Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Euro Transport“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-29 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-534-476/2015pagal ieškovo BUAB ,,Euro Transport“ ieškinį atsakovams S. Š., N. Š. ir J. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Ž. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

1.Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. Š., N. Š. ir J. R. 40 241,43 Lt už bankrutuojančiai UAB „Euro Transport“ padarytą žalą. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,Euro Transport“. Iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, jog UAB „Euro Transport“ yra nemoki nuo 2011 m. Nepaisant UAB „Euro Transport“ susidariusios finansinės situacijos, atsakovai – UAB „Euro Transport“ direktorius S. Š., akcininkės J. R. ir N. Š. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip ir nesikreipė, tokiu savo neveikimu didino įsiskolinimą VSDFV, Valstybinei mokesčių inspekcijai. UAB „Euro Transport“ nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma išaugo iki 40241,43 Lt, ši suma laikytina žala padaryta įmonei ir turi būti priteista iš atsakovų.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

7.1. Nepagrįstai teismas nesvarstė J. R. atsakomybės klausimo, vien dėl to, kad ji 2010-07-30 – 2013-06-08 laikotarpiu buvo vaiko priežiūros atostogose, ypač, kai atsakovei priklausė 80 proc. įmonės akcijų. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovė J. R. ėmėsi aktyvių veiksmų, kad įmonei nebūtų iškelta bankroto byla, nes atsakovė tik kreipėsi į didžiausią kreditorių – VSDFV Šilalės skyrių, o daugiau jokių aktyvių veiksmų neatliko.

7.2. Teismas neteisingai konstatavo, kad įmonės (duomenys neskelbtini) J. R. ir N. Š. atsakomybė dėl žalos padarytos kreditoriams dėl savalaikio kreipimosi į teismą su prašymu iškelti įmonei bankroto bylą kilti negali vien todėl, kad direktoriaus atsakomybė yra didesnė nei akcininkų. Vien atsakovės N. Š. turimų akcijų kiekis negali būti pagrindu sprendžiant apie jos atsakomybę dėl žalos padarytos kreditoriams. Apelianto nuomone, nepaisant turimo akcijų kiekio, atsakovė N. Š. taip pat turėjo paisyti pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius nesiėmė aktyvių veiksmų balanse nurodytam turtui perimti. Bankroto administratorius buvo teismui pateikęs rašytinius įrodymus, kad nuomos sutarties nutraukimo laikotarpiu patalpose jokių įmonei priklausančių prekių nebuvo. Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir apie neva patalpose buvusį įmonei priklausantį turtą sprendė vien iš buvusių įmonės akcininkės ir trečiojo asmens liudijimų.

7. 4. Sprendime visiškai nenagrinėtas atsakovo S. Š. atsakomybės klausimas.

7.5. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodytas kreditoriams padarytos žalos dydis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens vadovo ir dalyvių (savininkų) civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo

11. Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti įmonės vadovo ar akcininkų civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, ar jie turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kada konkrečiai ši pareiga jiems atsirado, t.y. momentas, kada atsakovai suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais). Iš byloje esančios nutarties matyti (I t. b.l. 7,8), kad bankroto byla UAB Euro Transport‘‘ buvo iškelta 2013m. balandžio 17d. Tačiau bankroto bylos iškėlimo momentas gali nesutapti su momentu, kad įmonė realiai tapo nemoki. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal formuojamą teismų praktiką paprastai įmonės balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Todėl, kad įvertinti įmonės mokumą, būtina nustatyti, kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat - kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir pan.

12. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas nurodė, jog jis negali pateikti teismui duomenų apie pradelstus ieškovo įmonės įsipareigojimus, nes jam nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai. Iš UAB ,,Euro Transport‘‘ 2010 metų balanso matyti (II t. b.l. 166), kad 2010 metais įmonė turėjo turto už 47 543 litų, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 153 788 litų. Nors 2010 metais per vienerius metu mokėtinos sumos viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau, kaip jau buvo minėta, nesant duomenų apie pradelstus mokėjimus, negalima konstatuoti, kad 2010 metais įmonė buvo nemoki. Iš 2011 metų balanso matyti (II t. b.l. 165), kad įmonė turėjo turto už 43 036 litų, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 212 846 litų. Iš sudaryto balanso matyti, kad 2010 metų balanse nurodyta 153 788 litų suma, kuri buvo įtraukta prie sumų, mokėtinų per vienerius metus, 2011 metų balanse yra nurodyta prie mokėtinų sumų po vienerių metų ir ilgalaikių įsipareigojimų. Vertinant tokį balansą būtų galima teigti, kad 2011 metais 153 788 litų sumos mokėjimo terminas nebuvo pradelstas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai neįrodinėjo ir nepateikė jokių įrodymų, kad 153 788 litų mokėtinai sumai mokėjimo terminas buvo pratęstas. Nesant tokių įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš 2010 metų perkelta per vienerius metus mokėtina suma 153 788 litų nepagrįstai 2011 metų balanse buvo atvaizduota prie sumų, mokėtinų po vienerių metus ir ilgalaikių įsipareigojimų. Ieškovo atstovas negalėjo pateikti įrodymų apie pradelstus mokėjimus, tačiau įvertinus įmonės 2010 metų ir 2011 metų balansą dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių yra pagrindas daryti išvadą, kad 2011 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai mažiausiai sudarė 153 788 litų, o turto įmonė turėjo tik už 43 036 litų. Tokia įmonės situacija rodo, kad įmonė nemoki buvo jau 2011 metų pabaigoje. Nors įmonės 2012 metų balanse atvaizduota, jog per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 52 690 litų, o po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai yra 208 999 litų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai vėlgi nepateikė įbylą jokių įrodymų, kad įmonės skolos buvo atidėtos ar jų terminai pratęsti. Įvertinus įmonės pelno ir nuostolių atskaitas bei balansus matyti, kad nuo 2010 metų įmonės nuostoliai tik augo (II t. b.l. 164,167).

13. Išvadą dėl įmonės nemokumo patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja V. E. nurodė (2014-04-10 garso įrašas), kad jau 2010 metų lapkričio mėnesį įmonė turėjo sunkumų sumokant mokesčius Sodrai, dėl ko 2011 metų vasario mėnesį įmonė buvo įpareigota pateikti dokumentus patikrinimui. Liudytojos teigimu, visus 2011 metus mokesčių mokėjimas strigo, todėl 2011 metais mokesčių skolos išieškojimas buvo perduotas antstoliui, 2011-08-11 įmonė skolą sumokėjo už ankstesnius laikotarpius, o 2012 metų vasario mėnesį įmonės skolos susidariusį įsiskolinimą Sodra perdavė išieškoti antstoliui. Liudytojos V. E. teigimu, antstolis tuo metu areštuotino turto nerado. Iš Sodros pateiktos lentelės matyti (I t. b.l. 93-95), kad nuo 2011 metų lapkričio mėnesio mokesčiai Sodrai iš viso nebebuvo mokami. Liudytoja O. B., dirbusi ieškovo įmonėje (duomenys neskelbtini), nurodė, kad įmonė buvo nebemokėjo mokesčių Sodrai nuo 2012 metų kovo mėnesio (2015-07-21 garso įrašas).

14. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes bei įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo įmonė nuo 2011 metų pabaigos buvo nemoki, todėl jau 2011 metų pabaigoje atsakingiems asmenims atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Euro Transport‘‘.

Dėl juridinio asmens vadovo S. Š. ir (duomenys neskelbtini) J. R. civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditoriaus, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

16. Nagrinėjamoje byloje atsakovas S. Š. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas nuo 2011-11-25 (I t. b.l. 10,11) iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio, kai išvyko į užsienį. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, jam jau pradėjus vadovauti įmonei ji buvo nemoki (2011 metų pabaiga), todėl jau 2011 metų pabaigoje atsakovui S. Š., kaip įmonės (duomenys neskelbtini), atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

17. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

18. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas). Tačiau esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.

19. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė J. R. buvo įmonės (duomenys neskelbtini) nuo 2009-11-05 iki 2010-03-29. Nuo 2010-04-06 iki 2011-11-16 (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo Ž. M., nuo 2011-11-25 – atsakovas S. Š. (I t. b.l. 10,11). Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovė nuo 2010-04-06 iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio faktiškai būtų ėjusi įmonės vadovo pareigas, iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad jai buvo žinoma įmonės sunki finansinė padėtis. Pati atsakovė pripažino, kad ji domėjosi įmonės veikla. Atsakovė teigia, kad, paskyrus įmonės vadovu S. Š., ji kas mėnesį jo klausdavo, ar įmonė moka mokesčius. Dar iki S. Š. vadovavimo bendrovei įmonė turėjo sunkumų sumokant mokesčius Sodrai. Kaip jau buvo minėta, liudytoja V. E. nurodė, kad jau 2010 metų lapkričio mėnesį įmonė turėjo sunkumų sumokant mokesčius Sodrai, dėl ko 2011 metų vasario mėnesį įmonė buvo įpareigota pateikti dokumentus patikrinimui, visus 2011 metus mokesčių mokėjimas strigo, todėl 2011 metais mokesčių skolos išieškojimas buvo perduotas antstoliui, 2011-08-11 įmonė skolą sumokėjo už ankstesnius laikotarpius. Pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu įmonei (duomenys neskelbtini) Ž. M., su kuriuo atsakovė yra susijusi artimais ryšiais ir kartu gyveno (Ž. M. yra jos vaikų tėvas). Todėl įvertinus, kad atsakovė domėjosi įmonės veikla, buvo susijusi artimais ryšiais su įmonės (duomenys neskelbtini) Ž. M., labiau tikėtina, kad atsakovei turėjo būti žinoma apie nereguliarų įmonės mokesčių mokėjimą Sodrai jau 2011 metais. 2012 metais rugpjūčio mėnesį atsakovui S. Š. palikus įmonę ir išvykus į užsienį, atsakovė J. R. faktiškai vadovavo įmonei. Ji kreipėsi į Sodrą dėl mokesčių skolos atidėjimo (I t. b.l. 89), dalį skolos dengė. Atsakovė veikė kaip faktinis vadovas. Nors atsakovė nurodė, kad bandė gelbėti įmonę, tačiau žinodama, kad įmonė nebepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, atsakovė privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybė, jog atsakovė siekė toliau vykdyti nuostolingą veiklą, nepašalina jos atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

20. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui ir akcininkui kyla atsakomybė. Tačiau taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jos sąlygų visetą. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys. Tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Sukėlęs įmonei, kartu ir jos kreditoriams žalą, pažeisdamas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsakingas asmuo – įmonės vadovas ir (ar) dalyvis – turi pareigą ją atlyginti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu nustatoma, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu jų atsakomybė subsidiari (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sąlygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti.

21. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Ieškovas nurodė, kad dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo ieškovo įmonės skolos išaugo iki 11654,72 eurų. Iš įmonės 2011 ir 2012 metų įmonės balansų matyti, kad įmonės skolos nuo 2011 metų pabaigos augo. Šias išvadas patvirtina ir byloje esanti Sodros pažyma (I t. b.l. 93-95), kurioje nurodyta, kad vien Sodrai skola nuo 2011 metų lapkričio mėnesio iki 2013-07-15 išaugo iki 42058,78 litų. Iš 2013m. rugpjūčio 12d. Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad teismas, įskaitant ir VMI atsiradusią skolą, patvirtino kreditorinius reikalavimus 40241,43 Lt sumai, kas sudaro 11654,72 eurų sumą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi, jog atsakovai S. Š. ir J. R. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2011 metų pabaigoje, daro išvadą, kad atsakovai padarė ieškovo įmonei žalą 11654,72 eurų sumai, kuri šiuo atveju sutampa su kreditorinių reikalavimų patvirtinta suma, tarp atsakovų neteisėto neveikimo ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, iš atsakovų S. Š. ir J. R. solidariai ieškovui priteistinas 11654,72 eurų žalos atlyginimas.

Dėl (duomenys neskelbtini) N. Š. civilinės atsakomybės už pareigos į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo

22. Įmonių bankroto įstatyme yra apibrėžiama, kokie dalyviai laikytini įmonės savininkais šio įstatymo taikymo tikslais: savininkas (savininkai) – įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Todėl pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) N. Š. turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

23. Iš bylos duomenų matyti (I t. b.l. b.l. 14), kad 20 procentų įmonės akcijų atsakovė N. Š. įsigijo iš atsakovės J. R. 2011m. rugpjūčio 22d. Akcijas ji įsigijo todėl, kad to prašė jos sūnus atsakovas S. Š.. Iš atsakovų N. Š. ir J. R. paaiškinimų matyti, kad atsakovė N. Š. įmonės veikla niekada nesidomėjo ir jos veikloje pati nedalyvavo. Byloje nepaneigti duomenys, jog akcijas ji įsigijo formaliai, jų perleidimas buvo susijęs su atsakovo S. Š. paskyrimu eiti direktoriaus pareigas. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė N. Š. domėjosi įmonės veikla, faktiškai jai vadovavo ar žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, kad jos priimti sprendimai faktiškai būtų įtakoję įmonės veiklą. Ieškovo nurodomas argumentas, kad atsakovė privalėjo domėtis įmonės finansine padėtimi, nesudaro pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovė dalyvavo priimat sprendimą skirti S. Š. įmonės vadovu, tačiau iš proceso dalyvių paaiškinimų matyti, kad S. Š. vadovu iš esmės buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) J. R. sprendimu, kuri ryšium su jo paskyrimu buvo nusprendusi parduoti S. Š. dalį akcijų, sudarant sutartį su N. Š.. Nenustačius atsakovės N. Š. veiksmuose neteisėtų veiksmų, jos civilinė atsakomybė dėl atsiradusios įmonei žalos negalima. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atsakovės N. Š. atžvilgiu atmetė.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl atsakovų S. Š. ir J. R. civilinės atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas jų atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys jų atžvilgiu tenkintinas (CPK 330str.). Likusioje dalyje atsakovės N. Š. atžvilgiu sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

25. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos. CPK 93 str. 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovų S. Š. ir J. R. atžvilgiu patenkinus ieškinį, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamoje byloje nepriteistinos. Atsakovė N. Š. pirmojoje instancijoje patyrė 1158,48 Eur (4000 Lt) bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 579,24 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš ieškovo BUAB ,,Euro Transport“ atsakovei N. Š. priteistina 1737,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš BUAB ,,Euro Transport“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

26. Byloje turėjo būti sumokėtas 350,00 Eur žyminis mokestis už ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas kaip bankrutavausi įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl iš atsakovų S. Š. ir J. R. priteistina po 175,00 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 straipsnis, 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir ieškinį atsakovų S. Š. ir J. R. atžvilgiu tenkinus, o likusią sprendimo dalį atsakovės N. Š. atžvilgiu palikus nepakeistą, atsakovei J. R. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė N. Š. įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė.

28. Kadangi ieškovas kaip bankrutavausi įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl iš atsakovų S. Š. ir J. R. priteistina po 175,00 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 straipsnis, 96 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas byloje patyrė 15,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą, todėl iš atsakovų S. Š. ir J. R. priteistina po 7,50 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 88 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo dalį atsakovų S. Š. ir J. R. atžvilgiu panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį atsakovų S. Š. ir J. R. atžvilgiu tenkinti.

Priteisti ieškovui BUAB ,,Euro Transport‘‘, į/k 302459090, iš atsakovų S. Š., a/k (duomenys neskelbtini) ir J. R., a/k (duomenys neskelbtini) solidariai 11654,72 eurų žalos atlyginimo.

Sprendimo dalį atsakovės N. Š. atžvilgiu palikti nepakeistą.

Iš ieškovo bankrutavusios UAB „Euro Transport“, į. k. 302459090, priteisti atsakovei N. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 1737,72 Eur (tūkstantį septynis šimtus trisdešimt septynis eurus 72 centus) bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš bankrutavusios UAB ,,Euro Transport“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Priteisti iš atsakovų S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) po 175,00 Eur (šimtą septyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą ir po 7,50 Eur (septynis eurus 50 centų) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).