- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-98/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Elena Vainienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- D. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. - laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. birželio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. laikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu, o būtent :
Nuo 2006 m. liepos mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytos dienos, iki 2008 m. birželio 18 d., 13 val. 30 min., A. S. priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), įrengtoje psichotropinių medžiagų gaminimo laboratorijoje ir panaudodamas chemines medžiagas bei įrangą, Leukarto reakcijos mechanizmo būdu, neteisėtai pagamino ir laikė ne mažiau kaip 10496,205 g, t. y. labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos-amfetamino, bei tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 str. 1 d. ir BPK 44 str. 5 d. nuostatomis, apeliantas teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos kasacinėse bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-83/2006, 2K-202/2005.
Teismas tenkino nepagrįstus ir prieštaringus prokuroro prašymus pridėti prie bylos daiktinį įrodymą, vėliau – laikyti jį neturinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir grąžinti, bei nesuteikė apeliantui ir jo gynėjui teisės paaiškinti aplinkybes, užfiksuotas šiame įrodyme. Prokuroras prašė pridėti prie bylos kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu, kuriame nufilmuota įvykio vieta kratos metu apelianto sulaikymo dieną ir tvirtino, kad šią plokštelę pateikė tyrėja I. S., nors pastaroji šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu paneigė. Apeliantas pažymi, kad šioje kompaktinėje plokštelėje užfiksuotos aplinkybės prieštarauja policijos pareigūno nurodytoms aplinkybėms teisiamojo posėdžio metu. Grąžindamas savo iniciatyva šį daiktinį įrodymą-kompaktinę plokštelę iki nuosprendžio priėmimo, teismas vertino tik byloje surinktus atskirus duomenis, o ne jų visetą. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, o jo išvados pagrįstos prielaidomis.
Teismas nepašalino specialisto išvadoje esančių prieštaravimų dėl psichotropinės medžiagos grynumo.
Krata įvykio vietoje atlikta neteisėtai, t. y. be teismo sankcijos, šios kratos teisėtumą patvirtino ne tas teismas, kurio teritorijoje buvo atliekamas šis procesinis veiksmas. Be to, policijos pareigūnas paaiškino, kad įvykio vietą buvo slaptai apžiūrėta dar iki kratos darymo.
Taip pat, neteisėtai atlikta krata ir apelianto tėvų namuose, nes sankcija išduota ne to teismo, kurio teritorijoje buvo atliekamas šis procesinis veiksmas. Neteisėtai pradėta 2008-06-18 krata, vėliau be teisėto pagrindo buvo tęsiama ją įforminant kaip įvykio vietos apžiūrą. Ji atlikta nedalyvaujant patalpų savininkui, protokole nepažymint esminių aplinkybių apie dalyvaujantį specialistą-kinologą, pas apeliantą ar jo automobilyje nerastus jokius draudžiamus daiktus bei tai, kad šios apžiūros metu buvo filmuojama. Dėl paminėtų aplinkybių šios apžiūros metu paimti daiktai negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais.
Šalies argumentai
Apelianto kratos protokolas yra suklastotas, nes jame nurodytu laiku krata iš viso negalėjo būti atlikta. Šios kratos metu iš apelianto nebuvo paimti sodybos raktai, todėl šių raktų naudojimas įvykio vietos apžiūros ir kratos metu yra neteisėtas.
Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys dėl kratų yra sankcionuotos 3 dienomis anksčiau nei prokurorų prašymai dėl jų priėmimo.
Cheminėje laboratorijoje nerastas nei vienas pėdsakas, patvirtinantis apelianto buvimą laboratorijoje.
Liudytojos E. T. parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji nurodė priešingas aplinkybes dėl pirkimo sandoryje dalyvavusių asmenų skaičiaus ir sandorio sumos. Jos parodymus paneigia ir byloje nustatyta aplinkybė apie sodyboje sunaudojamą labai mažą elektros energijos kiekį. Tai tuo pačiu patvirtina, kad cheminėje laboratorijoje rasti elektros prietaisai nebuvo naudojami.
Teismas nelogiškai vertino liudytojų A. B. ir V. B. parodymus apie kitų asmenų lankymąsi sodyboje bei apelianto realias galimybes paprastu automobiliu atgabenti ir sumontuoti cheminę laboratoriją bei chemines medžiagas.
Specialistas teisme nurodė kitokias aplinkybes dėl įvykio vietoje rastos dujokaukės ir savo pirmųjų išvadų nepatvirtino. Tai patvirtina apelianto paaiškinimus, kad įvykio vietoje rastos dujokaukės niekada nebuvo užsidėjęs, ir tuo pačiu - kad amfetamino negamino.
Specialisto paaiškinimai apie amfetamino išsilaikymo laiką ir jo suradimo aplinkybes nuoplovose nuo apelianto rankų, turi būti vertinami kritiškai. Šios nuoplovos buvo darytos tik kitą dieną apeliantą atvežus iš areštinės patalpų.
Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas neturi jokių specialių žinių, reikalingų cheminei laboratorijai sumontuoti ir gaminti narkotines medžiagas. Bylos tyrimo metu pas apeliantą nerasti jokie užrašai apie chemiją, neužfiksuoti jokie tokios informacijos perdavimo faktai.
Apeliantas buvo slapta sekamas keletą mėnesių, tačiau byloje nėra jokių pažymų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumo. Protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo buvo vėliau neteisėtai papildyti apie naudojamas technines priemones jų atlikimo metu. Byloje nėra slapto patekimo į patalpą ir techninių priemonių įrengimo sankcionavimo dokumentų. Be to, filmuotoje medžiagoje buvo užfiksuota, kad operatyvinis darbuotojas, neva atlikęs slaptą patekimą į patalpą, net nežinojo kur yra užmaskuotos durys į laboratoriją.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. M. pripažino kaltu ir nuteisė už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos.
Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės nepaneigia.
Nuteistasis D. M. prašo nutraukti baudžiamąją bylą, nes ją išnagrinėjo šališkas teismas, kuris netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, gautus pažeidžiant BPK reikalavimus, ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik abejonėmis bei spėjimais. Apeliantas teismo nešališkumo principo pažeidimą sieja ir su vieno iš daiktinių įrodymų – kompaktines plokštelės, kurioje yra įvykio vietos apžiūros vaizdo įrašas, nepridėjimu prie bylos.
Su šiais nuteistojo D. M. apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.
Pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių medžiagų gaminimas yra procesas, kurio metu gaunamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos, nepriklausomai nuo gamybos būdo, - žaliavos perdirbimas, išvalymas nuo pašalinių priemaišų, turimų komponentų sujungimas ir pan. Gaminimas pripažįstamas baigtu, kai yra pagamintas bet koks kiekis tinkamos vartoti medžiagos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232 ¹ str., 232 ² str., 232 ⁵ str., 232 ¹⁰ str.) 10 p.).
Laikymas - tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo (paminėto nutarimo 12 p.).
Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų (t. 2, b. l. 66-70) bei liudytojų R. G. (t. 3, b. l. 1-3; t. 6, b. l. 172-173) ir J. V. (t. 3, b. l. 4-5; t. 6, b. l. 173-174) paaiškinimų matyti, kad gavus operatyvinę informaciją, D. M. buvo slapta stebimas, įtariant jį dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybos dideliu kiekiu. Šio stebėjimo metu buvo nustatyta, kad 2008 m. birželio 17 d., apie 12 val. 30 min., nuteistasis atvyko į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), joje persirengė, užsimovė ant rankų pirštines, nuolat vaikščiojo į sodybos ūkinį bei kitus pastatus, nešiodamas iš jų bei į juos įvairius plastikinius bakelius, kibirus ir kitas talpas. Iš ūkinio pastato, kuriame vėliau buvo rasta įranga psichotropinei medžiagai gaminti bei pati psichotropinė medžiaga-amfetaminas, stogo kilo dūmai. Sekančią dieną, t. y. 2008 m. birželio 18 d., nuo 10 val. iki 12 val. 10 min., jis taip pat buvo sodyboje užsimovęs ant rankų pirštines, nuolat vaikščiojo į ūkinį ir kitus pastatus nešiodamas įvairias plastikines taras.
Specialistų išvadose 2008 m. birželio 19 d. Nr. 140-(4904)-IS1-4775 (t. 1, b. l. 149-151), 2009 m. vasario 23 d. Nr.140-(5277-IS1-1447 (t. 1, b. l. 168-187), 2009 m. kovo 2 d. Nr.140-(5518)-IS1-1643 (t. 2, b. l. 5-6), 2009 m. kovo 2 d. Nr. 140-(5520)-IS1-1639 (t. 2, b. l. 16-17), 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 11-3302 (08) (t. 2, b. l. 61-62) ir 2009 m. kovo 2 d. Nr. 140-(5513)-IS1-1642 (t. 6, b. l. 150-151) yra nurodyta, kad ant įvykio vietos apžiūros ir kratos metu (t. 1, b. l. 40-74; t. 2, b. l. 23-31) rastų ir paimtų objektų yra psichotropinė medžiaga-amfetaminas. Taip pat nustatyta, kad įvykio apžiūros metu rastos ir paimtos psichotropinės medžiagos-amfetamino bendroji masė yra 10264,926 g (t. 1, b. l. 187). Šis kiekis daugiau kaip 12 kartų viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ priedų lentelėse nurodytą psichotropinės medžiagos – amfetamino labai didelį kiekį - daugiau kaip 100 g.
Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. Ž. paaiškino, kad šiame akte dėl techninės spausdinimo klaidos yra nurodytas netikslus psichotropinės medžiagos pradinis kiekis. Kartu specialistas pažymėjo, kad ištaisius šią techninę klaidą, ekspertizės akto išvadose nurodytas psichotropinės medžiagos, rastos įvykio vietoje, galutinis kiekis nesikeičia ir yra tikslus (t. 7, b. l. 26-27).
Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teisiamajame posėdyje ekspertizės akto netikslumai buvo pašalinti. Šios specialistų išvados bei paaiškinimai yra aiškūs, motyvuoti ir kolegijai abejonių nekeliantys.
Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 40-74) yra pažymėta, kad atliekant ši procesinį veiksmą dalyvavo nuteistasis D. M., specialistai A. Ž., A. B. ir J. G., bei pareigūnai A. U. ir J. D.. Šiame protokole iš tiesų nėra pažymėta apie specialisto-kinologo su tarnybiniu šunimi dalyvavimą bei filmavimą įvykio vietos apžiūros metu.
Iš BPK 179 str. 1 d. nuostatų seka, kad pagrindinis tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo būdas yra protokolo surašymas. Atliekant tyrimo veiksmus, jų metu gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai bei naudojami kitokie fiksavimo būdai. Taigi, įstatymo leidėjas filmavimą nustatė tik kaip alternatyvų, o ne privalomą tyrimo veiksmų fiksavimo būdą.
Iš aukščiau paminėto įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šis procesinis veiksmas buvo užfiksuotas surašant protokolą, sudarant planą bei nufotografuojant įvykio vietoje rastus objektus. Liudytoja I. S. teisme paaiškino, kad pareigūnai įvykio vietą bei psichotropinės medžiagos-amfetamino gaminimo laboratoriją galėjo nufilmuoti tik dėl mokomosios praktikos ar archyvui, todėl šis įrašas ir nebuvo pridėtas prie bylos kaip daiktinis įrodymas bei protokole nepažymėta apie tokį įvykio vietos apžiūros fiksavimo būdą (t. 7, b. l. 2). Nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šio, ne BPK nustatyta tvarka gauto vaizdo įrašo pagrįstai nepridėjo prie bylos.
Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas paminėtu vaizdo įrašu nuteistojo kaltės negrindė. Taip pat, apygardos teismas nesirėmė ir įvykio vietos apžiūros metu panaudojant tarnybinį šunį gauta informacija. Kolegijos nuomone, šie įvykio vietos apžiūros protokolo procesinio įforminimo pažeidimai (neįrašytas dalyvavęs specialistas-kinologas bei vienas iš apžiūros fiksavimo būdų) nėra esminiai. Jie neduoda pagrindo konstatuoti, kad šis protokolas yra neteisėtas, o įvykio vietos apžiūros metu gauti duomenys - neleistini.
Skunde apeliantas neteisingai nurodo arba sąmoningai siekia suklaidinti teismą teigdamas, jog byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančius jo buvimą sodybos patalpoje, kurioje buvo gaminama psichotropinė medžiaga-amfetaminas. Įvykio vietos apžiūros metu ūkinio pastato patalpoje, sąlyginai pažymėtoje U-3, ant rastos ir paimtos darbinės pirštinės rasti tiek psichotropinės medžiagos-amfetamino (t. 2, b. l. 5-6), tiek D. M. biologiniai (t. 2, b. l. 9-12) pėdsakai. Ant darbinės pirštinės, rastos ir paimtos papildomos įvykio vietos apžiūros metu ūkinio pastato patalpoje, sąlyginai pažymėtoje U-4 (t. 2, b. l. 23-29), taip pat rasti D. M. biologiniai (t. 2, b. l. 36-38) bei amfetamino (t. 2, b. l. 61-62) pėdsakai Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, cheminėje laboratorijoje yra rasti neginčijami duomenys, patvirtinantys jo buvimą paminėtoje patalpoje. Tai pagrįstai konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Apeliantas teisingai nurodo, kad pavyzdžių – rankų nuoplovų, lyginamajam tyrimui paėmimas buvo atliktas kitą dieną po jo sulaikymo. Tačiau teigti, kad tik dėl šio laikotarpio, per kurį buvo atliktas šis procesinis veiksmas, jis yra atliktas netinkamai ir negali būti pripažintas įrodymu, pagrindžiančiu D. M. kaltę, nėra jokio pagrindo. Specialistas, atlikęs šių nuoplovų tyrimą, savo išvadoje Nr. 140-(5510)-IS1-1640 nurodė, kad D. M. rankų nuoplovose rasti psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakai (t. 5, b. l. 92-93; t. 6, b. l. 156-157). Teisme specialistas paaiškino, kad amfetaminas nors ir yra pakankamai tirpi medžiaga, tačiau ant rankų odos gali likti iki dviejų parų laiko, jei rankos per tą laiką yra neplaunamos (t. 6, b. l. 172). Kolegijai nekyla jokių abejonių dėl paminėtos išvados bei specialisto paaiškinimų. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas atliktas laikantis BPK nustatytos procedūros (t. 5, b. l. 89). Tai, kad šie duomenys yra nepalankūs nuteistajam, neduoda jokio pagrindo jais netikėti.
Taip pat, nuteistasis teisingai nurodo, kad ant jo drabužių, kuriais jis buvo apsirengęs jo sulaikymo metu, nerasta amfetamino pėdsakų (t. 5, b. l. 99-100). Tačiau teisme pats nuteistasis patvirtino, kad išvažiuodamas iš sodybos jis persirengdavo - darbinius rūbus palikdavo sodyboje, jų su savimi nesivežiodavo (t. 7, b. l. 2-4). Todėl natūralu, kad ant drabužių, kuriais jis buvo apsirengęs sulaikymo metu jau jam išvykus iš sodybos, o tuo pačiu ir persirengus, nebuvo surasti psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakai. Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ant drabužių, jo paliktų sodyboje, buvo rasti tiek jam priklausantys biologiniai (DNR) (t. 1, b. l. 22-25), tiek psichotropinės medžiagos-amfetamino (t. 1, b. l. 18-19) pėdsakai. Tai, kad nerasti amfetamino pėdsakai jo automobilyje ar jo gyvenamosiose vietose, nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliantas yra neteisus, nurodydamas, kad sodybos pastatų raktai, nebuvo rasti ir paimti jo asmens kratos metu. Penki raktai, kuriais buvo atrakintos sodybos pastatų durų spynos (t. 1, b. l. 40-74) buvo rasti ir paimti būtent pas nuteistąjį paminėto procesinio veiksmo metu (t. 5, b. l. 120).
Liudytojos E. T. parodymuose esantys netikslumai dėl parduodamos sodybos kainos, yra suprantami ir gyvenimiškai paaiškinami atsižvelgiant į praėjusį ilgą laiką (apie trejus metus) nuo sodybos pardavimo iki apklausos teisme dienos.
Ši liudytoja parodė, kad trifazis elektros energijos įvadas į sodybą buvo atvestas būtent D.M. prašymu ir už pastarojo pinigus. Taip pat, kad D. M. jai perduodavo pinigus sumokėti už sodyboje suvartotą elektros energiją (t. 7, b. l. 163-164). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. S., kuri paaiškino, jog pas notarą teisiškai įregistruoti sodybos pirkimo-pardavimo sandorį, atvyko du asmenys, iš kurių vienas vairavo automobilį, o antrasis buvo pats D. M. (t. 3, b. l. 21-23; t. 6, b. l. 162-163).
Tai, kad jis (D. M.) prašė sodyboje įvesti trifazį elektros įvadą, sodybos savininkei perdavė 150 Lt sumokėti už suvartotą elektros energiją, jam buvo palikta atsiskaitymo knygelė bei jis turėjo sodybos raktus, pirmosios instancijos teisme neneigė ir pats nuteistasis (t. 7, b. l. 2-4).
Be to, D. M. asmens kratos metu buvo rastas ir paimtas raktas nuo elektros skydinės spynelės (t. 5, b. l. 120-123). Taigi, kolegija neturi jokio pagrindo abejoti liudytojų E. T. ir A. S. parodymais.
Apelianto teiginiai apie suvartojamos energijos mažą kiekį yra paneigti bylos medžiaga. Iš atsiskaitymo knygelės šaknelių matyti, kad įvairiais laikotarpiais sodyboje elektros energijos buvo suvartojama didelis kiekis – nuo 124 kw iki 2507 kw (t. 1, b. l. 106).
Be to, akivaizdu, kad amfetamino gamybos procesas sodyboje nebuvo nenutrūkstamas. Todėl elektros energijos sunaudojimo svyravimai, priklausomai nuo paminėtos aplinkybės, yra suprantami ir logiškai paaiškinami.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų A. B. (t. 3, b. l. 27-29; t. 7, b. l. 164) ir V. B. (t. 3, b. l. 30-32; t. 7, b. l. 165) parodymus, kurie nuoseklūs ir neprieštaringi.
BPK 145 str. 4 d. nurodyta, kad darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis, o darant kratą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, - tos įmonės, įstaigos ar organizacijos atstovas. Teismų praktikoje laikomais nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo užtikrinti, kad darant kratą dalyvautų tas asmuo, pas kurį daroma krata.
Iš liudytojų E. T. ir A. S. parodymų seka, kad būtent su D. M. buvo sutarta, jog jis pirks A.S. sodybą, už kurią jis sumokėjo dalį pinigų, buvo kartu nuvykę pas notarą. Nors dėl netvarkingų nuosavybės dokumentų pirkimo-pardavimo sandoris teisiškai nebuvo įformintas, tačiau A. S. leidimu D. M. nuo 2006 m. liepos mėn. sodyba naudojosi kaip savo – turėjo visų sodyboje esančių pastatų raktus, joje gyveno ir tvarkėsi. Jo paties prašymu buvo įvestas trifazis elektros energijos įvadas, jis duodavo pinigų A. S. sumokėti už sodyboje suvartotą elektros energiją, o vėliau jam buvo atiduota ir pati atsiskaitymo knygelė savarankiškai atsiskaityti už elektros energiją. Liudytojams A. B. ir V. B. jis prisistatė kaip „kaimynas“ ir paprašė jų leidimo į sodybą važinėti per jų kiemą. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, D. M. buvo tikrasis (faktinis) sodybos valdytojas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tiek sodybos apžiūros, tiek kratos metu D. M. dalyvavo (t. 1, b. l. 14-15, 40-74). Taigi, teigti apie BPK 145 str. 4 d. nuostatų pažeidimus, nėra pagrindo.
Pagal VĮ „Regitra“ duomenų bazės informaciją, D. M. naudojosi automobiliu (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 114; t. 4, b. l. 35). Šis automobilis yra priskiriamu vidutinio dydžio visureigių automobilių kategorijai. Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad šis automobilis yra krovininio („džipo“), tipo kėbulu, keturių durų, su išimtomis iš salono užpakalinėmis sėdynėmis, t. y. padidintu bagažinės talpumu (t. 3, b. l. 118-121). Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu automobiliu, turinčiu paminėtas technines savybes, atgabenti į sodybą įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus objektus (įvairių talpų plastikinius bakelius, indus ir kitą tarą, šlangas, vamzdžius ir kt. daiktus), tikrai nėra sudėtinga. Be to, amfetamino gamybai reikalinga įranga nebūtinai turėjo būti atgabenta per vieną kartą ir matant A. B. ir (ar) V.B..
Priešingai nei teigia apeliantas, 2008-12-16 specialisto išvadoje Nr. 140-(5522)-IS1-9545 yra aiškiai nurodyta, kad ant tirti pateiktos dujokaukės, paimtos 2008-06-18 įvykio vietos apžiūros metu sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate, mėginyje Nr. 9 (t. y. nuoplovoje, paimtoje nuo dujokaukės vidinės pusės nosies srities) rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. M. genotipu. Ant dujokaukės mėginyje Nr. 10 (t. .y nuoplovoje, paimtoje nuo dujokaukės vidinės pusės burnos srities) rasta tarpusavyje sumaišyta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių identifikuoti galima vieną asmenį. Šio asmens genotipas sutampa su D. M. genotipu (t. 2, b. l. 20-22). Šios išvados yra išsamios ir motyvuotos. Jų įrodomoji vertė yra aiški.
Be to, šioje išvadoje nurodyta, kad mėginyje Nr. 1 (t. y. nuoplovose nuo semtuvo rankenos) ir mėginyje Nr. 11 (t. y. nuoplovose, paimtose nuo dujokaukės ausinių vidinės pusės) DNR koncentracija nenustatyta. Tai rodo, kad šiuose mėginiuose žmogaus DNR nėra arba jos kiekis per mažas koncentracijai aptikti ir tuo pačiu nepakankamas genotipui nustatyti. Tai, kad nerasti D. M. biologiniai pėdsakai dujokaukės vidinėje ausinių pusėje, nereiškia, kad jis nebuvo užsidėjęs dujokaukės – jo biologiniai pėdsakai rasti šios dujokaukės vidinėje pusėje nosies ir burnos srityse (t. 2, b. l. 20-22).
Teisiamojo posėdžio metu specialistas, atsakydamas į D. M. gynėjo klausimus, paaiškino, kad dujokaukės dviejų filtrų vidiniuose paviršiuose rasti amfetamino pėdsakai. Ant išorinių dujokaukės dalių tokių pėdsakų nerasta ir, jei psichotropinių medžiagų gamyboje dujokauke nebūtų naudojamasi, tai tokių pėdsakų būtų rasta visuose jos paviršiuose (t. 6, b. l. 171-172).
Be to, teisme apeliantas nurodė, kad sodyboje jis naudojosi respiratoriumi (t. 7, b. l. 2-4). Specialisto išvadoje Nr.140-(5520)-IS1-1639 nurodyta, kad ant respiratoriaus, paimto įvykio vietos apžiūros metu patalpos U-3, paviršiaus rasti psichotropinės medžiagos-amfetamino pėdsakai (t. 2, b. l. 16-17).
Kaip vieną iš argumentų, paneigiančių jo kaltę, apeliantas skunde nurodo, kad neturi specialių žinių, reikalingų pagaminti psichotropines medžiagas. Kolegija netiki šiais apelianto teiginiais bei juos atmeta. Apie tai kokias žinais turi, o kokių žinių neturi, žino tik pats apeliantas ir tik jis vienas gali apie jas paaiškinti. Tai, kad bylos tyrimo metu pas nuteistąjį nerasti užrašai apie psichotropinės medžiagos-amfetamino gamybos cheminius procesus ir neužfiksuoti tokios informacijos perdavimo faktai, nepaneigia, jog nuteistasis visgi turi tam tikras žinias, kurias ir panaudojo psichotropinių medžiagų gamyboje. Pažymėtina ir tai, kad specialistas teisme nurodė, jog kokių tai labai ypatingų specialių žinių pagaminti psichotropines medžiagas, šiuo atveju, nereikia, nes Leukarto reakcijos mechanizmo technologija nesudėtinga, pakanka tik žinoti veiksmų seką ir turėti reikiamas medžiagas, tinkančias psichotropinių medžiagų gamybai (t. 6, b. l. 170-172, 174).
Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. birželio 18 d. (t. 1, b. l. 1). Kauno apygardos prokuratūros prašymai Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl leidimo atlikti kratą surašyti 2008 m. birželio 19 d. (t. 3, b. l. 62, 79, 83). Kratos D. M. naudojamose patalpose atliktos 2008 m. birželio19 d. (t. 3, b. l. 85-86) ir 2008 m. birželio 30 d. (t. 3, b. l. 81-82). Tačiau Kauno miesto apylinkės teismo nutartyse (t. 3, b. l. 63, 80, 84) yra nurodyta data - 2008 m. birželio 16 d. Kolegijos nuomone, tai yra akivaizdi techninė spausdinimo klaida, todėl laikytina, kad šios nutartys yra surašytos bei pasirašytos faktinę jų priėmimo dieną, t. y. 2008 m. birželio 19 d.
Analogiška techninė spausdinimo klaida yra padaryta ir Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje (t. 3, b. l. 94) leisti atlikti kratą T. L. sugyventinei priklausančiose patalpose. Laikytina, kad ir ši nutarti yra surašyta bei pasirašyta faktinę jos priėmimo dieną, t. y. 2008 m. birželio 19 d.
Tas pats pasakytina ir apie D. M. asmens kratos protokole (t. 5, b. l. 120) nurodytą datą – 2008 m. balandžio 18 d. Kolegijos nuomone, tai taip pat yra akivaizdi techninė spausdinimo klaida. Laikytina, kad šis protokolas yra surašytas bei pasirašytas faktinę asmens kratos atlikimo dieną, t .y. 2008 m. birželio 18 d.
Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, paminėtos techninės spausdinimo klaidos neduoda jokio pagrindo teigti, kad šie procesiniai dokumentai yra neteisėti, o jų pagrindu gauti ar juose užfiksuoti duomenys – niekiniai.
Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad jo paties apeliaciniame skunde taip pat yra padarytos techninės spausdinimo klaidos – skunde jis nurodo neteisingus bylos tomus ir lapus, kuriuose yra jo ginčijamos aukščiau aptartos Kauno miesto apylinkės teismo nutartys dėl kratų atlikimo.
Pagal BPK 174 str. nuostatas, ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirti veiksmai (BPK 173 str.) atliekami ikiteisminio tyrimo vietoje. Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atliko Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, todėl ir procesinių prievartos priemonių taikymą sankcionavo Kauno miesto apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, BPK 145 str. 3 d. nuostatos nepažeistos ir visos kratos (t. 1, b. l. 12-13; t. 3, b. l. 64-65, 81-82, 85-86, 91-92) atliktos teisėtai.
Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad D. M. skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai pagamino ir laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos-amfetamino. Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prielaidomis bei abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvūs.
Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Todėl teigti, kad šiuo atveju įrodymai buvo vertinami šališkai, nėra teisinio pagrindo.
BPK 44 str. 5 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per juo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Be to, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą BPK 58, 59 str. nustatyta tvarka ir pagrindais (BPK 267 str.). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 57 str., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto nušalinimų teismui nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apelianto teiginiai, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas (nes prie bylos nepridėjo vaizdo įrašo), pažeisdamas BPK 7 str. nuostatas, atmetami.
Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005, 2K-83/2006 ir 2K-202/2005 nėra žemesnių instancijų teismus saistantys precedentai, nes nagrinėjamos bylos ir paminėtų bylų, kurias išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa.
Apeliantas skunde ginčija ir byloje atliktų operatyvinių veiksmų teisėtumą.
Pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjas teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą patikrinti laikinai einančio Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nutarties Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumą (t. 6, b. l. 176). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroro teikimas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo buvo sankcionuotas ne gynėjo nurodyta nutartimi, o nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 72, 74). Apygardos teismas šių netikslumų neišsiaiškino (t. 6, b. l. 185-186).
Paminėti prieštaravimai buvo pašalinti apeliacinės instancijos teisme gavus informaciją, kad laikinai einančio Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2008-01-25 nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuotas Kauno apygardos prokuratūros teikimas dėl slapto kontroliavimo ir fiksavimo telekomunikacijų tinklais perduodamų pokalbių bei kitokio susižinojimo mobilaus ryšio telefono abonentu, kuriuo naudojosi E. J..
Iš byloje esančio techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolo (t. 2, b. l. 68-69) matyti, kad laikinai einančio Kauno apygardos teismo pirmininko pareigas Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2008-05-27 nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 185) sankcionavus prokuroro teikimą, pareigūnai įrengė technines priemones-judesio daviklį, prie sodybos ūkinio pastato durų, o ne pastato ar kitos patalpos viduje. Todėl sankcijos patekimui į patalpą, šiuo atveju, operatyviniams darbuotojams nereikėjo.
Tai, kad operatyvinio sekimo metu, kai sodybos teritorijoje buvo stebimas D. M., nebuvo naudojamos techninės priemonės (t. 2, b. l. 64-65) neduoda jokio pagrindo teigti, kad šie veiksmai buvo neteisėti.
Byloje nustatyta, kad tiriant D. M. padarytą nusikalstamą veiką, buvo atlikti du savarankiški operatyviniai veiksmai – sodybos ir joje esančio D. M. operatyvinis sekimas (t. 2, b. l. 64-65) bei techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka (t. 2, b. l. 69).
Pirmo operatyvinio veiksmo metu jokios techninės priemonės nebuvo naudojamos. Antro – buvo panaudotos techninės priemonės specialiąja tvarka, t. y. prie ūkinio pastato įmontuotas judesio daviklis.
Taigi, šie protokolai vienas kito nedubliuoja ir nebuvo papildyti naujomis aplinkybėmis.
Tai, kad paminėti protokolai apie operatyvinių veiksmų atlikimą buvo surašyti vėliau, dar neduoda pagrindo išvadai, kad jie (protokolai) yra neteisėti.
Be to, stebėjimą atlikę pareigūnai paaiškino, kad jie sodybą stebėjo pasislėpę miške, apie 600-700 metrų atstumu nuo sodybos teritorijos, naudodamiesi žiūronais (t. 3, b. l. 1-5; t. 6, b. l. 172-174), t. y. jie niekada nenurodė tokių aplinkybių - kad buvo jau anksčiau slapta patekę į sodyboje esančių pastatų vidų, tuo labiau - į nelegalią psichotropinių medžiagų gaminimo laboratoriją, - kaip teigia apeliantas savo skunde. Tai, kad pareigūnas, atlikęs slaptą sodybos stebėjimą, nežinojo kur yra užmaskuotos durys, vedančios į psichotropinių medžiagų gaminimo laboratoriją, patvirtina aplinkybę, jog šis ar kiti pareigūnai anksčiau niekada nebuvo patekę į paminėtos laboratorijos vidų.
Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, visi ginčijami prokurorų teikimai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo buvo sankcionuoti laikinai einančio Kauno apygardos teismo pirmininko pareigas ir laikinai einančio šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nutartimis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šių duomenų pakanka preziumuoti, jog operatyviniai veiksmai atlikti laikantis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 str. reikalavimų. Tokia teismų praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-33/2009.
Apeliantas D. M. skunde paskirtos bausmės neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.