak apelianto, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad jo gimtoji kalba yra armėnų, o rusų kalbos jis gerai nesupranta, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nevertino jo galimybių tinkamai suprasti tai, kas vyksta procese, dėl to jis negalėjo laisvai duoti parodymų ir ne viską suprato.

BPK 8 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba; lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka; visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio kodekso nustatyta tvarka; bylos dokumentai, kurie šio kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. BPK 44 sraipsnio 7 punkte, be kita ko, įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte taip pat įtvirtinta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. M. yra išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis jau ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, yra savo gyvenamąją vietą deklaravęs Vilniuje, iki sulaikymo dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininku.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistojo A. M. teisė naudotis vertėjo paslaugomis nebuvo pažeista ir esminių BPK 8 straipsnio bei 44 straipsnio 7 punkto pažeidimų nebuvo padaryta.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nuteisiant jį pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto Armėnijos Respublikos piliečio gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo buvo pažeisti BPK reikalavimai kaltinamajame akte nurodyti konkrečias veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Pasak apelianto, minėtos BPK normos pažeistos dėl to, kad jis buvo kaltinamas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto dviejų Armėnijos Respublikos piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo, o kriminalinės žvalgybos pranešime buvo nurodoma, kad buvo pergabentas Armėnijos pilietis V. H..

Pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepadarė apelianto nurodytų BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo teisme ribos, t. y. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje A. M. buvo kaltinamas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis organizavo tyrimo metu nenustatytų dviejų Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Armėnijos Respublikos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pagal šį kaltinimą byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir išnagrinėta laikantis šių ribų (BPK 255 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog A. M. organizavo tyrimo metu nenustatytų dviejų Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Armėnijos Respublikos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepasitvirtino, taigi, teismas iš kaltinimo ją pašalino, ir pripažino A. M. organizavo tyrimo metu nenustatyto vieno Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčio Armėnijos Respublikos piliečio neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Be to, kaltinimas dėl aptariamos nusikalstamos veikos nebuvo keičiamas. Tai yra A. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktas kaltinimas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis organizavo Armėnijos piliečio V. H. gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir toks kaltinimas nebuvo nagrinėjamas. Taigi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas dėl konkrečiai šios nusikalstamos veikos jokių kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių nepakeitė ir naujomis nepapildė, išskyrus tai, kad motyvuotai paneigė ir pašalino aplinkybę, jog nuteistasis A. M. organizavo dviejų Armėnijos Respublikos piliečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nuosprendyje trumpai ir tiksliai išdėstytos nuteistiesiems inkriminuotos aplinkybės atitinka nusikalstamos veikos sudėtį ir savo esme nesiskiria nuo kaltinamojo akto turinio. Tai, kad kriminalinės žvalgybos pranešime buvo nurodoma, kad jų duomenimis buvo pergabentas Armėnijos pilietis V. H., dar nereiškia nei kaltinimo pateikimo, nei jo pakeitimo BPK 256 straipsnio prasme, kartu ir bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) nesilaikymo.

Dėl to, kolegijos nuomone, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) A. M. teisės, šiuo atveju – teisė žinoti kuo kaltinamas ir tinkamai gintis.

Kaip jau buvo minėta nuteistasis A. M. be to, kad prašo panaikinti dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui dėl pirmiau minėtų, jo įsitikinimu, padarytų esminių BPK pažeidimų, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat ginčija dar keliais aspektais: prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies, BK 227 straipsnio 2 dalies (dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo) į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį; taip pat prašo jį išteisti pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl organizavo vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimo).

Pirmiausia kolegija pasisako dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių, apelianto nuomone, yra pagrindas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 292 straipsnio 3 dalies, BK 227 straipsnio 2 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį. Kaip matyti iš nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų ginčijant jo nusikalstamos veikos kvalifikaciją, apelianto argumentai iš esmės yra nukreipti siekiant įrodyti, jog jis, įvykdant neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną, buvo šios nusikalstamos veikos padėjėju, o ne organizatoriumi.

Motyvuojamoji dalis

Toks apelianto prašymas atmetamas.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis). Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis).

Baudžiamosios teisės teorijoje neteisėto užsieniečio gabenimo per Lietuvos valstybės sieną, neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje organizavimas yra tokių veiksmų planų sudarymas, vedlių, pagalbininkų ieškojimas, verbavimas, taip pat vadovavimas tokiems veiksmams.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš dalies nuteistojo A. M., taip pat nuteistojo T. P., liudytojų parodymais, Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, kurių apeliantas iš esmės neginčija, nustatė, kad A. M. organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tokiais veiksmais: A. M. pasirūpino automobiliu užsieniečiams gabenti, suklastotais leidimais jiems laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, organizavo jų apgyvendinimą Vilniaus mieste, jų išvežimą į kitas valstybę (nupirko lėktuvo bilietus) ir pasitelkęs kitą asmenį (T. P.) nelegaliai į Lietuvos Respubliką patekusių asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (perdavė kyšį valstybės tarnautojui, kad šis netikrindamas per pasienio kontrolės punktą praleistų jo gabenamus nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius užsieniečius ir perduotuose dokumentuose uždėtų sienos kirtimo spaudus atbuline data) bei tiesiogiai koordinavo pasitelkto nusikalstamai veikai daryti asmens (T. P.) veiksmus (telefonu iš anksto derino susitikimus, kur ir kada atveš nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius užsieniečius, nurodė ant minėtų asmenų pasų uždėti spaudus atgaline data). Visi paminėti veiksmai rodo, kad A. M. parengė neteisėtą žmonių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitą valstybę planą, pasirinko asmenį parengtam planui įgyvendinti ir koordinavo pastarojo veiksmus, t. y. A. M. parengė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnyje, ar jai vadovavo. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą organizatoriaus vaidmenį. Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, kad prie užsieniečių gabenimo prisidėjo ir kitas asmuo teismo išvadų dėl A. M. veikimo kaip organizatoriaus nekeičia. Pagal teismų praktiką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsienių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas (kasacinė nutartis 2K–332/2012). Aptariamoje byloje nustatyta, kad A. M. kaip organizatorius veikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jo nusikalstama veika atitinka BK 292 straipsnio 3 dalies sudėtį.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. M. kaltės ir vaidmens nusikaltimo padaryme ir teisingai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį. Kvalifikuoti nuteistojo A. M. nusikalstamas veikas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad organizavo vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimą.

Nuteistasis A. M., apskundęs šioje dalyje dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, prašo jį dėl šios veikos išteisinti. Pagrindinis šio prašymo argumentas yra tai, kad dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vienintelio nuteistojo T. P. parodymais, kas, anot apelianto, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu nutartyse formuojamai praktikai.

Teisėjų kolegija šiuos apelianto nuteistojo A. M. skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Iš tiesų bene svarbiausią reikšmę sprendžiant šioje dalyje A. M. kaltės klausimus dėl šios nusikalstamos veikos padarymo turėjo kito nuteistojo T. P. parodymai. Tačiau tai, kolegijos nuomone, savaime nereiškia, kad, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai yra esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių nuteistojo T. P. parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nuteistojo gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nuteistojo T. P. parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Be to, priešingos išvados, kad minėto nuteistojo T. P. parodymai yra melagingi, negalima būtų daryti ir remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais apie nuteistajam T, P. taikytas lengvatas (prokuroras prašė ir skundžiamu nuosprendžiu teismas T. P., skiriant bausmę pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos). Kolegija sutinka su apelianto nuteistojo A. M. teiginiais, kad nuteistasis T. P., kuriam buvo paskirta švelnesnė bausmė pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, vienaip ar kitaip gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Ja gali būti suinteresuotas tiek pats apeliantas nuteistasis A. M., tiek ir kiti proceso dalyviai. Normalu, kad visi jie turi savų interesų ir tikslų. Vieni tikisi, kad bus išaiškintos nusikalstamos veikos ir nuteisti jas padarę asmenys, kiti (nuteistieji, liudytojai, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės) siekia arba išvengti atsakomybės, arba kiek įmanoma labiau ją sušvelninti. Tačiau tai savaime nėra pagrindas atmesti šių asmenų parodymų. Tokio asmens parodymai vertinami remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant nuteistojo T. P. parodymus, duotus dėl šios nusikalstamos veikos, jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėto nuteistojo T. P. parodymus įrodymais ir jais rėmėsi. Pažymėtina, kad pastarasis parodymus davė ne tik apie nuteistojo A. M., bet ir apie savo padarytas nusikalstamas veikas, žinodamas, kad visi faktai tyrimo metu bus patikrinti, taip pat žinodamas, kad dėl šių nusikalstamų veikų jam bus pareikštas įtarimas. Šioje byloje nuteistasis T. P. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Iš šių parodymų matyti, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, nuteistasis T. P. pakankamai detaliai nurodė faktines nusikaltimo aplinkybes ir visada nurodė, kad A. M. buvo tas asmuo, kuris organizavo vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pagal nuteistojo T. P. parodymus, A. M. paprašė praleisti jį ir dar vieną Armėnijos Respublikos pilietį per valstybės sieną, netikrinti taip smulkiai, nes gali būti netvarkingi dokumentai. Jis sutiko ir, kai atėjo T. M. su šiuo asmeniu, A. M. duomenis į bazę, o kito asmens, ne, tik vizualiai patikrino. Jis už tai gavo 2000 Lt atlygį. Šie nuteistojo T. P. teisme duoti parodymai iš esmės nesiskyrė ir nuo jo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų, kurie buvo perskaityti ir ištirti teisme. Tarp jų kažkokių esminių prieštaravimų nebuvo nustatyta. Be to, tokius nuteistojo T. P. parodymus, priešingai negu tvirtina nuteistasis A. M., patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymais. Remiantis 2014-07-10 VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės kriminalinės žvalgybos duomenimis nustatyta, kad 2013-01-24 nuo 22.00 val. iki 23.59 val. Baltarusijos Respublikos K. L. pasienio kontrolės punktą pėsčiomis kirto su Armėnijos piliečiai, iš kurių vienas buvo A. M.. Tačiau patikrinus Pavdarionų užkardos Medininkų PKP pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį Nr. 20130124-2/3 nustatyta, kad sargybų skyriaus pasienietis T. P. įvedė Armėnijos Respublikos piliečio A. M. paso duomenis į VSATIS duomenų bazę 2013-01-24 21.22 val., o antro Armėnijos Respublikos piliečio duomenų bazėje neužfiksuotas (t. 2, b. l. 154-161). Šie duomenys patvirtina nuteistojo T. P. parodymuose nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis įvedė nuteistojo A. M. paso duomenis į VSATIS duomenų bazę, o kito Armėnijos Respublikos piliečio duomenų neįvedė, dėl ko ir nebuvo galimybės nustatyti jo tapatybės. Taigi šioje baudžiamojoje byloje sprendimas pripažinti apeliantą nuteistąjį A. M. kaltu dėl pirmiau minėtos nusikalstamos veikos padarymo, kolegijos nuomone, pagrįstas surinktų ir ištirtų įrodymų viseto įvertinimu, o ne besąlygiškai tikint ir remiantis vienintelio nuteistojo T. P. parodymais, kaip kad tvirtina nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo A. M. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Tačiau nuteistojo A. M. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl kitų pagrindų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. M. pirmiau minėtos veikos dėl asmenų, neturinčių Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir valstybės tarnautojo T. P. papirkimo nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį kaip atskiri nusikaltimai, o ne kaip viena tęstinė nusikalstama veika.

BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme neapibrėžta tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka. Teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta, kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, tęstinę veiką sudarantys nusikalstami veiksmai pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-743/2007). Ar veika laikytina tęstine ar pakartotine, priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, kurios pabrėžia arba paneigia veikos tęstinumą.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas ir ištirtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. M. veiksmai dėl asmenų, neturinčių Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir pareigūno T. P. papirkimo turi būti kvalifikuojami ne kaip trys nusikalstamos veikos, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Iš nuteistojo T. P. parodymų, kad A. M. jų susitikimo metu T. P. iš anksto paprašė padėti, kad per valstybės sieną galėtų eiti žmonės su ne visai tvarkingais dokumentais, už tai jam pasiūlydamas piniginį atlygį, galima spręsti, kad A. M. veikė turėdamas konkretų sumanymą – organizuoti Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pirmą nusikalstamą veiką nuteistasis A. M. padarė jau sutaręs su kitu nuteistuoju T. P. ir toliau daryti kitus analogiško pobūdžio nusikaltimus. Tai yra nuteistojo A. M. veiksmus dėl asmenų neturinčių Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir pareigūno T. P. papirkimo apjungė vienas sumanymas (vieninga tyčia). Asmenų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo organizuojamas veikiant pagal tą patį planą, nusikalstamos veikos padarytos analogiškomis aplinkybėmis ir susidėjo iš tapačių veiksmų, vienas nuo kito nenutolusių laiko atžvilgiu.

Todėl atsižvelgiant į nusikalstamų veikų tęstinį pobūdį, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keičiamas – visos nuteistojo A. M. padarytos nusikalstamos veikos, pripažįstamos tęstiniu nusikaltimu, kvalifikuojamu pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Bausmės nuteistajam A. M. paskirtos už nusikaltimų daugetą, todėl vertinant tik šiuo aspektu, kolegijos nuomone, bausmės būtų jam paskirtos teisingai, tačiau vertinant tai, kad nusikalstamos veikos yra tęstinės, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmes ir nuosprendis šioje dalyje taip pat keičiamas – nuteistajam už nusikaltimų, numatytų BK 292 straipsnio 3 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą skiriamos naujos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Skirdama naujas bausmes pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir BK 227 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija įvertina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir palieka jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes.

Dėl šių pakeitimų taip pat yra keičiama nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistajam A. M. nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę.

Tačiau, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus).

Nuteistasis A. M. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, jam paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydis neviršija ketverių metų. Vadinasi nuteistųjų padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnis bei paskirti bausmių dydžiai atitinka šioje BK normoje nustatytas sąlygas.

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nekyla abejonių, kad įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl esant ir kitoms įstatymo reikalaujamoms sąlygoms, gali būti taikomas nuteistajam A. M..

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Išnagrinėjusi bylos aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai A. M. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Nors byloje nustatyta, kad A. M. vaidmuo buvo neantraeilis, jis organizavo neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jo neteisėtai į Lietuvos Respubliką patekusių užsieniečių gabenimas apsiribojo Lietuvos Respublikos teritorija, užsieniečiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitas valstybes nebuvo pergabenti, nusikalstama veika buvo užkardyta dar Lietuvoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors vienas iš A. M. padarytų nusikaltimų yra sunkus, tačiau yra priskiriamas prie ekonominių nusikaltimų kategorijos ir nėra smurtinio pobūdžio. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų apie tai, kad A. M. būtų neteisėtai gabenęs žmones per valstybės sieną ir anksčiau, o pastarasis nusikaltimas būtų buvęs dėsningas jo ankstesnio nusikalstamo elgesio padarinys, kaip ir tai, kad po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistasis A. M. pripažintas kaltu, būtų padarę naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad A. M. yra susituokęs, dirba.

Taigi išdėstytų aplinkybių kontekste kolegija daro išvadą, kad A. M. resocializacija (kompleksinė pagalba siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors nuteistasis T. P. neskundžia nuosprendžio, tačiau pripažinus, kad A. M. veiksmai dėl asmenų neturinčių Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo ir pareigūno T. P. papirkimo turi būti kvalifikuojami ne kaip trys nusikalstamos veikos, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika, ir A. M. šias padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuojant pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, analogiška išvada turi būti daroma ir dėl T. P., jo padarytas nusikalstamas veikas (2013-12-08, 2013-03-29, 2013 m. sausio mėnesį padarytos nusikalstamos veikos) kvalifikuojant pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį ir BK 225 straipsnio 2 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (dėl R. K., H. S., M. G., R. A., R. N., R. S. neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo).

Pripažinti, kad A. M. nuo 2013-03-28 iki 2013-03-29 organizavo Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių Armėnijos Respublikos piliečių: R. K., H. S., M. G., R. A., R. N., R. S. neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

A. M. padarytas nusikalstamas veikas (dėl Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo, dėl Armėnijos Respublikos piliečio neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo, dėl Armėnijos Respublikos piliečių R. K., H. S., M. G., R. A., R. N., R. S. neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimo) kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

A. M. 2013-12-08, 2013-03-29, 2013 m. sausio mėnesį padarytas nusikalstamas veikas (dėl valstybės tarnautojo T. P. papirkimo) kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 292 straipsnio 3 dalyje ir BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d.

Nuteistajam A. M. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės – laisvės atėmimo ketveriems metams – vykdymą atidėti dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 70 straipsniu, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, A. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemones – per vienerius metus atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, sumokėti 15 MGL (vieną MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 564,90 eurų (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 euro ct), įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įpareigoti A. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje esančias rašybos klaidas nurodant, kad A. M. organizavo Rusijos Federacijos piliečių A. K., R. K., N. B. neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir A. M. organizavo neteisėtą vieno Armėnijos Respublikos piliečio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

T. P. 2013-12-08, 2013-03-29, 2013 m. sausio mėnesį padarytas tris nusikalstamas veikas, už kurias jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti kaip tęstinę veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 292 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam 160 MGL dydžio (6 024 Eur) baudą.

T. P. 2013-12-08, 2013-03-29, 2013 m. sausio mėnesį padarytas tris nusikalstamas veikas, už kurias jis pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti kaip tęstinę veiką pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, ir paskirti jam 130 MGL dydžio (4 894 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 292 straipsnio 3 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - 160 MGL dydžio (6 024 Eur) baudą.

Į paskirtą bausmę įskaityti T. P. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. sausio 29 d., 07.05 val. iki 2014 m. sausio 30 d., 16.30 val. (dvi paras), kas, vadovaujantis BK 66 straipsniu, atitinka 4 MGL dydžio baudą, ir konstatuoti, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra 156 MGL dydžio (5 873 Eur) bauda, ją įpareigojant sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.