Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-13140-1114/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02779-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 55.1.3

2025 m. liepos 3 d.

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Jolantos Medvedevienės ir Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Mildai Rukavičiūtei,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas E. Č. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato Audriaus Biguzo, kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 25S111350 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę (Rusijos Federaciją); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

2.1. Nepritaria Rusijos vykdomai agresijai prieš Ukrainą. 2024 m. jis paragino savo artimą giminaitę pusseserę, kad jos brolis pasiduotų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, pabrėždamas, kad tai vienintelė galimybė išvengti dalyvavimo nekaltų civilių žudymuose. Dėl tokio pasisakymo tarp giminaičių kilo konfliktas – pusseserė apkaltino pareiškėją tėvynės išdavyste ir atsiuntė nuorodas į Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280.3 ir 207.1 straipsnius, kuriais jis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už karo diskreditavimą ir melagingos informacijos skleidimą.

2.2. „Telegram“ platformoje buvo paskelbta pareiškėją kompromituojanti ir, jo teigimu, melaginga informacija – esą jis siūlė seksualines paslaugas nepilnamečiams. Šiuose pranešimuose nurodyta, kad jį atpažinę asmenys turėtų pranešti grupės administratoriams. Pareiškėjas nuogąstauja, kad tokiu būdu yra bandoma paveikti jo reputaciją, paskatinti persekiojimą bei teisėsaugos institucijų įsikišimą. Pažymi, kad minėtą informaciją galėjo matyti ir jo giminaičiai, kurie galėtų perduoti ją Rusijos teisėsaugai kartu su duomenimis apie jo politines pažiūras. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, kyla reali grėsmė, kad jis bus persekiojamas ar net baudžiamas už savo politinius įsitikinimus.

2.3. Pareiškėjas save identifikuoja kaip kosmopolitą – tai yra ideologinė pozicija, prieštaraujanti radikaliam nacionalizmui ir šovinizmui, kuris, jo vertinimu, šiuo metu dominuoja Rusijos Federacijoje. Kosmopolitizmas, kaip žmonių vienybės, pasaulietiškumo ir tautinių ribų ignoravimo idėja, jo nuomone, yra nepriimtinas Rusijos režimui ir galėtų būti vertinamas kaip opozicinė pozicija. Dėl to jis bijo būti persekiojamas grįžęs į Rusiją vien dėl savo įsitikinimų.

2.4. Skunde taip pat akcentuoja priverstinės mobilizacijos grėsmę. Pareiškėjo teigimu, jam nustatyta „V“ (tinkamas karo tarnybai su apribojimais) kategorija pagal Rusijos karinę medicininę klasifikaciją, reiškianti, kad jis netinkamas karo tarnybai taikos metu, bet gali būti pašauktas karo atveju. Pareiškėjas remiasi viešai skelbiama informacija apie Rusijoje siūlomus teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų sugriežtintos taisyklės, ribojančios galimybę išvengti karo tarnybos net dėl sveikatos priežasčių. Į tarnybą galėtų būti šaukiami ir asmenys, sergantys psichikos sutrikimais, arterine hipertenzija, sifiliu ar kitomis ligomis. Tai, pasak pareiškėjo, įrodo, kad net ir turėdamas sveikatos sutrikimų, jis gali būti priverstinai mobilizuotas ir išsiųstas į karo veiksmus.

2.5. Pabrėždamas savo priešingas pažiūras dominuojančiai Rusijos ideologijai, riziką būti apkaltintam tėvynės išdavyste, politinį persekiojimą ir galimybę būti mobilizuotam nepaisant sveikatos būklės – pareiškėjas prašo teismo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad:

3.1. Pareiškėjo elgesys, kuomet jis prašė prieglobsčio nagrinėjimą nutraukti, nebuvo siekis piktnaudžiauti prieglobsčio teise, o tik nesaugumo jausmo ir psichologinės būsenos dėl susidariusios situacijos pasekmė.

3.2. Pareiškėjui kirtus Lietuvos Respublikos sieną, prieš jį Rusijos Federacijoje galėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai patvirtina vaizdo įrašas iš stebėjimo kameros ir jo paskelbimas viešai. Tai rodo, jog pareiškėjo judesiai, veiksmai Rusijos Federacijoje buvo sekami. Tokio vaizdo įrašo platinimas yra netiesioginis Rusijos Federacijos institucijų slaptos veiklos pareiškėjo atžvilgiu įrodymas.

3.3. Tuo atveju, jei pareiškėjas bus gražintas į Rusijos Federaciją, bus konfiskuotas pareiškėjo telefonas, asmeniniai susirašinėjimai; pareiškėjo gyvenamojoje vietoje bus atlikta krata be aiškios oficialios priežasties. Tikėtina, kad pareiškėjas patirs specialiųjų tarnybų psichologinį spaudimą, šantažą, raginimą prisipažinti.

3.4. Viešai prieina šaltiniai nurodo, kad kasdien yra sulaikoma arba nubaudžiama apie 350 asmenų Rusijoje už karo diskreditavimą. Aktyvistai, neturintys didelio viešumo, yra sodinami į kalėjimą. Tai reiškia, kad net ir ribotas viešumas, kai yra išreiškiamas aiškus protestas, yra pakankamas pagrindas persekiojimui Rusijos Federacijoje patirti.

3.5. Remiantis Rusijos specialiųjų tarnybų informacija Rusija kiekvieną mėnesį mobilizuoja 40-45 tūkstančius karių.

3.6. Rusijos Federacijoje asmuo sužino apie jam iškeltą bylą tik tada, kai yra sulaikomas pasienyje. Vien tas faktas, kad dar nėra pradėta byla pareiškėjo atžvilgiu, nereiškia, kad ji nėra parengta pradėti.

3.7. Paaiškino apie šauktinių kvietimą ir jų teisių ribojimą, vykstantį Rusijos Federacijoje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, kad:

4.1. Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus jo pateiktą prašymą ir atsižvelgus į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 ir 87 straipsnių nuostatas. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, nenustatyta pagrįstos grėsmės, dėl kurios jam reikėtų suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

4.2. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog prieš jį Rusijoje buvo pradėtas tyrimas dėl seksualinių paslaugų siūlymo nepilnamečiams. Nebuvo rasta duomenų apie baudžiamąsias ar administracines bylas, jam nebuvo pritaikytos jokios sankcijos, jis nėra paieškomas asmuo. Tad šie kaltinimai vertinti kaip subjektyvūs, nepatvirtinti ir nesudaro pagrindo suteikti prieglobstį.

4.3. Pažymi, kad pareiškėjo išsakytos mintys apie nepritarimą karui ir konfliktas su giminaite „Telegram“ programėlėje nėra pakankami pagrindai manyti, kad jam grėstų baudžiamasis persekiojimas už tėvynės išdavystę. Pareiškėjas nevykdė viešos politinės ar žurnalistinės veiklos, o nuo jo išvykimo iš Rusijos jau yra praėję daugiau nei metai, per kuriuos nebuvo fiksuotas jokios bylos inicijavimas. Pareiškėjo profilis neatitinka tų asmenų, kurie Rusijoje paprastai persekiojami dėl politinių motyvų.

4.4. Pareiškėjas nurodė, kad jam yra suteikta medicininė „V“ kategorija (netinkamas tarnybai taikos metu), tačiau Migracijos departamentas pažymi, kad tai nereiškia automatinės grėsmės mobilizacijai. Mobilizacija 2022 m. jau yra pasibaigusi, o pareiškėjas išvyko 2024 m. – praėjus 1,5 metų po jos. Pareiškėjas taip pat niekada neatliko privalomosios karo tarnybos, todėl negalėjo būti mobilizuotas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ieškomas ar kad būtų taikytos sankcijos dėl tarnybos vengimo. Todėl pareiškėjo teiginius apie galimą mobilizaciją Migracijos departamentas vertina kaip hipotetinius ir nepakankamus tarptautinei apsaugai pagrįsti.

4.5. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo išsakyta baimė yra grindžiama abstrakčiomis prielaidomis, nėra pateikta objektyvių įrodymų apie realų persekiojimą ar grėsmę jam kilmės valstybėje. Nėra Interpolo ar Rusijos duomenų bazėse jo paieškos, jam nebuvo uždrausta išvykti, nepateikta informacijos apie jam taikytas sankcijas. Todėl grėsmę laiko hipotetine, o ne pagrįsta tikimybe, kuri būtina prieglobsčiui suteikti.

4.6. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad nenustatyta, jog pareiškėjui Rusijoje grėstų kankinimai, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimas. Nors Rusijoje vyksta ginkluotas konfliktas, (duomenys neskelbtini), iš kurios pareiškėjas kilęs, nėra nustatyta beatodairiško smurto veiksmų, keliančių rimtą ir asmeninę grėsmę pareiškėjui. Todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos reikalavimų pagal UTPĮ 87 straipsnį.

4.7. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateikė prašymą prieglobsčiui gauti tik po to, kai neteisėtai kirto sieną. Vėliau pats prašė nagrinėjimą nutraukti, o po kurio laiko prašė nagrinėjimą atnaujinti. Tai, Migracijos departamento nuomone, rodo, kad prieglobsčio procedūra buvo naudojama kaip priemonė išvengti atsakomybės už neteisėtą sienos kirtimą.

4.8. Migracijos departamentas daro išvadą, kad pareiškėjo baimės yra subjektyvios ir neparemtos faktais, todėl jis neatitinka prieglobsčio suteikimo reikalavimų nei pagal pabėgėlio statusą, nei pagal papildomą apsaugą. Todėl prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad visi pareiškėjo nurodyti argumentai buvo vertinami Sprendimo priėmimo metu; pareiškėjo ir jo atstovo pateikiama bendro pobūdžio informacija nekeičia pareiškėjo vertintos individualios situacijos. Migracijos departamentas įvertino bendrą situaciją dėl mobilizacijos Rusijos Federacijoje ir pareiškėjo individualų atvejį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde prašo panaikinti atsakovo Sprendimą, kuriuo nuspręsta: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (Rusijos Federaciją); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

7.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs 1997 m. lapkričio 2 d. Karaliaučiaus srityje.

7.2. Byloje yra pateiktas pareiškėjo 2024 m. balandžio 13–14 d. susirašinėjimas su pussesere „Telegram“ platformoje, iš kurio matyti, kad pareiškėjas išreiškia nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą; asmeniniame pokalbyje paragino savo pusseserės brolį, išvykstantį į frontą, pasiduoti per programą „Noriu gyventi“ Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, kad taip būtų išvengta civilių žudymo ir išsaugota jo gyvybė. Šie pasisakymai išprovokavo konfliktą su pussesere, kuri išreiškė ketinimą pranešti apie tai Rusijos teisėsaugos institucijoms, nurodydama, kad pareiškėjo žodžiai ir pasiūlymas broliui gali būti vertinami kaip tėvynės išdavystė; taip pat atsiuntė nuorodas į Rusijos baudžiamojo kodekso 280.3 ir 207.1 straipsnius, numatančius atsakomybę už karo diskreditavimą ir melagingos informacijos apie kariuomenę skleidimą.

7.3. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2024 m. balandžio 14 d. per geležinkelio bėgius iš Kaliningrado srities pėsčiomis.

7.4. 2024 m. balandžio 15 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2404-AS-0005 suteikti prieglobstį Lietuvoje. Tačiau jau kitą dieną, 2024 m. balandžio 16 d., pareiškėjas šio prašymo nagrinėjimo atsisakė, nurodydamas, kad nori grįžti į Rusijos Federaciją.

7.5. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 24S101062, vadovaudamasis UTPĮ 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Prieglobsčio tvarkos aprašo 102 punktu, nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

7.6. 2024 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė naują prašymą Nr. 2405-AS-0014 suteikti prieglobstį, kuris buvo priimtas nagrinėti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 24S125077 ir pradėtas nagrinėti. Nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) įrašo nuorodą, kuriame pateikti komentarai apie tariamą seksualinių paslaugų siūlymą nepilnamečiams (duomenys neskelbtini), ir susirašinėjimo su pussesere ekrano nuotraukas kaip įrodymus dėl kilmės valstybėje jam gresiančių pavojų.

7.7. Prieglobsčio procedūros metu 2024 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamentas atliko išsamią pareiškėjo apklausą. Apklausos metu pareiškėjas pateikė informaciją apie grėsmes kilmės šalyje, išdėstė savo baimes dėl galimo baudžiamojo persekiojimo už išreikštą nuomonę apie karą, galimos mobilizacijos grėsmės, taip pat paaiškino dėl jam mestų kaltinimų dėl seksualinių paslaugų siūlymo. Apklausos metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam skambino iš (duomenys neskelbtini) karinės administracijos telefono numerio, tačiau į šį skambutį pareiškėjas neatsiliepė; jis nėra atlikęs privalomosios karo tarnybos, o karo prievolės komisija Rusijoje jam buvo suteikusi „V“ kategoriją, reiškiančią netinkamumą karo tarnybai taikos metu. Tačiau pareiškėjas teigė, kad mobilizacijos sąlygos Rusijoje keičiasi ir net asmenys su sveikatos problemomis gali būti šaukiami į tarnybą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jam buvo skambinta iš (duomenys neskelbtini) karinės administracijos numerio, jis baiminosi būti mobilizuotas, o esant jo priešiškai pozicijai karo veiksmams – ir būti verčiamas daryti karo nusikaltimus.

7.8. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 25S111350 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nurodė jį išsiųsti į Rusijos Federaciją ir 2 (dvejus) metus uždraudė atvykti į Lietuvą bei kitas Šengeno erdvės valstybes. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti duomenys ir nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog jam grėstų realus persekiojimas kilmės valstybėje, o jo baimės yra hipotetinės. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2025 m. gegužės 20 d. pateikė skundą Regionų administraciniam teismui.

8. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

9.1. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 straipsnio 1 dalis). UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (86 straipsnio 2 dalis).

9.2. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (87 straipsnio 1 dalis). UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (87 straipsnio 2 dalis).

9.3. Prieglobsčio prašytojo pareiga yra prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (71 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

9.4. Prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju (83 straipsnio 1 dalis). Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (83 straipsnio 2 dalis). Prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės valstybės, arba veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis. Jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas (83 straipsnio 4 dalis). UTPĮ 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (83 straipsnio 5 dalis).

10. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V- 131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatyta:

10.1. Surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai (97 punktas).

10.2. Atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) UPTĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu (99 punktas).

10.3. Remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Šiame papunktyje nurodytas vertinimas atliekamas vadovaujantis inter alia šiais principais: persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus UTPĮ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas (99.1 punktas, 99.1.1 papunktis).

11. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

12. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio

13. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2024 m. balandžio mėn. per (duomenys neskelbtini) platformą bendravo su pussesere (duomenys neskelbtini), kuriai išreiškė savo neigiamą požiūrį į karą Ukrainoje ir paragino jos brolį, vykstantį į frontą, pasiduoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms per programą „Noriu gyventi“, kad būtų išsaugota jo gyvybė ir išvengta civilių žudymo. Dėl to pusseserė (duomenys neskelbtini) pareiškė, kad tokie žodžiai yra tėvynės išdavystė ir atsiuntė nuorodą į Rusijos baudžiamojo kodekso 280.3 ir 207.1 straipsnius. Pareiškėjas skunde teigia, kad (duomenys neskelbtini) galėjo perduoti jų susirašinėjimą teisėsaugos institucijoms, todėl jam grėstų baudžiamasis persekiojimas už karo diskreditavimą.

14. Kaip minėta, pagal UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas užsieniečiui, kuris dėl pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už savo valstybės ribų ir negali arba bijo naudotis jos apsauga.

15. Nors pareiškėjas teigė, kad jam grėstų persekiojimas dėl išsakytos kritikos Rusijos veiksmams Ukrainoje, taip pat dėl artimųjų ketinimo atskleisti šią poziciją teisėsaugos institucijoms. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jis būtų paskelbtas paieškomu asmeniu ar kad jam būtų apribota galimybė išvykti iš Rusijos Federacijos teritorijos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šio susirašinėjimo būtų pradėtas tyrimas, kad jis būtų kviečiamas į apklausas, jo atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla ar taikytos kokios nors kitos priemonės. Be to, jis nevykdė viešos politinės veiklos, nėra žurnalistas, visuomenės veikėjas ar žmogaus teisių gynėjas, todėl neturi išskirtinumo, kurio paprastai reikalaujama persekiojimo dėl politinių įsitikinimų vertinime.

16. Pareiškėjas pateikė informaciją apie viešai skleidžiamus kaltinimus dėl tariamo seksualinio pobūdžio nusikaltimo. Pareiškėjas šiuos kaltinimus kategoriškai neigia, teigdamas, kad Karaliaučiaus mieste nesilankė jau šešerius metus, o vaizdo įraše jis užfiksuotas einantis Lietuvos sienos link. Ši informacija, anot pareiškėjo, dar labiau didina riziką, jog Rusijos teisėsaugos institucijos imsis veiksmų prieš jį, pasinaudodamos tiek melagingais kaltinimais, tiek jo politinėmis pažiūromis. Tačiau byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikšti kaltinimai ar kad būtų išduotas kokios nors teisminės institucijos dokumentas. Net jeigu tokie kaltinimai būtų pareikšti, tai savaime nesudarytų pagrindo prieglobsčio suteikimui, nebent būtų įrodyta, kad baudžiamasis persekiojimas yra akivaizdžiai politiškai motyvuotas ar diskriminacinis, o tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos.

17. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovo pateiktas argumentas dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas pareiškėjo judėjimas prie Lietuvos Respublikos sienos, neturi įrodomosios galios konstatuoti realaus valstybės institucijų persekiojimo. Visų pirma, vaizdo įrašas pats savaime neįrodo, kad jis buvo padarytas valstybės institucijų užsakymu ar kad tai lėmė oficialių veiksmų jo atžvilgiu pradžią. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog po šio vaizdo įrašo paskelbimo jo atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, taikytos prievartos priemonės ar kad būtų nustatyta bent jau formali institucijų reakcija. Šios aplinkybės vertintinos kaip spėjamo, o ne tikėtino pobūdžio rizika.

18. Teiginiai, kad pareiškėjas grįžęs į kilmės valstybę patirtų specialiųjų tarnybų spaudimą, kratas ir šantažą, yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pats faktas, kad tam tikrose bylose tokios praktikos pasitaiko, nesudaro pagrindo manyti, kad jos bus taikomos konkrečiam asmeniui, kuris nėra žinomas opozicionierius ar viešas veikėjas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas nepateikė duomenų apie vykdytą aktyvią visuomeninę, politinę ar žurnalistinę veiklą, dėl kurios galėtų būti laikomas rizikos grupei priklausančiu asmeniu.

19. Vien subjektyvios baimės, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl galimo persekiojimo, nesant objektyvių duomenų apie tokią grėsmę, nelaikomos pagrįsta baime pagal UTPĮ 86 straipsnį. UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas esant pagrįstai baimei dėl realaus persekiojimo, tačiau ši baimė turi būti paremta objektyviomis aplinkybėmis, o ne vien emociniu nerimu ar spėlionėmis. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė realios grėsmės, kad dėl savo politinių įsitikinimų jam būtų taikomas persekiojimas kilmės valstybėje.

20. Pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikiama, jei pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, nežmoniškas ar žeminantis elgesys, egzekucija arba beatodairiškas smurtas dėl ginkluoto konflikto.

21. Pareiškėjas nurodė, kad jam gresia priverstinė mobilizacija, nepaisant suteiktos „V“ (netinkamas karo tarnybai taikos metu) kategorijos, bei kad mobilizacijos metu jis galėtų būti verčiamas vykdyti karo nusikaltimus. Tačiau pareiškėjas nėra atlikęs karo tarnybos, nebuvo šaukiamas 2022 m. mobilizacijos laikotarpiu, o vien skambutis iš karinės administracijos numerio nesudaro pagrindo konstatuoti realios ir asmeninės grėsmės. Kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nėra fiksuojamas beatodairiškas smurtas, kuris būtų taikomas gyventojams.

22. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad Rusijoje kiekvieną mėnesį mobilizuojama apie 40–45 tūkst. karių, tačiau ši informacija yra bendro pobūdžio ir nepatvirtina individualios rizikos konkrečiam asmeniui. Pats faktas, kad pareiškėjui buvo suteikta „V“ kategorija, rodo, kad karo tarnyba jam nėra automatiškai privaloma. Be to, nėra duomenų, kad jis būtų gavęs oficialų šaukimą ar įsakymą dėl mobilizacijos.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad baimė būti pašauktam į karinę tarnybą pati savaime nėra pagrindas suteikti prieglobstį, nebent būtų įrodyta, kad pareiškėjas dėl religinių ar politinių įsitikinimų atsisako karo tarnybos ir dėl to jam grėstų persekiojimas. Šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas bandė atsisakyti tarnybos dėl tam tikrų įsitikinimų. Be to, skambutis iš numerio, kuris galimai priklauso karinei institucijai, savaime nereiškia, kad pareiškėjui buvo įteiktas šaukimas ar privaloma mobilizacija. Todėl šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti nei pabėgėlio, nei papildomos apsaugos instituto. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta grėsmė, kuri pagrįstų papildomos apsaugos taikymą, vadovaujantis UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais.

24. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad yra kosmopolitas, nepritaria Rusijos vykdomai politikai ir karui Ukrainoje, todėl baiminasi, kad šie įsitikinimai galėtų būti pagrindas jo persekiojimui, ypač jei jie būtų paviešinti teisėsaugai per šeimos narius.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Sąjungos teisę ir nacionalinę praktiką persekiojimo dėl politinių įsitikinimų rizika turi būti individualizuota, pagrįsta realiais duomenimis apie rizikos aktualumą. Pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodyta statistika apie kasdien Rusijoje dėl karo diskreditavimo sulaikomus asmenis nėra pakankama pagrįsti individualios grėsmės pareiškėjui buvimą. Pareiškėjas nėra viešas asmuo, nėra registruotas jokios politinės organizacijos narys, neskelbė viešų pasisakymų. Jo įsitikinimai buvo išreikšti privačiame pokalbyje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad dėl jų jis išsiskiria iš bendros Rusijos Federacijos piliečių grupės, kurių dauguma gali turėti panašias nuomones.

26. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2024 m. balandžio 15 d., bet jau kitą dieną pats atsisakė jo nagrinėjimo. 2024 m. gegužės 17 d. (po mėnesio) pateikė naują prašymą suteikti jam prieglobstį. Toks elgesys leidžia vertinti, kad prieglobsčio procedūra galėjo būti naudojama kaip priemonė išvengti atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos kirtimą, ypač kai nėra pateikiama objektyvių įrodymų apie tai, kas pasikeitė nuo prašymo suteikti prieglobstį atsisakymo. Tai taip pat mažina pareiškėjo pozicijos nuoseklumą ir kelia abejonių dėl pareiškėjo prašyme nurodytų prieglobsčio suteikimo tikrųjų priežasčių. Prieglobsčio procedūra neturi būti naudojama kaip priemonė neteisėtam buvimui įteisinti, kai realios persekiojimo grėsmės nėra.

27. Pareiškėjo atstovo paaiškinimai posėdžio metu, kad pareiškėjo sprendimas atsisakyti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo buvo emocinės būklės ir nesaugumo pasekmė, nesudaro pagrindo paneigti akivaizdaus faktinio elgesio – sąmoningo ir laisva valia išreikšto prašymo nutraukti procedūrą. Tai, kad pareiškėjas savo iniciatyva, praėjus vos vienai dienai nuo prieglobsčio prašymo pateikimo, atsisakė jo nagrinėjimo, rodo ne nuoseklią baimę ar realų persekiojimo pagrindą, bet galimai taktinį elgesį, siekiant reguliuoti savo teisinį statusą. Tokios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas iš pradžių neturėjo realaus ketinimo naudotis prieglobsčio mechanizmu.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas savo Sprendime pagrįstai vertino pareiškėjo teiginius kaip subjektyvius ir hipotetinius, neatitinkančius prieglobsčio suteikimo kriterijų; pareiškėjas neįrodė, kad jo atžvilgiu kilmės valstybėje egzistuoja reali ir pagrįsta persekiojimo ar nežmoniško elgesio grėsmė, todėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. 25S111350 šioje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl Migracijos departamento sprendimo išsiųsti pareiškėją, uždrausti jam atvykti ir perspėjimo į SIS įtraukimo

29. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 d.). UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

30. Iš skundžiamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėdamas dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką; prašymą suteikti prieglobstį pateikė vengdamas baudžiamosios atsakomybės; nors sutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tačiau vėliau persigalvojo ir pateikė prašymą atnaujinti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas ir jo gavimas Lietuvos Respublikoje nebuvo pareiškėjo tikslas ir tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas iš pradžių nors ir sutiko grįžti į kilmės valstybę, tačiau vėliau persigalvojo ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį.

31. Nėra pagrindo nepritarti Migracijos departamento išvadai, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas pagrįstai.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje (duomenys neskelbtini) ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje (duomenys neskelbtini) prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

33. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

34. Pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.3 papunkčiu, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo grąžintas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš šių aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 papunktyje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis nurodyta nuostata, pagrįstai taikė pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų trukmės laikotarpį, nustatęs Tvarkos 44.3.1 papunktyje (prašymas išnagrinėtas skubos tvarka) nurodytas aplinkybes.

35. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436) (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 ir/ar 25 straipsnį Migracijos departamentas priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas gali būti įvestas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįsileidimu atvykus <...>. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu bus taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas sprendimą dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti priėmė, nustatęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėdamas dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, prašymą suteikti prieglobstį pateikė vengdamas baudžiamosios atsakomybės, sutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tačiau vėliau persigalvojo ir pateikė prašymą atnaujinti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir jo prašymas buvo atmestas, dėl to pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti; be to, nenustatęs jokių individualizuotų grėsmių kilmės valstybėje, o pareiškėjo nurodytus motyvai dėl seksualinių kaltinimų, nepritarimo karui ar mobilizacijos vengimo įvertino kaip hipotetinius, nepatvirtintus objektyviais duomenimis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir nenustatęs UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, o priimtos priemonės – išsiuntimas, dvejų metų draudimas atvykti ir perspėjimo į SIS įvedimas – yra proporcingos ir būtinos migracijos kontrolės, prieglobsčio sistemos apsaugos bei viešosios tvarkos tikslams pasiekti.

37. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą, pateiktą pareiškėjo skunde teismui išdėstytų argumentų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skunde teismui išdėstyto reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

38. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.