Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-2095-852/2017 pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį atsakovams O. R. V., B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“, tretiesiems asmenims V. G., J. P., V. P., A. V. P. dėl juridinio asmens vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BVŠĮ „Vilnius veža“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) priteisti ieškovei iš atsakovo B. R. B. 9 105,93 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 12 005,77 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti solidariai iš atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 582 871,83 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir O. R. V. 21 975,53 Eur žalos atlyginimą; 5) priteisti procesines palūkanas: iš atsakovo B. R. B. 5 proc. dydžio, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 6 proc. dydžio, iš atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 6 proc. dydžio ir iš atsakovės O. R. V. 5 proc. dydžio.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei BVŠĮ „Vilnius veža“ iš atsakovo R. B. B. 3 908,95 Eur žalos atlyginimą; priteisė iš atsakovų R. B. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidariai 482 229,65 Eur žalos atlyginimą; priteisė ieškovei BVŠĮ „Vilnius veža“ iš Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidariai 10 948,03 Eur žalos atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovės O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidariai 1 448,34 Eur žalos; priteisė ieškovei iš atsakovų R. B. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ solidariai 705,31 Eur žalos atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovų R. B. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė 2017 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti 482 934,96 Eur sumą atitinkančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui B. R. B. ir esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Atsakovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį ir solidariai iš atsakovų priteisė 482 934,96 Eur žalos atlyginimą, o tokio teismo sprendimo įvykdymas neabejotinai sukels tolimesnes teisines pasekmes, t. y. bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, kurie, nepritaikius atsakovo B. R. B. atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkinti arba visai neįvykdomi.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas pažymėjo, kad civilinio proceso normose nustatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra tikėtinai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Kadangi nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakovė, kuriai yra pareikštas ieškinys, todėl, teismo nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju neatitiktų jų paskirties ir tikslų.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų jų paskirties ir tikslų, padaryta paviršutiniškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatas. CPK 144 straipsnio 1 dalis suteikia teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik ieškovui, bet ir kitiems byloje dalyvaujantiems ar suinteresuotiems asmenims, kurie gali turėti ir kitokius interesus nei kad ieškinio tenkinimas. Taigi ne vien dėl tikėtinai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymo užtikrinimo gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teisingumo vykdymas nesibaigia tik priėmus teismo sprendimą. Teisė kreiptis į teismą apima ne tik teismo sprendimo priėmimą, bet ir jo tinkamą įvykdymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį ir solidariai iš atsakovų priteisė 482 934,96 Eur žalos atlyginimą. Tokio teismo sprendimo įvykdymas neabejotinai sukels tolimesnes teisines pasekmes, t. y. bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, kurie, nepritaikius atsakovo B. R. B. atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkinti arba visai neįvykdomi. Vilniaus miesto savivaldybė yra specifinis viešasis juridinis asmuo, kuris turimą turtą privalo valdyti įstatymų nustatyta tvarka, tenkinant viešajį interesą. Tokia situacija, kai Vilniaus miesto savivaldybė turėtų padengti kito asmens nuostolius net neturėdama galimybės dalies padengtų nuostolių atgauti iš solidaraus bendraskolio, pažeistų tiek imperatyvias teisės aktų nuostatas, tiek ir viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismui didžiąja dalimi tenkinus ieškinį, aplinkybė, jog ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, neįrodinėtina.Atsakovas B. R. B. yra fizinias asmuo, o jo atžvilgiu solidariai su kitais atsakovais patenkintų ieškinio reikalavimų suma yra net 482 934,96 Eur, kas neabejotinai turėtų būti laikoma didele suma, keliančia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Byloje nėra jokių įrodymų paneigiančių didelės ieškinio sumos prezumpciją. Į bylą atsakovas yra pateikęs Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra tik 113 896 Eur, be to, šis atsakovo turtas yra areštuotas. Atsakovas B. R. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:Atsakovė nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad CPK 144 straipsnio 1 dalis suteikia teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik ieškovui, bet ir kitiems byloje dalyvaujantiems ar suinteresuotiems asmenims. CPK 144 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju apeliantė nėra pareiškusi ieškinio, ji yra atsakovė byloje, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų jų paskirties ir tikslų. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto savivaldybė galėtų pareikšti tik teikiant regreso tvarka ieškinį atsakovui B. R. B.. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjimas visai kitas ginčas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys iš dalies buvo tenkintas, dar net nėra įsiteisėjęs. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje klausimas jau buvo nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016, kurioje teismas konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo B. R. B. atžvilgiu. Apeliantė nepagrindė nei vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas nėra net prima facie pagrįstas, kadangi grindžiamas tik galbūt ateityje teiksiamu ieškiniu. Be to, atsakovė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindžia išimtinai tik didele ieškinio suma, tačiau neįrodė, kad atsakovo finansinė situacija yra itin bloga. Lietuvos teismai nuosekliai formuoja praktiką, kad vien tik didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrįndas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Nagrinėjamu atveju apeliantė kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo/nepagrįstumo

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Šio procesinio instituto, įtvirtinto CPK XI skyriaus penktajame skirsnyje, paskirtis yra užtikrinti tokių reikalavimų, dėl kurių dar nėra priimtas teismo sprendimas arba toks sprendimas priimtas, bet dar neįsiteisėjęs, nekliudomą įvykdymą ateityje, jeigu šie reikalavimai būtų tenkinami.Pažymėtina, kad pagal įstatymą laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios ne su bet kokiais reikalavimais ar byloje pareikštais procesiniais prašymais, o būtent su tokiais reikalavimais, dėl kurių priimtinas galutinis teismo procesinis sprendimas toje konkrečioje teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas dar tik galimus reikalavimus, kurie toje byloje nėra pareikšti.Tiesa, CPK 144 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK penktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Ši sąvoka „bet kurioje civilinio proceso stadijoje“ aiškintina kaip asmens teisė pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tiek iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 147 str. 3 d.), tiek kartu su ieškiniu, tiek ir vėliau – iki to momento, kai byla nagrinėjama visų instancijų teismuose (CPK 147 str. 2 d.).Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju apeliantė jokio ieškinio B. R. B. atžvilgiu nėra pareiškusi, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas, iš kurio apeliantė kildina savo hipotetinį atgręžtinį reikalavimą į B. R. B., net nėra įsiteisėjęs. Apeliantės siekis užtikrinti tokių reikalavimų įvykdymą, kurių artimoje ateityje net neketinama reikšti, vertintinas kaip nepagrįstas siekis išplėsti įstatymų leidėjo ketinimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslų bei jo paskirties. Kaip jau buvo minėta, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės eliminavimas ar sumažinimas būtent toje byloje, kurioje yra sprendžiamas jų poreikio klausimas.Tai, kad atsakovo B. R. B. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti ieškovei BVŠĮ „Vilnius veža“ palankaus teismo sprendimo įvykdymą, buvo jau kartą konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016.Nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas faktiškai neatliktų savo funkcijos, t. y. byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo.Kiti atskirojo skundu argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teisingam klausimo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atsakovės atskirasis skundas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.