Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. H. A. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1847-155/2015 pagal ieškovų G. H. A. ir G. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. H. A. ir G. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės: priteisti jiems lygiomis dalimis butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinierinius) – kiemo statinius unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Vilnius, o atsakovui A. K. – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei 64 333,33 Lt kompensaciją iš ieškovų.Nurodė, kad šalims nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklypas su pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Šalys nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl ieškovai siekia CK 4.80 straipsnio pagrindu atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tuo sumažinti bendraturčių skaičių, išvengti ateityje konfliktų, operatyviau ir pigiau valdyti turimą turtą. Prašomo atidalyti turto vertė – 1 108 000 Lt: buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertė yra 332 000 Lt, žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertė yra 471 000 Lt, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, vertė yra 305 000 Lt. Padalyti turtą natūra be neproporcingos žalos negalima, todėl prašo atidalyti jį iš bendrosios nuosavybės, paliekant ieškovams lygiomis dalimis turtą, esantį Vilniuje, o atsakovui paliekant butą Klaipėdoje ir priteisiant jam iš ieškovų 64 333,33 Lt kompensaciją.Atsakovas A. K. su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė palikti ieškovams butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o atsakovui palikti žemės sklypą su gyvenamu namu ir kitais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priteisiant iš atsakovo ieškovų naudai 29 444,88 Eur piniginę kompensaciją. Nurodė, kad yra neteisinga palikti visą turtą, esantį Vilniuje, ieškovams, o turtą, esantį Klaipėdoje, atsakovui. Atsakovas yra gimęs Vilniuje, čia yra daug jo pažįstamų, giminių, draugų, Vilniuje jis lankosi kasmet 2-5 kartus, su Vilniumi, ypatingai su namu, esančiu (duomenys neskelbtini) kuriame jis, būdamas jaunas, dažnai lankydavosi, jį sieja emocinis ryšys, kai tuo tarpu ieškovai nebūna Vilniuje, šis turtas reikalingas tik pardavimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – paskyrė lygiomis dalimis ieškovams G. H. A. ir G. K. žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o atsakovui A. K. priteisė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir lygiomis dalimis iš ieškovų 10 812,57 Eur kompensaciją už paskirtą mažesnės vertės turtą.Teismas konstatavo, kad atidalyti turtą taip, kad kiekvienam bendraturčiui tektų po vieną objektą, galimybės nėra, nes šie objektai yra nelygiaverčiai, jų vertės skirtingos, jie yra skirtingose vietose, skirtingo pobūdžio. Ieškovai siekia atsidalinimu įgyti visą turtą esantį Vilniuje, o atsakovui palikti turtą esantį Lietuvos uostamiestyje – Klaipėdoje. Taip prašomą atidalinti turtą ieškovai motyvuoja daugumos valios išreiškimu, nurodo, kad ieškovai sudaro daugumą bendrasavininkių ir dėl to turi būti atsižvelgiama į jų valią. Tačiau teismas pažymėjo, kad šalys, turėdamos Lietuvoje gyvenamosios paskirties ir su tokia paskirtimi susijusį turtą, asmeniškai juo nesinaudoja, jame negyvena, jų pastovi gyvenamoji vieta yra užsienyje. Prašomas atidalyti turtas tiek ieškovams, tiek ir atsakovui yra investicinis turtas. Vien dėl to, teismo vertinimu, negalima pripažinti, kad atidalinant turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės daugumos valia turi būti svarbesnė, ir į ją turi būti atsižvelgiama labiau negu mažumos. Atidalinus turtą pagal ieškovų prašymą ir jiems palikus nuosavybėn butą bei namą su kitais pastatais ir žeme Vilniuje, o atsakovui paskiriant butą Klaipėdoje, atsakovui baigiasi turėta nuosavybės teisė į Lietuvos sostinėje esančias gyvenamas patalpas, tuo tarpu ieškovai, turėdami bendrojoje nuosavybėje gyvenamas patalpas Lietuvos uostamiestyje – Klaipėdoje, šioje vietoje turintį turtą faktiškai praranda įgydami didesnės apimties (po ½ dalį) turtą sostinėje. Teismas pažymėjo, kad abiejų miestų statusas yra nevienodas, todėl sprendė, kad ieškovai pasiūlytu atidalijimo būdu siekia atsidalyti turtą, esantį strategiškai palankesnėje investicinėje bei turto disponavimo vietoje, o atsakovui atidalyti turtą, esantį mažiau patrauklioje vietoje. Anot teismo, atsižvelgiant į ginčo šalių turimo ir prašomo atidalyti turto investicinį pobūdį, būtina atsižvelgti į šio kriterijaus reikšmę kiekvienam bendrasavininkiui. Teismų praktika nenumato, kad daugumos valia turi prioritetą prieš kitų bendraturčių teisėtus interesus. Todėl vien aplinkybės, kad du bendrasavininkiai prašo jiems atidalinti turtą, esantį Vilniuje, o atsakovui palikti – Klaipėdoje, nepakanka ieškovų reikalavimui tenkinti.Be to, teismas nustatė, kad abu bylos ieškovai yra tikrieji brolis ir sesuo, tuo tarpu atsakovas yra jų įbrolis. Tarp ieškovų yra nusistovėję artimos giminystės, draugiški santykiai, tuo tarpu su atsakovu ieškovų bendravimas yra rezervuotas. Teismo vertinimu, tokie tarpusavio santykiai bei prašymas atidalinti atsakovą iš bendrosios dalinės nuosavybės kartu išsprendžia artimų giminių tarpusavio bendravimo santykius. Šios aplinkybės irgi patvirtina, kad ieškovų reikalavimas atidalinti turtą neturi sudaryti sąlygų išspręsti šeimyninius nesutarimus pagal vienos pusės, kurioje yra santykinai daugiau asmenų, valią, bet turi būti sprendžiamas kompleksiškai, atsižvelgiant ne tik į ieškovų, bet ir į visų bendrasavininkių interesus. Tai, kad ieškovai turi vienodą valią, nepaneigia jų turimos nuosavybės dalies dydžio. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovų, tiek ir atsakovo dalys nuosavybėje yra lygios, kiekvienai proceso šaliai priklauso po 1/3 turto.Teismas nurodė, kad viso prašomo atidalyti turto vertė yra 320 899,26 Eur, atsakovui tenkančio turto vertė yra 106 966,42 Eur, ieškovams – 213 932,84 Eur. Objekto, turinčio vertę, atitinkančią atsakovui tenkančio turto vertę, nėra. Artimiausias pagal vertę turtinis vienetas yra butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jo vertė 96 153,85 Eur. Atidalijus bendroje dalinėje nuosavybėje turimą turtą taip, kad šis butas tektų atsakovui, jo turimo turto vertė sumažėja 10 812,57 Eur (106 966,42 - 96 153,85). Kitaip atidalijant turtą, yra gaunama didesnė disproporcija. Ieškovų reikalavimu atidalijus bendrąja daline nuosavybe turimą turtą taip, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir namas su žemės sklypu bei kitais statiniais būtų atidalytas ieškovams, susidaro situacija, kai ieškovams yra paskiriama turto už 232 564,88 Eur (96 153,85 + 136 411,03), kas viršija ieškovų turimo turto vertę 18 632,04 Eur (232 564,88 – 213 932,84), t. y. beveik dvigubai daugiau negu kad atidalijus turtą ankščiau nurodytu atveju, paskyrus atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.Teismas pažymėjo, kad atsakovo emocinis ryšys su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra tiek gilus, kad galėtų lemti išskirtinių teisių jam suteikimą, išskirtinį atitinkamų aplinkybių nulemtą atidalinimą. Tai, kad atsakovas dažnai lankosi Lietuvoje ir turi lėšų kompensacijai mokėti, nėra pagrindas jam skirti norimą atidalyti turtą, t. y. žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Be to, teismas nurodė, kad šio turto vertė yra 136 411,03 Eur, atitinkamai ji viršija atsakovui tenkančio turto vertę 26 444,61 Eur (136 411,03 - 106 966,42), kas irgi yra ženkliai daugiau, negu atidalijus atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.Taigi teismas, įvertinęs visus įmanomus atidalijimo būdus, nustatė, kad ieškovams paskyrus žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o atsakovui paskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasiekiamas optimaliausias atidalijimas, kuris yra teisingiausias, sąžiningiausias ir protingiausias, optimaliausiai užtikrina šalių teisėtus interesus. Anot teismo, taip atidalijus turtą, kiekvienai iš šalių tenka didesnioji turto dalis natūra, lieka priteistina mažiausio dydžio kompensacija, užtikrinamas poreikis į vietovę. Ieškovai, likdami bendrasavininkiais, ir toliau turi nuosavybės teisę į objektus tose vietovėse, kur turėjo turtą, t. y. Vilniuje ir Klaipėdoje, o atsakovas, turėjęs nuosavybės teisę, skaičiuojant ją santykiniais vienetais, 2/3 turto Vilniuje, o 1/3 Klaipėdoje, atitinkamai įgyja turtą ten, kur turi didžiausią dalį skaičiuojant jį pagal turto vieneto dalį. Be to, teismo vertinimu, svarbi aplinkybė ta, kad butas (duomenys neskelbtini) istoriškai yra priklausęs nuosavybės teise vien ieškovui G. K.. Ieškovas G. K., būdamas buto (duomenys neskelbtini) savininku, pardavė jo dalis ir tapo ne viso buto, bet 1/3 dalies buto bendrasavininkiu; turėdamas šį butą asmeninės nuosavybės teise, jo dalį (1/3) pirkimo-pardavimo sandoriu perleido atsakovui bei ieškovei ir taip tapo tik 1/3 šio buto bendrasavininkiu. Taigi, buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įstorija rodo ir ieškovo G. K. santykį šio buto atžvilgiu, tai, kad šiame bute savo valia siekė sumažinti turėtos nuosavybės dalį. Tokie veiksmai, anot teismo, patvirtina ne siekį išlaikyti ar išsaugoti butą (duomenys neskelbtini), bet mažinti šio turto atžvilgiu turimą nuosavybės dalį, o tai pasiekiama optimalaus, ankščiau nustatyto atidalijimo būdu.Teismas nurodė, kad šalių patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į ieškinio išsprendimą, yra įskaitomos ir atskirai viena kitai nepriteisiamos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai G. H. A. ir G. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys buvo atmestas, – priteisti ieškovams lygiomis dalimis butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priteisti atsakovui butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, priteisti atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis 18 632,22 Eur kompensacijos; priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, atidalydamas iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovų ir atsakovo turtą kitu, nei ieškovų ieškinyje ir atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytu būdu, išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 str. 2 d.) ir pažeidė dispozityvumo principą, pagal kurį ginčo nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ne teismo, o ginčo šalių pareiga (CPK 13 str.).Teismas netinkamai aiškino ir taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas (CK 4.80 str.). Parinkdamas atidalijimo būdą teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę skyrė turto likvidumo vertinimui ir mažiausios piniginės kompensacijos parinkimui. Teismas nepagrįstai prioritetą atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės suteikė mažiausią dalį bendrame turte turinčiam bendraturčiui.

Teismo atliktas atidalijamo turto tariamas likvidumo įvertinimas atspindi tik teismo subjektyvią nuomonę ir niekuo nepagrįstas įžvalgas apie turto realizavimo atitinkamoje rinkoje galimybes. Teismas neturėjo jokių objektyvių duomenų atitinkamoms išvadoms padaryti, atidalijamo turto likvidumo nustatymas nebuvo įrodinėjimo dalykas, proceso šalys dėl to jokių įrodymų teismui neteikė. Taigi atidalijamo turto likvidumo subjektyvus vertinimas apskritai negalėjo būti pagrindas atidalyti turtą teismo nustatytu būdu.Atidalijus turtą ieškovų siūlomu būdu, jokia žala atsakovo turtui nebūtų daroma. Dėl ieškovų siūlomos kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo galimybių ginčo tarp šalių nebuvo. Be to, atsakovas pats jokio poreikio naudotis turtu neturi, todėl atsakovui priteisus butą Klaipėdoje ir išmokėjus kompensaciją pinigais, atsakovo teisės į atidalytino turto dalį nebus pažeistos.Teismas, parinkdamas atidalijimo būdą, prioritetą teikė mažiausią dalį bendrame turte turinčio atsakovo interesams, taip pažeisdamas ieškovų, bendrame turte turinčių dvigubai didesnę dalį nei atsakovas, teises. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl atidalijimo būdo reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Atsakovas nei vienu iš prašomų nekilnojamojo turto objektų nesinaudoja, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, taigi atsakovas neturi poreikio naudotis prašomu atidalyti turtu. Ieškovų siūlytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas yra pagrįstas ir nepaneigia nei vieno iš bendraturčių teisės gauti savo dalį bendrojoje nuosavybėje: atsakovui priteisus butą Klaipėdoje ir piniginę kompensaciją, atsakovo interesai nebūtų pažeidžiami, o ieškovams priteisus butą ir namą Vilniuje, ieškovai įgytų galimybę ekonomiškiau ir efektyviau administruoti viename mieste turimą turtą.Teismas nevertino buto Vilniuje perleidimo aplinkybių, o vien aplinkybė, kad ieškovai pareikštu ieškiniu prašė teismo priteisti butą Vilniuje jiems, o ne atsakovui, liudija abiejų ieškovų siekį ir toliau išlaikyti šį turtą. Be to, istoriškai ieškovui, kaip vieninteliam savininkui, priklausė visi prašomi atidalyti nekilnojamojo turto objektai (o ne tik butas Vilniuje); vėliau po 1/3 šio turto buvo perleista ieškovei ir atsakovui. Taigi turto perleidimo faktas pats savaime nepatvirtina bei objektyviai net negali patvirtinti teismo prielaidų apie tai, kad ieškovas tariamai siekė sumažinti savo nuosavybės dalį išskirtinai bute Vilniuje. Ieškovų ir atsakovo byloje patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra nelygiavertės, tad teismo sprendimas taikyti įskaitymą ir nepriteisti šių išlaidų iš vienos šalies kitos šalies naudai yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovų 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Nurodo, kad tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžių metu aiškiai pasisakė, kad sutinka atsidalyti turtą tokiu būdu, kad jam tektų bet kuris iš nekilnojamojo turto objektų Vilniuje. Atsakovas savo norą turėti gyvenamąjį būstą Vilniuje motyvuoja tuo, kad yra gimęs ir augęs Vilniuje, per metus čia lankosi po keletą kartų, čia gyvena jo draugai, bendramoksliai, giminės. Tuo tarpu ieškovai niekada nėra gyvenę Lietuvoje. Jų siekis yra atsidalyti turtą ir kuo greičiau jį realizuoti. Atsakovas gi, priešingai, pageidauja turėti butą ar namą Vilniuje, kur atvažiavęs galėtų apsistoti su šeima. Todėl, atsakovo nuomone, teismas priėmė racionalų ir sąžiningą sprendimą, atsižvelgdamas į atsakovo išsakytą poziciją. Priešingai nei nurodo ieškovai, atsakovas turi poreikį turėti būstą Vilniuje, tuo tarpu Klaipėdoje atsakovas neturi jokių interesų ir ten nesilanko. Tai, kad brolis su sese pareiškė ieškinį kartu, nėra pagrindas teigti, kad jie yra dauguma, nes nuosavybės teise kiekvienas iš savininkų valdo po 1/3 visų ginčo objektų. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, sąžiningai atsižvelgė ir ieškovams paskyrė didesnės vertės turtą Vilniaus mieste. Ieškovai, prieš kreipdamiesi į teismą, nepateikė atsakovui jokio pasiūlymo, kad turtas būtų pasidalytas gražiuoju; byloje ir ieškovai, ir atsakovas patyrė panašaus dydžio išlaidas, visi prašė jas priteisti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl keleto nekilnojamųjų daiktų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniuje, gyvenamasis namas su žemės sklypu ir kitais statiniais, esantys Vilniuje, ir butas Klaipėdoje.Apeliantai kreipėsi į teismą, prašydami atidalyti jų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje pagal jų siūlomą variantą – butą ir gyvenamąjį namą kartu su žemės sklypu ir kitais statiniais, esančius Vilniuje, priteisti apeliantams, o butą Klaipėdoje – atsakovui, kartu priteisiant jam piniginę kompensaciją už tenkančią mažesnę turto dalį.Atsakovas su apeliantų siūlomu atidalijimo variantu nesutiko, atsiliepime į ieškinį prašė skirti jam gyvenamąjį namą su žemės sklypu ir kitais statiniais, esančius Vilniuje, o apeliantams – butus Vilniuje ir Klaipėdoje, papildomai priteisiant jiems kompensaciją pinigais.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė apeliantams gyvenamąjį namą su žemės sklypu ir kitais statiniais Vilniuje bei butą Klaipėdoje, o atsakovui – butą Vilniuje ir piniginę kompensaciją.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė dispozityvumo principą, nes atidalijo turtą kitu, nei apeliantų ieškinyje ir atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytu būdu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė priteisti jam gyvenamąjį namą (su žemės sklypu ir kitais statiniais) Vilniuje (o ne butą Vilniuje), kartu jis nurodė, kad turto atidalijimo variantas, pagal kurį visas turtas, esantis Vilniuje, tektų apeliantams, o jam – butas Klaipėdoje, jo nuomone, yra neteisingas. Taigi byloje buvo aiškiai išdėstyta atsakovo pozicija dėl turto atidalijimo atsižvelgiant į geografinį nekilnojamųjų daiktų išsidėstymo aspektą, todėl teismo sprendimas, kuriuo atsakovui buvo priteistas nekilnojamojo turto objektas Vilniuje, iš esmės atitinka atsakovo byloje išreikštą valią, su tokiu sprendimu atsakovas sutinka, todėl konstatuoti bylos nagrinėjimo ribų peržengimo nagrinėjamu atveju nėra faktinio pagrindo.Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas (CK 4.80 str.): nepagrįstai išskirtinę reikšmę skyrė turto likvidumo vertinimui ir mažiausios piniginės kompensacijos parinkimui, taip pat nepagrįstai prioritetą atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės suteikė mažiausią dalį bendrame turte turinčiam bendraturčiui.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose laikomasi nuostatų, kad remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, jog bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno (grupės) ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamieji daiktai visoms šalims yra investicinis turtas, poreikio asmeniškai juo naudotis šalys neturi. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pageidauja turėti butą ar namą Vilniuje, kad galėtų jame apsistoti su šeima atvažiavęs į Lietuvą, teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo turto pobūdžio.Taigi, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad prašomi atidalyti daiktai visoms šalims turi tą pačią investicinę reikšmę, ir kad visų šalių nuosavybės dalys yra lygios, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad, parenkant turto atidalijimo variantą, apeliantų, kaip daugumos bendrasavininkių, valia nagrinėjamu atveju neturi lemiamos teisinės reikšmės.Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Kad skundžiamas teismo sprendimas būtų priimtas pažeidžiant šiuos principus ir jų neatitiktų, apeliantų skundo argumentai nepagrindžia.Apeliantai tvirtina, kad teismo atliktas atidalijamo turto likvidumo įvertinimas atspindi tik teismo subjektyvią nuomonę ir niekuo nepagrįstas įžvalgas apie turto realizavimo atitinkamoje rinkoje galimybes; kad atidalijamo turto likvidumo subjektyvus vertinimas apskritai negalėjo būti pagrindas atidalyti turtą teismo nustatytu būdu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantų argumentai teismo sprendimo teisingumo nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantai, neigdami teismo nurodytų aplinkybių apie nekilnojamųjų daiktų geografinę padėtį reikšmingumą, tačiau tuo pačiu reikalaudami priteisti jiems tik tuos nekilnojamuosius daiktus, kurie yra Vilniuje, prieštarauja patys sau, o savo iškeltais reikalavimais (t. y. faktiniu elgesiu) iš esmės patvirtina teismo motyvacijos pagrįstumą. Šiame kontekste teismas pažymi, kad apeliantų teiginys, jog jiems priteisus butą ir namą Vilniuje, jie įgytų galimybę ekonomiškiau ir efektyviau administruoti viename mieste turimą turtą, viena vertus, yra nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 str.), kita vertus, pats savaime nepagrindžia objektyvios būtinybės priteisti apeliantams visą Vilniuje esantį turtą.Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad piniginės kompensacijos dydis, nesant byloje ginčo dėl šalių finansinių galimybių ją sumokėti, nagrinėjamu atveju (t. y. parenkant turto atidalijimo variantą) nebuvo teisiškai svarbi aplinkybė, tačiau tai, pirmiau nurodytų argumentų kontekste, neturi lemiamos reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Kaip minėta, skundžiamu teismo sprendimu apeliantams buvo priteistas vienas nekilnojamasis objektas (daiktų kompleksas) Vilniuje ir vienas Klaipėdoje, o atsakovui – vienas Vilniuje. Teigti, kad tokiu būdu atidalydamas turtą teismas suteikė prioritetą tik vienam iš bendraturčių, t. y. atsakovui (o ne suderino visų bendraturčių interesus), teismas, įvertinęs apeliantų apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio objektyvaus pagrindo.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo motyvais keisti nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nurodo, kad teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, nepriteisdamas jiems išlaidų advokato pagalbai apmokėti.Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas nutarė įskaityti abiejų šalių patirtas teisinės pagalbos išlaidos ir atskirai jų šalims nepriteisti. Apeliantų teigimu, šalių patirtos išlaidos yra nelygiavertės, todėl negalėjo būti įskaitytos.Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3 950 Eur, o atsakovas – 1 300 Eur. Taigi, kaip ir nurodo apeliantai, jų patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra didesnės nei atsakovo. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal įstatymą, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas ir ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Taigi, įvertinęs tai, kad nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga nei teisiniu, nei faktiniu požiūriu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas abiejų šalių patirtas teisinės pagalbos išlaidas įvertinti ta pačia suma ir, atsižvelgiant į patenkintų bei atmestų reikalavimų dalį, jas įskaityti, būtų priimtas pažeidžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias taisykles ir neatitiktų bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą parengusi advokatė atstovavo atsakovui ir pirmosios instancijos teisme (tad bylos faktinės aplinkybės jai buvo žinomos ir jai reikėjo mažiau laiko suteikti atsakovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme), įvertinęs tai, kad apeliaciniame procese keliami klausimai taip pat nėra sudėtingi nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažina atsakovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 300 Eur (CPK 98 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K. lygiomis dalimis iš ieškovų G. H. A. ir G. K. 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.