- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-231/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03386-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius, Rasa Gudžiūnienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Ieškovas
- biudžetinės įstaigos Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo biudžetinės įstaigos Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Swedbank lizingas“, trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei Prekybos namams ,,Lina“ dėl subsidijų dalies grąžinimo civilinėje byloje Nr. 2-3001-881/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškiniu ieškovas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas prašė priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ 176 224 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, jog jis ir atsakovas 2008 m. vasario 13 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. IF 2008/268, kuria nustatė pagrindines bendradarbiavimo sąlygas, teikiant subsidijas arba paskolas, projektams finansuoti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – LAAIF) ir Finansų įstaigos lėšomis (Bendradarbiavimo sutarties 1.1 p.). Bendradarbiavimo sutarties pagrindu ieškovas, atsakovas ir tretysis asmuo BUAB Prekybos namai „Lina“ (subsidijos gavėjas) 2008 m. vasario 13 d. pasirašė finansavimo ir priežiūros sutartį Nr. IF2008/270, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti 440 560 Lt subsidiją trečiojo asmens aplinkos apsaugos investiciniam projektui „Mobilus statybinių atliekų trupintuvas“ finansuoti. 2008 m. kovo 31 d. ieškovas pervedė I-ąją subsidijos dalį – 264 336 Lt – į atsakovo nurodytą sąskaitą, taip mažindamas trečiojo asmens įsiskolinimą pagal trečiojo asmens ir atsakovo 2007 m. lapkričio 16 d. sudarytą Lizingo sutartį Nr. LT063292. Pagal minėtą lizingo sutartį atsakovas įsipareigojo iš trečiojo asmens nurodyto pardavėjo įsigyti vieną naują mobilų žiauninį trupintuvą Kleemann MC110Z ir perduoti jį valdyti ir naudotis trečiajam asmeniui. 2009 m. kovo 30 d. ieškovas pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą II-ąją subsidijos dalį, t. y. 176 224 Lt, skirtą sumažinti trečiojo asmens įsiskolinimui pagal lizingo sutartį Nr. LT063292.
Ieškinys grindžiamas netinkamu Bendradarbiavimo sutarties vykdymu, t.y. Bendradarbiavimo sutarties 2.1.6 punkte prisiimto įsipareigojimo kontroliuoti lizingo įmokų mokėjimo terminų ir tvarkos laikymąsi ir, esant Paramos gavėjo nemokumui ir/arba kitoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad jis neįvykdys tinkamai atitinkamoje finansinio lizingo sutartyje nustatytų mokėjimo ir/arba kitų prievolių, informuoti LAAIF bei imtis priemonių sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti, nevykdymu. Į atsakovo nurodytą sąskaitą pervestą II-ąją subsidijos dalį ieškovas įvardija kaip nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl to, kad atsakovas esant Paramos gavėjo nemokumui ir/arba kitoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad jis neįvykdys tinkamai atitinkamoje finansinio lizingo sutartyje nustatytų mokėjimo ir/arba kitų prievolių, informuoti LAAIF bei imtis priemonių sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti. Ieškovas tvirtina, jog būtų nepatyręs nuostolių, t. y. neišmokėjęs II-osios subsidijos dalies, jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus, tuo tarpu, atsakovas, turėdamas informaciją apie trečiojo asmens mokėjimų sutrikimus, sąmoningai, siekdamas, kad būtų išmokėta II-oji subsidijos dalis, neinformavo ieškovo apie pasikeitusias aplinkybes, ir ieškovo pervestą subsidijos dalį panaudojo ne Finansavimo ir priežiūros sutarties 1.1 punkte įtvirtintam tikslui pasiekti, o atsakovo nuostoliams sumažinti, kurie atsirado trečiajam asmeniui iš pradžių tapus finansinius sunkumus patiriančia, o vėliau ir nemokia įmone. Ieškovo manymu, egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – veiksmų neteisėtumas (sutarties nuostatų pažeidimas, netinkamas sutarties vykdymas), žala (aplinkosaugai skirtos lėšos, kurias atsakovas pasisavino ir gavo naudos), priežastinis ryšys (jei sutartis būtų vykdoma tinkamai, ieškovas nebūtų pervedęs atsakovui subsidijos II-osios dalies), kaltė (atsakovas sąmoningai neinformavo ieškovo apie sutrikusius mokėjimus, siekdamas, kad ieškovas neturėdamas reikiamos informacijos, pervestų subsidijos II-ąją dalį). Be to, pagal Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 4 dalį, atsakovas kaip verslininkas atsako be kaltės. Taip pat ieškovas teigia, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo, gavęs subsidijos II-ąją dalį ir lėšas, gautas už parduotą įrangą.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, civilinės atsakomybės taikymo sąlygos neegzistuoja, o sudarytų sutarčių pagrindu atsakovas negavo daugiau lėšų nei privalėjo gauti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 176 224 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanasnuo priteistos 176 224 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymoir 4 743 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 4 524 Lt žyminio mokesčio.
Vadovaudamasis bylos duomenimis teismas darė išvadą, kad atsakovas atliko ieškovo nurodytus neteisėtus veiksmus, nes netinkamai vykdė bendradarbiavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Bendradarbiavimo sutarties 2.1.6 punktu atsakovas įsipareigojo ne tik esant Paramos gavėjo nemokumui, bet ir esant kitoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad trečiasisasmuo neįvykdys tinkamai atitinkamoje finansinio lizingo sutartyje nustatytų mokėjimų ir/arba kitų prievolių, informuoti apie tai LAAIF bei imtis priemonių sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti. Be to bendradarbiavimo sutartyje nebuvo numatyta, kad informacija apie trečiojo asmens įmokų mokėjimą bei jo sutrikimus atsakovas turi pareigą pranešti ieškovui tik šiam pareikalavus, t. y. pateikus motyvuotą prašymą. Dar daugiau, iš bendradarbiavimo sutarties nuostatų matyti, kad atsakovas įsipareigojo ne tik, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms informuoti ieškovą apie kilusius sutarties vykdymo sutrikimus, bet ir imtis priemonių, iškilus tokio pobūdžio problemoms, sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti. Tuo tarpu, teismo vertinimu, atsakovas ne tik neinformavo ieškovo apie trečiojo asmens mokėjimų sutrikimus, bet ir ėmėsi aktyvių veiksmų išimtinai savo finansiniams interesams apsaugoti, t. y. likus keletui mėnesių iki II-osios subsidijos dalies išmokėjimo,2009 m. sausio 30 d., sudarė su trečiuoju asmeniu Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081324, kuria buvo susitarta dėl trečiojo asmens įsiskolinimo pagal lizingo sutartis Nr. LT023508, LT026302, LT044343, LT048450, LT049963, LT063292 ir LT068474 apmokėjimo terminų, kuriaatsakovas faktiškai apjungė visas trečiojo asmens ir atsakovo pasirašytas lizingo sutartis į vieną.Be to, atsakovas nevykdė ir Bendradarbiavimo sutarties 2.1.9 punktu prisiimto įsipareigojimo – kas ketvirtį teikti LAAIF išsamią informaciją apie paramos gavėjo mokamas lizingo įmokas pagal Finansinio lizingo sutartį, nesumokėtų įmokų likutį, taip pat kitą pagrįstuose ir motyvuotuose prašymuose nurodytą informaciją, susijusią su prievolių, nustatytų sutartyje ir/arba jos pagrindu šalių sudarytose sutartyse, vykdymu. Kad trečiojo asmens mokėjimai 2009 metais buvo laikinai sutrikę, atsakovas nurodė atsiliepime į ieškinį, pažymėdamas, kad būtent dėl šios priežasties 2009 m. sausio 30 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081324, kuria, kaip jau buvo minėta, buvo susitarta dėl trečiojo asmens įsiskolinimo pagal lizingo sutartis Nr. LT023508, LT026302, LT044343, LT048450, LT049963, LT063292 ir LT068474 apmokėjimo terminų ir tvarkos. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, turėdamas informaciją apie trečiojo asmens patiriamus finansinius nesklandumus ir imdamasis priemonių išimtinai savo finansiniams interesams apsaugoti, elgėsi nesąžiningai. Taigi teismas sprendė, jog neinformuodamas ieškovo apie trečiojo asmens sutrikusius mokėjimus bei apie tai, kad sudarydamas bendrą įsiskolinimų mokėjimo grafiką trečiajam asmeniui pagal visas jo turimas lizingo sutartis, atsakovas realiai pasunkino LAAIF finansuojamo mobilaus žiauninio trupintuvo išmokėjimo sąlygas, atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 d.), kuris reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei įvykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir panašiai. Juolab, kad II-oji subsidijos dalis buvo išmokėta jau netrukus, t. y. 2009 m. kovo 31 d. Tai, kad atsakovas veikė išimtinai savo interesais, rodo ir atsakovo 2010 m. kovo 16 d. pažyma Nr. 2601 bei 2010 m. kovo 24 d. pažyma Nr. 2903, kuriose nurodyta, kad iš LAAIF gautos II-osios subsidijos dalies buvo dengiamos visų tuo metu galiojusių lizingo sutarčių sąskaitos. Be to, atsakovas minėtuose raštuose pažymėjo, kad pagal pasirašytų lizingo sutarčių sąlygas atsakovas turi teisę dengti sąskaitas savo nuožiūra, todėl sąskaitos buvo dengiamos, pradedant nuo seniausiųjų, todėl konkretaus mokėjimo sudengimas nebūtinai sutapo su mokėjimo nurodymo paskirtimi. Taigi,atsakovas ne tik nevykdė bendradarbiavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų informuoti ieškovą apie trečiojo asmens finansinius sunkumus, bet ir panaudodamas II-ąją subsidijos dalį trečiojo asmens įsipareigojimams pagal visas trečiojo asmens turimas septynias lizingo sutartis dengti, tame tarpe ir baudiniams įsipareigojimams, pažeidė bendradarbiavimo sutarties 2.1.6 punktu prisiimtą įsipareigojimą imtis priemonių abiejų sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti.
Dėl žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo teismas nurodė, kad kadangi atsakovas, nebūdamas paramos gavėju, aplinkosaugai skirtas lėšas – II-ąją subsidijos dalį – panaudojo išimtinai savo finansiniams interesams patenkinti, t. y. dengė ne tik trečiojo asmens įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. LT063292, bet ir trečiojo asmens įsipareigojimus pagal kitas lizingo sutartis, tame tarpe ir baudinius įsipareigojimus, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovasiš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos. Teismas vertino kritiškai atsakovo pateiktą 2010 m. spalio 11 d. pažymą Nr. SL-SR-13218, kurioje nurodyta, kad visos ieškovo pervestos sumos buvo naudojamos išimtinai įsiskolinimams pagal lizingo sutartį Nr. LT063292 dengti, nes: visų pirma, ši pažyma išduota jau po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovui buvo žinoma jo pozicija, antra, pateikta pažyma prieštarauja 2010 m. kovo 16 d. pažymai Nr. 2601 bei 2010 m. kovo 24 d. pažymai Nr. 2903, trečia, neįrodo, jog lėšos nebuvo naudojamos ir kitiems trečiojo asmens įsipareigojimams dengti, juolab, kad, kaip jau buvo minėta, 2009 m. sausio 30 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081324, kuria buvo susitarta dėl trečiojo asmens įsiskolinimo pagal lizingo sutartis Nr. LT023508, LT026302, LT044343, LT048450, LT049963, LT063292 ir LT068474 apmokėjimo terminų ir tvarkos, o iš Įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. LT081324 priedo, mokėjimo grafiko, matyti, kad sutarties objektu yra trečiojo asmens įsiskolinimas atsakovui pagal visas aukščiau išvardintas lizingo sutartis. Tiek sutartyse, tiek ir mokėjimų grafike nėra išskirta, kokia dalis įmokų bus skiriama įsiskolinimams pagal konkrečiaslizingo sutartis dengti, taigi atsakovo 2010 m. spalio 11 d. pažyma Nr. SL-SR-13218 nėra informatyvi. Tai, kad atsakovas ieškovo sąskaita gavo naudos patvirtina ir aplinkybė, jog trečiajam asmeniui tapus nemokiu, vienašališkai nutraukė lizingo sutartis, atsakovas perėmė lizinguojamą įrangą ir ją pardavė tretiesiems asmenims, ne paramos gavėjams.
Teismas sprendė, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui kilusių nuostolių egzistuoja priežastinis ryšys, nes atsakovas, disponuodamas informacija apie trečiojo asmens finansinius nesklandumus, sąmoningai neinformavo ieškovo apie sutrikusius mokėjimus pagal lizingo sutartis, taigi savo neveikimu sąlygojo, jog ieškovas, neturėdamas visos būtinos informacijos, priėmė sprendimą išmokėti II-ąją dalį subsidijos, skirtą sumažinti trečiojo asmens įsiskolinimams pagal lizingo sutartį Nr. LT063292, kurią atsakovas panaudojo išimtinai savo finansiniams nuostoliams, kilusiems dėl trečiojo asmens, pagal kurio paraišką buvo finansuojamas aplinkos apsaugos investicinis projektas „Mobilus statybinių atliekų trupintuvas“, bankroto, sumažinti.
Kadangi pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai sutartinės prievolės nevykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė arba ją įvykdė netinkamai dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, teismas atsakovo kaltę preziumavo ir dėl jos nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas pažeidė Bendradarbiavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nes netinkamai aiškino sutarties 2.16 ir 2.19 punktuose įtvirtintų apelianto įsipareigojimų apimtį. Kadangi Bendradarbiavimo sutartį parengė ieškovas, būdamas paramos teikimo profesionalas, sutarties nuostatos turėtų būti aiškinamos ieškovo nenaudai.
2. Apelianto įsitikinimu, aplinkybė, kad laikinai sutriko atsiskaitymai pagal lizingo sutartis, nesudarė pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo negalės vykdyti savo įsipareigojimų, nes atsižvelgiant į to meto ekonomikos realijas tai buvo dažnas reiškinys. Be to, apeliantas, siekdamas išsaugoti trečiojo asmens mokumą, atidėjo skolos mokėjimo terminus, sudarydamas įsiskolinimo mokėjimo sutartį, kurią teismas netinkamai įvertino, padaręs išvadą, kad šia sutartimi buvo padarytas vienas bendras mokėjimo grafikas visoms lizingo sutartims. Iš tiesų pagal šią sutartį trečiasis asmuo privalėjo mokėti tik įmokas, kurių terminus buvo praleidęs, o lizingo sutartys buvo vykdomos ir toliau ir įmokos mokamos pagal jose numatytus grafikus.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas panaudojo II-ąją subsidijos dalį trečiojo asmens įsipareigojimams pagal visas trečiojo asmens turimas septynias lizingo sutartis dengti. Šią teismo išvadą paneigia į bylą pateikta 2010 m. spalio 11 d. pažyma Nr. SL-SR-13218, kurią teismas be pagrindo vertino kritiškai. Šioje pažymoje detalizuota, kaip buvo užskaitytos iš ieškovo gautos lėšos ir šios informacijos nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai.
4. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas gavo naudos ieškovo sąskaita. Subsidija trečiajam asmeniui buvo tikslinė, t.y. skirta, kad jis atsiskaitytų su apeliantu. Taigi, apeliantas turėjo teisę gauti šiuos pinigus.
5. Lizingo sutarties dalykas visą sutarties galiojimo laikotarpį nuosavybės teise priklausė apeliantui, todėl sutartį nutraukus apeliantas įgijo teisę atsiimti sutarties dalyką ir juo disponuoti savo nuožiūra. Todėl turto pardavimas tretiesiems asmenims neparodo apelianto nesąžiningumo.
6. Nepagrįsta teismo išvada dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo. Subsidija yra tikslinė išmoka, t.y. negrąžintinos lėšos, kuriomis siekiama įgyvendinti aplinkosauginį projektą. Iš ieškovo gautą subsidiją trečiasis asmuo turėjo panaudoti dalies įmokų pagal su apeliantu sudarytą lizingo sutartį sumokėjimui, taigi, subsidijos lėšos panaudotos tinkamai. Jei trečiasis asmuo būtų įgyvendinęs projektą ir pasiekęs aplinkosauginius rodiklius, šios sumos ieškovas nelaikytų nuostoliais. Taigi, nuostolius ieškovas patyrė ne dėl to, kad išmokėjo subsidiją, o dėl to, kad nebuvo tinkamai įgyvendintas subsidijuojamas projektas, tačiau už tai atsakovas negali būti laikomas atsakingu. Prieš ieškovui išmokant II-ąją subsidijos dalį jam buvo pateikti trečiojo asmens finansinės atskaitomybės dokumentai, taigi, ieškovas, žinodamas apie trečiojo asmens finansinę padėtį, nusprendė išmokėti II-ąją subsidijos dalį.
7. Nepagrįsta teismo išvada dėl žalos dydžio, nes teismas netyrė su žalos dydžiu susijusių argumentų bei įrodymų. Pagal 2008-02-13 Finansavimo ir priežiūros sutarties 2.2. punktą II-oji subsidijos dalis išmokama po to, kai paramos gavėjas pasiekia projekto dokumentuose nurodytus aplinkosauginius rodiklius ir pateikia projekto įgyvendinimo ataskaitą. Vadinasi, II-osios subsidijos dalies išmokėjimas patvirtina, kad projektas buvo įgyvendintas bent iš dalies, todėl ieškovas galėtų reikalauti grąžinti nebent dalį sumos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas prašo apeliacinį skundą atmesti , palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atmestinas kaip klaidinantis apelianto argumentas, kad bendradarbiavimo sutartį parengė ieškovas. Iš tiesų atsakovas ypač aktyviai dalyvavo sutarties sąlygų derinime.
2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neteikė informacijos ir nesiėmė priemonių abiejų šalių finansiniams interesams apsaugoti. Atsakovas neinformavo ieškovo apie trečiojo asmens finansinius sunkumus ne tik, kai pirmą kartą sutriko įmokų mokėjimai, bet ir kai dėl nuolatinio įmokų vėlavimo apeliantas apjungė visas lizingo sutartis, nustatė baudas ir delspinigius bei vėliau nutraukė visas septynias lizingo sutartis.
3. Teismas pagrįstai kritiškai vertino 2010 m. spalio 11 d. pažymą Nr. SL-SR-13218, įvertinęs ją kaip apelianto pasirinktą gynybinę poziciją jau prasidėjus teisminiam procesui.
4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas subsidiją, skirtą sumažinti trečiojo asmens įsiskolinimams pagal lizingo sutartį Nr. LT063292, panaudojo išimtinai savo finansiniams interesams patenkinti - nuostoliams, kilusiems dėl trečiojo asmens įsipareigojimų pagal kitas lizingo sutartis padengti. Be to, gauta nauda pasireiškė ir tuo, kad apeliantas perėmė lizinguojamą įrangą ir ją pardavė tretiesiems asmenims, ne paramos gavėjams, o gautos lėšos liko apelianto dispozicijoje.
5. Atmestini apelianto argumentai dėl priežastinio ryšio neegzistavimo. Aplinkosauginiai rodikliai buvo nepasiekti dėl to, kad projektas buvo nutrauktas antraisiais jo įgyvendinimo metais, paramos gavėjui susidūrus su finansiniais sunkumais ir apeliantui perėmus visą lizinguojamą įrangą, tad paramos gavėjui nebuvo su kuo aplinkosauginių rodiklių siekti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, turėdamas informaciją apie tai, kad 2008 m. Pabaigoje pradėjo strigti trečiojo asmens mokamos lizingo įmokos, nebūtų pervedęs į apelianto sąskaitą antrosios subsidijos dalies ar bent jau būtų šį mokėjimą sulaikęs, kad išsiaiškintų, ar šie sutrikimai nereiškia pirmųjų paramos gavėjo nemokumo požymių. Atmestini kaip klaidinantys apelianto argumentai, kad prieš išmokant antrąją subsidijos dalį, ieškovas tikrino finansinės atskaitomybės dokumentus. Iš tiesų paramos gavėjas finansinės atskaitomybės dokumentus ieškovui teikė su prašymu subsidijai gauti, o vėliau visas finansines ataskaitas teikė tik bankui. Taigi, jeigu apeliantas būtų vykdęs Bendradarbiavimo sutarties 2.1.6 ir 2.1.9 punktus, ieškovas būtų turėjęs galimybę nepervesti antrosios subsidijos dalies, nutraukti projekto finansavimą ir pareikalauti iš trečiojo asmens grąžinti tik pirmąją subsidijos dalį.
6. Teismas pagrįstai antrąją subsidijos dalį traktavo kaip apelianto gautą naudą iš neteisėtų veiksmų - Bendradarbiavimo sutarties netinkamo vykdymo. Aplinkosauginio projekto įgyvendinimas nutrūko ne tik todėl, kad pasikeitus ekonominei situacijai sumažėjo užsakymų trečiajam asmeniui, bet ir dėl to, kad apeliantas apsunkino iš dalies biudžeto lėšomis finansuojamos įrangos išpirkimą kitomis su projekto įgyvendinimu nesusijusiomis lizingo sutartimis, į vieną sąskaitą pervesdamas visas gautas įmokas tiek iš ieškovo, tiek iš trečiojo asmens, iš kurios vėliau savo nuožiūra darė įsiskolinimų ir baudinių netesybų bendrus dengimus. Visas lizingo sutartis apeliantas nutraukė vienu metu, kas patvirtina aplinkybę dėl bendro įmokų tvarkymo, o įrangą perpardavė kitiems asmenims. Perėmus įrangą nutrūko ir projekto įgyvendinimas. Nesant įrodymų, kad pirmoji subsidijos dalis būtų panaudota ne pagal paskirtį, ieškinio reikalavimas apsiribojo išmokėtos antros subsidijos dalies dydžiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB Prekybos namai „Lina“ prašo nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, tad byloje pagal apeliacinį skundą nagrinėjama, ar teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš atsakovo nuostolius, kuriuos ieškovas kildino iš netinkamo bendradarbiavimo sutarties vykdymo.
Dėl sutarties sąlygų aiškinimo
Atsakovo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog tarp šalių kilus ginčui dėl sutarties tam tikrų sąlygų turinio, tampa aktualios CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos bei teismų praktikoje išplėtotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Tačiau aiškindamas ginčijamas Bendradarbiavimo sutarties sąlygas, Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi tik viena iš minėtoje teisės normoje įtvirtintų taisyklių- sutarties sąlygų aiškinimą jas pasiūliusios šalies nenaudai bei priėmusios šalies naudai; CK 6.193 straipsnyje yra įtvirtinta visa eilė principų, kuriais vadovaudamasis, teismas turi aiškinti sutarčių sąlygas, todėl nei vienam iš jų negali būti teikiamas prioritetas.
Vienas iš kertinių sutarčių aiškinimo principų yra sąžiningas sutarčių aiškinimas. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl Bendradarbiavimo sutarties 2.1.6 punkte Apelianto prisiimto įsipareigojimo kontroliuoti lizingo įmokų mokėjimo terminų ir tvarkos laikymąsi ir, esant Paramos gavėjo nemokumui ir/arba kitoms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad jis neįvykdys tinkamai atitinkamoje finansinio lizingo sutartyje nustatytų mokėjimo ir/arba kitų prievolių, informuoti LAAIF bei imtis priemonių sutarties šalių finansiniams interesams apsaugoti bei dėl tos pačios sutarties 2.1.9 punkte numatytos pareigos kas ketvirtį teikti LAAIF išsamią informaciją apie paramos gavėjo mokamas lizingo įmokas pagal Finansinio lizingo sutartį, nesumokėtų įmokų likutį, taip pat kitą pagrįstuose ir motyvuotuose prašymuose nurodytą papildomą informaciją, susijusią su prievolių, numatytų Sutartyje ir/ar jos pagrindu Šalių sudarytose sutartyse, vykdymu, turinio.
Sutiktina su apelianto argumentu, kad sudarydamos Bendradarbiavimo sutartį, kiekviena iš šalių turėjo savų, tik jai būdingų interesų bei tikslų, tačiau bendradarbiavimas savo esme neišvengiamai yra ir tam tikrų bendrų tikslų įgyvendinimas.
Šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties tikslas yra atskleistas sutarties preambulėje: tiek ieškovas LAAIF, tiek atsakovas ,,Swedbank lizingas“, UAB (sutarties sudarymo metu- UAB ,,Hansa lizingas“) susitarė bendradarbiauti teikiant subsidijas bei finansines paslaugas tretiesiems asmenims Finansų įstaigos bei LAAIF lėšomis; preambulėje taip pat nurodoma, jog šalys Bendradarbiavimo sutartį sudaro siekdamos įgyvendinti 2003-08-29 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 437 patvirtintą Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo investicinių projektų finansavimo ir priežiūros tvarkos aprašą. Taigi, ne tik ieškovas, bet ir apeliantas, sudarant sutartį, deklaravo siekį bendradarbiauti įgyvendinant aplinkosauginius projektus ir tuo tikslu bendrai finansuoti trečiojo asmens- UAB PN ,,Lina“ įrenginių, skirtų nurodyto tikslo įgyvendinimui, įsigijimą.
Remiantis Bendradarbiavimo sutartyje deklaruotais jos sudarymo tikslais, darytina išvada, jog kiekvienas partneris,vykdydamas sutartį, turėjo dėti maksimalias pastangas, jog būtų apsaugoti ne tik jo, bet ir kito partnerio interesai, tame tarpe- ir turtiniai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties 2.1.6 ir 2.1.9 punktuose apelianto prisiimtus įsipareigojimus teikti informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiga informuoti ieškovą atsakovui atsirado ne tik esant Paramos gavėjo nemokumui bei kitoms aplinkybėms, kurios aiškiai liudijo paramos gavėjo akivaizdų nebegalėjimą įvykdyti prievoles, bet ir kitoms aplinkybėms, kurios galėjo kelti abejonių paramos gavėjo pajėgumu įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus tiek tuo konkrečiu momentu, tiek ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, jog Bendradarbiavimo sutarties atveju abi sutarties šalys turi veikti taip, kad kitos šalies interesai turimos informacijos keitimosi aspektu būtų apsaugomi lygiai tokia pat apimtimi, kaip yra apsaugomi atitinkama informacija disponuojančios šalies (šiuo atveju- apelianto) interesai. Bylos duomenys patvirtina, jog turėdamas duomenų apie pradelsiamus lizingo įmokų mokėjimus, apeliantas ėmėsi veiksmų, siekdamas apsaugoti savo turinius interesus, tuo tarpu Bendradarbiavimo sutarties partnerio apie tokias aplinkybės neinformavo. Apeliantas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus teikti informaciją aiškina netgi siauriau negu išplaukia iš sutarties teksto, kai tuo tarpu Bendradarbiavimas savo esme reiškia visas įmanomas bei protingas pastangas apsaugoti savo partnerį nuo galimų neigiamų pasekmių, ką galima pasiekti laiku pateikiant tą informaciją, kuri gali turėti įtakos Bendradarbiavimo sutarties partneriui priimant atitinkamus sprendimus.
Byloje esantis trečiojo asmens 2010-04-07 raštas (b.l. 37) patvirtina faktinę aplinkybę, kad nuo 2008 m. gruodžio 3 d. įmonės mokėjimai pagal lizingo sutartis tapo nereguliarūs. Jau 2009 m. sausio 5 d. apeliantas pateikė UAB PN ,,Lina“ pretenziją dėl įsiskolinimo (b.l. 38). Pažymėtina, jog Pretenzijoje nurodyta pradelstų mokėjimų suma nėra mažareikšmė- 115 863,80 Lt, kad ją būtų galima vertinti kaip neturinčią įtakos tinkamam finansinio lizingo sutartyje nustatytų mokėjimo ir/arba kitų prievolių vykdymui. Taigi, jau tuo metu įmokų mokėjimas buvo sutrikęs ir tokia aplinkybė galėjo lemti vienokį ar kitokį ieškovo sprendimą dėl antrosios subsidijos dalies pervedimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog trečiajam asmeniui UAB PN ,,Lina“ vėluojant mokėti įmokas pagal sudarytas lizingo sutartis, 2009-01-30 buvo sudarytas susitarimas tarp paramos gavėjo bei apelianto dėl UAB PN ,,Lina“ atsiskaitymų per apelianto banke esančias sąskaitas, kuriuo susitarta vykdyti atsiskaitymus per apelianto banke atidarytas sąskaitas ne mažiau kaip 50 procentų nuo visos įmonės apyvartos (b.l. 39) bei sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį (b.l. 40). Pirmuoju susitarimu bankas ėmėsi žymiai griežtesnių trečiojo asmens atsiskaitymų kontrolės veiksmų, o antruoju susitarimu ėmėsi veiksmų užsitikrinti susidariusio įsiskolinimo mokėjimą papildomomis sankcijomis. Įvertinant tai, kad mokėjimų grafike prie 2009-01-30 susitarimo nustatyti santykinai trumpi susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo terminai (skolos mokėjimas išdėstytas trims mėnesiams) (b.l. 43), o pačiame susitarime numatytas delspinigių mokėjimas (kurio nebuvo lizingo sutartyje), nėra pagrindo pripažinti pagrįstu apelianto argumentą, kad šis susitarimas buvo sudarytas siekiant išsaugoti paramos gavėjo mokumą, o ne apsaugoti savo turtinius interesus.
Atitinkamai, esant situacijai, kai Paramos gavėjas vėluoja mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, kurių mokėjimo kontrolę Bendradarbiavimo sutartimi prisiėmė lizingo bendrovė (finansuotojas) ir kai pastarasis imasi veiksmų savo turtinimas interesams apsaugoti, tokių pat veiksmų jis turėtų imtis ir siekiant apsaugoti kito finansuotojo interesus- t.y. vykdydamas sutarties sąlygas, informuoti partnerį apie esamą situaciją (vėlavimą mokėti įmokas), jog ir pastarasis turėtų lygiavertę galimybę užsitikrinti analogiškus savo interesus.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, atsižvelgdamas į visas CK 6.193 straipsnio nuostatas, aiškino Bendradarbiavimo sutarties sąlygas, numatančias šalių keitimąsi informacija ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t.y. pažeidė prievolę informuoti, o tai pagrįstai vertino kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų- neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.).
Dėl nuostolių bei priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygų
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad II-oji subsidijos dalis laikytina ieškovo nuostoliais. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turėtos išlaidos pripažįstamos tiesioginiais nuostoliais. Ieškovas II-ąją subsidijos dalį (176 224 Lt) pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą ir ji buvo skirta trečiojo asmens įsipareigojimui pagal lizingo sutartį Nr. LT063292 sumažinti. Apeliantas skunde teisingai nurodo, jog subsidija trečiajam asmeniui buvo tikslinė, t.y. skirta, kad jis atsiskaitytų su apeliantu. Tačiau ši subsidija buvo skirta atsiskaitymui būtent už turtą, kuris skirtas aplinkosauginiam projektui įgyvendinti, t.y. atsiskaityti už mobilų statybinių atliekų trupintuvą. Vertindamas, ar antroji subsidijos dalis buvo panaudota pagal tą paskirtį, kuri buvo numatyta trišalėje Finansavimo ir priežiūros sutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne atsakovo į bylą pateikta 2010 m. spalio 11 d. pažyma Nr. SL-SR-13218, bet kitais įrodymais, kurie liudija, jog gauta subsidija buvo panaudota dengti ne tik trečiojo asmens įsipareigojimus pagal lizingo sutartį Nr. LT063292, bet ir įsipareigojimus pagal kitas lizingo sutartis, tame tarpe ir baudinius įsipareigojimus.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, jog 2010 m. spalio 11 d. pažyma Nr. SL-SR-13218, kurioje nurodyta, kad visos ieškovo pervestos sumos buvo naudojamos išimtinai įsiskolinimams pagal lizingo sutartį Nr. LT063292 dengti, vertintina kaip apelianto gynybinė pozicija, kadangi ji parengta jau po ieškovo kreipimosi į teismą, o joje esantys duomenys prieštarauja kitų atsakovo ieškovui išduotų pažymų (2010 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 2601 bei 2010 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 2903) turiniui, kuriose, priešingai nei teigiama 2010-10-11 pažymoje, yra nurodoma, jog iš gautų sumų buvo dengiamos visų tuo metu galiojusių lizingo sutarčių įmokos. Taigi, apelianto argumentas, jog 2010-10-11 pažymos nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai, nepagrįstas, nes to paties subjekto (šiuo atveju- apelianto) iki ginčo kilimo pateikti duomenys vertintini kaip labiau patikimi už tuos, kurie buvo pateikti iškėlus bylą teisme, t.y. siekiant pagrįsti savo poziciją.
Kadangi atsakovas nebuvo paramos gavėjas, o kitos apelianto ir trečiojo asmens sudarytos lizingo sutartys nebuvo skirtos aplinkosaugos projektams įgyvendinti, II-oji subsidijos dalis, kuri buvo pervesta atsakovui, tačiau nebuvo panaudota tam tikslui, kuriam buvo numatytas Paramos teikimas, vertintina kaip tiesioginiai ieškovo nuostoliai (išlaidos), kurių šis nebūtų patyręs, jeigu, turėdamas informaciją apie trečiojo asmens negebėjimą vykdyti lizingo sutartis, t.y. tuo pačiu ir negebėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Finansavimo ir priežiūros sutartį, šios subsidijos dalies apeliantui nebūtų pervedęs.
Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi apelianto argumentai dėl Lizingo sutarties dalyko priklausymo apeliantui bei jo teisės, nutraukus lizingo sutartį, atsiimti sutarties dalyką ir juo disponuoti savo nuožiūra. Šiuo atveju ieškovo nuostoliais pripažįstama ne atsakovo gauta nauda (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), bet ieškovo išlaidos (to paties straipsnio 1 dalis), kuriomis buvo finansuojamas ne aplinkos apsaugos projekto įgyvendinimas, o iš esmės kitos paskirties mokėjimai.
Nepripažįstami pagrįstais ir apelianto argumentai dėl priežastinio ryšio kaip jos civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo. Priežastinis ryšys apibūdinamas kaip sąsaja tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, t.y. nuostoliai turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas. Minėta, jog šiuo atveju atsakovo neteisėtais veiksmais pripažįstamas atsakovo pareigos informuoti apie paramos gavėjo mokumą ar kitas aplinkybes, keliančias abejonių jo galimybe įvykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, netinkamas vykdymas, nuostoliais- ieškovo pervesta antroji subsidijos dalis (tiesioginės išlaidos). Ieškovas priežastinį ryšį grindžia aplinkybe, kad žinodamas tikrąją trečiojo asmens (paramos gavėjo) mokumo situaciją, t.y. tai, jog dar iki šios subsidijos išmokėjimo tretysis asmuo vėlavo mokėti lizingo įmokas, antrosios subsidijos dalies nebūtų pervedęs, t.y. šių išlaidų nebūtų patyręs. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad subsidija yra tikslinė išmoka, t.y. negrąžintinos lėšos, kuriomis siekiama įgyvendinti aplinkosauginį projektą, nepaneigia aptariamo priežastinio ryšio egzistavimo, kadangi byloje nustatyta, jog projektas, kuris buvo finansuojamas, įgyvendintas nebuvo; subsidija buvo panaudota lizingo įmokoms ir pagal lizingo sutartis, nesusijusias su aplinkos apsaugos projektų įgyvendinimu, dengti; nutraukus lizingo sutartį, turtas, kurio įsigijimas buvo finansuojamas Subsidija, buvo perleistas ne paramos gavėjui. Taigi, šiuo atveju pasekmė- ieškovo išlaidos, kuriomis nebuvo pasiektas aplinkos apsaugos efektas, nėra pernelyg nutolusi nuo atsakovo neteisėtų veiksmų (informavimo pareigos nevykdymo), kad būtų pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio nebuvimą.
Atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl teismo nenustatyto nuostolių dydžio. Nuostoliais pripažįstant ieškovo išlaidas (pervestą atsakovui antrąją subsidijos dalį), o ne atsakovo gautą naudą, ar skirtumą tarp subsidijos sumos ir įgyvendintos aplinkos apsaugos projekto dalies, bei nesant įrodymų, jog pirmoji subsidijos dalis būtų panaudota ne pagal paskirtį, būtent antroji subsidijos dalis, kuri buvo pervesta į atsakovo sąskaitą konkrečiam aplinkosaugos projektui įgyvendinti, tačiau tam nebuvusi panaudota, laikytina pagrįstu bei įrodytu ieškovo nuostolių dydžiu.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė civilinio proceso normų pažeidimo ar netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo, kaip pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas., o atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas.
Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovui iš apelianto priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai)- 1535,10 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 10d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui biudžetinei įstaigai Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui (juridinio asmens kodas 123816152) iš atsakovo ,,Swedbank lizingas“, UAB (juridinio asmens kodas 111568069) 1535,10 Lt (tūkstantį penkis šimtus trisdešimt penkis litus ir 10 centų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.