Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Saldžius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saldžius“ ieškinį atsakovui UAB „Vilko pėda“ dėl žalos atlyginimo ir pagal atsakovo UAB „Vilko pėda“ priešieškinį ieškovui UAB „Saldžius“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V.K., V.B., O.Z.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar namo rūsyje trūkę vamzdžiai, kuriais vanduo tiekiamas į ieškovo patalpas, yra namo bendrojo naudojimo objektas, ar žalos dydis paskaičiuotas pagrįstai, ar atsakovas pagrįstai reikalauja skolos ir delspinigių priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

I. Name adresu Geležinio Vilko g. 3, Vilniuje, ieškovas UAB „Saldžius“ naudojasi 8 patalpomis, iš kurių keturios nuosavybės teise priklauso ieškovui, trys – fiziniams asmenims, viena – ieškovui ir fiziniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Prakiurę magistraliniai karšto ir šalto vandens vamzdžiai yra daugiabučio namo rūsio bendrojo naudojimo patalpose – koridoriuje. Rūsyje UAB „Saldžius“ jokių patalpų nevaldo. Vamzdžiai prakiuro dėl korozijos, kas patvirtina, kad jie pagal savo savybes neatitiko mechaninio atsparumo reikalavimų. Vamzdžiai aptarnauja ne vieną nekilnojamojo turto objektą ir yra bendroji dalinė bendraturčių nuosavybė, o taip pat ir namo bendrosios inžinerinės įrangos dalis bei bendrojo naudojimo objektas. Tai, jog šiais nekilnojamojo turto objektais žalos atsiradimo metu nuosavybės ir panaudos pagrindais naudojosi vienas subjektas – UAB „Saldžius“, ir tai, jog namo rūsyje bendrojo naudojimo patalpose patogumo dėlei buvo įrengti vieneri karšto ir šalto vandens sunaudojimo apskaitos prietaisai visoms šioms patalpoms, nepakeičia šių vamzdynų paskirties ir nuosavybės santykių. Tai, jog vamzdynų kaip bendrojo naudojimo namo inžinerinės įrangos statusą pripažino ir atsakovas UAB „Vilko pėda“ patvirtina į bylą pateiktas atsakovo surašytas 2008 m. gruodžio 17 d. Geležinio Vilko g. 3 rūsio patalpų apžiūros aktas Nr. 264, 2009 m. vasario 2 d. apžiūros aktas Nr. 22, 2009 m. vasario 2 d. raštas Nr. 37 UAB „Saldžius“, 2010 m. kovo 2 d. raštas Nr. VP-RS-10-0057 ir prie jo pridėtas atliktų darbų aktas bei UAB „Avarija“ sąskaita.

II. Atsiradusi žala yra iš esmės neteisėtų atsakovo veiksmų rezultatas, netinkamai vykdant jam priskirtas bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus pareigas. Patirta žala yra grindžiama UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ pateiktomis sąskaitomis bei paskaičiavimais. Byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „Vilniaus vandenys“ darbuotojas 2008 – 2009 metais kiekvieną mėnesį nurašydavo UAB „Saldžius“ patalpose suvartoto šalto vandens skaitliuko rodmenis – 2010 m. rugsėjo 23 d. UAB „Vilniaus vandenys“ raštas Nr. 6-4640(1.20-04), kuriame aiškiai nurodyta, kad UAB „Vilniaus vandenys“ kontrolierius kiekvieną mėnesį tikrindavo šalto vandens skaitliukus ir duomenis įrašydavo į žurnalą. Tai, kad žurnale, kuriame UAB „Vilniaus vandenys“ kontrolierius užrašydavo šalto vandens skaitliuko rodmenis, kelis kartus suvartotas vandens kiekis yra 0, rodo, kad UAB „Saldžius“ negalėjo patekti į patalpas, kur įrengti vandens skaitliukai. Tačiau prieš įvykusį vandens nutekėjimą šalto vandens rodmenys buvo nurašomi kiekvieną mėnesį. Byloje nėra pateikta jokių UAB „Vilniaus energija“ surašytų aktų ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad UAB „Saldžius“ nesąžiningai deklaruodavo karšto vandens rodmenis. Ieškovas karšto vandens rodmenis nurašydavo dalyvaujant UAB „Vilniaus energija“ atstovui. Atsižvelgiant į tai, kad mėnesį, kai įvyko avarija, šalto vandens suvartojimas buvo žymiai didesnis, darytina išvada, jog ir karšto vandens suvartojimas turėjo būti didesnis. Rūsyje, kur įvyko avarija, yra kanalizacijos šulinys, todėl vanduo, nesikaupdamas rūsyje, nutekėjo, be to, vanduo galimai bėgo ilgą laiką.

III. Ieškovas UAB „Saldžius“ turėtų pareigą apmokėti atsakovo UAB „Vilko pėda“ pateiktas sąskaitas tik tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo, kaip namo administratoriaus, pareigas. Delspinigiai sudaro ¼ dalį skolos, todėl jie yra aiškiai per dideli, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl mažintini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos bei apeliacinio skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį neteisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilines bei civilinio proceso normas, kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas UAB „Vilko pėda“ ginčo laikotarpiu administravo namą, esantį Geležinio Vilko g. 3, Vilniuje. Namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams nesudarius nei bendrijos, nei jungtinės veiklos sutarties, įstatymų leidėjas tokių objektų administravimą paveda savivaldybės institucijos paskirtam turto administratoriui (LR CK4.84 str.). Savivaldos institucija realizuojant įgaliojimus, numatytus Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 42 p. bei Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 (2002-05-28 nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2002-06-01) Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatuose, nustatė namo bendrojo naudojimo objektų administravimą ir paskyrė atsakovą ginčo namo administratoriumi. Teismas teisingai nurodė, kad savivaldybės paskirtas administratorius administruoja namo bendraturčiams priklausančių butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namo bendrojo naudojimo objektus (CK 4.82 str. 1 d.). Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su nustatyta teismo aplinkybe, jog šalto ir karšto vandens vamzdžiai, iš kurių pratekėjo įvykio dieną vanduo yra išskirtinai naudojami ieškovo poreikiams apsirūpinti karštu ir šaltu vandeniu tenkinimui, jie yra ne bendrose butų ir kitų patalpų savininkų patalpose, o ieškovui priklausančiose patalpose, tai patvirtina nekilnojamojo turto registro duomenys. Nors ieškovas teigia, kad šie vamzdžiai yra bendro naudojimo, nurodė visą eilę norminių aktų reglamentuojančių namo bendrų patalpų, inžinerinių tinklų ir komunikacijų priskyrimą prie namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau nepaneigė patikimais įrodymais savo argumentų, jog ginčo vamzdžiai yra ne jo naudojamose patalpose, be jų šiais vamzdžiais naudojasi kiti namo patalpų savininkai.

Tačiau kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas nebuvo atsakingas už įvykusios avarijos pasekmes dėl to, jog jis netinkamai atliko savo kaip turto administratoriaus funkcijas.

Kito asmens turto administravimo sampratą pateikia įstatymų leidėjas – tai yra asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veikla (CK 4.236 str. 1 d.). Taigi turto administravimo teisiniai santykiai atsiranda asmeniui administruojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, kuomet administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu, o CK numatytais atvejais – ir administraciniu aktu (CK 4.236 str. 2 d.). Kito asmens turto administratoriumi gali būti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas (CK 4.237 str. 1 d.). Iš byloje pateiktos pastato (patalpos eksploatavimo-administravimo išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo 2005-03-30 sutarties Nr. 6 (t 1, b.l. 22) ir 2002-01-10 sutarties Nr. 2 (t 1, b.l. 136) matyti, kad ieškovas su atsakovu buvo sudarę atsakovui priklausančių patalpų, esančių Geležinio Vilko g. 3, Vilniuje, 118,25 m² bendro ploto ir 721,87 m², administravimo sutartį. Pagal šių sutarčių 1 p. ieškovas įsipareigojo eksploatuoti ir prižiūrėti pastatą, jo inžinerinę įrangą, bendrojo naudojimo vietas, o taip pat parengti žiemos sezonui, už atsakovui priklausančių patalpų administravimą atsakovas buvo įsipareigojęs ieškovui mokėti administravimo mokestį po 0,17 Lt už 1 m² (sutarties 2 p.). Būtent šia sutartimi (sandoriu) ieškovas buvo paskyręs atsakovą sutartyje nurodyto turto administravimu, tarp šalių buvo nustatytas atlygintinis administravimas (CK 238 str. 1 d.). Pagal šią sutartį ir vadovaujantis CK 4.236 – 4.252 str. atsakovas kaip ieškovo turto nurodyto sutartyje administratorius turi atlikti visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Pažymėtina, kad šalių sudaryta turto administravimo sutartis galiojo ginčo laikotarpiu, nes šalys neteikė teismui įrodymų, jog sutinkamai su sutarties 13 p. bent viena iš šalių buvo pareiškusi norą nutraukti sutartį.

Iš šalių pateiktų įrodymų – 2009-02-02 apžiūros akto Nr. 22, fotonuotraukų (t 1, b.l. 41, 62-66), 2008-12-17 apžiūros akto (t 1, b.l. 66), šalių susirašinėjimų (t 1, 100-101), UAB „Avarija“ pateiktų duomenų už laikotarpį nuo 2008-09-01 iki 2009-03-16 (t 2, b.l. 8-9, 68-73), darytina išvada, jog atsakovui priklausančiame rūsio koridoriuje, plane pažymėtame R-1, R-37, esantys vamzdynai 7 vietose pažeisti korozijos (kiauri) ir uždėti 7 užspaudėjai. Dėl netvarkingų vamzdynų į rūsio patalpas prateka vanduo, dėl ko ieškovas yra kvietęs UAB „Avarija“ avarijų lokalizavimui. Šie įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, kuriam ieškovas pavedė administruoti patalpas ir jose esančią inžinerinę įrangą, šiuo atveju šalto ir karšto vandens vamzdžius, netinkamai atliko savo kaip administratoriaus funkciją, nes laiku nenustatė vamzdžių korozijos, nederino su ieškovu jų remonto ar pakeitimo, tokiais savo veiksmais leido kilti pavojui dėl žalos atsiradimo. 2008-10-18 įvykus avarijai ir pratekėjus vandeniui turi prievolę atsakyti už ieškovui atsiradusią žalą. Tai, kad žala ieškovui buvo padaryta, šalys neginčija, taip pat nėra ginčo, jog pažeisti korozijos vamzdžiai remontuotini arba keistini, nes atsakovas vėliau ėmėsi iniciatyvos dėl vamzdžių tvarkymo ir 2009-02-02 nurodė ieškovui dėl privalomų remonto darbų jo naudojamų šalto ir karšto vamzdynų remonto.

Esant nustatytoms aplinkybėms spręstina, jog iš atsakovo priteistinas žalos atlyginimas ieškovui.

Pirmos instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė žalos dydžio. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka tik iš dalies, t.y. sutinka, jog ieškovas neįrodė, jog jam padaryta jo prašoma priteisti žala 29 946,23 Lt sumai.

Ieškovas prašė priteisti žalos, kuri atsirado dėl prakiurusių karšto ir šalto vandentiekio vamzdžių ištekėjusio šalto ir karto vandens jam sumokėjus mokesčius už šalto vandens sunaudojimą per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2008 m. lapkričio 3 d. ir karšto vandens sunaudojimą per 2008 m. spalio mėn. atėmus iš sumokėtų mokesčių įprastai per mėnesį mokamų mokesčių už šias paslaugas sumą. Kadangi ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ buvo išrašyta sąskaita sumokėti už 596 m³ šalto vandens 2 391,15 Lt sąskaita, o UAB „Vilniaus energija“ pateikė sąskaitą už 2088 m³ karšto vandens 36 155,08 Lt, o įprastinėmis sąlygomis ieškovas už šaltą vandenį moka 300 Lt per mėnesį, o už karštą 4000 Lt. Kolegija sprendžia, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima paskaičiuoti žalą, kurią ieškovas patyrė sumokėdamas už vandenį, kuris nutekėjo iš šaltam vandeniui skirto vandentiekio vamzdžio. Tai, kad ieškovas sunaudodavo per mėnesį apie 55 m³ šalto vandens įprastinėmis sąlygomis, patvirtina UAB „Vilniaus vandenys“ pateikti duomenys apie ieškovo apmokamas sumas už sunaudotą šaltą vandenį ir deklaruotus šalto vandens sunaudojimo kiekius (t 2, b.l. 63-65), taip pat šie duomenys patvirtina, jog nuo 2008-10-10 iki 2008-11-12 ieškovas deklaravo sunaudojęs 596 m³ šalto vandens. UAB „Vilniaus vandenys“ taip pat pateikė informaciją, jog šalto vandens sunaudojimo apskaitos duomenys jų inspektoriaus kontrolieriaus tikrinami kiekvieną mėnesį (t 2, b.l. 114), šiai aplinkybei pagrįsti yra pateikta į bylą ištrauka iš kontrolieriaus darbo žurnalo (t 2, b.l. 66). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas už paminėtą šalto vandens kiekį yra sumokėjęs (t 2, b.l. 12). Tokiu būdu ieškovo paskaičiuotų nuostolių už šalto vandens apmokėjimą dydis yra pagrįstas įrodymais ir priteistinas 1791,15 Lt (iš visos 2008-m. lapkričio mėnesį sumokėtos sumos 2391,15 Lt minusavus 600 Lt ieškovo paprastai mokamus už du mėnesius).

Dėl kitų ieškovo patirtų nuostolių, t.y. dėl apmokėjimo už pratekėjusį karštą vandenį, kolegija sutinka su pirmos instancijos motyvais ir sprendžia, kad šių nuostolių dydis ieškovo neįrodytas. Nors, kaip jau minėta, karšto vandens nutekėjimas iš vamzdyno nustatytas, tačiau ieškovo pateikti įrodymai apie nutekėjusį kiekį neleidžia teismui daryti išvados, kad nutekėjo ieškovo nurodytas kiekis. Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas pats nurodė, jog jis karštą vandenį tiksliai deklaruoti neturėjo galimybės dėl to, jog neturėjo rakto ir negalėjo prieiti prie karšto vandens sunaudojimo apskaitos prietaisų. UAB „Vilniaus energija“ pateikė informaciją, jog jų bendrovės vadybininkas ieškovo patalpose karšto vandens skaitalų rodmenų per 2008 metus netikrino ir nenurašinėjo. Todėl nesant byloje įrodymų, jog ieškovas tiksliai ir tinkamai deklaravo sunaudojamo karšto vandens kiekį iki avarijos, nėra pagrindo išvadai, kad jo deklaruotas už 2008 m. spalio mėnesį sunaudotas karšto vandens kiekis 2088 m³ vandens, nes dalis šio kiekio ir netgi didesnė dalis galėjo susidaryti ankstesniu metu nurodžius mažesnius sunaudoto vandens kiekius. Todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Ieškovas jo nurodytą aplinkybę, jog karšto vandens jis vidutiniškai sunaudodavo per mėnesį apie 55 m³ įrodinėjo jo darbuotojų išrašytomis pažymomis, kuriose nurodytas karšto vandens sunaudojimas per laikotarpį nuo 2009-12 mėn. iki 2010-08 mėn. 22 jam priklausančiuose kambariuose. Teismas pagrįstai šio įrodymo nelaikė patvirtinančiu nurodytą aplinkybę, nes karšto vandens sunaudojimo kiekis apskaitomas už ne ginčo laikotarpį, ieškovas naudojasi didesniu nei 22 kambariai patalpų skaičiumi, o, be to, šie duomenys pažymoje niekieno netikrinti ir pažymos pasirašyti tik ieškovo darbuotojos. Dėl nurodyto nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas karšto vandens paprastai sunaudoja į mėnesį būtent nurodytą apie 55 m³ kiekį.

Kolegija tik iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog teismas netinkamai pasisakė dėl ieškovo teisės sustabdyti prievolės vykdymą atsakovui – apmokėti UAB „Vilko pėda“ kaip administratoriaus pateiktas sąskaitas-faktūras (t 1, b.l. 142-157). Nors kolegija ir nustatė, kad atsakovas netinkamai atliko savo kaip turto administratoriaus funkcijas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas administruoja ne tik ieškovui priklausančias patalpas name sutartinių santykių pagrindu, bet, kaip šalys pripažino, atsakovas yra viso namo administratorius paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės administraciniu aktu. Pagal Pavyzdinių nuostatų 4 punktą pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Viena iš administratoriaus funkcijų yra apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už suteiktas paslaugas ir pateikti patalpų savininkams ir valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą, tvarkyti mokesčių surinkimo ir naudojimo apskaitą (Pavyzdinių nuostatų 5.7 punktas). Šias funkcijas administratorius atlieka vadovaudamasis Pavyzdinių nuostatų 8 punktu, pagal kurį administratorius proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai (patalpų naudingam plotui) apskaičiuoja patalpų savininkų ir nuomininkų, kai nuomojamas savivaldybės būstas, mėnesinius mokesčius, jeigu sutartyse su paslaugų tiekėjais nenustatyta kitaip, ir nustato tokio mokesčio sudėtines dalis. Laikytina, kad Pavyzdiniai nuostatai taikomi tada, kai nuomojamos patalpos yra name, kurio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius.

Nagrinėjamu atveju iš ieškovui pateiktų sąskaitų turinio matyti, kad tik vieną iš mokesčių – ūkio administravimo išlaidas, kurios sudaro 1086,24 Lt, galima priskirti prie sutartinio turto administravimo išlaidų, o kitos sąskaitose nurodytos išlaidos 4677,98 Lt susijusios su mėnesiniais mokesčiais už suteiktas paslaugas – šilumos tinklų eksploatacijos, pastato eksploatacijos ir priežiūros ir šiukšlių išvežimo išlaidos. Pastarųjų išlaidų apmokėjimo ieškovas stabdyti negalėjo, nes jos neapėmė administratoriaus vykdomų funkcijų pagal šalių sutartį, o be to jų mokėjimas ar nemokėjimas niekaip negalėjo įtakoti atsakovo nustatyti netinkami veiksmai pagal šalių santykius. Šiuo atveju delspinigiai sudaro 1203,04 Lt.

Netenkintinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas dėl šalių sutartų delspinigių sumažinimo. Kaip vieną iš prašymo mažinti priteistinus delspinigius pagrindų atsakovai nurodo sutartyje nustatytą aiškiai per didelį delspinigių dydį. Šalys susitarė (t 1, b.l. 22, 136), kad ieškovui nemokant sutartyje aptartų mokesčių nustatytu laiku, už kiekvieną uždelstą dieną priskaičiuoti 0,2% delspinigiai nuo nesumokėtos sumos. Netesybos – tai įstatymų, sutarties arba teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Apeliantai be pagrindo teigia apie esą jau suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl aiškiai išreikšto konkretaus delspinigių dydžio, kuris laikytinas protingu dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra priešingai, - kasacinis teismas nėra suformavęs teisinės pozicijos dėl konkretaus delspinigių dydžio, kuris būtų laikomas protingu ir visais atvejais atitinkančiu sutartinių teisinių santykių dalyvių interesus. Šio teismo praktikoje akcentuojama, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Atsakovų prašymo motyvai mažinti delspinigius dėl sutartyje nustatyto per didelio jų dydžio šioje byloje atmesti teisingai. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais atsakovų argumentų, jog šalių sutartų netesybų dydis yra neprotingai didelis ir iš esmės pažeidžiantis Sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis konstatuota, kad šalių sutartos netesybos (delspinigiai) nepažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyros, nėra neprotingai didelės ar neatitinkančios sąžiningos verslo praktikos. Sutarties šalys yra verslininkai, todėl nei vienai jų netaikytinas silpnesnės šalies kriterijus. Ieškovas, sudarydamas ir pasirašydamas aptariamą sutartį, sutiko su jos sąlygomis, tuo pačiu ir su sutartyje numatytu delspinigių dydžiu, ir žinojo, kad pažeidus sutartį bus skaičiuojami joje nustatyto dydžio delspinigiai.

Apeliantas neginčija sprendimo dalies, kuria iš jo priteista atsakovui pagal pastarojo priešieškinį 5764,22 Lt skola, todėl kolegija dėl šios skolos ir jos dydžio nepasisako.

Dėl išdėstyto teismo sprendimas keistinas. Iš atsakovo ieškovui priteistina 1791,15 Lt nuostolių atlyginimo, o atsakovui priteisti 1463,50 Lt delspinigiai mažintini iki 1203,04 Lt.

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą mažintinos ir atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų sumai (1791,15 Lt x 3%=) 53,73 Lt, o iš atsakovo priteistina ieškovui tokia pati suma, t.y. 53,73 Lt, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Duomenų, kad šalys apeliacinės instancijos teisme patyrė kitokių bylinėjimosi išlaidų, į bylą nepateikta

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti:

Ieškovo UAB „Saldžius“ ieškinį iš patenkinti dalies – priteisti iš atsakovo UAB „Vilko pėda“ 1791,15 Lt nuostolių atlyginimui, 6 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2009-03-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 53,73 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteistus iš ieškovo UAB „Saldžius“ atsakovui UAB „Vilko pėda“ 1463,50 Lt delspinigių sumažinti iki 1203,04 Lt, priteistas 217 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 209 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovo UAB „Vilko pėda“ priteisti 53,73 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme UAB „Saldžius“.