Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-11-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1236/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
2A-1236/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Rapslita“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1236/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖS „AGROMA“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1604-390/2012 pagal ieškovo bankrutavusios ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖS „AGROMA“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rapslita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ŽŪB „AGROMA“ iškelta bankroto byla, šios bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Valnetas“. Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Šalies argumentai

Ieškovas BŽŪB „AGROMA“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 29 d. ieškovo ŽŪB „AGROMA“ ir atsakovo UAB „Rapslita“ sudarytą pasėlių pirkimo - pardavimo sutartį nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui turto ekvivalentą pinigais – 702 370,83 Lt; priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BŽŪB „AGROMA“ bankroto administratorius 2011 m. spalio 10 d. sužinojo apie šio sandorio neteisėtumą. Šia sutartimi ieškovas perleido atsakovui pasėlius, kur buvo pasėtos žieminių kviečių ir rapsų kultūros, taip pat teisę deklaruoti šiuos pasėlius, siekiant gauti tiesiogines išmokas, o atsakovas įsipareigojo už jam perleidžiamą turtą sumokėti 85 500 Lt. Ieškovas nurodė, jog šio sandorio vertė daugiau kaip aštuonis kartus mažesnė už realią perleisto turto vertę. Šis sandoris žymiai sumažino bendrovės turto vertę, jo pasekmėje bendrovė tapo nemoki. Žieminių kviečių pasėlių auginimo sąnaudos sudarė 322 529,02 Lt, o žieminių rapsų pasėlių – 379 841,81 Lt. Be to, sutartimi atsakovui buvo perleista teisė deklaruoti pasėlius ir gauti tiesiogines išmokas. Ieškovas pažymėjo, jog praėjus keliems mėnesiams po įvykdyto sandorio, bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Sudaryti ginčijamą sandorį šalys neprivalėjo. Be to, sandoris buvo sudarytas su bankrutuojančios bendrovės dalyviu - BŽŪB „AGROMA“ pajininku, turinčiu 99 procentus bendrovės pajų. Sandorio sudarymo metu ieškovui ir atsakovui vadovavo tas pats asmuo. Šis asmuo kartu su sutuoktine valdo 100 procentų atsakovo akcijų. Sudarydami sandorį tiek ieškovas, tiek atsakovas žinojo ir / ar turėjo žinoti, kad šis sandoris sustiprins ieškovo nemokumą ir pažeis jo kreditorių teises. Ieškovas nurodė, jog ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, restitucija negali būti taikoma natūra, todėl restitucija turi būti atlikta ekvivalentu pinigais. Ieškovas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamas sandoris lėmė bendrovės bankrotą. Nesutiko su teiginiu, kad ginčijama sutartimi buvo pažeisti kreditorių interesai. Pasak atsakovo, pasėlių auginimo sąnaudos nebūtinai turėjo tiesioginį ryšį su jų rinkos verte. Ieškovas, teigdamas, kad ginčijama sutartimi buvo pažeistos kreditorių teisės, privalėjo įrodyti, jog pasėliai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos vertę. Pažymėjo, kad į pasėlių vertę buvo įrašyti ir per klaidą 2008 metais nenurašytų medžiagų kiekiai bei vertė, todėl 2009 metų pasėlių vertė buvo dirbtinai padidinta. Pasak atsakovo, ginčijama sutartimi parduoti pasėliai buvo prastos būklės. Pasėlius reikėjo papildomai apdirbti, tačiau bendrovė dėl sunkios finansinės būklės neturėjo tam lėšų. Siekiant, kad nebūtų visiškai prarastos pasėlių auginimui investuotos lėšos, buvo nuspręsta išlikusius pasėlius parduoti. Ieškovo vadovui prieš ginčijamo sandorio sudarymą nepavyko nustatyti pasėlių rinkos vertės. Aplinkybę, kad pasėlių kaina iš esmės atitiko rinkos vertę, patvirtina tai, jog iš jų įsigijimo atsakovas negavo pelno. Ginčijama sutartimi parduoti pasėliai augo nuomojamoje žemėje. Atsakovas pažymėjo, jog trūkstant apyvartinių lėšų, buvo pradelsti atsiskaitymai su žemės sklypų nuomotojais. Ieškovui toliau nevykdant prievolių, žemės nuomotojai bet kada galėjo reikalauti nutraukti nuomos sutartis ir išreikalauti išnuomotus žemės sklypus, todėl atsakovas perėmė ir ieškovo prievolę sumokėti žemės nuomos mokestį už praėjusius laikotarpius. Atsakovas nurodė, jog ieškovas, parduodamas pasėlius, nepatyrė nuostolių, o priešingai – gavo pajamų. Ieškovo gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais. Atsakovo nuomone, ginčijamu sandoriu ieškovo kreditorių interesai nebuvo pažeisti ir ieškovas ginčijamą sandorį privalėjo sudaryti. Atsakovo vertinimu, R. J., būdamas BŽŪB „AGROMA“ vadovu, elgėsi rūpestingai ir atidžiai, kadangi, užuot palikęs prastos būklės pasėlius sunykimui, pardavė juos savo kontroliuojamai įmonei, kuri prisiėmė riziką juos apdirbti, užauginti ir nuimti derlių. Priešingu atveju ieškovas dėl lėšų trūkumo vis tiek nebūtų užauginęs ir nuėmęs derliaus. Atsakovas nurodė, jog ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos. Pasak atsakovo, BŽŪB „AGROMA“ bankroto administratorius apie ginčijamą sandorį sužinojo dar 2009 m. spalio 16 d., kuomet R. J. perdavė bankroto administratoriui visus BŽŪB „AGROMA“ dokumentus. Būtent nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju buvo praleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas faktiškai buvo nemokus. Vertindamas ieškinio argumentus, jog ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, teismas vadovavosi atsakovo pateiktomis turto vertės nustatymo pažyma ir ataskaita, kurios patvirtina, kad parduotų pasėlių rinkos vertė 2009 m. gegužės mėnesį galėjo būti 83 700 Lt. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šalys ginčijamo turto vertei nustatyti neprašė skirti teismo ekspertizės, o ieškovas kitais įrodymais neįrodinėjo ginčijamo turto vertės. Teismas sprendė, jog turtas nebuvo parduotas per pigiai. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas sandoris ieškovo kreditorių interesų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio teisėtumą, akcentavo aplinkybę, jog ginčijamos sutarties objektas yra specifinis turtas – pasėtos žieminių kviečių ir rapsų kultūros. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog tokių kultūrų geras ir gausus derlius yra priklausomas ir nuo tinkamų oro sąlygų, todėl nėra garantijos, kad vėliau pardavus pasėlius būtų gautos didesnės pajamos. Įvertinęs šią aplinkybę teismas sprendė, kad ieškovo veiksmai sudarant ginčijamą sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis sąlygomis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kreditorių interesų pažeidimo ir pareigos sudaryti sandorį nebuvimo, todėl sprendė, jog šalys, sudarydamos sandorį, buvo sąžiningos. Atmesdamas ieškinį dėl jo nepagrįstumo pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties taikymu ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BŽŪB „AGROMA“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, tai yra pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 29 d. sudarytą pasėlių pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą UAB „Rapslita“ grąžinti ieškovui BŽŪB „AGROMA“ turto ekvivalentą pinigais – 702 370,83 Lt. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateikta turto vertinimo ataskaita, tačiau nesivadovavo ieškovo pateiktais įrodymais bei paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į pasėlių balansinę vertę. Teismas nesivadovavo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 6 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“, kuriame nurodyta, jog biologinis turtas vertinamas tikrąja verte, atėmus pardavimo išlaidas arba įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Tuo atveju, jeigu ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra pasėlių, kurių derlius bus gautas kitą laikotarpį, jie apskaitoje registruojami pasigaminimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte (ta, kuri yra mažesnė). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad ne tik rinkos vertė, bet ir balansinė vertė yra tinkama turto vertei nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą išreikalauti iš atsakovo ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenis, kada ir kokiomis sumomis Nacionalinė mokėjimo agentūra pervedė atsakovui išmokas už 2009 metais deklaruotus pasėlius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aplinkybę, jog šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Ieškovo balanso duomenys patvirtina, jog ieškovas turėjo galimybę užauginti pasėlius. Atsakovas, įsigydamas pasėlius, tikėjosi gauti pelno, o sandorio sudarymo metu nebuvo įmanoma nustatyti, kokios apimties bus derlius bei kokio dydžio pajamos iš pasėliuose išauginto derliaus bus gautos. Atsakovas nenuginčijo nesąžiningumo prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog sandorio šalys, kurioms vadovavo tas pats asmuo, dėl užimamų pareigų žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris sustiprins ieškovo nemokumą ir pažeis kreditorių teises.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas specifinis turtas – pasėliai. Ataskaitoje, kuria vadovavosi teismas, nurodyta, jog pasėliai buvo blogos būklės, todėl jų vertė galėjo būti 83 700 Lt. Atsakovas, pateikdamas šią ataskaitą, paneigė ieškovo argumentus, esą turtas buvo perleistas už žymiai mažesnę kainą. Ieškovo pateiktas kaltinamasis aktas negali būti laikomas įrodymu, kadangi baudžiamojoje byloje nėra priimtas nuosprendis. Pasak atsakovo, iš įsigytų pasėlių jis neuždirbo pelno. Atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo remtis ieškovo nurodyta kasacinio teismo nutartimi, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nurodytoje byloje visiškai nebuvo pateikta įrodymų apie turto vertę. Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, kadangi ieškovas neturėjo lėšų pasėlių apdirbimui ir užauginto derliaus nuėmimui. Apeliantas šių aplinkybių nepaneigė. Atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, kadangi pasėliai buvo parduoti už rinkos kainą. Be to, ieškovas neįrodė, jog ieškovas ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog R. J., būdamas ŽŪB „AGROMA“ vadovu, elgėsi rūpestingai ir atidžiai, kadangi užuot palikęs prastos būklės pasėlius nunykimui, pardavė juos savo kontroliuojamai įmonei, o ieškovas už parduotus pasėlius gavo lėšų, kurios buvo panaudotos mažinant įsiskolinimą kreditoriams. Todėl sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija buvo paneigta. Anot atsakovo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų būti taikoma ieškinio senatis, o ieškovo prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą – atmestas, kadangi ginčijama sutartis administratoriui buvo pateikta laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2009 m. spalio 16 d. Gi ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo ginčijamos sutarties gavimo.

Šalies argumentai

2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas UAB „Baltic Agro“ prašymas dėl papildomų duomenų pateikimo. Pateiktu prašymu pareiškėjas prašo pridėti prie bylos papildomus duomenis: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 5 d. išvadą Nr. 5-2/155 iš Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-253-408/2012 bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. gegužės 25 d. kaltinamąjį aktą Nr. 65-2-00045-09 (t. 2, b. l. 27-29, 31-92). Nurodė, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje pareiškėjas yra pripažintas civiliniu ieškovu, o apelianto ŽŪB „AGROMA“ bankroto byloje yra didžiausias kreditorius. Pažymėjo, jog prašomi priimti duomenys reikšmingi nagrinėjamai civilinei bylai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pareiškėjas UAB „Baltic Agro“ 2012 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą dėl papildomų duomenų pateikimo. Pateiktu prašymu pareiškėjas prašo pridėti prie bylos papildomus duomenis: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 5 d. išvadą Nr. 5-2/155 iš Kauno rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-253-408/2012 bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. gegužės 25 d. kaltinamąjį aktą Nr. 65-2-00045-09 (t. 2, b. l. 27-29, 31-92). Teisėjų kolegija pažymi, jog dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys pareiškę ieškinį CPK 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, pareiškę ieškinį CPK 442 straipsnyje išvardintose bylose, CPK 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai (CPK 37 straipsnio 2 dalis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta šalių teisė pateikti prašymus, paaiškinimus, argumentus, samprotavimus. Ši teisė taip pat suteikta tretiesiems asmenims, šių asmenų ir šalių atstovams (CPK 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis, 54, 59 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, esą jis yra civilinis ieškovas nurodytoje baudžiamojoje byloje ir didžiausias kreditorius ieškovo (apelianto) bankroto byloje, nesudaro pagrindo pareiškėjo laikyti šios bylos proceso dalyviu (turinčiu suinteresuotumą bylos baigtimi) išvardintų procesinių teisės normų prasme. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, kaip byloje nedalyvaujantis asmuo, neturi procesinės teisės teikti prašymus, paaiškinimus ar įrodymus. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjo UAB „Baltic Agro“ pateiktus prašymą ir įrodymus. Pateikti dokumentai procesiškai grąžintini juos pateikusiam asmeniui.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ŽŪB „AGROMA“ ir atsakovas UAB „Rapslita“ 2009 m. gegužės 29 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas pardavė atsakovui už 85 500 Lt kainą pasėlius: 85 hektarus (toliau – ha) žieminių kviečių pasėlių bei 200 ha žieminių rapsų pasėlių su teise deklaruoti šiuos pasėlius LR įstatymų nustatyta tvarka ir gauti tiesiogines išmokas už 2009 metais deklaruojamus pasėlius (t. 1, b. l. 22-24, pirkimo - pardavimo sutarties 1.1, 2.2 punktai). Pasėlių pardavimo ir perdavimo atsakovui faktą patvirtina ieškovo išrašyta ir abiejų sutarties šalių pasirašyta PVM sąskaita faktūra serija ŽŪB Nr. 0017 (t. 1, b. l. 25). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pirkėjas (atsakovas UAB „Rapslita“) pirkimo - pardavimo sutartyje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą pasėlių kainą sumokėjo. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi apelianto ŽŪB „AGROMA“ direktoriaus R. J. iniciatyva ieškovui ŽŪB „AGROMA“ iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Valnetas“ (t. 1, b. l. 13-14). Ieškovas (apeliantas), atstovaujamas bankroto administratoriaus, šalių 2009 m. gegužės 29 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – ginčijamas sandoris) prašė pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Kaip minėta, ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia šalių 2009 m. gegužės 29 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo 702 370,83 Lt bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, ieškovas apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadas, kuriomis atmesti ieškovo argumentai dėl ieškovo kreditorių interesų pažeidimo, ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo ir pareigos sudaryti sandorį nebuvimo, tačiau neneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų actio Pauliana sąlygų (pvz., kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja tik ieškovo kreditorių interesų pažeidimo fakto, pareigos sudaryti sandorį (ne) buvimo, sandorio šalių nesąžiningumo sąlygas.

Dėl kreditorių interesų pažeidimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamu sandoriu ieškovo kreditorių interesai nebuvo pažeisti, kadangi pirkimo - pardavimo sutartimi pasėliai atsakovui buvo perleisti už rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio vertę kreditorių interesų pažeidimo kontekste, vadovavosi atsakovo pateiktomis turto vertinimo pažyma ir ataskaita. Teismas taip pat akcentavo aplinkybę, jog byloje nėra ginčo dėl ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusio ieškovo nemokumo, kadangi atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pasėlių kainą, vadovavosi tik atsakovo pateiktais turto vertinimo dokumentais. Apelianto įsitikinimu, perleisto sandorio vertė turėjo būti nustatyta pagal perleisto turto balansinę vertę, atsižvelgiant į lėšų sumą, kuri buvo investuota į pasėlius. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems apeliacinio skundo argumentams.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, grindė tuo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas faktiškai buvo nemokus bei tuo, jog ginčijamu sandoriu perleidus turtą (pasėlius), ieškovo kreditoriai neteko galimybės visiškai ar iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus. Teisėjų kolegija pastebi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo pasiekęs faktinio nemokumo būseną. Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, jog praėjus keliems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, pats ieškovo vadovas inicijavo bankroto bylos ieškovui iškėlimą būtent dėl įmonės nemokumo. Nesant ginčo dėl apelianto nemokumo, buvusio ginčijamo sandorio sudarymo metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo atskirai vertinti šios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar ginčijama sutartimi buvo pažeisti ieškovo kreditorių (nemokios įmonės kreditorių) interesai. Kolegija pastebi, jog kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba gali susidaryti tokia aplinkybė, kad nors skolininkas, perleidęs turtą ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, jog jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą yra pagrindas taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją (apie šios prezumpcijos taikymą bus pasisakyta kitoje šios nutarties dalyje). Šiame kontekste teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl kreditorių interesų pažeidimo. Kaip minėta, ginčijamu sandoriu atsakovui buvo perleisti ieškovui priklausę pasėliai, o atsakovas už jam perleistus pasėlius sumokėjo jų kainą, nurodytą ginčo pirkimo - pardavimo sutartyje. Taigi šioje byloje esminė aplinkybė, leidžianti patvirtinti arba paneigti kreditorių interesų pažeidimo faktą, yra ta, ar kaina, už kuria buvo perleisti pasėliai, nebuvo per maža.

Ieškovas, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teise, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog pasėliai atsakovui perleisti kelis kartus mažesne už tikrąją jų vertę kaina, kadangi perleistų pasėlių auginimo sąnaudos (investicijos į šį turtą) sudarė 702 370,83 Lt (322 529,02 Lt – žieminių kviečių ir 379 841,81 Lt – žieminių rapsų), o ginčijama sutartimi pasėliai buvo perleisti už 85 500 Lt. Apeliantas savo pozicijai pagrįsti pateikė 2009 m. gegužės 1 d. – 2009 m. birželio 1 d. registro „Augalininkystė“ išrašą, kuriame nurodomos lėšų sumos, investuotos į ginčijamu sandoriu perleistus pasėlius (t. 1, b. l. 26). Atsakovas savo argumentus, jog turtas buvo parduotas už realią kainą, grindė bylos nagrinėjimo metu atlikto turto vertinimo išvada ir ataskaita (t. 1, b. l. 149-190). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo pateikta turto vertinimo ataskaita ir išvada, sprendė, jog perleisto turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu galėjo būti 83 700 Lt. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šalys neprašė skirti teismo ekspertizės turto vertei nustatyti, o ieškovas kitais įrodymais turto vertės neįrodinėjo. Teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Išimtis yra įrodymai, kuriems didesnė įrodomoji galia suteikta įstatymo – tai oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Pažymėtina, jog turto vertintojo, veikiančio pagal išduotą licenciją, įstatymo nustatyta tvarka parengta turto vertinimo ataskaita yra rašytinis dokumentas, kuriame gali būti faktinių duomenų apie svarbias bylai aplinkybes, pavyzdžiui, parduodamo turto vertę. Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus, kad pagal 24 straipsnio 3 dalį turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, jog turto vertinimo ataskaita yra tinkama įrodinėjimo priemonė, atitinkanti rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nėra nuostatų, įgalinančių manyti, jog turto vertinimo ataskaita turėtų didesnę įrodomąją galią vertinant visus įrodymus CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o šios taisyklės išimtis gali nustatyti tik CPK, o ne kiti įstatymai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą parengta turto vertinimo ataskaita, kuri turi juridinę galią ir laikoma teisinga, CPK 177, 185 straipsnių požiūriu reiškia, kad tai – tinkama įrodinėjimo priemonė, galinti turėti bylai svarbių įrodymų, tačiau joje esantys faktiniai duomenys neturi padidintos ar teismui iš anksto nustatytos galios. Joje esantys įrodymai turi būti vertinami kartu su byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovo (apelianto) argumentų dėl ginčijamo sandorio vertės (perleisto turto kainos) ir nevertino jo poziciją pagrindžiančių įrodymų – 2009 m. gegužės 1 d. - 2009 m. birželio 1 d. registre „Augalininkystė“ esančių duomenų, be pakankamo pagrindo suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę atsakovo pateiktoms turto vertinimo ataskaitai ir išvadoms. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog abiejų šalių pateikti įrodymai yra lygiaverčiai bei susiję su nagrinėjama byla, joje įrodinėjamomis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių argumentus dėl parleisto turto kainos (vertės), turėjo vertinti ne tik tą įrodymą, kuris, teismo įsitikinimu, yra labiau išsamus ir patikimas, o visų šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų visumą. Tuo atveju, jeigu teismas nusprendė nesivadovauti ieškovo pateiktu įrodymu, minėtą aplinkybę turėjo atitinkamai motyvuoti. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik atsakovo pateiktais įrodymais, nemotyvuodamas ieškovo pateiktų įrodymų nepriimtinumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad atsakovas savo argumentams pagrįsti pateikė pasėlių vertės nustatymo ataskaitą ir išvadą, nesudaro pagrindo šiems įrodymams suteikti didesnės įrodomosios vertės. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, jog atsakovas nesutiko su ieškovo (apelianto) siūlomu pasėlių vertės nustatymo būdu dėl apelianto pateiktame registro išraše esančių netikslumų, esą atsiradusių į šį registrą perkėlus praėjusių ūkinių metų išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovo pateiktą įrodymą vertinti ir šių atsakovo atsikirtimų kontekste, t. y. pašalinti visas abejones dėl ieškovo pateikto įrodymo patikimumo ir jo įrodomosios vertės. Kita vertus, teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos turinį, pastebi trūkumus, keliančius abejonių ir dėl vertinimo ataskaitos objektyvumo bei išsamumo. Kaip matyti iš ataskaitos turinio, pasėlių vertinimas atliktas vadovaujantis išimtinai užsakovo (atsakovo UAB „Rapslita“) pateiktais duomenimis – pasėlių apžiūros aktais, sudarytais likus kelioms dienos iki ginčijamo sandorio sudarymo (t. 1, b . l. 160-162). Vertinimo ataskaitos techninėje užduotyje pasirinktas lyginamosios vertės metodas (t. 1, b. l. 179). Analogiško metodo naudojimas nurodytas turto vertės nustatymo pažymoje (t. 1, b. l. 152). Vertinimo ataskaitoje pateikta šio metodo sąvoka (apibūdinimas), jog: „lyginamosios vertės metodas, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jų analogų skirtumus“. Gi iš ataskaitos dalies „vertinamojo turto vertės skaičiavimas“ matyti, jog nagrinėjamu atveju turto vertė buvo nustatyta ne lyginamosios vertės metodu (nors tokia užduotis buvo suformuluota), kadangi nenustatyta, jog pasėlių vertei nustatyti buvo surasti ir analizuojami vertinamajam analogiški turto objektai. Iš ataskaitos tiriamosios dalies matyti, jog šiuo atveju buvo nustatytas parduotų pasėlių potencialas, t. y. derlius, kuris galėjo būti gautas. Nors ataskaitoje nurodomi vertinimo faktoriai ir eiga, tačiau iš ataskaitos turinio neįmanoma nustatyti, ar vertinimas atliktas pagal ataskaitoje nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog ieškovas neprašė skirti teismo ekspertizės parduoto turto vertei nustatyti, nepašalina teismo pareigos įrodymų vertinimo procese įsitikinti aptariamo įrodymo objektyvumu, išsamumu ir įrodomąja verte. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai esminę įrodomąją reikšmę suteikė tik atsakovo pateiktiems įrodymams – turto vertės nustatymo pažymai ir ataskaitai, nevertindamas apelianto pateiktų įrodymų: registro „Augalininkystė“ bei įmonės balanso duomenų, kuriais apeliantas grindė savo poziciją dėl pasėlių vertės.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu atsakovui buvo perleisti ne tik pasėliai, bet ir turtinė teisė į tiesiogines išmokas už 2009 metais deklaruojamus pasėlius. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas (apeliantas) prašė pirmosios instancijos teismą įpareigoti atsakovą ir Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikti duomenis, kada ir kokiomis sumomis Nacionalinė mokėjimo agentūra pervedė atsakovui išmokas už 2009 metais deklaruotus 85 ha žieminių kviečių ir 200 ha žieminių rapsų pasėlius (t. 1, b. l. 11). Tačiau pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 11 d. protokoline nutartimi šį prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareikštiems reikalavimams nagrinėti šie duomenys nėra būtini (t. 1, b. l. 114). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu. Kolegija pastebi, jog apeliantas išnaudojo visas galimybes pasirūpinti šių įrodymų gavimu (t. 1, b. l. 28), tačiau jų negavo, todėl pagrįstai su tokiu prašymu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Kaip teisingai pastebėjo apeliantas, ginčijamu sandoriu buvo perleistas ne tik turtas (pasėliai), bet ir turtinė teisė į tiesiogines išmokas (pirkimo - pardavimo sutarties 1.1, 2.2 punktai). Analizuojant ginčijamą sandorį kreditorių interesų pažeidimo kontekste, būtina įvertinti visą ginčijamo sandorio vertę (tiek perleisto turto, tiek ir perleistų turtinių teisių vertę), kitaip sakant, atsakovo gautą naudą. Neišreikalavus nurodytų duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pažeista ieškovo (apelianto) teisė tikslinti ieškinio dalyką arba papildomai argumentuoti ieškinio reikalavimus, atsižvelgiant į išreikalautų duomenų turinį. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas apie tokią galimybę (tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą) nurodė ieškinyje. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto nurodyti išreikalautini duomenys nėra reikalingi byloje pareikštiems reikalavimams išnagrinėti, nėra pagrįsta.

Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, būtinų įvertinti ginčijamo sandorio teisėtumą kreditorių interesų pažeidimo aspektu.

Dėl sandorio sudarymo privalomumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, atsakovas pareigą sudaryti ginčijamą sandorį grindė aplinkybėmis, jog pasėliai po žiemos buvo prastos būklės, apeliantas neturėjo lėšų, būtinų pasėlių apdirbimui ir derliaus nuėmimui. Atsakovo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms (nesant galimybės investuoti papildomų lėšų), pasėliai būtų sunykę, jų derlius būtų prastas, be to, apeliantas neturėtų lėšų derliui nuimti. Pasak atsakovo, dėl šios priežasties ieškovas priėmė sprendimą tokios būklės pasėlius parduoti susijusiai įmonei, nes, priešingu atveju, patirtų nuostolių. Todėl, atsakovo teigimu, ginčijamo sandorio sudarymas atitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė actio Pauliana sąlygos dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu ieškovas pardavė specifinės paskirties turtą. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo argumentams, jog pasėliai buvo blogos būklės, kad pasėlių kultūroms užauginti reikėjo papildomų lėšų. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, skunde nurodė, jog pagal balanso duomenis ieškovas turėjo pakankamai lėšų ir resursų pasėliams užauginti ir derliui nuimti, kas, jo nuomone, paneigia bendrovės pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiam apeliacinio skundo argumentui. Nors reikšmingi yra ir argumentai, jog ieškovo balanso duomenys nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai resursų pasėliams užauginti bei derliui nuimti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas actio Pauliana sąlygą dėl sandorio sudarymo privalomumo vertino pernelyg siaurai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog esant blogai pasėlių būklei bei trūkstant resursų, ieškovas galėjo arba net privalėjo pasirūpinti tokios būklės ir tokiame augimo etape esančių pasėlių realizavimu, nes, egzistuojant rizikai, kad tinkamai neprižiūrimi pasėliai sunyktų, o derlius nebus nuimtas, ieškovas neišvengiamai patirtų nuostolių – prarastų į pasėlius investuotas lėšas. Visgi, kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu įvertinti kitas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino aplinkybę, jog, įvertinus galimų nuostolių riziką bei siekį bent iš dalies patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, ieškovas nusprendė pasėlius perleisti susijusiai (R. J. vadovaujamai) įmonei – atsakovui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertinant ginčijamo sandorio teisėtumą šios actio Pauliana sąlygos kontekste, būtina įsitikinti ne tik paties sandorio (kaip veiksmo) sudarymo (ne) privalomumu, bet ir įvertinti, ar konkrečiu atveju susiklosčiusios aplinkybės įpareigojo sandorį sudaryti būtent su atsakovu, o ne su kitu pirkėju. Tuo tarpu atsakovas, įrodinėdamas ginčijamo sandorio sudarymo privalomumą, nepagrindė aplinkybės, jog pasėlius buvo būtina perleisti būtent jam. Byloje neįrodyta, jog buvo imtasi visų įmanomų priemonių ginčo turtą perleisti už kiek įmanoma didesnę kainą (kreipiantis į kitas analogiška veikla užsiimančias bendroves ar ūkininkus, viešai paskelbiant apie šio turto pardavimą ir pan.). Atmestinas atsakovo argumentas, esą pasėlių rinka, kaip tokia, neegzistuoja, kadangi šio argumento atsakovas nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas esamų faktinių bylos aplinkybių pagrindu padarė nepagrįstą išvadą dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį buvimo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Kaip minėta, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šalių nesąžiningumą apeliantas grindžia įstatyme įtvirtina prezumpcija (CK 6.67 straipsnis). Apeliantas nurodė, jog ginčijama pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta su ŽŪB „AGROMA“ pajininku, turinčiu 46 003 vienetus arba 99 procentus bendrovės pajų – atsakovu UAB „Rapslita“. Pasak apelianto, abiems sandorio šalims ginčijamo sandorio sudarymo metu vadovavo tas pats asmuo – R. J., kuris kartu su sutuoktine D. J. valdė 100 procentų UAB „Rapslita“ akcijų. Be to, apeliantas teigia, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už žymiai mažesnę kainą, nei jo vertė. Apelianto vertinimu, ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas preziumuotinas CK 6.67 straipsnio 2 ir 4 punktų pagrindu. Gi pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią actio Pauliana sąlygą, sprendė, kad nustatytos aplinkybės, jog ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, jog skolininkas (ieškovas) privalėjo sudaryti šį sandorį, paneigia šalių nesąžiningumo prezumpciją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.) (CK 6.67 straipsnio 2 punktas); įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog šio ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Tačiau pastebi, jog nagrinėjamu atveju ypatingai glaudžiai yra susijusios kreditorių interesų pažeidimo, pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo ir sandorio šalių nesąžiningumo actio Pauliana taikymo sąlygos, kadangi atsakovo pozicija dėl (ne) sąžiningumo iš esmės yra grindžiama privalomumu sudaryti ginčijamą sandorį ir kreditorių interesų pažeidimo nebuvimu. Pasak atsakovo, kreditorių interesai nebuvo pažeisti dėl aplinkybės, jog turtas buvo perleistas už rinkos kainą, taip pat dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį buvimo. Tokios pačios nuomonės buvo ir pirmosios instancijos teismas. Ankstesnėje šios nutarties dalyje padarius išvadas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o tai galėjo lemti klaidingas išvadas dėl pasėlių pardavimo už rinkos kainą, nėra ir pagrindo teigti, jog atsakovas paneigė CK 6.67 straipsnio 2 ir 4 punktuose nurodytą nesąžiningumo prezumpciją. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog šios actio Pauliana sąlygos nustatymas ir nesąžiningumo prezumpcijos paneigimas, kaip atsakovo atsikirtimo pagrindas, nagrinėjamu atveju galimas tik tinkamai įvertinus ginčijamą sandorį kreditorių interesų pažeidimo ir pareigos sudarytį sandorį (ne) buvimo sąlygų kontekste.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino ieškovo (apelianto) kreditorių interesų pažeidimo ir pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, o tai galėjo lemti nepagrįstą išvadą dėl nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo. Netenkindamas ieškovo prašymo išreikalauti duomenis apie atsakovo gautas tiesiogines išmokas už ginčijamu sandoriu įsigytų pasėlių deklaravimą, teismas pažeidė šalies procesinę teisę gauti duomenis, būtinus įrodinėjant reikšmingas ginčo aplinkybes. Vertindamas tik atsakovo pateiktus įrodymus dėl perleistų pasėlių vertės, tačiau visiškai netirdamas ieškovo (apelianto) pateiktų įrodymų, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nenustatė svarbių ginčui išspręsti aplinkybių, susijusių su ginčijamo sandorio verte (atsakovui parduotų pasėlių kaina), kurios reikšmingos sprendžiant dėl kreditorių interesų pažeidimo, pareigos sudaryti sandorį nebuvimo bei nesąžiningumo prezumpcijos paneigimo. Dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, reikšmingų įrodymų gavimo galimybių yra pagrindas daryti išvadą apie bylos esmės neatskleidimą, dėl kurio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Bylos esmės neatskleidimas yra proceso teisės normų pažeidimas. Patenkinus apelianto prašymą ir išreikalavus iš atsakovo bei Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos visus turimus duomenis apie tiesioginių išmokų mokėjimą už ginčijamo sandorio pagrindu perleistus pasėlius, bus užtikrinta ieškovo (apelianto) teisė pagrįsti ieškinį kreditorių interesų pažeidimo, pareigos sudaryti sandorį nebuvimo ir sandorio šalių nesąžiningumo (kaip actio Pauliana sąlygų) kontekste, turės būti aiškinamos ir tiriamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės šiuo aspektu, o po jų įvertinimo užtikrinta galimos apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis