Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. D. ir R. D. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. D. ir R. D. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, AB „SEB bankas“, BAB „Ūkio bankas“, UAB „Gelvora“, Lindorf Oy, veikiantis per Lindorf Oy filialą, antstolė E. R., antstolė V. Š., antstolis T. U., VMI prie LR Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai J. D. ir R. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iškelti fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Pažymėjo, kad jie turi finansinių sunkumų ir negali atsiskaityti su kreditoriais, įsiskolinimas kreditoriams sudaro 345 286,78 Eur. Pareiškėjas R. D. nuo 2001 m. buvo įkūręs tarptautinę krovinių pervežimo kompaniją (duomenys neskelbtini), 2006-2008 metų laikotarpyje nutarta įsigyti naujus vilkikus, tuo tikslu buvo parduotas šeimai priklausantis nekilnojamasis turtas, o visos gautos lėšos panaudotos įmonės veiklai vystyti. 2009 m. pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl (duomenys neskelbtini) bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjai po įmonės bankroto turėjo nuolatinius darbus, tačiau jų gaunamos pajamos per mažos, kad būtų galima atlyginti kreditoriams teismų priteistas ir per antstolius išieškomas sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi atsisakė R. D. ir J. D. iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjų skola kreditoriams siekia 345 286,78 Eur sumą pareiškimo teismui pateikimo dienai, t. y. 2016 m. liepos 21 d., tačiau teismo posėdžio metu nei pareiškėjai, nei jų atstovas negalėjo nurodyti tikslios šiuo metu esančios skolos kreditoriams dydžio, paaiškindami, kad kiekviena užklausa antstoliams kainuoja ir per šį laikotarpį pareiškėjai apmokėjo labai mažą dalį skolinių įsipareigojimų. Iš byloje turimų duomenų nustatė, jog pareiškėjai atitinka formalius kriterijus, būtinus fizinio asmens bankroto bylai iškelti, t. y. pareiškėjų įsipareigojimai kreditoriams, net ir nežinant tikslios įsiskolinimų sumos, preliminariais duomenimis viršija 25 MMA, šių įsipareigojimų įvykdymo terminas yra suėjęs. Vertino, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog šalį ištiko ekonominė krizė ir UAB „Jaromis“ bankrutavo, nėra pagrindas pripažinti pateisinančiomis bei objektyviomis priežastimis, leidžiančiomis išvengti ar nevykdyti skolinių įsipareigojimų. Pareiškėja J. D. nurodė, kad ji kartais laidavimo sutarties neperskaitydavo, reikėdavo, tai ir pasirašydavo. Nei pareiškėjas R. D., nei pareiškėja J. D. teismui negalėjo paaiškinti, kaip ir iš kokių lėšų jie planavo grąžinti kreditoriams didžiules sumas pagal laidavimo sutartis, nes tuo metu gaudavo tik darbo užmokestį, visą nekilnojamąjį turtą buvo jau pardavę. Taip pat nei vienas iš pareiškėjų negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiam kreditoriui ir pagal kokią konkrečiai laidavimo sutartį susidarė įsiskolinimas, pagal kokius procesinius dokumentus antstolių kontorose yra užvestos vykdomosios bylos, tokia informacija yra nurodyta tik antstolių pateiktuose dokumentuose. Įvertinus pareiškėjų prisiimtų įsipareigojimų dydį ir gaunamas pajamas, teismas darė išvadą, jog pareiškėjai laiduodami ne vienam kreditoriui už juridinį asmenį didžiulėmis sumomis, t.y. prisiimdami įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, patys sukėlė savo nemokumą ir nebuvo sąžiningi.

Pareiškėjas R. D. turi aukštąjį išsilavinimą, įgijęs (duomenys neskelbtini) profesiją, pareiškėja J. D. taip pat įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, tai netrukdo pareiškėjams siekti geriau apmokamo darbo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjai dėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą arba darbą pagal specialybę, ar atliko kitus veiksmus siekdami gerinti savo finansinę padėtį, gauti didesnes pajamas, iš kurių galėtų dengti įsiskolinimus kreditoriams. Šalys, gaudamos minimalias pajams ir būdamos skolingos didžiules sumas kreditoriams, naudojasi dviem automobiliais, teismui nėra aišku, iš kokių lėšų juos išlaiko, teigia, kad daug padeda nepilnamečiai vaikai, bet šios informacijos nepatvirtino jokiais dokumentais. Pareiškėjų darbo užmokestis sudaro apie 333,00 Eur, o pareiškėjai prašo teismo būtiniesiems poreikiams tenkinti patvirtinti išlaidų sąmatą bendrai 370,00 Eur. Iš pateiktų duomenų galima daryti išvada, kad visos pareiškėjų gaunamos pajamos bus skiriamos jų būtinųjų poreikių tenkinimui, kurios dar 37,00 Eur/mėn viršija jų gaunamas bendras pajamas ir kreditorių reikalavimų tenkinimui jie neplanuojama skirti jokių piniginių lėšų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu pareiškėjai J. D. ir R. D. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Mano, kad teismas turėjo vertinti pareiškėjų veiksmus per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Pareiškėjai faktiškai nemokiais tapo dar 2009 m. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė nei vieno sandorio, kuris būtų sudarytas per paskutinius tris metus ir dėl kurio pareiškėjai tapo nemokūs.

Teismas visiškai nevertino 2005-2007 m. verslo praktikoje ir kredito įstaigose nusistovėjusios tvarkos, kuria imant kreditus (šiuo atveju sudarant lizingo sutartis) buvo reikalaujama (dažnai visiškai formaliai) iš įmonės savininkų ir vadovų užtikrinti prievolių įgyvendinimą nuosavo turto įkeitimu ar laidavimu. Teismas, reikalaudamas rūpestingumo iš pareiškėjų, nesiaiškino, ar tokių pat standartų laikėsi ir kreditoriai. Teismas tvirtindamas, jog laidavimo sutartys buvo sudarytos galimai nesąžiningai, turėjo vertinti šiuos sandorius FABĮ nurodomo CK 6.67 str. kontekste.

Teismas nepagrindžia argumento, kad pareiškėjai sąmoningai siekė pabloginti savo finansinę būklę, nesusirasdami geriau apmokamo darbo. Pareiškėja J. D. nurodė, jog jos įsidarbinimo galimybės pagal specialybę (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje yra ribotos dėl amžiaus ir tokios kategorijos mokytojų nereikalingumo. R. D., kuris nors ir turėdamas aukštąjį techninį išsilavinimą negali rasti geriau apmokamo darbo, šiuo metu dirba faktiškai pagal savo specialybę (duomenys neskelbtini) sūnui priklausančioje įmonėje, o nuolatinių ir stabilių pajamų gavimą riboja darbo sezoniškumas (duomenys neskelbtini). Vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimo galimybės yra ribotos.

Skundžiamos nutarties argumentas, kuriuo keliamas reikalavimas jiems pateikti įrodymus, susijusius su pilnamečių vaikų finansine parama, dviejų automobilių naudojimu, gyvenamojo ploto priklausomybe yra objektyviai neįvykdomi, kadangi jokių piniginių lėšų iš vaikų gavimo faktų jie niekada nefiksavo, nėra gavę bankiniais pavedimais (lėšos būtų nedelsiat areštuotos), todėl tokių duomenų negali pateikti.

Fizinio asmens mokumo atkūrimas neturėtų būti vertinamas kai dar tik sprendžiama, ar iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Atsiliepimų į pareiškėjų atskirąjį skundą byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Byloje nustatyta, kad pareiškėjų skolos sudaro 345 286,78 Eur sumą pareiškimo teismui pateikimo dieną, t. y. 2016 m. liepos 21 d., todėl pareiškėjų įsipareigojimai kreditoriams viršija 25 MMA, šių įsipareigojimų įvykdymo terminas yra suėjęs. Dėl minėtos aplinkybės ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai nedetalizuoja pirmosios instancijos teisme aiškiai aptartų pareiškėjų skolinių įsipareigojimų.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta išimtis šio principo ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjų nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvius bei subjektyvius kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjų argumentu, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai J. D. ir R. D. sąmoningai prisiimdavo naujus finansinius įsipareigojimus, žinodami, kad negalės ateityje jų vykdyti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai laidavo už jiems priklausiusios (duomenys neskelbtini) lizingu įgytas transporto priemones. Byloje nėra įrodytas faktas, kad pareiškėjai, pasirašydami laidavimo sutartis, sąmoningai žinojo, jog jų negalės vykdyti. Kaip nurodo pareiškėjai, 2005-2007 m. imant kreditus (sudarant lizingo sutartis) buvo reikalaujama iš įmonės savininkų ir vadovų užtikrinti prievolių įgyvendinimą nuosavo turto įkeitimu ar laidavimu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad plėtodamas teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai, pasirašydami laidavimo sutartis, jų pasirašymo metu neturėjo realios galimybės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Pažymėtina, kad sudarant laidavimo sutartis, kredito įstaigos pačios vertina asmenų mokumą ir galimybes vykdyti įsipareigojimus. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjai, prisiimdami didelius įsipareigojimus, buvo nesąžiningi. Atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutartys sudarytos pareiškėjų bankrutavusios (duomenys neskelbtini) naudai, t. y. vykdant ir plėtojant įmonės veiklą, kas nelaikytina nesąžiningumu, nenustačius konkrečių faktų dėl nesąžiningų sandorių sudarymo.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinio teismo vertinimu, įstatymo tikslą atitiktų šios teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Pirmosios instancijos teismas trijų metų laikotarpiu nenustatė, kad pareiškėjai būtų sudarę nesąžiningus sandorius.

Apeliacinės instancijos teismas teiginį, kad pareiškėjai teismui nepateikė visų duomenų apie savo turtinę padėtį, laiko neteisingu, nes ši aplinkybė pati savaime nereiškia pareiškėjų nesąžiningumo. Teismo vertinimu, tik sąmoningas siekis nuslėpti tam tikrus asmens turtinę padėtį nusakančius duomenis, gali būti laikomas nesąžiningumu. Kaip nurodo pareiškėjai jie, teikdami pareiškimą teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi turimais skolų duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys, gaudamos minimalias pajams ir būdamos skolingos didžiules sumas kreditoriams, naudojasi dviem automobiliais, neaišku, iš kokių lėšų juos išlaiko, teigia, kad daug padeda nepilnamečiai vaikai, bet šios informacijos nepatvirtino jokiais dokumentais. Kaip nurodo pareiškėjai, jokių piniginių lėšų iš vaikų gavimo faktų pareiškėjai niekada nefiksavo, nėra gavę bankiniais pavedimais (lėšos būtų nedelsiat areštuotos), todėl tokių duomenų negali pateikti.

Pareiškėjai dirba 0,5 etato (J. D. beveik šešerius metus nedirbo), jų bendros gaunamos pajamos apie 333,00 Eur per mėnesį. Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. D. dirbo (duomenys neskelbtini), bet ją atleido, pareiškėjas R. D. geriau apmokamo darbo neieškojo, nes jo amžiuje darbo pagal specialybę nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjai yra su aukštuoju išsilavinimu, savaime nereiškia, kad jie objektyviai gali susirasti geriau apmokamą darbą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šalių amžiaus, miesto, kuriame gyvena, jame esančios darbo rinkos padėties, todėl darytina išvada, kad teismas formaliai vertino pareiškėjų galimybes susirasti geriau apmokamą darbą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų darbo užmokestis sudaro apie 333,00 Eur, o pareiškėjai prašo teismo būtiniesiems poreikiams tenkinti patvirtinti išlaidų sąmatą bendrai 370,00 Eur, kad visos pareiškėjų gaunamos pajamos bus skiriamos jų būtinųjų poreikių tenkinimui, kurios dar 37,00 Eur/mėn viršija jų gaunamas bendras pajamas ir jie kreditorių reikalavimų tenkinimui neplanuojama skirti jokių piniginių lėšų.

Pažymėtina, kad teismas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje neturi vertinti kokiomis proporcijomis ateityje bus dengiami kreditorių reikalavimai iš pareiškėjų turto ar pajamų, nes ši aplinkybė vertinama po bankroto bylos iškėlimo, plano tvirtinimo metu. Akivaizdu, kad teismas nesutikdamas su pasiūlytu planu gali ir nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, tačiau plano įgyvendinimo klausimas nėra iš esmės sprendžiamas fizinio asmens bankroto iškėlimo stadijoje. Kaip minėta, viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais, todėl visos prielaidos turi būti įvertintos fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu. Pareiškėjai yra dirbantys, teismas turėjo įvertinti, ar iškėlus fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjai turės galimybę atkurti mokumą, apmokėti administravimo išlaidas. Nors pareiškėjų pajamos yra nedidelės, jie nurodė, kad jiems padeda vaikai, todėl dalis pareiškėjų pajamų galės būti skiriama kreditoriniams reikalavimams dengti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė klausimą dėl pareiškėjų nesąžiningumo, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjų J. D. ir R. D. atskirąjį skundą, panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams perduoti nagrinėti pakartotinai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams perduoti nagrinėti pakartotinai.