Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-02-02 · Civilinė byla Nr. 2S-659-864/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
2S-659-864/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Trečiasis asmuo
UAB „Swedbank autoparko valdymas“, AB SEB bankas
Kategorijos
  • 3.4.5.2Atsisakymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą
Civilinė byla Nr. 2S-659-864/2017Proceso Nr. 2-68-3-34282-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. vasario 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) E. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys UAB „Swedbank autoparko valdymas“, AB SEB bankas, antstolis V. M., antstolė B. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškimu prašė iškelti bankroto bylą, nurodė, kad jis yra nemokus Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatų prasme ir jis negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimų terminai jau yra suėję, o jų suma viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas. Tvirtino, kad jis tapo nemokus dėl objektyvių, t. y. ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kadangi 2007 m. gegužės 22 d. su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį su Nr. 1450718052557-50, pagal kurią pareiškėjui buvo suteiktas 5 792,40 EUR / 20 000,00 Lt sumai kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2011 m. gegužės 21 d. (imtinai), tačiau pagal 2016 m. liepos 7 d. Lietuvos Antstolių rūmų pažymą Nr. S-17183-24708 likusi skola sudaro 2 483,93 EUR sumą, be to, UAB „Swedbank autoparko valdymas“ pagal UAB „Rinkos resursai“ paraiškas nuomai ir pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nusipirko kliento nurodytus automobilius BMW 330 CI bei Citroen C3 ir juos ilgalaikės nuomos sutarčių Nr. 06 10-4029 ir Nr. 08 03-5259 pagrindu perdavė nuomotis UAB „Rinkos resursai“, o 2009-01-14 UAB „V.“ perėmė iš UAB „Rinkos resursai“ iš minėtų ilgalaikės nuomos sutarčių pagrindu kylančias teises ir pareigas pagal 2009 m. sausio 14 d. Sutartį bei tą pačią dieną tarp pareiškėjo ir UAB „Swedbank autoparko valdymas“ buvo pasirašyta Laidavimo sutartis, pagal kurią ieškovas laidavo už UAB „V.“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, tačiau 2009 m. liepos 21 d. nuomos sutartys dėl nuomininko kaltės buvo vienašališkai nutrauktos, todėl UAB „V.“ privalėjo sumokėti visą susidariusią skolą ir netesybas bei atlyginti UAB „Swedbank autoparko valdymas“ 12 657,89 EUR / 43 705,15 Lt sumai nuostolius. Tokiu būdu, pagal 2016 m. liepos 7 d. Lietuvos Antstolių rūmų pažymą Nr. S-17183-24708 likusi skola sudaro 5 975,35 EUR. Ieškovas nurodė, kad jo skola pagrindiniam kreditoriui UAB „Swedbank autoparko valdymas“ sudaro - 5975,35 EUR sumą ; antstolei B. P. - 840,48 EUR sumą; AB SEB bankui - 2483,93 EUR sumą bei antstoliui V. M. - 442,25 EUR sumą ir viso bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro - 9742,01 EUR. Ieškovas nurodė, kad šiuo metu jis dirba UAB „B.“ bei UAB „S.“ ir vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimą, todėl gauna ir numato ateityje gauti vidutiniškai apie 340,00 EUR sumą darbo užmokesčio per mėnesį. Teigė, kad kiekvieną mėnesį jo būtinųjų poreikių tenkinimui yra reikalinga 159,81 EUR suma maistui ir drabužiams, 26,96 EUR suma transporto išlaidoms, 70,00 suma vaiko išlaikymui, 20,27 EUR suma higienos prekėms, 9,00 EUR suma ryšio paslaugoms, Viso - 286,04 EUR suma. Ieškovas taip pat nurodė, jog jis yra nevedęs, gyvena su tėvais, turi dukrą A. Ž., gimusią (duomenys neskelbtini), be to, jis neturi jokio registruotino turto, o taip pat savo prievolių tinkamam užtikrinimui nėra įkeitęs jokio nekilnojamojo turto, taip pat neturi pinigų banko sąskaitose ir grynųjų pinigų bei jokio kito kilnojamojo turto, kurį pardavęs galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Nurodė, jog jis atitinka kitas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas. Prašė teismo jo atžvilgiu iškelti fizinio asmens bankroto bylą ir paskirti fizinio asmens bankroto administratorių MB „Lasis“, kuriam bus reikalinga 636,20 EUR suma bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos (b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs „Swedbank autoparko valdymas“) atsiliepimu į pareiškimą akcentavo pareiškėjo amžių (tik 40 metų) ir teigė, kad jis tikrai yra pajėgus per ilgesnį laiką padengti bendrą kreditorinių reikalavimų sumą, kuri viso tėra tik 9 742,01 EUR suma. Pažymėjo, kad, nėra tinkamai įrodyta, jog pareiškėjas tikrai negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad, pareiškėjas nurodė, jog šiuo metu dirba ir gauna vidutiniškai apie 340,00 EUR sumai dydžio atlyginimą, kas yra mažiau nei valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie pastangas rasti geriau apmokamą darbą ir taip padidinti galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad, nors vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjo buvo išduotas dar 2012 m. gruodžio 19 d., tačiau kreditorius iki šios dienos nėra gavęs jokių sumų, nors pareiškėjas ir gauna tam tikras pajamas. Trečiojo asmens teigimu, aplinkybės, jog pareiškėjas nededa jokių pastangų atkurti mokumą ar įvykdyti įsipareigojimus kreditoriui, rodo pareiškėjo nesąžiningumą, nenorą atsiskaityti. Trečiasis asmuo prašė teismo pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo netenkinti (b. l. 63-65).

Trečiasis asmuo antstolė B. P. atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad ieškovo finansinė būklė neatitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nurodė, kad ieškovas nebendradarbiauja su antstoliu dėl skolos išieškojimo, yra darbingo amžiaus ir sveikas, tačiau dirba tik keturias valandas per dieną. Pažymėjo, kad ieškovas nurodė, jog neturi jokio registruotino turto, tačiau remiantis vykdomojoje byloje surinktais duomenimis, ieškovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė BMW325, v. n. (duomenys neskelbtini) gamybos metai 1986, kuri 2013 m. sausio 28 d. turto arešto aktu buvo areštuota, tačiau nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. išregistruota iš LR kelių transporto priemonių registro. Duomenų apie šios transporto priemonės buvimo vietą, būklę bei išregistravimo priežastis ieškovas nepateikė (b. l. 46-47).

Tretieji asmenys AB SEB bankas, antstolis V. M. atsiliepimų į pareiškėjo pareiškimą nepateikė. Į teismo posėdį tretieji asmenys neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems yra pranešta tinkamai, prašymo atidėti šios civilinės bylos nagrinėjimą nepateikė, todėl ši civilinė byla yra išnagrinėta tretiesiems asmenims nedalyvaujant (b. l. 1-94, 59, 60, 61, 93, 94).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi netenkino ieškovo E. Ž. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatė, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą ir konstatavo ieškovo nesąžiningumą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl šiuo metu gaunamų mažų pajamų, nes E. Ž. nepateikė įrodymų, detaliai pagrindžiančių visas turimas mėnesines pajamas, o aiškinimas, kad jo pajamas sudaro tik iš darbo santykių individualios veiklos gaunamos pajamos, verčia abejoti apie gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų realumą. Pažymėjo, kad ieškovas, yra darbingo amžiaus, t. y. 40 metų amžiaus, jam nėra nustatyta jokių sveikatos sutrikimų ar negalios, be to, jis nėra įtrauktas į asmenų, turinčių priklausomybę, sąrašą ir jokių duomenų apie tai, kad ieškovas turi rimtų sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis negalėtų dirbti pilnos darbo dienos ar geriau apmokamo darbo, bent jau siekiančio 2016 m. liepos 1 d. Vyriausybės patvirtintą MMA. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas, turėdamas didelius finansinius įsipareigojimus, nesiėmė priemonių, ne ieškojo geriau apmokamo darbo ar kitų būdų kaip geriau uždirbti bei laiku atsiskaityti su kreditoriumi, o tuo metu planavo poilsines keliones, kas parodo jo pasyvumą ir akivaizdų vengimą vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad E. Ž. sąmoningai bei kryptingai leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju tik paties ieškovo pasyvūs veiksmai bei jo nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu ir sąlygojo o nemokumą, ir toks ieškovo elgesys šiuo atveju turi būti vertinamas tik kaip tiesioginis nenoras atsiskaityti su kreditoriais, o ne jo sąžiningas nemokumas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas E. Ž. prašo panaikinti 2016 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir iškelti bankroto bylą ieškovui. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovo nesąžiningumo ir pagrindo iškelti jam bankroto bylą. Apelianto įsitikinimu, jo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis 340 EUR atitinka jo turimą vidurinį išsilavinimą (Vilniaus 41-oji vidurinė mokykla) bei gebėjimus. Be to, jis per pastaruosius 3 metus gauna vidutiniškai 152 EUR/mėn. iš veiklos pagal verslo liudijimą, o šiuo metu ir 190 EUR pagal darbu sutartį. Tokiu būdu, apelianto gaunamos pajamos faktiškai sutampa su Vyriausybės nustatytu MMA dydžiu, atskaičius mokesčius. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo teigė, kad apelianto gaunamas darbo užmokestis yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. Papildomai apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai akcentuoja jauną ieškovo amžių kaip galimybė surasti geriau apmokamą darbą. Apelianto teigimu, fizinis asmens amžius savaime neturi tiesioginio ryšio su asmens gebėjimais ir negali tapti priežastimi gauti geriau apmokamą darbą.

Apeliantas laiko visiškai nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvadą, kad jis dirba tik keturias valandas per dieną ir niekuo nepagrindžia tokios trumpos darbo dienos būtinumo. Apeliantas pažymi, kad teismas neįvertino byloje esančių duomenų, kad maždaug pusę savo metinių pajamų ieškovas gauna iš veiklos pagal verslo liudijimą, kuriai skiria kitą, laisvą nuo darbo pagal darbo sutartį laiką (klientų paieška, klientų aptarnavimo ir elektroninių sistemų praktinio naudojimo mokymai).

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas prioritetą skiria kelionėms, o ne darbui, kadangi turėjo skolas, tačiau neieškojo geriau apmokamo darbo, o planavo poilsinę kelionę į Bulgariją, pagrįsta tik spėlionėmis bei teismo metu neanalizuotomis aplinkybėmis. Nurodo, kad į minėtą kelionę jis neišvyko. O planuota kelionė ir buvo verslo idėja, kurios tikslas gauti papildomai pajamų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismui kilo abejonių dėl ieškovo sąžiningumo, jo siekio atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau, apelianto teigimu, teismas šių aplinkybių teismo posėdyje netyrė, nesiūlė teikti papildomus įrodymus, o pateiktus į bylą rašytinius įrodymus įvertino neišsamiai, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: išrašą iš ieškovo E. Ž. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomi prijungti prie bylos nauji duomenys yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, prie atskirojo skundo pateikiamus naujus duomenis priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma, jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra nesąžiningas, nes neteisingai įvertino savo mokumą, poreikius ir galimybes grąžinti skolas, faktiškai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų skolai grąžinti; būdamas sveikas ir darbingo amžiaus (40 metų), ilgą laiką nedėjo jokių pastangų gauti didesnes pajamas bei tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais ir toks ieškovo elgesys yra nesąžiningas. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis negalima sutikti.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo nemokumą buvo nenuoseklus, viena vertus nurodė, kad ieškovas yra nemokus, ir tuo pačiu atsižvelgdamas į pareiškėjo amžių (40 metų), gebėjimus, dirbamą laiką per darbo dieną, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog neįmanoma padengti įsiskolinimų kreditoriams, kadangi jie nėra per dideli.

Kasacinės instancijos teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Kaip minėta pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra nesąžiningas dėl šių aplinkybių: 1) apeliantas 2007 m. gegužės 22 d. su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį su Nr. 1450718052557-50, pagal kurią jam buvo suteiktas 5 792,40 EUR / 20 000,00 Lt sumai kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2011 m. gegužės 21 d. (imtinai), tačiau pagal 2016 m. liepos 7 d. Lietuvos Antstolių rūmų pažymą Nr. S-17183-24708 likusi skola sudaro 2 483,93 EUR sumą; 2) pagal 2009 m. sausio 14 d. tarp apelianto ir UAB „Swedbank autoparko valdymas“ pasirašytą Laidavimo sutartį šalys sudarė taikos sutartį, kurią Vilniaus apygardos teismas patvirtino 2001 m. lapkričio 16 d. Minėta taikos sutartimi apeliantas įsipareigojo dengti skolą dalimis nuo 2011 m. lapkričio 30 d., tačiau nuo vykdomojo rašto išdavimo dienos (2012 m. gruodžio 19 d.) neatliko nei vieno mokėjimo; 3) apeliantas yra darbingo amžiaus (40 metų), jam nenustatyta jokių sveikatos sutrikimų ar invalidumų, ar kitų priežasčių, dėl kurių jis negali dirbti pilnos darbo dienos ar geriau apmokamo darbo.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2016 m. rugsėjo 26 d., todėl pareiškėjo sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Beveik visi pirmosios instancijos teismo vertinti pareiškėjo sudaryti sandoriai (laidavimo, paskolos, taikos sutartis) apima laikotarpį iki 2009 m. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjas dėl laidavimo teisinių santykių Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu tapo atsakingas už įmonės neįvykdytas prievoles, nereiškia pareiškėjo nesąžiningumo. Fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., teisminė praktika dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims susiformavo dar vėliau, todėl taip pat būtų nepagrįsta spręsti, jog pareiškėjas tikslingai leido susidaryti skoloms, kad jas vėliau Fizinių asmenų bankroto įstatymo pagalba nurašyti.

Pirmosios instancijos teismo argumentai, dėl asmens galimai sąmoningo neveikimo, siekiant gauti didesnes pajamas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti, kadangi išklausius posėdžio įrašą nustatyta, jog teismas nustatė, kad ieškovas turi vidurinį ir siekė aukštojo išsilavinimo transporto inžinerijos srityje, tačiau tokio neįgijo (2016 m. spalio 20 d. posėdžio garso įrašas), todėl nėra aišku, kuo remiantis pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi gebėjimus, dėl kurių turėtų gauti didesnes pajamas. Taip pat pats teismas nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 3 d. pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą turinio nustatė, jog ieškovo darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2016 m. spalio 25 d. (imtinai) (t. y. atskaičius valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas) sudarė 247,92 EUR sumą ir išmokų iš Užsienio išmokų tarnybos negavo (b. l. 73-76); kad ieškovas nuo 2013 metų iki 2015 metų (imtinai), t. y. už šį mokestinį laikotarpį, nebuvo įsigijęs Nuolatinės Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos, nors pareiškėjas nurodė tą aplinkybę, jog gavo pajamas iš individualios veiklos (b. l. 1-3, 77-90). Teismas iš metinių pajamų deklaracijų už 2013 metus - 2015 metus (imtinai) turinio nustatė, jog už 2013 metus iš individualios veiklos ieškovas gavo 7 250,00 Lt / 2 099,75 EUR sumai pajamų; už 2014 metus iš individualios veiklos ieškovas gavo 5 426,44 Lt / 1 571,51 EUR sumai pajamų bei už 2015 metus iš individualios veiklos ieškovas gavo 1 825,00 EUR sumai pajamų (b. l. 82-90). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2013 metų dirba išsėmęs verslo liudijimą, pagal kurį teikia suaugusiųjų kvalifikacijos tobulinimo veiklos paslaugas ir vaikų bei jaunimo papildomo mokymo veiklos paslaugas (b. l. 78-81); nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. pagal darbo sutartį jis dirba UAB „S.” konsultanto pareigose, 4 valandas per dieną ir gauna 190,00 EUR sumai mėnesinę algą (b. l. 19). Iš UAB „B.” 2016-07-29 Pažymos turinio nustatyta, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2013 metų iki 2016-01-06 (imtinai) buvo išmokėtas viso 59,15 EUR sumai darbo užmokestis (b. l. 20), t. y. nustatė, kad atsakovas dirba pagal darbo sutartį bei vykdo individualią veiklą, todėl neaišku, kuo remdamasis padarė išvadas, jog ieškovas, būdamas darbingas, dirba tik keturias valandas per dieną.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo abejonėms dėl pareiškėjo gaunamų ir ketinamų gauti pajamų dydžio (340 EUR), vien atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydis (MMA) yra 380 EUR, o ieškovas yra darbingo amžiaus ir, kaip nurodė posėdyje, apie penkerius metus užsiima individualia (pedagogine) veikla. Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardinti dokumentai, kurie turi būti pateikti prie pareiškimo iškelti bankroto bylą: pranešimų kreditoriams kopijos, gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai, turimo viso turto sąrašas (nekilnojamasis turtas; sąskaitose esančios lėšos, nurodant sąskaitas kredito įstaigose; grynieji pinigai, jeigu jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir kitas turtas) ir nurodoma jo vertė; duomenys apie fizinio asmens įkeistą turtą, suteiktus kitus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus ir kitus įsipareigojimus; kreditorių sąrašas; skolininkų sąrašas; informacija apie fiziniam asmeniui iškeltas bylas; išlaikomų asmenų sąrašas; būtiniems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Taigi bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. Iš pareiškimo priedų matyti, kad ieškovas įstatymo reikalavimus įvykdė. Todėl pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl to, ar jis sąžiningai pateikė visą informaciją apie gaunamas ar planuojamas gauti pajamas, galėjo šias aplinkybes pasiaiškinti, išreikalaujant atitinkamus duomenis ar juos įpareigojant pateikti ieškovą (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 1 dalis, 199 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas papildomai reikalavo iš pareiškėjo duomenų už tris metus iki pareiškimo pateikimo apie gautą darbo užmokestį, individualios veikos pažymėjimus ir deklaracijas, sudarytus sandorius ir pan., tačiau išklausius posėdžių įrašus nustatyta, kad nesąžiningumui įrodyti ar paneigti aplinkybių netyrė, nereikalavo kokių nors trūkstamų duomenų, todėl darytina išvada, jog teismas buvo nepakankamai aktyvus. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių (vengimą atsiskaityti su kreditoriais, pasyvų elgesį, pajamų šaltinio slėpimą ir pan.) buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjas privalo pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas ne tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bet ir jau iškėlus bankroto bylą. Bankroto byla gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-516/2014). Taigi teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, kuri reiškia skolininkui reikalingos apsaugos suteikimą su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises užtikrinimą teismas gali patikrinti mokumo atkūrimo plano tvirtinimo stadijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės neatitinka kasacinio teismo praktikos ir yra nepakankamos, kad užkirstų ieškovui kelią bankrutuoti. Kadangi, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriaus skyrimas ir pareigų jam nustatymas yra priskirta pirmosios instancijos teismui, nutartis naikinama, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

ieškovo E. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Ramunė Mikonienė