Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir J. P. paskirta galutinė – 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į subendrintos bausmės laiką įskaityta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 9 d. nuosprendį atliktos bausmės dalis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 9 d. 17.25 val. iki 2024 m. sausio 11 d. 11.34 val.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendį paskelbus panaikinta.

Priteista iš J. P. UAB „Pepco Lithuania“ naudai 45,00 Eur turtinės žalos.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti byloje: įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta žaislas supakuotas kartoninėje dėžėje – traukinukas, kuris perduotas saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių, esantį adresu Vilniaus r., Nemenčinės k. II, Vilniaus g. 96, daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktas Nr. IL1-6951 bei įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta sudaužyta stiklinė žvakė, kuri perduota saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių, esantį adresu Vilniaus r., Nemenčinės k. II, Vilniaus g. 96, daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktas Nr. IL1-6951 – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamasis procesas L. B. atžvilgiu nutrauktas jam mirus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nustatęs, jog J. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, kurio padarymu jis kaltintas, požymių, J. P. veiksmus kvalifikavo kaip atvirąją vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Tačiau apie tai, kad taip gali būti keičiama J. P. veiksmų kvalifikacija, numatyta kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismas proceso dalyvių, kaip to reikalauja pirmiau aptartos teisės normos, neįspėjo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistojo J. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje

14. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad L. B. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo mirė, todėl skundžiamu nuosprendžiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Esant tokiai situacijai, bylą nagrinėjantis teismas pabrėžia, kad L. B. kaltės klausimas šiame procesiniame sprendime nebus sprendžiamas, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti paminėtas tiek, kiek būtina atskleidžiant kito nuteistojo baudžiamąją atsakomybę bei aptariamų bylos aplinkybių kontekstą ir tokios teismo nuorodos apie šį asmenį negali būti vertinamos kaip jo kaltės pripažinimas. Be to, galimos tokios teisinės situacijos, kai vienas iš bendrininkų (pvz., vykdytojas) per ikiteisminį tyrimą, dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo, miršta. Vieno iš bendrininkų mirtis savaime negali būti laikoma aplinkybe, dėl kurios negalima kito(ų) bendrininko(ų) baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018).

18. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo J. P., nukentėjusiosios A. A., iš dalies liudytojos Ž. P. parodymus, pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, protokole–pareiškime, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, taip pat parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas aplinkybes ir kitus byloje esančius įrodymus, padarė ne visai pagrįstą išvadą, kad nuteistojo J. P. veiksmai padaryti bendrininkaujant su L. B., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, dėl žemiau nurodytų motyvų nepritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl nuteistojo J. P. ir L. B. bendrininkavimo, pažymi, kad spręsti apie vykdytojo ekscesą, neaptarus aplinkybių dėl bendrininkų susitarimo apimties, neįmanoma. Todėl įvertinus paties nuteistojo J. P. parodymus apie tai, kad jis pasiūlė pasivaikščioti L. B., jie kartu nuėjo į parduotuvę, jis paėmė žvakes, o L. B. – žaislą, girdėjo, kaip šis susikivirčijo su pardavėja, taip pat tai, kad jie kartu išėję iš parduotuvės susitiko, L. B. pasakė, kad paėmė traukinuką, nukentėjusiosios A. A. duotus parodymus apie tai, kad J. P. ir jo draugas atėjo kartu, J. P. paėmė keturias žvakes, o L. B. – žaislą, kad po L. B. panaudotų veiksmų patirto fizinio skausmo, jie abu pradėjo šalintis iš parduotuvės, sprendžia, kad nuteistasis J. P. ir L. B. turėjo iš anksto suplanuotą tikslą pagrobti svetimą turtą ir apie tai iš pradžių su bendrininku L. B. buvo susitarta, tačiau nenustatyta, kad jų susitarimas buvo tiksliai apibrėžtas, t. y. kad jie susitarė daryti plėšimą.

21. Teisėjų kolegija, vertindama J. P. apeliaciniame skunde pateikiamus argumentus, pažymi, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininko teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju itin svarbus objektyviai pasireiškęs nuteistojo ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus – L. B., elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, pirmiau aptarti nukentėjusiosios A. A. parodymai, kuriuos, be kita ko, detalizuoja ir patvirtina parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 130–140), kurie tarpusavyje neprieštarauja, taip pat pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 1–3), iš dalies liudytojų Ž. P. ir V. Č. proceso metu duoti parodymai. Be kita ko, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. A. parodymais apie tai, kad nuteistasis J. P. žvakių į vietą nepadėjo, o jas pasiėmė su savimi, tokia nuteistojo versija laikytina gynybine, siekiant sumenkinti savo atliktus veiksmus. Nenustatyta, kad nukentėjusioji A. A. būtų suinteresuota bylos baigtimi, be to, ji parodymus davė įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl gynėjo prašymas nuteistojo veiksmus vertinti kaip pasikėsinimą, atmestinas.

22. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad J. P., paėmęs žvakes, t. y. turėdamas realią galimybę su svetimu turtu pabėgti, niekur nesitraukė, kol L. B. taip pat buvo parduotuvėje ir pagrobė žaislinį traukinuką, taigi veikė kartu. Pažymėtina, kad spręsti apie bendrininkų veiksmų buvimą leidžia ir tos aplinkybės, kad J. P. nusikalstamoje veikoje realizuodamas svetimo turto pagrobimo veiksmą, nesant konkrečiam ir apibrėžtam susitarimui – pagrobus bet kokį svetimą turtą pabėgti, būtų nelaukęs L. B., o šalinęsis iš įvykio vietos dar nesulaukus L. B. veiksmų ar atėjęs vienas skirtingu laiku, o šiuo atveju nuteistasis J. P. taip nesielgė. Tačiau sugretinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, plačiau neanalizuojant jau aptarto bendrininkavimo požymių, L. B. prieš nukentėjusiąją panaudotas fizinis smurtas, pardavėjai bandant iš L. B. rankų paimti grobiamą žaislą, buvo netikėtas J. P., kuris fizinio smurto nenaudojo, taigi, atliktas peržengus susitarimo ribas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad L. B. peržengė susitarimo ribas ir spontaniškai pavartojo fizinį smurtą pardavėjos atžvilgiu, po to, kai nuteistojo J. P. ir L. B. bendrininkų grupe daroma slapta vagystė, pamačius pardavėjai peraugo į atvirą, o L. B. daroma atvira vagystė – į plėšimą, todėl šiuo atveju nustatytas vykdytojo (L. B.) ekscesas.

23. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Nagrinėjamu atveju skirtingą bendrininkų J. P. ir L. B. veikos kvalifikavimą lėmė tai, jog pasikeitė nusikalstamo susitarimo turinys. Pagrindinis nusikalstamas sumanymas buvo slapta pagrobti svetimą turtą, tačiau pasikeitė jo įgyvendinimo aplinkybės, nes slaptai vagystei peraugus į atvirą, L. B. žaislinį traukinuką pagrobė prieš nukentėjusiąją panaudojęs fizinį smurtą. Esant vykdytojo ekscesui, šiuo atveju bendrininkavimo nėra, nes nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių prasme nėra priežastinio ryšio tarp bendrininkų veiksmų ir nusikalstamų padarinių, kurie atsiranda dėl vykdytojo eksceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022). Taigi, L. B., peržengęs nusikalstamo susitarimo ribas, atsakytų už veiką, kurią apėmė jo tyčia, t. y. svetimo turto pagrobimas, panaudojant prieš ją fizinį smurtą, kurio panaudojimas nebuvo bendro susitarimo su nuteistuoju J. P. dalis, kvalifikuotinas kaip plėšimas, tačiau nagrinėjamu atveju jo atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus. Tuo tarpu nuteistojo J. P. atveju, jis turi atsakyti tik už veiką, kurią apėmė jo tyčia, t. y. atviras svetimo turto pagrobimas, kvalifikuojamą kaip atvira vagystė. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo gynėjo prašymas patikrintini, ar J. P. pagrįstai buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi dėl pirmiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. P. kaltu dėl atviros keturių žvakių vagystės, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

24. Be kita ko, nuteistojo argumentai dėl jo veikos kvalifikavimo kaip padaryto administracinio nusižengimo pagrobus mažesnės nei 3 MGL (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodeksas (toliau – ir ANK) 108 straipsnis) vertės turtą yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei J. P. pagrobto turto vertė nesiektų 3 MGL (150 Eur) dydžio, veika atitiktų BK 178 straipsnio 2 dalies atvirosios vagystės požymius, kadangi vagystę kvalifikuojantys požymiai, kaip atvira vagystė, daro veiką pavojingesnę. Šiuo atveju pats nuteistasis J. P. nurodė, kad pardavėja, pamačiusi, kad jis paėmė žvakes, liepė padėti jam į vietą, todėl nėra pagrindo manyti, kad padaryta veikia turėtų būti vertinama kaip administracinis nusižengimas. Todėl esant bent vienam minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintam alternatyviam požymiui, pagrobus net ir mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistajam J. P. paskirtos bausmės

25. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. P. taip pat prašo peržiūrėti jam paskirtą bausmę. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde neprašė taikyti naujai nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų dėl ginčijamo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegijai kyla pareiga įvertinti, ar nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK pakeitimai šiuo atveju kokiu nors būdu lengvina nuteistojo padėtį ir turi grįžtamąją galią.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 178 straipsnio 2 dalies pakeitimus, pažymi, kad pakeitimu iš alternatyvių bausmių sąrašo buvo pašalinta viešųjų darbų bausmė (sankcijoje nustatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė liko nepakitusi, nesikeitė nustatyta maksimali riba) ir šis pakeitimas neturi įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, todėl sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės, atsižvelgiama į veikos padarymo metu galiojusioje BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmių rūšis ir jų dydžius.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Todėl šiuo atveju, nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam J. P. paskirtą bausmę, vadovaujasi naujai įsigaliojusiomis, bausmės skyrimą reglamentuojančiomis BK nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

28. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė artimą bausmės maksimaliam dydžiui, t. y. tris metus laisvės atėmimo. Skirdamas bausmę nuteistajam J. P. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, jog jis septynis kartus teistas, administracine tvarka baustas už smulkias vagystes, psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu. Apeliacinės instancijos teismui pažymi, kad dėl pirmiau aptartų motyvų, nustačius vykdytojo ekscesą, bendrininkavimas negali būti konstatuotas, todėl nuteistojo J. P. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) šalintina, apylinkės nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), kas sudaro pagrindą iš naujo spręsti bausmės skyrimo klausimą.

29. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra sprendimo J. P. pripažinti recidyvistu, nors nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo BPK 307 straipsnio pakeitimai ir šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi BK 27 straipsnio pakeitimas yra teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, be to, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Šios sunkinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos bausmės skyrimui, todėl teisėjų kolegija patikrina, ar ši J. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

30. Byloje nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu J. P. buvo teistas septynis kartus, iš esmės daugiausiai už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, kas rodo, jog jis yra linkęs į tokio pobūdžio nusikalstamų veikų darymą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžiu J. P. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsni 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteistas subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią atliko 2022 m. gegužės 2 d. (2 t., b. l. 77). Aptarti duomenys patvirtina, kad naują tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui už kitus tyčinius nusikaltimus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal naujai įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis laikytinas recidyvistu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumui neišnykus ir esant nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Taigi, ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai, tačiau siekiant nebloginti nuteistojo padėties, nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo, dėl (ne)pripažinimo recidyvistu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

31. Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas į be pirmiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad J. P. iš ankstesnių teistumų tinkamų išvadų nepadarė, toliau sistemingai daro nusikalstamas veikas, nesistengia keisti savo gyvenimo būdo, ankstesnės bausmės, tarp jų – realus laisvės atėmimas, teigiamos įtakos jo nusikalstamam elgesiui nepadarė, todėl jį būtina izoliuoti nuo visuomenės, ir sprendė, kad J. P. skirtina trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurią subendrino su ankstesniu nuteistojo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu paskirta bausme, visiško sudėjimo būdu (kaip nurodyta nuosprendyje – prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas visą šią nuosprendžiu skirtą bausmę mėnesį neatliktos bausmės), ir nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, nagrinėjamu atveju nuteistajam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bausmės rūšis parinkta tinkamai, tačiau bausmės dydis nustatytas neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai.

32. Teisėjų kolegijos vertinu, nepaisant to, kad nuteistasis J. P. aptariamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, būdamas teistas šešis kartus, praėjus pusantrų metų po to, kai išėjo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos už ankstesnių nusikaltimų padarymą, iš savanaudiškų paskatų, siekiant gauti lėšų pragyvenimui, nes yra bedarbis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, įvertinus nusikalstamos veikos aplinkybes, padarytą žalą, pašalinus vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei naujai įsigaliojusias BK 61 straipsnio nuostatas, yra aiškiai per griežta ir ją mažina iki vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dydžio. Bausmės iš naujo subendrintinos visiško sudėjimo būdu, nenustačius pagrindo keisti pirmosios instancijos pasirinkto bausmių bendrinimo būdo, tai yra, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, tačiau patikslinant bausmių bendrinimo formuluotę, nurodant, jog bausmės bendrinamos ne su neatlikta bausmės dalimi, o remiantis BK 63 straipsnio 3 dalies nuostatomis, prie griežčiausios bausmės, paskirtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, t. y. trejų metų šešių mėnesių pridedant visą šiuo nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, ir J. P. skiriant galutinę subendrintą keturių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

33. Pažymėtina, jog pirmiau paminėtos nuteistojo J. P. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pirmosios instancijos teismas nepasisakė, tačiau priėmė pagrįstą sprendimą J. P. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šio nuosprendžio dalyse aptartų aplinkybių, sprendžia, kad paskyrus galutinę subendrintą keturių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų ir J. P. net iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, be kita ko, net ir pasikeitus BK 75 straipsnio nuostatoms po 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų. Toks sprendimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų J. P. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo.

Dėl civilinio ieškinio

34. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka civiliniam ieškovui priteista 45,00 Eur turtine žala, tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad sumokės 20,00 Eur už žvakes. Teisėjų kolegija, plačiau nekartodama pirmiau aptartų motyvų dėl vykdytojo eksceso, pažymi, kad J. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, turi atsakyti tik už savo veiksmais padarytą turtinę žalą. Taigi šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas, nurodant, kad iš J. P. priteistina UAB „Pepco Lithuania“ naudai 20,00 Eur turtinės žalos, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

35. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2025 m. kovo 26 d. pažymą Nr. ADP-2025-03678 dėl 162,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Aleksandro Palamarčuko suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam J. P..

36. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nuteistajam gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats J. P. su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo J. P., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

37. Skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko, buvo išspręstas daiktų, turinčių nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), rasto ir paimto žaislo, supakuoto kartoninėje dėžėje – traukinuko, perduoto saugoti daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. IL1-6951, prekinė išvaizda nepakitusi, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, minėtas daiktas grąžintinas UAB „Pepco Lietuva“ priklausančiai parduotuvei UAB „Pepco“, esančiai (duomenys neskelbtini). Civiliniam ieškovui UAB „Pepco Lietuva“ per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatsiėmus nurodyto daikto, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, saugomas žaislas sunaikintinas kaip menkavertis.

Dėl nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų

38. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškaus nuteistojo J. P. nusikalstamos veikos aprašymo (būdo ir kitų svarbių aplinkybių), tik abstrakčiai, pakartojant kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, kuriame nurodyta, kad J. P. ir L. B., kuris mirė iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kaltinami tuo, kad grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajai priešintis pagrobė svetimą turtą, kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Iš tokio apkaltinamojo nuosprendžio turinio neaišku, kokius veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymius, atliko nuteistasis J. P., nors iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas J. P. atliktus neteisėtus veiksmus vertino kaip atvirą vagystę, o mirusio L. B. – kaip plėšimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad toks abstraktus nusikalstamos veikos aprašymas, kai apsiribojama formaliu kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių pakartojimu, nenurodant konkrečių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kurias konstatavo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, yra ne tik ydingas savo turiniu, bet ir visiškai neaiškus teisinio vertinimo požiūriu. Be kita ko, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyta, kad „J. P. ir L. B. kaltinami tuo, kad <...>“, taip pat padaryta išvada, jog J. P. ir L. B. šiais veiksmais kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė yra dėstoma tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju aprašomojoje dalyje yra išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju nustatytų faktinių aplinkybių dėstymas, nurodant, kad J. P. ir L. B. kaltinami tuo, kad padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra vertinamas kaip perteklinis ir klaidinantis, tačiau neturintis įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

39. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas įrodytomis pripažįsta šias nusikalstamos veikos aplinkybes: J. P. 2024 m. sausio 9 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), parduotuvėje UAB „Pepco“, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, įėjęs į parduotuvės patalpas iš prekių lentynos pagrobė 4 kvapniąsias žvakes „Silver&Gold“ su dangteliu (prekės kodas 31679603), kurių kiekvienos vertė po 5 Eur, viso 20 Eur vertės, matant A. A. susidėjo jas į atsineštą kuprinę bei pasišalino iš parduotuvės ir tokiu būdu pagrobė UAB „Pepco“ priklausantį 20,00 Eur vertės turtą.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiose jau nurodytose aplinkybėse atsispindi ir ankstesnėse šio sprendimo dalyse nurodytos ir aptartos išvados, kuriomis apeliacinės instancijos teismas keitė ar tikslino pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytas aplinkybes dėl nuteistojo J. P. padarytos nusikalstamos veikos, todėl šioje dalyje pakeistos ar patikslintos aplinkybės dar kartą nebus kartojamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tokia teismo pozicija grindžiama tiek BPK 305 straipsnio nuostatų aiškinimu, pagal kurį įrodytomis pripažintos aplinkybės išdėstomos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek teismų praktika, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad „apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2013) bei, kad „nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-222/2017).

41. Nepaisant pirmiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nesutrukdė priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio dėl nuteistojo J. P. neteisėtų veiksmų kvalifikavimo ne kaip plėšimo, o kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti J. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. P. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausm4.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir J. P. paskirta galutinė – 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš J. P. UAB „Pepco Lithuania“ naudai 45,00 Eur turtinės žalos.

J. P. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 3, 9 dalimis, prie griežčiausios bausmės, paskirtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, t. y. 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių, pridėti visą šiuo nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ir J. P. paskirti galutinę subendrintą – 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Priteisti iš J. P. UAB „Pepco Lithuania“ naudai 20,00 Eur (dvidešimt eurų) turtinės žalos atlyginimą, kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžinti UAB „Pepco Lietuva“ priklausančiai parduotuvei UAB „Pepco“, esančiai (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), rastą ir paimtą žaislą, supakuotą kartoninėje dėžėje – traukinuką, perduotą saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių, esantį adresu Vilniaus r., Nemenčinės k. II, Vilniaus g. 96, daiktinių įrodymų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. IL1-6951, o civiliniam ieškovui UAB „Pepco Lietuva“ per 3 (tris) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatsiėmus nurodyto daikto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sunaikinti šį daiktą kaip menkavertį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš J. P. nepriteisti.

Kitoje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.