Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriame nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti 2 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų.

28. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

29. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Priėmimo ir integracijos agentūros Priėmimo koordinavimo ir teisinės pagalbos organizavimo skyriaus 2025 m. liepos 4 d. psichologinės būklės vertinimo pažymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pridėti šį naują įrodymą prie bylos ir paaiškinimų, kodėl ši pažyma nebuvo gauta ir pateikta anksčiau (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) arba kodėl šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, atsisako priimti ir tirti pareiškėjo pateiktą naują įrodymą.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Ženevos konvencijos (t. y. 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu) 1 straipsnio A dalies 2 punktą, terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris, be kita ko, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.

31. Europos Sąjungos Taryba, konstatavusi, be kita ko, kad yra būtina įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) konstatuojamosios dalies 17 p.), taip pat turėtų būti nustatyti būtiniausi papildomos apsaugos statuso apibrėžimo ir apibūdinimo turinio standartai; papildoma apsauga turėtų papildyti Ženevos konvencijoje numatytą pabėgėlių apsaugą (Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamosios dalies 24 p.), priėmė Direktyvą 2011/95/ES, kurios tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus (Direktyvos 2011/95/ES 1 str.).

32. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nurodyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.

33. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal Ženevos konvencijos 1A straipsnį turi būti: a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį; arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia (be kita ko, įskaitant) gali būti tokios formos: a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; <...>.

34. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti faktoriai, į kuriuos atsižvelgia valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, tarp jų d punkte – grupe laikoma tam tikra socialinė grupė, kurioje visų pirma: tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga; <...>; e punkte – politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų.

35. Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties “, kuriuo yra įgyvendinama, be kita ko, Direktyva 2011/95/ES, nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Pagal Įstatymą, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3118-629/2020, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1215-821/2025). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2358-662/2025).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2318-968/2025).

40. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį pažymėtina, jog Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 14 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame teigė bijantis, jog jo pusseserė perduos teisėsaugos institucijoms informaciją apie jo politines pažiūras (nusistatymą prieš (duomenys neskelbtini) ir pan.), dėl kurių jis gali būti pasodintas į kalėjimą. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 16 d. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog atsisako savo prašymo suteikti prieglobstį, nes pageidauja grįžti į kilmės valstybę.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, Sprendime nagrinėdamas pareiškėjo teiginius dėl melagingo pranešimo apie seksualinių paslaugų siūlymą nepilnamečiams, ištyrė nurodytą vaizdo įrašą ir jo paskelbimo aplinkybes (pvz., vaizdo įrašas yra išsiliejęs; jame matyti vyras su vizualiai panašiais drabužiais kaip tie, kuriuos vilkėdamas pareiškėjas atvyko į Lietuvą; vaizdo įrašas pasidalytas platformos „(duomenys neskelbtini)“ pokalbių grupėje, kurioje yra daugiau nei 100 prenumeratorių). Atsakovas Sprendime palygino kilmės valstybės ir Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą dėl baudžiamosios atsakomybės už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius ir konstatavo, kad kilmės valstybėje taikoma bausmių sistema asmenims už pornografinio turinio sklaidą nepilnamečiams nėra savaime diskriminacinė. Atsakovas nurodė, jog nei tyrimo metu surinkta informacija, nei pareiškėjo teiginiai nepagrindžia prielaidos, jog tuo atveju, jei pareiškėjas būtų pripažintas kaltinamuoju, jam būtų apribota galimybė veiksmingai gintis ir įrodyti savo nekaltumą teismuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad net tuo atveju, jei pareiškėjui būtų pareikšti atitinkami kaltinimai, tai savaime nesudarytų pagrindo suteikti jam prieglobstį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų apie tai, jog šiuo aspektu dėl pareiškėjo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikšti kaltinimai ar kitaip vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kuris yra akivaizdžiai politiškai motyvuotas ar diskriminacinis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neišdėstė nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi argumentų.

45. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo pateiktomis ekrano nuotraukomis, nustatė, kad po to, kai pareiškėjas pasiūlė pusseserei, jog jos brolis galėtų pasiduoti (duomenys neskelbtini), tarp pareiškėjo ir jo pusseserės įsiplieskė konfliktas, pusseserė nurodė jam (duomenys neskelbtini) straipsnius dėl (duomenys neskelbtini) bei paklausė, ar išsiųsti jo žinutes „kur reikia“, o pareiškėjas keliskart paragino ją tai padaryti („DARYK!“, „Baik grasinti, jei nieko kito nedarysi“), bet pokalbio pabaigoje pusseserė nurodė pareiškėjui „apsiraminti“, ji pati nieko nedarys, bet, jei pareiškėjas toliau visa tai skleis, jis pats bus išsiųstas į frontą, ji nebenori su juo bendrauti. Atsakovas Sprendime išnagrinėjo pareiškėjo paaiškinimus dėl jo konflikto su giminaičiais dėl (duomenys neskelbtini) bei susirašinėjimą tarp pareiškėjo ir jo pusseserės. Atsakovas apžvelgė kilmės valstybės teisinį reguliavimą, susijusį su baudžiamąja atsakomybe už (duomenys neskelbtini) bei pan., ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad, būdamas sulaikytas Lietuvoje, jis susisiekė su motina, kuri patikino, jog niekas dėl jo nesikreips į teisėsaugos institucijas (papildomai pastebėtina, jog 2024 m. lapkričio 8 d. apklausos protokole užfiksuota, kad dėl to pareiškėjas ir atsisakė ankstesniojo prašymo suteikti prieglobstį, bet vėliau jis pasikalbėjo su kartu laikomais asmenimis ir jie priėjo prie bendros nuomonės, jog jam nederėtų grįžti). Atsakovas nenustatė ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl pareiškėjo buvo pradėta administracinio ar baudžiamojo pobūdžio byla, taip pat kad jam buvo pritaikytos sankcijos, uždrausta palikti kilmės valstybę, jo ieškoma per artimuosius ar pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, vertindami pareiškėjui galinčią kilti riziką šiuo aspektu grįžimo į kilmės valstybę atveju, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jam galinčią kilti grėsmę sieja tik su privačiame pokalbyje išsakytomis pažiūromis, bei į pareiškėją charakterizuojančias individualias savybes (jis nevykdė politinės ar visuomeninės veiklos, jis nėra žurnalistas ar žmogaus teisių gynėjas). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nenurodė, kad dėl to, jog pareiškėjas nėra „viešas asmuo“, persekiojimo rizika jam neegzistuoja; teismas pažymėjo, kad persekiojimo dėl politinių įsitikinimų rizika turi būti individualizuota, pagrįsta realiais duomenimis apie rizikos aktualumą, tačiau šiuo atveju pareiškėjo pateikti argumentai nėra pakankami pagrįsti individualios grėsmės jam buvimą, nes pareiškėjas, kuris nėra viešas asmuo, registruotas politinės organizacijos narys ar pan. ir neskelbia viešų pasisakymų, savo įsitikinimus išreiškė privačiame pokalbyje, todėl nėra pagrindo manyti, kad dėl jų jis išsiskiria iš bendros (duomenys neskelbtini) piliečių grupės, kurių dauguma gali turėti panašias nuomones. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo baimė kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl politinių įsitikinimų (t. y. dėl to, kad pareiškėjo giminaičiai perduos teisėsaugos institucijoms informaciją apie jo pasisakymus privačiuose pokalbiuose) nėra pakankamai pagrįsta.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino Sprendimo dalį dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) ir pagrįstai sutiko su atsakovo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui suteikti, taip pat papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvaus, bendro pobūdžio argumentai, samprotavimai nekelia teisėjų kolegijai abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog prieglobsčio suteikimo procedūros atsisakymas negali būti laikomas neginčijamu įrodymu, kad asmuo neturi realios baimės ar pagrįsto apsaugos poreikio, tačiau pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai atsakovo ir pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėti iš esmės, o aplinkybės dėl pareiškėjo atsisakymo nuo prašymo suteikti prieglobstį buvo paminėtos tik kaip papildomos aplinkybės, keliančios abejonių dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo tikrojo tikslo, bet ne kaip savarankiškas pagrindas atmesti tokį prašymą.

48. Teisėjų kolegija, tikrindama kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (dėl sprendimų išsiųsti, uždrausti atvykti ir įtraukti perspėjimą į SIS), pažymi, jog reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

50. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui yra aktuali Direktyva 2008/115/EB, kurios 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „grąžinimas“ – trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai – į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas. Pagal šio straipsnio 4 punktą „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal šio straipsnio 5 punktą, „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Be kita ko, Direktyvos 2008/115/EB preambulės dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Savanoriško išvykimo laikotarpis turėtų būti pratęsiamas, kai tai reikalinga dėl ypatingų individualaus atvejo aplinkybių. Siekiant skatinti savanorišką grįžimą, valstybės narės turėtų teikti didesnę su grįžimu susijusią pagalbą, konsultuoti ir tinkamiausiu būdu naudotis atitinkamomis Europos grąžinimo fondo teikiamomis finansavimo galimybėmis.

51. Direktyva 2008/115/EB nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (Direktyvos 2008/115/EB 1 str.). Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje (Direktyvos 2008/115/EB 2 str. 1 d.). Pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.

52. Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, Direktyvos 2008/115/EB preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, nurodytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Jei, sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024). Be to, akcentuotina, kad valstybės narės turi leisti atitinkamiems asmenims remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, įvykusiu priėmus sprendimą grąžinti ir galinčiu turėti reikšmingą poveikį, vertinant atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėtį, be kita ko, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo Gnandi, C-181/16, EU:C:2018:465, 64 p.).

55. Šiuo atveju sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai ir prašymą suteikti prieglobstį pateikė vengdamas baudžiamosios atsakomybės, sutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tačiau vėliau persigalvojo ir pateikė prašymą atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, todėl darytina prielaida, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas ir prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo jo tikslas, o, suteikus pareiškėjui terminą savanoriškai išvykti, jis gali pasislėpti, be to, jis neturi šeiminių ar kitų ryšių Lietuvoje.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendime iš esmės nėra pagrįsta pozicija, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl valstybės sienos kirtimo neleistinoje vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir jo pusseserės, kuris buvo nurodytas kaip prašymo suteikti prieglobstį pagrindas, įvyko 2024 m. balandžio 13–14 d., o pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2024 m. balandžio 14 d. ir kitą dieną pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Be to, atsakovas akcentavo aplinkybes, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 16 d. atsisakė savo prašymo suteikti prieglobstį ir sutiko grįžti į kilmės valstybę, bet po mėnesio pakartotinai pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau atsakovas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų tokio elgesio priežasčių (pvz., pareiškėjas atsisakė prašymo suteikti prieglobstį, nes jis liūdėjo, ilgėjosi šeimos ir namų bei jo mama ir močiutė prašė jo grįžti, bet vėliau jis suprato, kad tai buvo didelė klaida). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas gali pasislėpti, nėra pagrįsta, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui termino savanoriškai išvykti ir nusprendė taikyti jam išsiuntimą.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, jog Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (t. y. „jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti“) yra neteisėta ir nepagrįsta (netinkamai, nepakankamai motyvuota), ši Sprendimo dalis yra naikintina, o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti pareiškėjo grąžinimo klausimą.

58. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, be kita ko, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos ar grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijų vertinimo tvarkos 42 punkte nurodyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis, atsižvelgiama į: 1. priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ar jis buvo panaikintas; 2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius Lietuvos Respublikoje; 3. tai, ar užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūromis; 4. geriausius vaiko interesus. Draudimo atvykti laikotarpiai užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, yra įtvirtinti Kriterijų vertinimo tvarkos 44 punkte. Šios tvarkos 44.3 punkte yra nurodyta 2 metų terminas, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš žemiau išvardytų aplinkybių, tarp jų – užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (44.3.1 p.).

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime draudimas atvykti pareiškėjui buvo nustatytas formaliai, remiantis iš esmės tik tuo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka (t. y. Departamento 2024 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 24S125077 nuspręsta taikyti prašymo nagrinėjimo skubos tvarka procedūrą, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis), jis yra išsiunčiamas ir jis neturi šeiminių, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Priimant sprendimą dėl draudimo atvykti, nebuvo įvertintos priežastys, dėl kurių atsisakyta suteikti prieglobstį pareiškėjui, taip pat kitos aplinkybės, galinčios turėti teisinės reikšmės (pvz., tai, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį faktiškai buvo išnagrinėtas iš esmės). Be to, kaip minėta, sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, konstatuoja, jog sprendimas dėl draudimo atvykti yra be tinkamo teisinio ir faktinio pagrindo.

60. Teisėjų kolegija nurodo, kad išvada dėl Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti neteisėtumo ir nepagrįstumo savaime sudaro prielaidas panaikinti ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS). Pastarasis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 15 punktu ir faktine aplinkybe, kad duomenys apie pareiškėją buvo įtraukti į Nacionalinį sąrašą.

61. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo dalis dėl išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS ir nepagrįstai konstatavo, kad minėtos pareiškėjui pritaikytos priemonės yra tinkamai parinktos, proporcingos ir būtinos migracijos kontrolės, prieglobsčio sistemos apsaugos bei viešosios tvarkos tikslams pasiekti. Aptariamos Sprendimo dalys neatitinka anksčiau aptartų VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl jos yra naikintinos.

62. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino Sprendimo dalių dėl išsiuntimo, draudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į SIS atitiktį teisės aktų (pirmiausiai, VAĮ) reikalavimams ir šias Sprendimo dalis nepagrįstai paliko galioti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo E. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 25S111350 dalis, kuriose nuspręsta išsiųsti pareiškėją E. Č. į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo spręsti pareiškėjo E. Č. grąžinimo klausimą.“

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.