Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2019-02-07 · Civilinė byla Nr. e2-914-1009/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-07
Bylos Nr.
e2-914-1009/2019
Teisminio proceso Nr.
2-36-3-01392-2018-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Sigita Kazlauskienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „NEO Finance“
Atsakovas
S. Z.
Civilinė byla Nr. e2-914-1009/2019Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01392-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.1.7.6.; 3.2.6.6.1.; 3.2.6.6.2
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 7 d.Raseiniai

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja Sigita Kazlauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei S. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašo priteisti iš atsakovės S. Z. 1360,92 Eur negrąžinto kredito, 143,31 Eur pelno palūkanų, 17 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 590,60 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 21 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 770,32 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 119,08 Eur tarpininkavimo mokestį, 606,06 Eur administravimo mokestį, 7,70 Eur sutartinės palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, o ieškovas prašo priimti sprendimą už akių, tuo atveju jei atsakovė nepateiks atsiliepimo į pareikštą ieškinį, teismas priima sprendimą už akių, ginčą spręsdamas pagal ieškovo pareikštą reikalavimą ir jo nurodytas aplinkybes, neinformuojant dalyvaujančių byloje asmenų apie sprendimo už akių priėmimo laiką ir vietą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 ir 286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies. Sprendimas už akių priimtinas.

Atlikus formalų byloje esančių įrodymų tyrimą (netiriant įrodymų turinio ir vertinant tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą), teismas įsitikino, kad pasitvirtinus byloje esančių įrodymų turiniui būtų pagrindas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Formaliai įvertinus pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2017-01‑24 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis 1), kuria atsakovei buvo suteiktas 800,00 Eur kreditas 48 mėnesių terminui. Sutartimi šalys susitarė dėl 17,00 proc. dydžio metinių palūkanų, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 24,18 proc. 2017-09-18 šalys sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis 2), kuria atsakovei buvo suteiktas 870,00 Eur kreditas 48 mėnesių terminui, su 21,00 proc. dydžio metinių palūkanų, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 26,56 proc. Atsakovei nevykdant Sutarčių ieškovas 2018-11-23 pranešimais dėl Sutarčių nutraukimo vienašališkai nutraukė Sutartis. Sutarčių nutraukimas įsigaliojo 2018-11-29.

Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 – 6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Ieškovas suteikė atsakovei vartojimo kreditą, atsakovė jį gavo, visą šį laiką juo naudojasi, tačiau savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdo, gauto kredito negrąžino, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovė atsiliepimo į ieškinį ar įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes, nepateikė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įrodė ir pagrįstai apskaičiavo skolos dydį, ieškovo reikalavimas dėl negražinto kredito dalies tenkintinas, iš atsakovės priteistina 1360,92 Eur negrąžinto kredito ir 143,31 Eur pelno palūkanų, 119,08 Eur tarpininkavimo mokesčio (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės sutartines 17 proc. dydžio palūkanas pagal Sutartį 1 nuo negrąžinto kredito dalies (590,60 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2018-12-07) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir 21 proc. dydžio palūkanas pagal Sutartį 2 nuo negrąžinto kredito dalies (770,32 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2018-12-07) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais (CK 6.870 straipsnis, 6.872 straipsnis). Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. 3K-3-272/2014).

Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis Nr. 3K‑3‑509/2010). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos 17 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 590,60 Eur skolos skaičiuojant nuo 2018-12-07 iki visiško kredito grąžinimo dienos ir 21 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 770,32 Eur skolos skaičiuojant nuo 2018-12-07 iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnis 2 dalis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės ieškovui priteistinos 7,70 Eur palūkanos (CK 6.872 ir 6.874 straipsnis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusi atsakovė privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas ieškiniu taip pat prašo priteisti 606,06 Eur administravimo mokesčio (241,24 Eur pagal Sutartį 1 ir 364,82 Eur pagal Sutartį 2).

Ieškinyje nurodoma, kad administravimo mokestis apskaičiuojamas remiantis Sutarties 5.4 bei 5.14 punktais. Sutarties 5.4. punkte numatyta, jog jos specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą Komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne didesnis negu 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitarė, kad Sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo Sutartį. Vartojimo kredito gavėjui Sutartį vykdant netinkamai, vadovaujamasi Sutarties 5.14. punkte numatytomis nuostatomis. Šiame punkte numatyta, jog bet kokios nuolaidos yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu, t. y., kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai klientams, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus. Pažeidus šį reikalavimą ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui (Sutarties 5.14. punktas).

Ieškovas 2018-11-23 pranešimais nutraukė vartojimo kredito sutartis. Kreipimosi į teismą dieną buvo paskaičiuotos visos išlaidos, įskaitant ir administravimo mokestį, kurį viso sudaro 606,06 Eur.

Nagrinėjamu atveju nagrinėjamas ginčas dėl vartojimo kredito sutarties, todėl vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus.

Teismas įvertinęs Sutarties nuostatas laiko, kad administravimo mokestis savo esme laikytinas netesybomis, kadangi šiuo konkrečiu atveju jis yra mokamas tik atsakovei pažeidus sutarties nuostatas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

Kaip matyti iš Sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Tokia nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudą, kaip vieną iš netesybų rūšių ((Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnis). Vien tai, kad šalys Sutartyje prievolės įvykdymo užtikrinimą įvardijo nuolaidos terminu nekeičia šalutinės – netesybų – prievolės esmės. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai, kas nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais (Vilniaus apygardos teismo 2018-09-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑172-912/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018‑10‑25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-182-467/2018, Vilniaus apygardos teismo 2019-01-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-590/2019, Vilniaus apygardos teismo 2018-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑1700-580/2018, Vilniaus apygardos teismo 2019-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑309‑430/2019).

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).

Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-438-415/2016, 28 punktas, ir kt.).

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši norma įgyvendinta CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal šią normą nesąžiningomis, be kita ko, laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visada yra laikoma, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos? s.r.o. prieš Iveta Korčkovsk?, C-76/10, 57 punktą). Ši norma įtvirtinta nacionalinėje teisėje, nurodant, kad individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju administravimo mokestis ir jo paskaičiavimas yra numatytas Vartojimo kredito bendrosiose (standartinėse) sąlygose, kurios yra taikomos visiems kredito gavėjams. Kredito gavėjas dėl šios sąlygos negali padaryti jokios įtakos, atskirai dėl jos derėtis. Tai patvirtina ir Priedas prie Sutarčių, kuriuose nurodoma, kad administravimo mokestis yra apskaičiuojamas pagal Vartojimo kredito sutarties 5.4 punktą, taip pat ieškovo teikiama standartinė informacija kredito gavėjams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas laiko, kad standartinė sutarties sąlyga, susijusi su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, yra nesąžininga ir negaliojanti ab initio, nes dėl jos taikymo atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Vartotojas pavėlavęs atlikti bent vieną mokėjimą daugiau nei 30 d. netenka teisės į jam suteiktą „nuolaidą“ visam likusiam sutarties galiojimo laikui, kuris nagrinėjamu atveju yra pakankamai ilgas, ir tokiu atveju jo atsakomybė už netinkamą sutarties vykdymą tampa neproporcingai didelė, t. y. pavėlavęs sumokėti bent vieną įmoką jis ne tik turi mokėti sutartyje nustatytas pelno palūkanas, tačiau ir sumokėti administravimo mokestį. Taigi, pripažinus Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktą nesąžiningu ir negaliojančiu nuo sudarymo, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo.

Taip pat teismas laiko nepagrįstomis ieškovo nurodytas aplinkybes, kad Sutarties sudarymo metu atsakovei buvo pritaikyta „nuolaida“ administravimo mokesčiui ir jis buvo lygus nuliui, nes ieškovas nepritaikęs taip vadinamos „nuolaidos“, sutartyje numatyto administravimo mokesčio, šiuo konkrečiu atveju, išvis nebūtų galėjęs jo taikyti ir skaičiuoti, nes tokiu atveju bendra vartojimo kredito kaina būtų viršijusi atsakovei suteikto kredito sumą ir prieštarautų Vartojimo kredito įstatymo normoms.

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovas nagrinėjamu atveju patyrė 296,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kuriuos sudaro 246,01 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 50,00 Eur žyminis mokestis. Laikant, kad patenkinta 72,91 proc. ieškinio reikalavimų (prašoma priteisti suma 2237,07 Eur, priteista suma 1631,01 Eur), iš atsakovės ieškovui priteistina 215,82 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 93 straipsnio 1 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu ir 279 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.

Priteisti iš atsakovės S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1360,92 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt eurų 92 ct) negrąžinto kredito, 143,31 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt tris eurus 31 ct) mokėjimo palūkanų, 119,08 Eur (vieną šimtą devyniolika eurų 08 ct) tarpininkavimo mokesčio, 17 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 590,60 Eur vartojimo kredito sumą, nuo 2018-12-07 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 21 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą 770,32 Eur vartojimo kredito sumą, nuo 2018-12-07 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 7,70 Eur (septynis eurus 70 ct) sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018‑12-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 215,82 Eur (du šimtus penkiolika eurų 82 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo akcinės bendrovės „NEO Finance“, įmonės kodas 303225546, naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 4 dalies nuostatomis jeigu šalys taikos sutartį dėl ginčo esmės sudaro ir pateikia ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui, pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma.

Teisėja Sigita Kazlauskienė