Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamaisis R. B. kaltės nepripažino, nes teigia, kad nusikaltimo nepadarė, o tuo metu kai įvyko muštynės buvo namuose. Jis paaiškino, kad 2015-09-05 su A. B., S. S., G. M. ir M. J. apie 19-20 valandą buvo (duomenys neskelbtini) kaime, prie namų esančioje pavėsinėje. Tą dieną išgėrė apie dvi stiklines alaus, gal šešių laipsnių stiprumo, ir apie 20 valandą su broliu S. S. iš pavėsinės išėjo namo. Išeidamas savo telefoną paliko A. B., nes jo buvo išsikrovęs, o šis telefoną atnešė ryte. Namuose pažiūrėjo krepšinio rungtynių vieną kėlinį ir abu nuėjo miegoti, nes brolis buvo apsvaigęs ir ėjo miegoti. Užmigo gal apie 21 valandą, o atsikėlė apie dešimtą ryte. Naktį niekur iš namų nebuvo išėjęs. Pas juos namuose Kudrinėlių kaime 2015 m. rugsėjo 5 d. buvo vienas brolio automobilis Opel Vectra, bet nevažiuojantis, buvo nukritęs duslintuvas, be techninės apžiūros, tuščios padangos. Automobilis nevažiuoja nuo jo padarytos avarijos. Policijos pareigūnai šį automobilį išsivežė, nes buvo įtariama, kad juo partrenkė žmogų. Brolis bandė užvesti šį automobilį policininkų akivaizdoje, bet jis neužsivedė. Šis automobilis Opel Vectra pirktas iš V. V., kurio motina gyveno(duomenys neskelbtini) kaime, V. M. kaimynystėje. Ji gal ir galėjo pažinti savo sūnaus automobilį.

Kaltinamasis A. B. kaltės nepripažino, nes teigia, kad nukentėjusiojo nemušė. Jis paaiškino, kad 2015-09-05 buvo (duomenys neskelbtini) kaime pas dėdę, kuris gyvena prie R. B. motinos. Su R. B., S. S. ir G. M. nutarė atsigerti alaus ir apie 17 valandą jie nuvažiavo ant kalno į pavėsinę. Gal po valandos ar dviejų pro šalį važiavo M. J. ir sustojo prie jų. Apie 20 valandą R. B. su S. S. išėjo namo. Jo telefonas tuo metu krovėsi pas dėdę namuose, todėl jis pasiėmė R. B. mobilųjį telefoną ir turėjo su savimi iki kito ryto. Jie baigė gerti pavėsinėje ir kažkas pasiūlė važiuoti nusipirkti dar. Jie sėdo į M. J. džipą ir (duomenys neskelbtini) kaime pastarasis ant kelio partrenkė moterį. Kol laukė policijos ir greitosios pagalbos kelis kartus buvo atėjęs nukentėjusysis, pastovėjo, pažiūrėjo į savo motiną ir nuėjo. Pirmą kartą nukentėjusysis atėjo vienas, ne su M. J., nes šis tuo metu buvo nuvaręs į namus paslėpti savo džipą. Partrenkta nukentėjusiojo motina pradėjo rėkti ant savo sūnaus, kad jis ją muša, kad išvarė ją iš namų. Nukentėjusysis nuėjo atsinešti prožektoriaus. Kai jis atėjo antrą kartą su prožektoriumi, paėmė iš nukentėjusiojo prožektorių, kad turėtų kuo pasišviesti. Antrą kartą nukentėjusysis grįžo vienas, o M. J. tuo metu dar nebuvo. Ir antrą kartą partrenkta moteris vėl varė nuo savęs nukentėjusįjį, todėl šis apsisukęs vėl nuėjo link namų. Nueidamas prašė atiduoti prožektorių, bet jis nukentėjusiajam jo neatidavė. Tuo metu įvykio vietoje buvo tik G. M., kuris laikė moters galvą, ir ta moteris. M. J. tuo momentu buvo išvažiavęs pas dukrą, slėpė savo mašiną. Kur nuėjo nukentėjusysis nematė, jokių garsų jam nuėjus negirdėjo. Nukentėjusiojo niekas įvykio vietoje nemušė. Per tą laiką kol atvažiavo policija jokių kitų žmonių prie partrenktos moters nebuvo, R. B. atėjęs nebuvo. Pastarojo kieme stovėjęs automobilis buvo neužsivedantis, jį paimant policininkas buvo įsėdęs, bet neužvedė variklio. M. J. su nukentėjusiuoju pakalbėti nuėjo tik po to, kai šis be prožektoriaus išėjo iš įvykio vietos. Tada atėjo ir V. Iš nukentėjusiojo paimtą prožektorių jis atidavė policininkams tą patį vakarą įvykio vietoje. Tą vakarą girdėjo kaip policijos pareigūnai klausė nukentėjusiojo, ar jį kas mušė, nes V. sakė, kad jam kažkas yra, kažką rodė ant nukentėjusiojo kūno. Tačiau nukentėjusysis sakė, kad niekas jo nemušė. Ekspertizė nukentėjusiajam padaryta rugsėjo dešimtą dieną, o įvykis buvo penktą dieną. Byla atsirado praėjus savaitei po eismo įvykio, nors nukentėjusysis galėjo tą patį vakarą sakyti, kad jį sumušė. Nukentėjusįjį sumušti galėjo kas nors vėliau.

Įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas

Nukentėjusysis V. M. patvirtino, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. apie 21 val. jo motina išėjo į kiemą, o apie 21.30 val., būdamas kambaryje, per langą pamatė kaip prieš jo namą ant kelio sustojo mašina ir išlipo du vyrai. Jie paklausė pas kažką kas įvyko, o paskui nuvažiavo. Po kiek laiko į namus atėjo M. J. ir pasakė, kad mama dejuoja prie kelio. Su M. J. nuėjo prie motinos ir pamatė šalia jos B. ir M.. Prie motinos prabuvo apie dvi minutes. Tuo metu M. J. šalia jau nebuvo, nes palydėjęs jį iki motinos jis nuėjo namo. Buvo tamsu, gerai nesimatė, todėl jis nusprendė pasiimti prožektorių iš namų. Kol grįžo į namus ir surado prožektorių galėjo praeiti kelios minutės. Suradęs prožektorių nuėjo prie motinos antrą kartą. Prie jos buvo B. ir M., kuris laikė ant savo kelių mamos galvą. M. J. šalia nebuvo. Jis motiną norėjo pakelti, bet ji vijo jį šalin, nenorėjo eiti. T. B. atėmė iš jo prožektorių. Jis apsisuko eiti link namų, žengė kelis žingsnius ir kelio viduryje pajuto smūgius su prožektoriumi iš kairės pusės. Jį užpuolė iš nugaros, smūgis buvo ar tai į pečius, ar tai į krūtinę, į kairę pusę. Galėjo būti, kad smūgis buvo ir rankos kumščiu į smilkinį, gerai nepamena į kur buvo pirmas smūgis. Tada jam specialiai pakišo koją ir pargriovė ant žemės. Jį užpuolė B., nes tuo metu kai nusisuko eiti į namus, M. laikė motinos galvą sėdėdamas prie krūmų, B. liko stovėti su prožektoriumi, o jokių kitų asmenų šalia nebuvo. Kai nukrito ant žemės ir rankomis užsidengė galvą girdėjo, kad atbėgo dar du žmonės ir visi trys pradėjo jį spardyti iš visų pusių. Spyrė į šoną, sulaužė šonkaulį, sumušė koją. Tų žmonių nematė, tik iš garsų sprendžia apie atbėgusius žmones ir jautė, kad jį spardė iš visų pusių. Kai jį gulintį mušė, jis pas vieną iš jų paklausė „už ką“ ir vienas iš mušančių pasakė „už motiną“. Jis pažino, kad tai buvo kaltinamojo B. balsas. Jam spyrė penkis ar šešis kartus. Paskui prie šonkaulio buvo didelė mėlynė, buvo sumušta koja. Jis užrėkė „gana“ ir jie liovėsi. Dar girdėjo kaip M. J. pasakė „Kam jūs jį spardot ir taip jis nepaeina“. Po sumušimo kraujosruvos atsirado po kelių dienų. Po sumušimo M. J. su kaimyne V. buvo atėję į namus ir pirmi jį pamatė šviesoje. Jis jiems pats pasakė, kad jį suspardė. Kai atvažiavo policija jis policininkams pasakė, kad buvo sumuštas. Policininkai pasakė, kad reikėjo kreiptis pas greitosios pagalbos darbuotojus, bet nesiaiškino kas jį sumušė. A. B. paimtą prožektorių policininkai jam atidavė iš karto, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu jis atsiėmė iš policijos ir kitą prožektorių, kurį buvo išsinešusi jo motina. Kai išvažiavo policija, sesuo paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad mama mirė. Kitas dienas dalyvavo laidotuvėse. Dėl sumušimo į policiją kreipėsi po savaitės. Pas teismo medikus nukreipė tyrėjas. Ligoninėje sužinojo, kad sulaužytas šonkaulis, iš kojos traukė vandenis. Dabar naudoja vaistus nuo skausmo, labiausiai skauda kairį šoną ir ranką, medikai sakė, kad sutrikusi kraujotaka, buvo skirti šildymai, masažai, lankėsi pas neurologą, traumatologą. Po sumušimo gydosi iki šiol, o pasekmės trukdo dirbti, negali sunkiai nešti, skauda koją. Iki įvykio turėjo sveikatos problemų, bet buvo stipresnis. Ieškinį reiškia dėl neturtinės žalos, dėl skausmo.

2016-05-05 akistatos protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis V. M. įtariamojo R. B. akivaizdoje, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jį 2015-09-05 apie 23 val. ant kelio (duomenys neskelbtini) , sumušė ne tik A. B., bet ir R. B., kuris sudavė spyrius kojomis (t. 3, b. l. 32-34).

2016-05-13 akistatos protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis V. M. įtariamojo A. B. akivaizdoje, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jį 2015-09-05 apie 23 val. ant kelio (duomenys neskelbtini) , sumušė A. B., kuris sudavė pirmą smūgį ranką į veidą, pargriovė, o vėliau kartu su R. B. suspardė kojomis (t. 2, b. l. 139-141).

Liudytoja Z. M. patvirtino, kad apie brolio V. M. sumušimą sužinojo kai brolis jai paskambino įvykio dieną. Pirmą kartą brolis paskambino ir pasakė, kad kažkas atsitiko mamai. Bevažiuojant link namų brolis paskambino dar kartą ir pasakė, kad jį sumušė, sakė, kad jų ten nemažai, bet telefonu nenurodė asmenų vardų, pavardžių. Kai greitoji medicinos pagalba ruošėsi išvežti mamą, ji nuėjo į namus paimti mamai rūbų, o brolis V. tuo metu parodė kur jį sumušė. Jis pasakė, kad jį suspardė, kad skauda ranką, parodė dešinę galvos pusę, rodė ranką, pakėlė marškinius, rodė šoną šonkaulių srityje, kur matėsi paraudimas. Jis sakė, kad jį suspardė B., B. Sekančiomis dienomis, per šermenis ir laidotuvių dieną, brolis dejavo, kad skauda, jam tino galva, buvo didelė mėlynė šonkaulių srityje ir ant pilvo, mėlynavo ranka, pradėjo labiau ryškėti mėlynės. Brolis skundėsi, kad blogėja sveikata, kad skauda. Per tą laiką jis nėjo pas gydytojus, kentėjo skausmus, nes buvo mamos laidotuvės, buvo stresinėje situacijoje, tuo metu ne tas rūpėjo. Į policiją su broliu nuvažiavo po laidotuvių. Ten nukreipė pas teismo medicinos ekspertus, kurie nustatė sužalojimus. Dėl sumušimo pasekmės išlikę iki šiol, brolis nuolat dejuoja dėl fizinio skausmo, pergyvena, bijo, kad vėl neužpultų. Pas gydytojus brolis lankosi išvien, dirba su skausmu kol pajėgia, nuolat gydosi.

Liudytojas E. M., dirbantis Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK budėtoju, patvirtino, kad 2015 m. rugsėjo mėn. budėtojas pranešė, kad yra smurtas artimoje aplinkoje, kad sūnus sumušė mamą, atėmė vaistus. Nuvykus į vietą, šalia kelio rado nukentėjusiojo V. M. motiną, neblaivių jaunuolių, nukentėjusįjį V. M., atvažiavo greitoji pagalba. V. M. jis patikrino girtumą ir nustatė, kad jis buvo blaivus. Jo sesuo paaiškino, kad jis negalėjo sumušti mamos, nes ji viską pamiršdavo. Bendravimas su nukentėjusiuoju vyko namo viduje. Apie sumušimą kažkokia kalba buvo, bet V. M. nesiskundė, pretenzijų nereiškė. Kai nustatinėjo girtumą, ant nukentėjusiojo veido matė kraują, klausė kodėl ant veido yra kraujas. V. M. sakė, kad su tais jaunuoliais buvo konfliktas, paaiškino, kad jaunuoliai užvožė, tačiau kuris konkrečiai, nesakė. V. M. buvo pasimetęs, nes iš pradžių kalba buvo dėl smurto prieš jo mamą. Matė nukentėjusiojo sumušimo žymes, bet pastarasis nenorėjo apie tai kalbėti. Ar jo kolegos aiškinosi dėl V. M. sužalojimo, jis nežino. Su juo buvo kolegos I. C. ir J. Š.. Nukentėjusysis orientavosi, buvo blaivus, gal šiek tiek su negalia.

Liudytojas I. C., patvirtino, kad 2015-09-05 dar dirbo Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK budėtoju ir pagal pranešimą važiavo dėl smurto artimoje aplinkoje, nes buvo pranešta, jog sūnus skriaudžia motiną, neduoda jai vaistų. Atvažiavus į įvykio vietą buvo atvažiavusi greitoji pagalba, kėlė ant neštuvų senyvo amžiaus moterį ir ją išsivežė. Su tos moters sūnumi V. M. nuėjo į gyvenamąjį namą ir kambaryje apklausė jį dėl įvykio, o patruliai patikrino girtumą. Kartu dar buvo nukentėjusiojo kaimynas. Aiškinosi dėl močiutės sumušimo, o ar kas nors sakė apie V. M. sumušimą nepamena. Liudytojas patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo jo duoti parodymai yra teisingi, po įvykio viską prisiminė geriau

Liudytojas I. C. ikiteisminio tyrimo metu, 2015-12-09 liudytojo apklausos metu šioje byloje, nurodė, kad: „<...> prie V. M. namo buvo kalba, kad V. M. kažkas sumušė, todėl aš pas V. M. paklausiau ar tave kas mušė, kuris mušė, kas mušė, uždaviau jam daug klausimų, tačiau V. M. atsakė, kad jo niekas nemušė <...>. <...> Rašant V. M. paaiškinimą mačiau, kad V. M. apdraskytas veidas, įdrėksta oda šalia plaukų <...>. <...> Kai kalbėjau, bendravau su V. M. jis man pasirodė keistas, sunkiai bendraujantis, todėl kai patikrinau jo girtumą ir prietaisas parodė, kad jis yra negirtas, parodė nulius, supratau, kad V. M. yra ne visai sveikas, keistas <...> (t. 1, b. l. 135-138).

Liudytojas G. M. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad įvykio dieną gėrė pavėsinėje, iš kurios jis, M. J. ir A. B. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur M. J. partrenkė ant kelio močiutę. Jie iškvietė greitąją pagalbą ir laukė. Jis laikė močiutės galvą ir matė kaip pro juos pravažiavo pilkos spalvos, panašus į S. S., automobilis Opel Vectra. Prie jo buvo priėjęs partrenktos močiutės sūnus V. M., kurį pakvietė M. J.. K. V. M. buvo prie savo mamos, šalia buvo ir M. J.. Po to V. M. ir A. B. nuėjo jam už nugaros, link nukentėjusiojo namų. Kai jie nuėjo jam už nugaros, jų nematė, bet išgirdo duslų garsą. Tuo metu M. J. buvo prie jo, stovėjo apie 1,5 metro atstumu priešais jį. Po to, kai išgirdo minėtą duslų garsą, girdėjo ir R. B. balsą, o po to išgirdo ir V. M. žodžius „baikit, už ką?“. M. J. stovėjo prieš jį ir galėjo girdėti tą patį, ką ir jis. Po minėtų V. M. žodžių sugrįžo A. B.. P. R. B. nematė, tik girdėjo jo balsą. Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnams davė teisingus parodymus.

Liudytojas G. M. ikiteisminio tyrimo metu, 2015-12-01 liudytojo apklausos metu kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50319-15, nurodė, kad: „<...> Man būnant prie M. pamačiau atvažiuojantį S. S. bronzinės spalvos automobilį Opel Vectra <...>. <...> V. ateidamas atsinešė prožektorių <...>. <...> Tada su automobiliu Opel Vectra nuo kaimo pusės grįžo S. S. ir R. B., jie pravažiavo pro mane ir man už nugaros, maždaug už 10 metrų, sustojo. Kas vairavo automobilį Opel Vectra aš nemačiau. Aš juos pažinau iš balsų. Tuo metu V. jau ėjo namo, aš išgirdau kaip jį pargriovė. V. pradėjo prašyti: „baikit vyrai, nemuškite“, buvo girdėti kojų spardymo į žmogų garsai. Kadangi buvo tamsu aš nemačiau tiksliai kiek smūgių V. M. sudavė S., A. ir R.. M. tuo metu buvo prie manęs, todėl V. nemušė <...>“ (t. 2, b. l. 26-29).

Liudytojas G. M. ikiteisminio tyrimo metu, 2015-12-07 liudytojo apklausos metu šioje byloje, nurodė, kad: „<...> Tada V. M. apsisuko ir nuėjo link savo namo, šalia manęs stovėjo M. J., o A. B. nuėjo paskui V. M.. Kadangi buvo tamsu, aš nemačiau pačio įvykio, tačiau aš girdėjau suduotą smūgį, nuo kurio V. M. pargriuvo, jis pradėjo šaukti: „už ką, nemuškit, baikit“, girdėjau kaip suduodami smūgiai kojomis V. M. <...>. <...> Kai buvo mušamas V. M. aš girdėjau ir R. B. balsą, ką jis veikė negaliu pasakyti <...>“ (t. 2, b. l. 31-35).

Liudytojas M. J. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną jis buvo pavėsinėje (duomenys neskelbtini) kaime su A. B., R. B., S. S. ir G. M., kurie gėrė alų. Apie 22 val. jis su A. B. ir G. M. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą. R. B. ir S. S. prieš jiems išvažiuojant išėjo namo. Prie mokyklos įvyko autoįvykis, kurio metu jis važiuojamoje dalyje užkabino ir partrenkė moterį. Mašiną jis nuvarė į uošvių kiemą, o greitajai pagalbai skambino G. M.. Grįžęs jis nuėjo pažiūrėti partrenktos moters, o po to nuėjo pas jos sūnų V. M. pasakyti, kad jo mama guli šalikelėje. Kartu su nukentėjusiuoju V. M. atėjo prie jo motinos. V. M. pabuvo kažkiek laiko ir nuėjo į namus prožektoriaus. Tada jis nuėjo pas V. M. ir abu antrą kartą atėjo prie V. M. motinos su prožektoriumi. A. B. paprašė prožektoriaus, bet V. M. nedavė. Tada A. B. tiesiog paėmė prožektorių iš V. M. Jie apsižodžiavo dėl prožektoriaus ir V. M. nuėjo link namų be prožektoriaus. Nukentėjusiojo V. M. pašalinių garsų, triukšmo negirdėjo, nematė, kad jį kas nors muštų. Buvo prie partrenktos moters kol atvažiavo greitoji pagalba ir policija, bet iki to laiko V. M. daugiau nematė, jokių muštynių garsų negirdėjo. Kai atvažiavo tarnybos, jis su policininku nuėjo pas V. M. į namus. Matė kraujo ant jo dešinės veido pusės prie ausies, paklausė kas nutiko ir V. M. pasakė, kad jį sumušė, bet nežino kas. Pareigūnas tai girdėjo, bet konkrečiai dėl sumušimo pas nukentėjusįjį neklausė. Policininkai klausė V. M. dėl buitinio konflikto su motina M. Antrą dieną pas V. M. buvo atvažiavusi tyrėja. Kai ji išvažiavo, jis kalbėjo su V. M. ir šis pasakė, kad jį sumušė kaltinamieji A. B. ir R. B.. Todėl vėliau savo apklausos metu tyrėjams pasakojo tai, ką sužinojo iš pačio nukentėjusiojo ir sakė jiems, kad pasakoja paties V. M. jam nurodytas aplinkybes. Sumušimo momento pats nematė, jokių muštynių garsų nuėjus V. M. link namų negirdėjo, žodžių „kam jūs jį mušat“ nesakė. Liudytojas teisme negalėjo paaiškinti iš kur jo apklausos protokole atsirado aplinkybė, kad S. S. ir R. B. buvo įvykio vietoje, nes šito nukentėjusysis jam nepasakojo. Nukentėjusiojo sumušimo metu jų tikrai nebuvo, jie atvažiavo jau po to, kai buvo išvežta partrenkta moteris ir išvažiavo policija. Tuo metu jie tarėsi ką pasakoti apie eismo įvykį. Tyrėjas G. Č. jo faktiškai neapklausė, o tik surašė protokolą pats ir davė pasirašyti.

Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu, 2015-09-22 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50319-15, nurodė, kad: „<...> Atėjo dar kartą V. su prožektoriumi, buvo atėję S. S. ir R. B. <...>. <...> A. ir R. parsigriovė V. ir spardė <...>“ (t. 2, b. l. 8-10).

Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu 2015-09-11 įtariamojo apklausos metu kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50319-15, tyrėjui nurodė, kad: „<......> kai antrą kartą su V. M. atėjome prie partrenktos jo mamos, į įvykio vietą jau buvo atėję S. S. ir R. B. <...>. <...> A. ir R. parsigriovė V. ir pradėjo jį spardyti <...>“ (t. 2, b. l. 3-6).

Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu, 2015-09-18 liudytojo apklausos metu šioje byloje, nurodė, kad: „<...> kas vyko aš nemačiau, supratau, kad mušasi, nesupratau kas su kuo, kas toje vietoje yra iš žmonių <...>. <...> Galvojau tuo metu apie save, man nebuvo įdomu kas ten mušasi ir dėl ko. Toje vietoje, kur gulėjo M. M., buvo ne tik A. B., G. M., V. M., nes juos mačiau, bet ir kiti asmenys, kas būtent aš nežinau, nes nemačiau, buvo tamsu <...>“ (t. 2, b. l. 12-15).

Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu, paskutinės 2016-06-07 liudytojo apklausos metu šioje byloje, nurodė, kad: „<...> V. M. antrą kartą atėjo prie mamos, tačiau jau švietė žibintuvėliu <...>. <...> Buvo atvažiavę ir S. S. su R. B.. Atvažiavo jie su automobiliu Opel Vectra <...>. <...> po to V. M. buvo sumuštas A. B., kai nugriuvo V. M., tai iš kažkur atbėgo R. B., kuris tuo metu taip pat pradėjo spardyti nugriuvusį V. M. <...>. <...> kaip minėjau, A. ir R. parsigriovė V. M. ir jį spardė <...>“. <...> Pirmą kartą apklausiamas 2015 m. rugsėjo mėnesį, šių V. M. sumušimo aplinkybių iš pradžių nenurodžiau, kadangi pats labai bijojau ką padariau. Vėliau tiek Alytaus policijos pareigūnams, tiek apklausų teisme metu parodžiau, įvardijau, kas mušė V. M.. Laikausi duotų parodymų, kad V. suspardė ir mušė A. B., R. B. <...>“ (t. 2, b. l. 19-20).

2016-05-05 akistatos protokole užfiksuota, kad liudytojas M. J. įtariamojo R. B. akivaizdoje, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. M. 2015-09-05 apie 23 val. sumušė A. B. kartu su R. B. (t. 3, b. l. 47-48).

2016-05-16 teisiamojo posėdžio protokole, surašytame baudžiamojoje byloje Nr. 1-57-780/2016, kurioje M. J. kaltinamas pagal BK 281 str. 6 d. dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo M. M., užfiksuoti M. J. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad: „<...> B. sumušė vietoje ant kelio V. <...>. <...> S. S. ir R. B. nuėjo namo, todėl neįsivaizduoju, kaip jie atsirado įvykio vietoje <...>. <...> R. pamačiau kai buvo sumuštas V. <...>. <...> B. pradėjo mušti, prisidėjo R. B.. Tuo metu G. M. laikė M. galvą. Aš stovėjau šone <...>. <...> Buvo dulkių stulpas ir pamačiau V. ant žemės. Pirmiausia mačiau sureagavo B.. Mačiau, kad jį parvertė, o ar spyrė, ką jam darė aš nemačiau. Aš buvau gal dešimt metrų atstumu. Tuo metu prie nukentėjusiojo mačiau B. ir B. <...> (t. 4, b. l. 79-85).

Liudytoja apklausta Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) kriminalinių nusikaltimų skyriaus vyresnioji tyrėja A. M. patvirtino, kad tyrė eismo įvykio bylą, kur eismo įvykio vietoje kažkas buvo sumuštas, ir įtariamuoju apklausė M. J. Patvirtino, kad 2015-09-11 apklausos protokole užfiksuoti M. J. parodymai buvo duoti jo paties. Kokius parodymus jis davė, tokius ji fiksavo. Apklausoje dalyvavo advokatė, kuri su M. J. skaitė protokolą, papildymų, pastabų nei vienas neturėjo, neprašė patikslinti. M. J. nesakė, kad jis perpasakojo kažkieno kito žodžius. Liudytoja patvirtino, kad M. J. papasakojo tą, ką pats matė.

Liudytoju apklaustas Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono policijos komisariato (toliau – PK) Kriminalinės policijos vyriausiasis tyrėjas G. Č. patvirtino, kad jis apklausė M. J. dėl nukentėjusiojo V. M. sumušimo. Nurodė, kad pirmoji 2015 m. rugsėjo 18 d. apklausa įrodomąja prasme buvo niekinė, nes M. J. nenurodė kas sumušė V. M., tik žinojo tokį faktą. Tačiau tirdamas šią nusikalstamą veiką jis labai daug bendravo su eismo įvykio tyrimą atliekančia pareigūne A., su prokurorais, prašė gauti ikiteisminio tyrimo duomenų iš tos bylos. M. J. buvo apklausiamas teisme kaip įtariamasis apie savo padarytą avariją ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė kaip, kas ir kokius veiksmus atliko prieš V. M., kas sudavė smūgius, kiek žmonių tą darė. Po M. J. apklausos teisme jis apklausė įtariamuoju R. B. ir atliko jo akistatą su M. J.. Pastarasis patvirtino, kad laikosi parodymų, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu. Tada paskutinėje M. J. apklausoje birželio mėnesį visa dėlionė ir susidėliojo, nes M. J. papasakojo kaip viskas buvo dėl V. M. sumušimo. Visas M. J. nurodytas aplinkybes jis surašė liudytojo apklausos protokole. Visa kas surašyta protokole pasakojo pats M. J., jis užrašė jo žodžius. Kai užrašinėjo M. J. parodymus suprato, kad M. J. betarpiškai matė V. M. sumušimą. M. J. nesakė, kad perpasakojo kažkieno kito žodžius. Jei būtų tą nurodęs, protokole taip ir būtų užrašyta. Liudytojas taip pat patvirtino, kad su viena pareigūne važiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą paimti M. M. vaikštynę. Prie jo priėjo M. J. ir nurodė, kad tą močiutę partrenkė R. B. su automobiliu Opel. Jie nuvažiavo pas R. B. į sodybą ir rado automobilį, kurį nutarė priverstiniu būdu nugabenti, kad nesunaikinti įkalčių, kad galėtų paimti mikrodaleles, pėdsakus ir atlikti kitokius tyrimo veiksmus. Tuo metu dar bendravo su R. B. mama L. B., kuri papasakojo, kad įvykio dieną jos vaikai S. S. ir R. B. buvo namuose, žiūrėjo krepšinio varžybas, tačiau jų metu gavo skambutį ar žinutę, greitai sėdo į Opelį ir nuvažiavo, o po 10-15 minučių grįžo. Jo kolegė apklausė L. B. ir surašė šias aplinkybes. Ar paimant minėtą Opel automobilį jis buvo užvestas nepamena. Vėliau V. M. kaimynė V. patvirtino, kad įvykio dieną laukė savo sūnaus, atvažiuojančio iš Alytaus, todėl savo kieme matė ir atpažino šį automobilį, nes jis anksčiau priklausė jos sūnui, o šis jį pardavė S. S.

Liudytoja apklausta Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK tyrėja I. P. patvirtino, kad kartu su tyrėju G. Č. dalyvavo paimant automobilį iš L. B. sodybos kiemo. L. B., sakė, kad tą vakarą, kai žuvo M., jos namuose buvo sūnūs R. B. ir S. S. ir tuo automobiliu, vėlai vakare, gal apie vienuoliktą valandą, buvo kažkur neilgam išvažiavę. Dabar jau mirusi V. V. taip pat tyrimo metu sakė, kad juos su ta mašina matė savo kieme naktį, galėjo būti 23 valanda. Išvežant automobilį jis greičiausiai nebuvo užvestas, nes tyrėjas G. Č. sakė, kad gali reikėti daryti kvapų tyrimą, mikrodalelių tyrimą, todėl niekam neleido sėsti už vairo, kad nesunaikintų įrodymų.

Liudytoju apklaustas Alytaus apskrities VPK Lazdijų rajono PK vyriausiasis patrulis S. G. patvirtino, kad kartu su tyrėju G. Č. dalyvavo paimant automobilį iš (duomenys neskelbtini) kaimo ir surašė transporto priemonės nuvežimo aktą. Tyrėjas G. Č. nusprendė, kad negalima sėsti už šio automobilio vairo, kadangi gali reikėti atlikti ekspertizę dėl pėdsakų užfiksavimo, nes pėdsakų gali būti likę ant vairo, sėdynių. Todėl niekas ir nebandė užvesti automobilio.

Liudytojas D. V. patvirtino, kad V. M. ir jo motiną pažįsta, yra kaimynai, gyvena per pora šimtų metrų. Dabar jis gyvenu vienas, tačiau ankščiau gyveno su mama V. V., kuri mirė (duomenys neskelbtini). A. V. M. sužalojimą nieko nežino, o apie jo motinos M. mirtį žino tiek, kad ją partrenkė mašina. Tą vakarą, kai žuvo M., jis žiūrėjo krepšinį, o jo mama sakė, kad broliui V. V. anksčiau priklausęs automobilis Opel buvo atvažiavęs į jų kiemą. Mama sakė, kad brolis šį automobilį buvo pardavęs S. S..

Mirusi liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad gyveno (duomenys neskelbtini) , šalia M. M., jų sodybas skiria apie šimtas metrų. 2015 m. rugsėjo 5 d., vakare ji buvo namuose su kartu gyvenančiu sūnumi, žiūrėjo krepšinio varžybas. Tą vakarą su Alytuje gyvenančiu kitu sūnumi buvo susitarusi, kad pastarasis atvažiuos į jos namus. Vakare, apie 22 val. 30 min., išgirdo, kad į kiemą įvažiavo automobilis, buvo didelis garsas, švietė automobilio šviesos. Kadangi ji laukė atvažiuojančio sūnaus, tai išėjo į kiemą jo pasitikti. Pamatė, kad kieme stovi automobilis, įvarytas giliau į kiemą, toliau nuo kelio. Matė, kad iš automobilio vairuotojo vietos ir iš priekinės keleivio pusės išlipo du žmonės, bet negalėjo pasakyti, kas tokie, nes tamsoje nematė. Šie asmenys bėgdami prie ūkinio pastato sienų, bėgo link vieškelio. Kieme stovėjo Opel markės automobilis, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Šį automobilį gerai žinojo, nes automobilis anksčiau priklausė jos sūnui V., kuris prieš du metus šį automobilį pardavė S. S.. Todėl ji, pagalvojusi, kad šiuo automobiliu atvažiavo S. S., pradėjo šaukti „S., pasiimk automobilį“. Vienas iš tų bėgančių žmonių, taip ir nubėgo tamsoje, o kitas grįžo ir įsėdo į automobilį. Matė tamsoje tik tiek, kad tai jaunas vaikinas. Su tuo automobiliu Opel Vectra jis išvažiavo. Stovėdama ant laiptelių išgirdo šauksmą “greičiau važiuokit, nes žmogus miršta“. Po šių žodžių nuėjo link M. M. sodybos. Priėjusi prie žmonių pamatė, kad kelio kairėje pusėje, kelkraštyje, ant žolės gulėjo kaimynė M. M., kurios galvą laikę G. M.. Šalia stovėjo A. B., kuris kalbėjo telefonu ir šaukė „greičiau atvažiuokit, kiek galima laukti, žmogus miršta“. Ši vieta buvo priešais M. M. namą, kuriame degė šviesa. Žinodama, kad kaimynė gyvena su sūnumi V. M., nutarė nueiti pas V. M. ir jam pranešti. Nuėjusi pas V. M. į namą, kambaryje pamatė V. M., kuris sėdėjo ant kėdės prie stalo, šalia sėdėjo kaimynas M. J.. Matė, kad V. M. veide, dešinėje pusėje buvo plona kraujo nubėgusi vagelė. Pagalvojo, kad jis kokį šašą nusidraskė, todėl nubėgo kraujo. Kaimynas nesakė, kad jį sumušė. Daugiau jokio pokalbio nebuvo, todėl ji apsisukusi išėjo iš V. M. namo. Per M. M. laidotuves V. M. pats pasakė, kad jį sumušė tą patį vakarą, bet nesakė, kas jį sumušė, jis tik kalbėjo, kad banditai, žmogžudžiai. Konkrečių pavardžių neįvardijo (t. 1, b. l. 109-112).

Liudytoja L. B. teisme pasinaudojo savo teise neduoti parodymų prieš kaltinamąjį R. B., kuris yra jos sūnus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad: „<...> S. S. turi automobilį Opel Vectra, kurio valstybinis numeris DOK 102 <...>. <...> 2015-09-05 iš Alytaus buvo grįžę abu mano sūnūs R. B., S. S. ir jų draugas A. B.. 2015-09-05 dieną abu mano sūnūs su automobiliu Opel Vectra buvo išvažiavę prie ežero <...>. <...> Gali būti, kad važinėjo ir vakare, tačiau aš to nepastebėjau, abu sūnūs grįžo po 23 val. <...> (t. 3, b. l. 90-91).

2015-09-10 protokole-pareiškime V. M. pranešė policijai, kad 2015-09-05 apie 23 val. prie savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), ant kelio, buvo sumuštas jaunų vaikinų, kai atėjo suteikti pagalbą šalia kelio gulinčiai savo motinai (t. 1, b. l. 1-2).

2015-09-11 Alytaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniojo specialisto tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015-09-11 policijos įstaigoje buvo gautas Alytaus apskrities S. K. ligoninės priėmimo skyriaus telefoninis pranešimas, apie tai, kad į ligoninę 2015-09-11 kreipėsi V. M. gyv. (duomenys neskelbtini), kurį 2015-09-05 sumušė nepažįstami asmenys. Nustatyta dešinio kelio sąnario sumušimas, dešinės rankos dilbio lūžimas, krūtinės ląstos 11 šonkaulio lūžimas (t. 1, b. l. 3).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016-01-06 specialisto išvadoje nurodyta, kad V. M. konstatuotas kairės pusės XI šonkaulio lūžimas, poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešinio smilkinio srityje, kairio juosmens srityje, pereinanti į pilvo kairę pusę, kryžmens srityje, dešinėje šlaunyje, pereinanti ant dešinio kelio sąnario, su jų aplinkoje esančiais smulkiais paviršiniais odos nubrozdinimais, paviršinis odos nubrozdinimas dešinės ausies kaušelio srityje galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai 2016-09-05. Sužalojimai padaryti ne mažiau šešių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairės pusės XI šonkaulio lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Padarytų sužalojimų pasėkoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 49 - 50).

2015-09-10 įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta ir nufotografuota įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) esančiu namu, protokole nurodyta, kad žvyruoto kelio plotis yra 6 m, žole apaugusi šalikelė apie - 2m (t. 1, b. l. 20-23).

Nukentėjusiojo V. M. 2016-09-10 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad V. M. savo duotus parodymus patvirtino įvykio vietoje, iš protokolo matyti, kad jo nurodyta vieta kelio viduryje, kur jis buvo sumuštas, yra kelių metrų atstumu nuo šalikelės, kurioje tuo metu gulėjo jo motina (t. 1, b. l. 81-88).

Bendrojo pagalbos centro raštuose nurodyta, kad 2015-09-05 registruoti 4 skambučiai iš bekortelinio telefono dėl įvykio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34, 41) ir vienas skambutis iš telefono numerio 8-610-64361 (t. 1, b. l. 44).

Telefoninių pokalbių, paskambinus pagalbos numeriu 112, stenogramose užfiksuoti 4 pokalbiai, vykę 2015-09-05 nuo 22.43 val. iki 23.04 val., dėl įvykio (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodoma, kad prieš motiną smurtauja sūnus (t. 1, b. l. 35-39).

Telefoninio pokalbio, paskambinus pagalbos numeriu 112, stenogramoje užfiksuotas pokalbis, vykęs 2015-09-05, 22.51 val., kuriuo moteris prašė pagalbos motinai M. M., gyvenančiai (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 45-46).

2015-09-05 Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad 2015-09-05, 23.30 val. (duomenys neskelbtini) k., A. B. tamsiu paros metu ėjo keliu neturėdamas šviesą atspindinčių elementų, jam buvo nustatytas 1,10 promilių girtumas (t. 1, b. l. 151-152).

Reikalaujamų daiktų pateikimo protokole nurodyta, kad 2015-09-08 iš L. B. buvo paimtas automobilis Opel vectra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 45-55), o transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nurodyta, kad šis automobilis išvežtas priverstinai vilkiku MB DFS 322 (t. 4, b. l. 60).

Visi aukščiau nurodyti įrodymai neturi ryšio su šia byla, nes kaltinamasis A. B. paaiškino, kad iš nukentėjusiojo v. M. paimtą žibintuvėlį jis atidavė policininkams dar įvykio vietoje, o nukentėjusysis V. M. patvirtino, kad savo žibintuvėlį įvykio vietoje atsiėmė iš policijos pareigūnų. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad vėliau ikiteisminio tyrimo metu jo atpažintas ir jam sugrąžintas mėlynos spalvos žibintuvėlis buvo jo motinos, o ne tas, kurį iš jo atėmė A. B.. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2015-09-09 įvykio vietos apžiūros metu rastas į žemę įspaustas žibintuvėlis priklausė eismo įvykio metu žuvusiai M. M., todėl nėra tas žibintuvėlis, apie kurį parodymus davė šios bylos dalyviai, t. y. nėra daiktas, susijęs šia baudžiamąja byla. Todėl visi įrodymai, susiję su šiuo žibintuvėliu kaltinamųjų kaltės negali nei patvirtinti nei paneigti.

Pabrėžtina, kad kaltinamųjų kaltė yra grindžiama ne kuriais nors atskirai paimtais įrodymais, o visų byloje ištirtų įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšiu, prieštaravimų tarp skirtingų įrodymų nebuvimu ir skirtingų įrodymų sutapimu patvirtinant tas pačias bylai reikšmingas aplinkybes.

Nors nukentėjusysis V. M. nematė kas jam sudavė smūgius ir į policiją kreipėsi po penkių dienų, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai, įvertinus visumą kitų įrodymų, negali patvirtinti kaltinamųjų kaltės. Atmesti nukentėjusiojo parodymus ir jais nesivadovauti būtų galima tik tuomet, jeigu iš kitų įrodymų visumos būtų galima nustatyti, kad jie yra visiškai neatitinkantys kitų rodymų visumos ir jiems akivaizdžiai prieštaraujantys. Tačiau šioje byloje yra priešingai - kiti įrodymai visiškai patvirtina V. M. parodymų esmę, todėl vien tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis negalėjo tiksliai prisiminti į kokią kūno vietą jam buvo suduotas pirmasis smūgis - ar į petį, ar į krūtinę, ar į galvą - nereiškia, kad jis meluoja, kaip teigia kaltinamasis A. B.. Pažymėtina, kad savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir akistatų metu su abiem kaltinamaisiais, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis abejoja ar klysta dėl savo nurodomų aplinkybių. Tai, kad nukentėjusysis nematė jį mušusių asmenų veidų nereiškia, kad jo parodymai nepatvirtina būtent kaltinamųjų kaltės, kadangi sugretinus V. M. parodymus su visais kitais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusįjį sumušė būtent A. B. ir R. B., o jokie kiti asmenys to negalėjo padaryti.

Nukentėjusiojo parodymus, kad pirmojo smūgio jam negalėjo suduoti niekas kitas išskyrus kaltinamąjį A. B., o po to vienas iš jį spardžiusių asmenų buvo ir R. B., patvirtina abiejų įvykio vietoje buvusių liudytojų G. M. ir M. J. parodymai. Jie abu patvirtino, kad po to, kai nukentėjusysis antrą kartą nuo savo motinos nueidinėjo link namų, netoli V. M. buvo vienintelis A. B., o pradėjus mušti nukentėjusįjį prie A. B. prisijungė ir R. B.. Visi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad liudytojas G. M. tuo metu sėdėjo ant žemės ir laikė sau ant kelių M. M. galvą, todėl jis objektyviai negalėjo pasivyti nukentėjusiojo ir jo sumušti po to, kai šis žengė kelis žingsnius link savo namų. Atitinkamai liudytojas G. M. patvirtino, kad tuo metu M. J. stovėjo priešais jį, todėl nukentėjusiojo nemušė. Todėl vienintelis asmuo, kuris buvo šalia nukentėjusiojo kai šis apsisuko eiti link namų ir žengęs kelis žingsnius buvo užpultas, tuo metu buvo būtent A. B..

Liudytojas G. M. patvirtino, kad paskui nukentėjusįjį nuėjo būtent A. B., o kai jie abu buvo jam už nugaros jis girdėjo duslų garsą nuo suduoto smūgio, nuo kurio V. M. pargriuvo, taip pat girdėjo kaip V. M. suduodami smūgiai kojomis, girdėjo R. B. balsą ir nukentėjusiojo V. M. prašymą baigti mušti. Šie liudytojo G. M. parodymai patvirtina, nukentėjusiojo parodymus, kad pirmą smūgį suduoti ir pargriauti ant žemės galėjo vienintelis A. B., nes tuo metu prie pat V. M. nebuvo jokio kito žmogaus. Taip pat G. M. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam pagriuvus ant žemės, toje vietoje jau buvo ir R. B., kurio balsą G. M. girdėjo taip pat, kaip ir nukentėjusysis.

Nors teisminio nagrinėjimo metu liudytojas M. J. tvirtino nematęs ir net negirdėjęs, kad nuo savo motinos nueinantį V. M. kas nors ant kelio būtų sumušęs, tačiau teismas šiuos parodymus vertina kaip melagingus ir vadovaujasi M. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 str. 1 d. 3 p. numato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duoti liudytojo parodymai yra savarankiškas įrodymas, jeigu liudytojas teisiamojo posėdžio metu duoda iš esmės skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Šiuo atveju M. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duodamas parodymus apie visas aplinkybes dėl jo padaryto eismo įvykio patvirtino, kad įvykio vietoje A. B. ir R. B. parsigriovė nukentėjusįjį V. M. ir jį spardė. Be to, 2016-05-16 teisiamojo posėdžio metu kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-57-780/2016, kurioje M. J. kaltinamas dėl eismo įvykio, šiuos parodymus jis patvirtino, nurodydamas, kad matė kaip abu kaltinamieji mušė V. M.. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai, o apklausą atlikę pareigūnai teisme gali būti apklausti kaip liudytojai. Šiuo atveju M. J. ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje ir tyrėjams vienoje apklausoje patvirtino, kad girdėjo kaip buvo sumuštas V. M., o kitoje apklausoje patvirtino, kad matė kaip jį sumušė A. B. ir R. B.. Pažymėtina, kad M. J. apie V. M. sumušimą išsamiau ir atviriau pasakojo visose apklausose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-50319-15, kuriame buvo tiriamas ir nagrinėjamas teisme jo paties padarytas eismo įvykis, o ne šioje byloje, kur A. B. ir R. B. yra kaltinamieji. Todėl būtent kitoje byloje duoti parodymai teisingiausiai ir atspindi V. M. sužalojimo aplinkybes, kadangi tiesiogiai nesuvokdamas, kad jo parodymai kitoje byloje bus tuo pačiu ir jo draugų kaltę patvirtinantis įrodymas, M. J. nejautė tokio psichologinio diskomforto liudyti prieš A. B. ir R. B. kaip šioje byloje. Tačiau net ir šios bylos ikiteisminio tyrimo metu M. J. niekada nebuvo nurodęs, kad V. M. sumušimo jis nematė. Maža to, paskutinėje apklausoje šio ikiteisminio tyrimo metu M. J. išsamiai nurodė net tik pats matęs kaip nukentėjusįjį sumušė abu kaltinamieji, bet ir paaiškino kodėl ankstesnėje apklausoje buvo nurodęs ne visas aplinkybes. Nors M. J. teisminio nagrinėjimo metu šioje byloje teigė, kad visose ankstesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu jis pasakojo ne tai, ką pats matė, o tik tai, ką neva jam papasakojo pats nukentėjusysis V. M., tačiau šis bandymas pateisinti savo parodymų pakeitimą teisme yra visiškai paneigtas išnagrinėjus ir įvertinus visus kitus įrodymus. Pažymėtina, kad M. J. ikiteisminio tyrimo metu apklausė ir visus anksčiau nurodytus jo apklausų protokolus surašė du skirtingi tyrėjai ir viena ikiteisminio tyrimo teisėja, o kitoje teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. J. apklausė šią bylą nagrinėjantis teisėjas. Tačiau nei vienam iš šių keturių pareigūnų M. J. nei vienu žodžiu neprasitarė, kad pasakodamas apie V. M. sumušimą jis perpasakoja tik iš paties V. M. sužinotas aplinkybes, kurių jis pats asmeniškai nematė. Todėl tikimybė, kad visi keturi skirtingi pareigūnai apklausdami M. J. neteisingai užfiksavo jo parodymus, nesupratę, kad jis pasakoja tik iš kito asmens sužinotas aplinkybes, visiškai atmestina. Liudytojais teisme apklausti tyrėjai A. M. ir G. Č. patvirtino, kad užrašė tokius parodymus, kokius davė pats M. J. kaip tiesiogiai įvykį matęs asmuo, ir patvirtino, kad nei vienam tyrėjui jis nenurodė, kad apie pasakojamas aplinkybes žino iš kokio nors kito asmens. Tuo tarpu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiamas kaip įtariamasis, ir kitos bylos nagrinėjimo metu apklausiamas kaip kaltinamasis, M. J., be viso kito, buvo atstovaujamas dar ir gynėjos, kuri be jokios abejonės būtų padėjusi jam tiksliai suformuluoti savo parodymus ir užtikrinusi, kad jie būtų teisingai užfiksuoti apklausų protokoluose, jeigu M. J. iš tiesų nebūtų pats matęs V. M. sumušimo, o būtų žinojęs jo aplinkybes tik iš paties nukentėjusiojo. Tačiau nei viename M. J. apklausos protokole nėra jokių, nei jo paties, nei jo gynėjos, pastabų, kad jo parodymai būtų užrašyti netiksliai ar neteisingai. Priešingai, visuose protokoluose yra M. J. ranka rašyti patvirtinimai, kad jo parodymai užrašyti teisingai. Be to, akistatos su R. B. metu M. J. taip pat patvirtino, kad V. M. mušė abu kaltinamieji, bet nenurodė, kad tai žino tik iš nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad liudytojas G. M. patvirtino, jog tuo metu, kai girdėjo, kad mušamas nukentėjusysis, M. J. stovėjo šalia jo, todėl šie parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad jis girdėjo M. J. balsą kai buvo mušamas.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes teismas neturi jokio pagrindo abejoti M. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmiau apklausiant jį teisme kitoje baudžiamojoje byloje, o paneigus jo versiją dėl neva neteisingai užfiksuotų ankstesnių jo parodymų, šios bylos nagrinėjimo metu teisme duoti jo parodymai pripažinti melagingais ir apie tai praneština prokurorui, nes nustatyta, kad M. J. betarpiškai matė nukentėjusiojo sumušimą (BPK 257 str. 1 d.).

Pagal teismų praktiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, nors ir nėra savarankiškas įrodymas, gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–192/2008, 2K-206/2008, 2K-200/2009, Nr. 2K-193/2014). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-193/2014).

Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, M. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nors ir nėra savarankiškas kaltinamųjų kaltės įrodymas, tačiau taip pat visiškai patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo G. M. parodymus, tiek paties M. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai ir kitoje teisme nagrinėjamoje byloje, todėl leidžia teismui susiformuoti ir pagrįsti vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiojo ir liudytojų G. M. bei M. J. parodymų patikimumo. Lygiai taip pat ir liudytojo G. M. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams duoti parodymai, leidžia teismui susiformuoti ir pagrįsti vidinį įsitikinimą dėl jo, o taip pat ir dėl nukentėjusiojo bei M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo, nes taip pat visiškai atitinka šiuos parodymus.

Nors kaltinamasis R. B. savo gynybos versiją grindžia tuo, kad nusikaltimo metu buvo namuose kitame kaime, už maždaug trijų kilometrų, o jo kieme stovėjęs brolio S. S. automobilis Opel Vectra buvo nevažiuojantis, todėl jis neva negalėjo juo atvažiuoti į nusikaltimo vietą, tačiau ši versija yra paneigta byloje ištirtais įrodymais. Visų pirma, minėti liudytojai G. M. ir M. J. ne tik patvirtino, kad R. B. mušė nukentėjusįjį, bet ir patvirtino, kad po eismo įvykio matė įvykio vietoje S. S. automobilį Opel Vectra prieš V. M. sumušimą. Šią aplinkybę liudytojas G. M. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu ir šios bylos nagrinėjimo teisme metu, o liudytojas M. J. – kitos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, kai buvo apklausiamas apie jo padarytą eismo įvykį. Be to, nukentėjusysis V. M. patvirtino, kad dar prieš tai, kai M. J. atėjo pranešti apie prie kelio gulinčią jo motiną, jis per langą pamatė kaip prieš jo namą ant kelio sustojo mašina, išlipo du vyrai, paklausė pas kažką kas įvyko, o paskui nuvažiavo. Mirusi liudytoja V. V., kuri gyveno šalia M. M. namų, ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad 2015 m. rugsėjo 5 d., apie 22 val. 30 min., savo kieme matė atvažiavusį Opel markės automobilį, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir iš jo išlipusius du žmones. Šį automobilį liudytoja gerai žinojo, nes automobilis anksčiau priklausė jos sūnui V., o šis jį pardavė S. S.. Liudytojas D. V. patvirtino, kad jis ankščiau gyveno su dabar jau mirusia mama V. V., ir patvirtino, kad pastaroji, tą vakarą, kai žuvo M. M., sakė, kad broliui V. V. anksčiau priklausęs automobilis Opel buvo atvažiavęs į jų kiemą. Atitinkamai liudytoja L. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jos sūnus S. S. turi automobilį Opel Vectra, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad 2015-09-05 iš Alytaus buvo grįžę abu sūnūs R. B. ir S. S., kurie tą dieną su automobiliu Opel Vectra buvo išvažiavę prie ežero, nurodė, kad galėjo važinėti ir vakare, tik ji to nepastebėjo, patvirtino, kad abu sūnūs grįžo po 23 val. Atitinkamai liudytojais teisme apklausti tyrėjai G. Č. ir I. P. patvirtino, kad L. B. jiems sakė, jog tą vakarą, kai žuvo M. M., jos sūnūs R. B. ir S. S. automobiliu Opel Vectra vėlai vakare, apie 23 valandą, buvo kažkur neilgam išvažiavę, o liudytoja V. V. tyrimo metu jiems taip pat sakė, kad tą automobilį matė savo kieme apie 23 valandą. Net ir duodamas melagingus parodymus šio teisminio nagrinėjimo metu liudytojas M. J. taip pat patvirtino, kad S. S. ir R. B. į įvykio vietą buvo atvažiavę, tik neva jau po to, kai išvažiavo policijos pareigūnai.

Nurodytų įrodymų visuma sudaro nuoseklią ir logišką, vienas kitą patvirtinančių įrodymų grandinę, kuri paneigia kaltinamųjų parodymus, kad R. B. negalėjo atvažiuoti į įvykio vietą, nes patvirtina, kad S. S. priklausęs automobilis Opel Vectra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), net tik, kad galėjo važiuoti, bet ir buvo(duomenys neskelbtini) kaime tuo metu ir visai šalia tos vietos, kur buvo sumuštas nukentėjusysis V. M..

Liudytoja Z. M. patvirtino kad brolis V. M. dar tik išvežant iš įvykio vietos į ligoninę jų motiną ne tik sakė, kad buvo sumuštas, bet rodė jai sumuštas vietas ir ji matė paraudimą šonkaulių srityje. Atitinkamai liudytojais apklausti policininkai E. M. ir I. C. patvirtino, kad įvykio vietoje matė sužalojimą ant nukentėjusiojo veido, tačiau jis, pasak liudytojų, vengė apie savo sumušimą konkrečiai kalbėti, bet liudytojas E. M. patvirtino, kad V. M. jajm sakė, jog ten buvę jaunuoliai jam „užvožė“, tik nenurodė kuris konkrečiai. L. V. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. vakare užėjusi pas V. M. matė kraujo ant dešinės veido pusės. Net ir liudytojas M. J., nepaisant melagingų parodymų neva jis nematė kas sumušė nukentėjusįjį, šio teisminio nagrinėjimo metu vis dėl to patvirtino, kad būdamas V. M. kambaryje su policijos pareigūnais matė kraujo ant dešinės nukentėjusiojo veido pusės, prie ausies. Pagaliau teismo medicinos eksperto surašytoje specialisto išvadoje ekspertas patvirtino, kad V. M. konstatuotų sužalojimų padarymo laikas atitinka nurodyto įvykio datą, t. y. 2015 m. rugsėjo 5 d., o vienas iš konstatuotų sužalojimų kaip tik ir yra kraujosruva dešinio smilkinio srityje.

Vien tik nurodytų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis V. M. buvo sumuštas būtent 2015 m. rugsėjo 5 d., nes tą dieną įvykio vietoje smurto pasekmes ir žymes ant V. M. kūno matė nurodyti liudytojai, o teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad sužalojimų padarymo laikas atitinka nusikaltimo padarymo laiką. Todėl įvertinus dar ir paties nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sumuštas 2015 m. rugsėjo 5 d., taip pat liudytojo G. M. parodymus ir liudytojo M. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei kitos bylos nagrinėjimo teisme metu, kurie sutampa su nukentėjusiojo parodymais, teismas pripažįsta visiškai įrodytu faktą, kad V. M. buvo sumuštas būtent 2015 m. rugsėjo 5 d., o ne kada nors vėliau, kaip teigia kaltinamasis A. B.. Tuo tarpu aplinkybė, kad nukentėjusysis į policiją su pareiškimu kreipėsi po penkių dienų yra visiškai suprantama ir pateisinama, nes nukentėjusysis turėjo dalyvauti savo motinos laidotuvėse ir dėl to turėjo nepalyginamai svarbesnių reikalų ir rūpesčių nei kuo skubiau nuvykti į policiją.

Konstatavus, kad nukentėjusysis V. M. buvo sumuštas 2015 m. rugsėjo 5 d. nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jį sumušti galėjo kokie nors kiti asmenys, nes tuo metu įvykio vietoje be kaltinamųjų ir šioje byloje apklaustų liudytojų G. M. bei M. J. nebuvo jokių kitų asmenų, kurie būtų galėję tą padaryti. Nors nukentėjusysis nurodė, kad jam atrodė, jog jį spardė trys asmenys, o kai kurie liudytojai patvirtino matę įvykio vietoje ir netoli jos S. S. automobilį, tačiau nėra duomenų, kad S. S. spardė nukentėjusįjį kartu su kaltinamaisiais ir kaltinimas jam dėl to nėra pareikštas. Jokių kitų asmenų nusikaltimo metu įvykio vietoje nebuvo, todėl kaltinamojo A. B. prielaida, kad nukentėjusįjį galėjo sumušti kas nors kitas yra niekuo nepagrįsta.

Kaltinamieji A. B. ir R. B., be jokios pateisinamos priežasties tyčia kojomis sudavė smūgius gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam V. M. į įvairias kūno vietas iš karto po to, kai A. B. sudavė pirmą smūgį, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Nurodytus veiksmus kaltinamieji padarė veikdami bendrai, nes R. B. prie pradėto A. B. nusikaltimo prisijungė dar jo nepabaigus ir nusikalstamus veiksmus tęsė bei nukentėjusįjį sužalojo kartu. Kaltinamieji veikė turėdami bendrą tikslą – suduodami smūgius sužaloti nukentėjusįjį, jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes suprato, kad nukentėjusiajam padarys sužalojimus, jiems buvo nesvarbu kokio masto sveikatos sutrikdymą jie padarys, tačiau sužaloti nukentėjusįjį suduodami ne mažiau kaip šešis smūgius jie norėjo. Todėl kaltinamieji abu atsako kaip nusikaltimo bendravykdytojai už visas nukentėjusiojo sveikatai faktiškai kilusias pasekmes, t. y. už konstatuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šiuo atveju kaltinamieji nukentėjusįjį sumušė neturėdami jokios priežasties ir teisės naudoti smurtą, nesant jokių asmeninių santykių su nukentėjusiuoju, aiškiai jo negerbdami ir paniekindami elementarias moralės ir elgesio normas, todėl jų paskatos taip elgtis pripažintinos chuliganiškomis. Kadangi nukentėjusįjį kaltinamieji tyčia nesunkiai sužalojo būtent dėl chuliganiškų paskatų, tai jų veika visiškai atitinka BK 138 str. 2 d. 8 p. numatyto nusikaltimo požymius.

Taip pat nustatyta, kad nukentėjusįjį kaltinamieji sužalojo gyvenvietėje ant viešo kelio, t. y. atviroje viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, nes tą matė ir liudytojai G. M. bei M. J.. Tai reiškia, kad viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų padarydami V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kaltinamieji tuo pačiu sutrikdė ir visuomenės rimtį bei tvarką, nes toks elgesys ne tik daro žalą sumuštam nukentėjusiajam, bet ir trikdo bei šokiruoja aplinkinius, akivaizdžiai pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką, sukelia aplinkiniams neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Todėl tokie kaltinamųjų veiksmai atitinka ir BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nusikaltimo metu), numatyto nusikaltimo požymius.

Kadangi tais pačiais kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, todėl kaltinamųjų veika pagal abu minėtus BK straipsnius kvalifikuotina kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o skiriamos bausmės tokiu atveju bendrinamos apėmimo būdu, griežtesnes bausme apimant švelnesnę.

Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas vieninteliam A. B., jame užfiksuotas jo girtumas buvo 1,10 promilių, jis pats patvirtino, kad alkoholis turėjo įtakos jo elgesiui tuo metu, nes jis konfliktavo ir su medikais ir su policininkais, o pastarieji patvirtino jo neadekvatų elgesį. Todėl pripažintina, kad toks girtumo laipsnis turėjo įtakos ir nusikalstamos veikos padarymui. Tuo tarpu R. B. girtumas nėra užfiksuotas jokiais įrodymais, jis nurodė tą dieną, prieš kelias valandas iki įvykio, išgėręs tik dvi stiklines alaus, jokių įrodymų patvirtinančių apie didesnį išgerto alkoholio kiekį byloje nėra, todėl nėra pakankamai duomenų konstatuoti, kad toks nedidelis alkoholio kiekis turėjo įtaką nusikalstamo veikos padarymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes R. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažįstama tai, kad jis buvo išgėręs nedidelį kiekį alkoholio.