Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Erikos Misiūnienės, sekretoriaujant Mildai Paradnikaitei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. S. S., atsakovės atstovams L. M., J. S., I. T., žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Norstatus“ ieškinį atsakovei AB „Klaipėdos vanduo“ dėl naudojimosi vandentiekio tinklais tvarkos nustatymo, skolos priteisimo bei atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi vandentiekio tinklais tvarkos nustatymo ir ieškovės apeliacinį skundą dėl 2013-12-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo.

Aprašomoji dalis

n u statė:

ieškovė UAB „Norstatus“ 2012-06-15 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu ir nurodė, kad 2010-06-22 pirkimo - pardavimo sutartimi iš UAB „Vanduja" ieškovė įsigijo vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovas, perėmęs turtą, sužinojo, kad turtą valdo atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“. Atsakovė ieškovei priklausančiais tinklais (duomenys neskelbtini) gatvių gyventojams tiekia vandenį, šalina nuotekas. Ieškovė nustatė ir tai, kad ieškovei priklausantį turtą atsakovė valdo ir naudoja neturėdama turto savininko leidimo. 2010-07-20 raštu ieškovė pasiūlė atsakovei įsigyti nuosavybės teise ar išsinuomoti ieškovei priklausančius vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklus. Šalys pradėjo derybas dėl ieškovui priklausančių vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklų naudojimo sąlygų, kurios tęsėsi iki 2012-06-05. Šalys sutarties nesudarė, nes nesusitarė dėl turto rinkos vertės. Kadangi šalys nėra sudariusios sutarties dėl ginčo turto perdavimo atsakovei, ieškovė prašė teismo nustatyti faktą, jog atsakovė ginčo tinklus valdo be ieškovės sutikimo. Tarp šalių iškilus ginčui dėl naudojimosi turto tvarkos, ieškovės prašė teismo nustatyti šalims privalomas naudojimosi vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklais sąlygas. Ieškovė prašė teismo patvirtinti, kad užmokestis už naudojimąsi turtu sudaro 4 595 Lt be pridėtosios vertės mokesčio (PVM) per mėnesį. Ieškovė įvertino ir tai, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi nuo 2010-07-02 iki 2012-07-01 be ieškovės sutikimo, atsakovė dėl to nepagrįstai praturtėjo, todėl ieškovė prašė teismo iš atsakovės priteisti 133 453 Lt skolą.

Atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad atsakovė privalo pagal galiojančius įstatymus tiekti gyventojams vandenį ir tvarkyti buitines nuotekas. Atsakovė 2007-11-26 sudarė su UAB „Neto“ sutartį, pagal kurią atsakovė įgijo teisę neatlygintinai naudoti bei prižiūrėti ginčo tinklus. Atsakovė pripažįsta ieškovės teisę į ginčo tinklų nuomos sutarties sudarymą, tačiau nuomos mokestis turi būti apskaičiuotas pagal ginčo tinklų įsigijimo kainą. Kadangi ieškovė įsigijo ginčo tinklus už nedidelę kainą, tai ir nuomos mokestis turi sudaryti 9,96 Lt per mėnesį arba 119,54 Lt per metus. Atsakovė taip pat prašė teismo nustatyti, jog atsakovė turi teisę neterminuotai ginčo tinklus prižiūrėti, naudoti tiekiant vandenį, šalinant nuotekas, neatlygintinai prijungiant naujus tinklų naudotojus.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė priešieškinį patikslino ir prašė teismo nustatyti, kad nuomos mokestis per mėnesį sudaro 285,83 Lt.

2013-12-31 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu ieškovės ieškinys bei atsakovės priešieškinis patenkinti iš dalies. Teismas nustatė, kad ginčo tinklai yra išnuomojami neterminuotai atsakovei bei teismas patvirtino esmines nuomos sutarties sąlygas.

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Norstatus“ prašė teismo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir ieškovės ieškinį patenkinti. Ieškovė skunde nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ginčo tinklais atsakovė naudojasi teisėtai. Teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovė nuo 2010-07-02 iki 2012-07-01 ginčo tinklais naudojosi nesant tarp šalių sudarytos sutarties ir ieškovei turėjo būti priteista 133 453 Lt dydžio skola. Teismas privalėjo įvertinti, kad turto remonto, pagerinimų darbų atlikimas, naujų vartotojų prijungimas prie ginčo tinklų be ieškovės sutikimo nepagrįstai apriboja ieškovės nuosavybės teises. Teismas konstatavo, jog įstatymas draudžia ieškovei vykdyti ginčo turto priežiūrą, eksploataciją, tačiau tokia teismo išvada nėra pagrįsta galiojančiais norminiais aktais. Be to, teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę nutraukti nuomos sutartį. Teismas netinkamai nustatė nuomos mokesčio kainą ir ją patvirtino mažesnio dydžio, nei tai pripažino atsakovė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir prašė jį palikti galioti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovė skunde nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ginčo tinklais atsakovė naudojasi teisėtai. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti negalima. Ieškovė, nurodydama apie neteisėtą naudojimąsi ieškovei priklausančiu turtu, privalėjo teismui pateikti tai patvirtinančius įrodymus (LR CPK 178 str.). Ieškovė, pagrįsdama šiuos ieškinio reikalavimus, vadovavosi nuostata, jog tarp šalių nėra sudaryta sutartis, kuri patvirtintų teisėtą atsakovės naudojimąsi ginčo turtu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog nors ir nėra tarp šalių sudarytos sutarties dėl turto perdavimo atsakovei, vien ši aplinkybė nepatvirtina neteisėtų atsakovės veiksmų. Byloje yra pateiktos tarp atsakovės ir UAB „Neto“ sudarytos vandens tiekimo tinklų bei buitinių nuotekų šalinimo tinklų priežiūros sutartys, pagal kurias UAB „Neto“ atsakovei perdavė teisę neatlygintinai ir neterminuotai naudotis ginčo tinklais (b. l. 7-30, t. 2). Šiose sutartyse yra nurodyta, kad keičiantis tinklų savininkui, UAB „Neto“ įsipareigoja informuoti turto įgijėją apie sudarytas su atsakove sutartis bei apie sutartyse numatytas šalių teises ir pareigas. Byloje nepateikta įrodymų, kad šios sutartys buvo pakeistos ar nutrauktos sutartyse ar įstatyme nustatyta tvarka. LR CK 4. 48 str. nustatyta, kad nuosavybės perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą turtą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs turto savininkas. Atsakovė nėra atsakinga dėl to, kad keičiantis ginčo tinklų savininkams nebuvo vykdoma sutarties nuostata informuoti turto įgijėją apie 2008-04-28 sutartį ir joje nustatytas šalių teises ir pareigas. Dėl to galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė ginčo tinklais naudojasi teisėtai.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti ieškovei nuostolius už atsakovės naudojimąsi ginčo tinklais laikotarpiu nuo 2010-07-02 iki 2012-07-01. Ši skundo nuostata taip pat nėra pagrįsta. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra įsigijusi ginčo tinklus pagal galiojančias sutartis ir šalys nuo 2010 metų vykdė derybas dėl atlyginimo ieškovei už naudojimąsi ieškovei priklausančiais tinklais. LR CK 6. 163 str. 2 d. yra nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Šis įstatyminis reglamentavimas patvirtina, jog atsakovės atsakomybės nepatvirtina nei šalių derybų faktas, nei neigiamas derybų rezultatas. Būtina įvertinti ir tai, kad tarp UAB „Neto“ ir atsakovės sudarytos sutartys įtvirtino nuostatą, jog turto savininkas vienašališkai turi teisę nutraukti sutartis tik pateikęs atsakovei įrodymus apie su kitu ūkio subjektu sudarytą ginčo tinklų priežiūros sutartį. Taigi atsakovės sudarytos tinklų priežiūros sutartys iki 2012-07-01 nebuvo nutrauktos įstatyme ar sutartyse nustatyta tvarka, todėl teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei nuostolių dėl atsakovės naudojimosi ginčo tinklais.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, jog teismo nustatytas turto remonto, pagerinimų darbų atlikimas, naujų vartotojų prijungimas prie ginčo tinklų be ieškovės sutikimo nepagrįstai apriboja ieškovės nuosavybės teises. Su šiomis skundo nuostatomis sutikti taip pat negalima. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar ieškovės reikalavimai dėl ieškovės teisių naudojant ginčo tinklus nepažeidžia LR geriamo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo normų. Nurodyto įstatymo 18 str. 1 d. yra įtvirtinta, jog geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra naudojama, prižiūrima pagal teisės aktuose nurodytus reikalavimus. Tuo yra patvirtinama, kad nuosavybės teisė į infrastruktūros įrenginius nėra absoliuti, ji turi būti tinkamai naudojama ir prižiūrima siekiant patenkinti viešuosius interesus (LR CK 4.37 str.). LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 str. yra nustatyta, kad tinkamo viešojo vandens tiekimo užtikrinimas yra vienas iš valstybinio valdymo ir reguliavimo tikslų. Taigi šios įstatymo normos patvirtina, jog ieškovei priklausančio turto specifinė paskirtis nulemia tai, kad ieškovei priklausantys infrastruktūros įrengimai būtų tinkamai prižiūrimi, remontuojami. Be to, LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 str. 3 d. yra nustatyta, kad geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra turi būti prižiūrima viešo vandens tiekėjo, kuris turi užtikrinti normatyvinių reikalavimų laikymąsi eksploatuojant geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įrenginius. Šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo turto remonto ir pagerinimo darbai turi būti vykdomi nepriklausomai nuo tinklų savininko valios, bet siekiant užtikrinti tinkamą norminių aktų reikalavimų laikymąsi. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo tinklų eksploatavimo klausimai neturi būti iš anksto derinami su ieškove, o turto eksploataciją turi nulemti viešojo intereso užtikrinamas, tai yra tinkamos kokybės geriamojo vandens teikimas vartotojams, aplinkosaugos reikalavimus užtikrinantis nuotekų tvarkymas. Taigi teismo sprendimu ieškovės teisės nėra pažeidžiamos.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, jog teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog atsakovė gali piktnaudžiauti teise, tai yra naujų abonentų, tame tarpe ir atsakovei priklausančių tinklų, nekontroliuojamas prijungimas gali nulemti ieškovės nuostolius arba atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Su šiomis skundo nuostatomis sutikti negalima. LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 str. 6 d. nustatyta, kad geriamojo vandens vartotojai turi teisę prisijungti prie viešojo vandens tiekėjo valdomos infrastruktūros, o nauji tinklai prijungiami savivaldybės nustatyta tvarka sumokėjus vienkartinę įmoką. Tai patvirtina, kad naujų vartotojų ar tinklų savininkų prijungimas vykdomas pagal norminiuose aktuose nustatytą tvarką. Dėl to ieškovės sutikimas dėl naujų vartotojų ar abonentų prijungimo negali būti reikalaujamas. Nepagrįsta ieškovės nuostata ir dėl to, jog atsakovė gali nepagrįstai praturtėti dėl prijungimo naujų abonentų ar vartotojų. LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 str. 6 d. yra patvirtinama, jog viešojo vandens tiekėjo gaunamos lėšos už naujų abonentų prijungimą skiriamos infrastruktūros plėtrai. Taigi dėl naujų vartotojų ar abonentų prijungimo nesusiklosto santykiai, nulemiantys nepagrįstą atsakovės praturtėjimą.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę nutraukti nuomos sutartį. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti taip pat negalima. Būtina įvertinti tai, jog pagal atsakovės su UAB „Neto“ yra sudarytas sutartis tinklų savininkas gali nutraukti nuomos sutartį tik pateikęs įrodymus apie sutartį su kitu ūkio subjektu, turinčiu teisę atlikti tinklų priežiūros paslaugas (b. l. 7-30, t.2). Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovei yra privaloma šiose sutartyse nustatyta paslaugų sutarčių nutraukimo tvarka ir, kilus šalių ginčui dėl nuomos sutarties sąlygų, be pagrindo anksčiau galiojusi tvarka neturi būti keičiama. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad ginčo tinklų priežiūra yra speciali veikla, kuri pagal LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymą turi būti vykdoma tik juridinių asmenų, turinčių tokią teisę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės teisė nutraukti nuomos sutartį turi būti ribojama siekiant nepažeisti viešojo intereso, tai yra tinkamo geriamo vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo. Tarp šalių nėra ginčo, ieškovė neturi specialios teisės prižiūrėti geriamojo vandens ir nuotekų tinklus. Dėl to teismo sprendimas, nustatantis nuomos sutarties nutraukimą dėl svarbios priežasties, tai yra dėl tinklų naudojimo sąlygų pažeidimo, ieškovės teisėtų interesų nepažeidžia (LR CPK 178 str.).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mokestį už naudojimąsi tinklais apskaičiavo pagal ginčo tinklų vertę, lygią 5 422 Lt. Ieškovė patvirtina, kad atsakovė sutiko su didesnio mokesčio dydžiu ir teismas privalėjo į tai atsižvelgti. Su šia skundo nuostata sutikti taip pat negalima. LR CPK 265 str. nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, turi teisę nuspręsti, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos ir koks įstatymas turi būti taikomas. Tai patvirtina, kad ginčo šalių nuostatos dėl faktinių bylos aplinkybių įvertinimo teismui nėra privalomos. Kadangi šalys teikė teismui įrodymus apie skirtingą ginčo tinklų vertę, teismas, vadovaudamasis byloje pateikta ginčo tinklų įsigijimo verte, procesinių teisės normų nepažeidė.

Ieškovė skunde konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl to, jog ginčo tinklų vertė buvo kompensuota parduodant žemės sklypus. Su šia skundo nuostata sutikti taip pat negalima. Byloje yra pateiktos tarp atsakovės bei UAB „Neto“ sudarytos tinklų priežiūros sutartys (b. l. 7-30, t.2). Įvertintina tai, kad tarp šalių nėra ginčo, jog UAB „Neto“ yra šių tinklų statytoja. Atsakovės pateiktose tinklų priežiūros sutartyse yra nurodyta, jog tinklų savininkas pasilieka teisę gauti iš prisijungiančių abonentų tinklų statybos faktinių išlaidų dalį. Tai patvirtina, jog UAB „Neto“ siekė padengti ginčo tinklų statybos išlaidas ir šios išlaidos negali būti priteisiamos pakartotinai iš atsakovės. Aplinkybę dėl tinklų statybos išlaidų padengimo tinklų statytojui patvirtina ir tai, jog ginčo tinklai ieškovei buvo parduoti už 5 422 Lt. Šie įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės nurodytas tinklų nuomos mokesčio dydis nėra teisingas.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į ginčo tinklų nuomos kainą neįtraukė tinklų priežiūros išlaidų. Ieškovė tvirtina, jog ji yra tinklų savininkė ir privalo vykdyti tinklų priežiūrą, o atsakovė privalo ieškovei šias lėšas atlyginti pagal atsakovės taikomus tinklų priežiūros įkainius. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 str. 4 d. yra nustatyta, jog viešasis vandens tiekėjas turi teisę spręsti dėl viešojo vandens tiekimo teritorijoje esančių tinklų įsigijimo. Tai patvirtina, jog viešojo vandens tiekimo infrastruktūrą turi teisę prižiūrėti tik specialią teisę turintis asmuo, tai yra viešojo vandens tiekėjas. Kadangi ieškovė neturi teisės prižiūrėti viešojo vandens tiekimo tinklus, šių tinklų priežiūros išlaidos ieškovei negali būti sumokamos.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apie vartotojų teisių pažeidimą, jeigu būtų nustatyta ieškovės reikalaujama tinklų nuomos kaina. Su šia ieškovės nuostata taip pat negalima sutikti. LR geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 str. yra nustatyta, jog vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas nustato valstybė optimaliai suderinant vartotojų ir viešojo vandens tiekėjo interesus. Tai įrodo, kad vandens, nuotekų tvarkymo kainos yra nustatomos centralizuotai ir atsakovė negalėtų šių kainų padidinti, jeigu ieškovei būtų sumokamas ieškovės reikalaujamas nuomos mokestis. Kaip patvirtina bylos medžiaga, atsakovė vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros įrenginius įgyja už mažesnę vertę lyginant ją su tinklų statybos išlaidomis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl ieškovės reikalaujamo nuomos mokesčio negali būti nukrypstama nuo centralizuotai nustatytų vandens tiekėjo teikiamų paslaugų kainų bei pažeidžiami vartotojų teisėti interesai.

Ieškovė apeliaciniame skunde patvirtino ir tai, jog teismas, spręsdamas dėl tinklų nuomos kainos dydžio, netinkamai nustatė tinklų rinkos kainą bei tinklų nuomos mokesčio dydį. Su šiomis skundo nuostatomis galima sutikti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas spendime konstatavo, jog ginčo tinklų rinkos vertė turi būti nustatyta pagal turto įsigijimo vertę, tai yra 5 422 Lt. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, jog LR CK 6. 156 str. yra įtvirtintas sutarčių laisvės principas ir šiuo principu patvirtinama sutarties šalių teisė laisvai nustatyti šalių teises ir pareigas. Taigi sutarčių sąlygos neprivalo atitikti rinkos sąlygoms ir ginčo tinklų įsigijimo kaina yra tik vienas iš įrodymų apie turto rinkos vertę. Akivaizdu yra tai, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia eksperto S. R. nustatyta tinklų rinkos verte, tai yra 706 000 Lt. Eksperto S. R. išvadoje nurodyta, kad ginčo tinklų vertė nustatyta taikant turto išlaidų (kaštų) metodą. Šiuo metodu nustatoma atkuriamoji vertė turto, kuris yra specialios paskirties, rečiau parduodamas rinkoje ir tokio turto vertės negalima nustatyti palyginamuoju metodu. Akivaizdu yra ir tai, kad atsakovė byloje pateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje ginčo turto rinkos kainą nustatė į teismo ekspertų sąrašą įtraukta ekspertė R. I. (b. l. 7-46, t. 4). Šioje ataskaitoje nurodyti duomenys iš 11 pirkimo - pardavimo sutarčių, kuriomis buvo įgyti vandens ir nuotekų infrastruktūros tinklai, esantys Klaipėdos apskrityje. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo turto vertė gali būti nustatoma ir palyginamuoju metodu. Vertinimo ataskaitos išvadų teisingumo nepaneigia ta aplinkybė, kad didžiąją dalį infrastruktūros tinklų įgijo atsakovė. Akivaizdu tai, kad atsakovė yra viešojo vandens tiekėja, ji turi teisę prižiūrėti vandens bei nuotekų tvarkymo tinklus ir tik ji yra suinteresuota tokių tinklų įsigijimu.

Sprendžiant dėl ieškovei priteistino nuomos mokesčio dydžio būtina įvertinti ir tai, kad atsakovės galimybę derėtis riboja centralizuotas vandens ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymas. Dėl to galima padaryti išvadą, jog ekspertė R. I. pagrįstai vadovavosi palyginamuoju metodu, panašiomis sutartimis ir ginčo tinklų kainą teisėtai nustatė 140 000 Lt (b. l. 36, t. 4). Taigi yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nustatytą nuomos mokestį padidinti iki atsakovės priešieškiniu pripažinto dydžio, tai yra 285,83 Lt per mėnesį pridedant PVM.

Ieškovas skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė nuomos mokestį nuo 2012 metų, nes tokio reikalavimo ieškovė nebuvo pareiškusi. Su šia skundo nuostata galima sutikti. Ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai yra pateikti byloje ir ieškovė prašė teismo nustatyti nuomos mokesčio mokėjimo sąlygas nuo 2012 metų birželio pirmos dienos. Kadangi ieškovė neprašė teismo priteisti iš atsakovės skolą iki 2013-12-31, tai pirmosios instancijos teismas skolą priteisė iš atsakovės nepagrįstai.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei jos atstovavimo išlaidų. Ši skundo nuostata taip pat nėra pagrįsta. Būtina įvertinti tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino priešieškinio reikalavimus, todėl didesnes atstovavimo išlaidas priteisti iš atsakovės nėra pagrindo (LR CPK 93 str.).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimą pakeisti ir panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės AB „Klaipėdos vanduo“ ieškovei UAB „Norstatus“ priteista 179,28 Lt mokesčio už naudojimąsi tinklais laikotarpiu nuo 2012-07-01 iki 2013-12-31.

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimo dalį dėl naudojimosi tinklais mokesčio ir jį padidinti nuo 9,96 Lt plius PVM iki 285,83 Lt plius PVM už kiekvieną mėnesį.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimo dalis palikti galioti nepakeistas.