Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams S. P. ir P. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Partnerių statybinės medžiagos“ ir A. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. balandžio 5 d. kredito linijos sutartimi Nr. 2049-05 IV ieškovas suteikė trečiajam asmeniui UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ 434 430 EUR kreditą su kintama metine palūkanų norma įmonės apyvartinėms lėšoms papildyti bei kitai paskolai refinansuoti iki 2007 m. kovo 30 d. (1 t., 7, 8-11 b. l.). Ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ 2006 m. kovo 9 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1037-06IV, kuria suteikė įmonei 2 203 300 EUR kreditą su kintama palūkanų norma žemės sklypo, esančio Kareivių g. 14, Vilniuje, pirkimui iki 2010 m. vasario 28 d. (1 t., 32, 33-36 b. l.). Už prievolių pagal abi kreditavimo sutartis tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas S. P., sudarydamas su banku 2005 m. balandžio 5 d. laidavimo sutartį Nr. 43-05L (1 t., 28-29 b. l.) ir 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. 39-06L (1 t., 41-42 b. l.), bei atsakovas P. R., sudarydamas su banku 2005 m. balandžio 5 d. laidavimo sutartį Nr. 42-05L (1 t., 30-31 b. l.) ir 2006 m. kovo 9 d. laidavimo sutartį Nr. 40-06L (1 t., 43-44 b. l.), kurių pagrindu laiduotojai įsipareigojo solidariai atsakyti bankui, jei skolininkas UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai prievoles pagal kreditavimo sutartis. 2007 m. balandžio 17 d. susitarimu Nr. 2049-05 IV/1 buvo pakeistos 2005 m. balandžio 5 d. kredito linijos sutarties Nr. 2049-05 IV specialiosios dalies ir bendrosios dalies sąlygos, kredito linijos sutartis išdėstyta nauja finansinių įsipareigojimų sutarties redakcija (1 t., 12-13, 14-18 b. l.). Šiuo susitarimu trečiajam asmeniui papildomai suteikta 144 810 EUR kredito linijos dalis, finansinių įsipareigojimų limito galiojimo terminas pratęstas iki 2008 m. kovo 30 d., finansinių įsipareigojimų limito paskirtis – kreditams apyvartinėms lėšoms iš kredito linijos bei garantijoms ir akredityvams ne daugiau kaip 144 810 EUR. Kredito linijos sutarties sąlygos buvo keistos ir papildytos 2007 m. gegužės 14 d. susitarimu Nr. 2049-05 IV/2, 2007 m. rugsėjo 5 d. susitarimu Nr. 2049-05 IV/3, 2008 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu Nr. 2049-05 IV/4 ir 2009 m. birželio 10 d. susitarimu Nr. 2049-05IV/5 (1 t., 19-20, 21-22, 23-25 b. l.). 2007 m. gegužės 14 d. susitarimu Nr. 1037-06IV/1 ir 2008 m. kovo 31 d. susitarimu Nr. 1037-06IV/2 buvo keistos 2006 m. kovo 9 d. kreditavimo sutarties Nr. 1037-06IV sutarties sąlygos – metinių palūkanų dydis, kredito grąžinimo terminas ir sumos bei kitos sutarties sąlygos (1 t., 37-38, 39-40 b. l.). Laiduotojai ant visų sutarties pakeitimų pasirašė, patvirtindami, kad su susitarimų sąlygomis susipažino, joms neprieštarauja ir, kad laidavimai pagal laidavimo sutartis galioja ir sutarčių prievolėms pagal susitarimais pakeistas sąlygas (1 t., 13, 18, 20, 22, 25, 27, 38, 40 b. l.).

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi kreditų gavėjui trečiajam asmeniui UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ iškelta bankroto byla (1 t., 49 b. l.). Kreditai nustatytais terminais (2005-04-05 kredito linijos sutartį Nr. 2049-05IV terminas suėjo 2010-05-30, 2006-03-09 kreditavimo sutarties Nr. 1037-06IV terminas suėjo 2010-02-28) bankui nebuvo grąžinti. Bankas inicijavo teisminį ginčą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo. Vykdant kredito gavėjo (trečiojo asmens) bankroto procedūrą, 2011 m. spalio 3 d. iš varžytynių (aktas Nr. 11-10-03-2, 3t., b.l. 11) buvo parduotas ieškovui įkeistas kredito gavėjui priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Pupinės k., Vilniaus r. sav. ir Kareivių g. 14, Vilniuje, todėl ieškovas dalies ieškinio reikalavimo atsisakė (3 t., 8-9 b. l.) ir dėl to reikalavimas atsakovams sumažėjo iki 3 144 961,49 EUR (10 755 339,03 Lt). Pirmosios instancijos teismas banko ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš kredito gavėjo laiduotojų negrąžintą kreditą ir palūkanas. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo padavė vienas iš laiduotojų.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo

Apelianto manymu, teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte – sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Apeliantas nurodo, kad atsiliepime į ieškinį jis išdėstė argumentus dėl ieškinio senaties ieškovo reikalavimams taikymo, tačiau teismas skundžiamame sprendime tuo klausimu nepasisakė.

CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai teismo sprendimo turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Tai reiškia, kad teismo priimtas sprendimas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo, nurodė argumentus, kodėl sprendė dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo, teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, bei motyvus, kodėl atsakovo argumentus dėl novacijos bei laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės laikė nepagrįstais. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su apelianto argumentu, jog teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyto savarankiško ieškinio atmetimo pagrindo - ieškinio senaties taikymo, tačiau pažymi, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su laidavimo pasibaigimu CK 6.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų negali ištaisyti, įvertindamas apelianto argumentų pagrįstumą.

Dėl laidavimo pabaigos

Apeliantas teigia, kad ieškovo reikalavimas laiduotojams turi būti atmestas vadovaujantis CK 6.89 straipsnio 1 dalimi. CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Apelianto teigimu, laidavimo sutartis buvo neterminuota, kadangi sutarties galiojimas nėra apibrėžtas nei kalendorine data, nei konkrečiu laikotarpiu, nei įvykiu. Šalių sudarytų laidavimo sutarčių 4.2. punkte nurodyta, kad sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Laidavimo sutartimis atsakovai įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kreditavimo sutartį (laidavimo sutarties 1.1. p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009). Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytų laidavimo sutarčių 4.2. punkte buvo aiškiai išreikštas laiduotojų įsipareigojimas atsakyti iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad ginčo atveju turėtų būti taikomas CK 6.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas, o ieškovo reikalavimas atmestas praleidus ieškinio senaties terminą. Toks CK 6.89 straipsnio 1 dalies aiškinimas prieštarautų paminėtai kasacinio teismo formuojamai teismų praktikai.

Dėl laidavimo pasibaigimo dėl novacijos

Atsakovo P. R. argumentų dėl laidavimo pasibaigimo dėl novacijos nepagrįstumą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad kredito linijos sutarties šalims sudarius 2007 m. balandžio 17 d. susitarimą Nr. 2049-05 IV/1 nepasikeitė nei sutarties dalykas, nei sutarties įvykdymo būdas, nei šalys, todėl nėra pagrindo konstatuoti novacijos fakto. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad minimu susitarimu buvo pakeistas kredito sutarties dalykas: kredito linija performinta į kitokio pobūdžio sutartį – finansinių įsipareigojimų limito sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo be kreditavimo paslaugų suteikti garantijas, akredityvus bei laidavimus, o tai yra atskiros sutarčių rūšys.

Ieškovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 5 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 2049-05 IV, kuria trečiajam asmeniui ieškovas suteikė 434 430 EUR kredito limitą, skirtą kredito gavėjo apyvartinėms lėšoms papildyti, kai iš jų 289 620 EUR panaudojama AB banko „Hansabankas“ kredito gavėjo turimų įsiskolinimų padengimui (specialiosios dalies 8 p.). Sutarties bendrojoje dalyje nurodyta, kad kredito linija – finansavimo priemonė, kuri sutartyje nustatytomis sąlygomis suteikia kredito gavėjui teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kreditą, neviršijant sutarties specialiojoje dalyje nustatyto kredito linijos limito bei laikantis kredito linijos limito grąžinimo tvarkos. 2007 m. balandžio 17 d. susitarimu Nr. 2049-05 IV/1 buvo pakeistos 2005 m. balandžio 5 d. kredito linijos sutarties specialiosios ir bendrosios sąlygos, išdėstant sutartį nauja finansinių įsipareigojimų sutarties redakcija. Minėtu susitarimu trečiajam asmeniui buvo suteikta papildoma 144 810 EUR kredito linijos dalis ir visa kredito linija performinta į finansinių įsipareigojimų limitą. Susitarimo 4 punkte nurodyta, kad finansinių įsipareigojimų paskirtis – kreditams apyvartinėms lėšoms iš kredito linijos; garantijoms/akredityvams ne daugiau kaip 144 810 EUR. Vėlesniais šalių susitarimais buvo didinama finansinių įsipareigojimų limito suma, galiojimo terminas, keičiamas mokėtinų palūkanų dydis, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės (1 t., 19-20, 21-22, 23-25, 26-27 b. l.). Apeliantas teisus teigdamas, kad 2007 m. balandžio 17 d. susitarimu bankas įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui ne tik kredito limitą, bet ir kitas finansines paslaugas, t. y. už tam tikrą mokestį teikti garantijas ir/arba akredityvus. Sutiktina su atsakovo teiginiais, kad garantijos ir akredityvai yra atskiros sutarčių rūšys, tačiau spręsti, jog į sutarties sąlygas įtraukus papildomus šalių įsipareigojimus įvyko novacija, nėra pagrindo.

CK 6.141 straipsnio 1 dalyje apibrėžta novacijos sąvoka, pagal kurią prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Pagal šio straipsnio 2 dalį novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta. Pagal kasacinio teismo suformuotą novacijos instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, dėl prievolės pasibaigimo novacijos būdu turi būti prievolės šalių susitarimas, jų suderintos valios pareiškimas, nedviprasmiškai išreikštas. Paprastai šalys, sudarydamos naują sutartį, joje nurodo, kad šios (naujos) sutarties sudarymas panaikina esamą ir sukuria naują prievolę, tačiau šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Nepriklausomai nuo pareiškimo būdo, novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (CPK 178 str.).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo argumentus dėl novacijos, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad kreditavimo sutartis sukuria prievolę skolininkui grąžinti pinigus, todėl jos dalykas yra pinigai; pakeitus kreditavimo sutartį nesikeitė pareiga grąžinti pinigus, todėl novacijos nėra. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas sutapatino prievolės dalyką ir objektą, tačiau šis netikslumas teismo išvadų dėl novacijos nebuvimo nepaneigia. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad kredito linijos sutarties šalių valia keičiant sutartį buvo egzistuojančią prievolę panaikinti ir jos vietoje sukurti naują prievolę, vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vyko prievolės novacija. Trečiasis asmuo nebuvo atleistas nuo prievolės grąžinti kreditą, jam nebuvo panaikinta galimybė apyvartinėms lėšoms naudotis suteikto kredito suma. Taigi susitarimu suteiktos papildomos banko paslaugos negali būti laikomos novacija, susitarimas dėl tam tikros kredito dalies suteikimo ir naudojimosi nebuvo panaikintas, trečiasis asmuo privalėjo mokėti palūkanas už naudojimąsi banko pinigais. Teigti, kad galimybė naudotis kreditu buvo pakeista trečiojo asmens galimybe gauti garantijas ir akredityvus, nėra pagrindo. Garantijos ir akredityvai buvo tik papildomos banko trečiajam asmeniui suteiktos paslaugos.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pakeitus finansinių įsipareigojimų apimtį ir terminus taip pat įvyko novacija, kadangi buvo pakeistas prievolės įvykdymo būdas. Šiuos apelianto argumentus paneigia CK 6.142 straipsnis, reglamentuojantis veiksmus, kurie nelaikomi novacija. Šioje teisės normoje nurodyta, kad prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija (CK 6.142 str.). Laidavimo sutartimi apeliantas įsipareigojo atsakyti už pagrindinio skolininko prievoles pagal 2005 m. balandžio 5 d. kredito linijos sutartį Nr. 2049-05IV su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Kiekvieną kartą keičiant kredito linijos sutarties sąlygas laiduotojai aiškiai ir nedviprasmiškai savo parašais patvirtino, kad su sutarties pakeitimais susipažino ir jiems neprieštarauja bei patvirtino, kad laidavimas pagal 2005 m. balandžio 5 d. laidavimo sutartį galioja ir sutarties prievolei pagal susitarimais pakeistas sąlygas (1 t., 13, 18,20, 22, 25, 27 b. l.). Tokiu atveju teigti, kad pakeitus sutarties sąlygas, didinant kredito limito sumą bei keičiant kredito grąžinimo terminus laiduotojai nebeatsako už trečiojo asmens prievoles, nėra pagrindo.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės

Apelianto manymu, jis gali būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, kadangi ieškovas dėl savo aplaidumo laiku nepasinaudojo jo naudai nustatytomis prievolių užtikrinimo priemonėmis ir dėl savo neprotingų ir nesąžiningų veiksmų neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodomos teisės normos aiškinimo, yra konstatavęs, kad, analizuojant laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu, kaip yra nagrinėjamu atveju), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio 2 dalies, ir 6.86 straipsnio nuostatos. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimas nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šios rizikos priskyrimas kreditoriui sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariajai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 str. 1 d.), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti vienu iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigia CK 6.86 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Apeliantas teigia, kad bankas vengė nukreipti išieškojimą į trečiojo asmens įkeistą turtą, asmenį, kuris vėluodavo grąžinti kreditą. Ieškovas teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad priverstinis skolos išieškojimas galimas tik tuomet, kai šalis pažeidžia prievolės įvykdymo terminą. Finansinių įsipareigojimų limito terminas pagal 2005 m. balandžio 5 d. kredito linijos sutartį 2009 m. birželio 10 d. susitarimu Nr. 2049-05IV/5 buvo nustatytas iki 2010 m. gegužės 30 d., 2008 m. kovo 31 d. susitarimu Nr. 1037-06IV/2 kredito grąžinimo terminas pagal 2006 m. kovo 9 d. sutartį buvo nustatytas iki 2010 m. vasario 28 d., todėl teigti, kad ieškovas turėjo pagrindą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto, neteisinga. Bankroto byla trečiajam asmeniui UAB „Partnerių statybinės medžiagos“ buvo iškelta 2009 m. lapkričio 3 d., t. y. dar iki sueinant galutiniams kreditų pagal kredito linijos sutartį Nr. 2049-05 IV ir kreditavimo sutartį Nr. 1037-06IV grąžinimo terminams. Iki iškeliant įmonei bankroto bylą bankas neturėjo teisinio pagrindo vykdyti kreditų išieškojimą iš bankui įkeisto turto. Tai, kad atskirais susitarimais buvo didinama kredito limito suma ir pratęsiamas kredito grąžinimo terminas, taip pat nėra pagrindas atleisti laiduotojus nuo atsakomybės. Prie sutarčių pakeitimų yra laiduotojų sutikimai dėl sutarčių sąlygų keitimo bei patvirtinimai, kad pradinis laidavimas galioja ir pagrindinių sutarčių pakeitimams. Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai apie galimybę atleisti jį nuo sutartinės atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl patenkindamas banko ieškinį laiduotojams, priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, teismas sprendimu grąžino ieškovui 7 040 Lt žyminio mokesčio. Bankas šioje byloje už 4 094 727,35 EUR ieškinį pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir CPK 82 straipsnį sumokėjo indeksuotą maksimalaus dydžio žyminį mokestį (39 240 Lt). Ieškovui atsisakius dalies pagrindinės skolos reikalavimo (3 382 935,56 Lt) likusi reikalavimo suma (3 114 961,49 EUR) vis tiek apmokestinama maksimaliu žyminiu mokesčiu, todėl teismas neturėjo pagrindo grąžinti ieškovui dalies žyminio mokesčio. Dėl šių priežasčių sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistas 32 200 Lt žyminis mokestis, tikslintina – priteisiant ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų 39 240 Lt žyminio mokesčio, iš kiekvieno atsakovo po 19 620 Lt., o sprendimo dalis, kuria Valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota grąžinti ieškovui 7 040 Lt žyminį mokestį, panaikintina.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas 1 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį mokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (3 t., 72 b. l.). Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo priteistinas šis žyminis mokestis valstybei, taip pat ieškovui priteistinos 2 178 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 84 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti šio sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, į. k. 112029270, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistas 32 200 Lt žyminis mokestis, ir ją išdėstyti taip - priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, į. k. 112029270, lygiomis dalimis iš atsakovų P. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 39 240 (trisdešimt devynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt) Lt žyminio mokesčio.

Sprendimo dalį, kuria Valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota grąžinti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui 7 040 Lt žyminio mokesčio, panaikinti.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, į. k. 112029270, iš atsakovo P. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 178 (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo P. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) Lt žyminio mokesčio.