- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-08-13
- Bylos Nr.
- I-678-162/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00498-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- G.K.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei-Bedalienei, 2010 m. rugpjūčio 9 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.K. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą (b.l. 5-6), prašydamas iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 492,72 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Nurodo, jog minėtu laikotarpiu už atliktas pareigas jam nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo ribojama priedų ir priemokų dalis (remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi išmokama priemokų ir priedų dalis negali viršyti 70 procentų pareiginės algos).
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas, tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 20), į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nepraneštos, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 21), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepime Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (b.l. 13-16) nurodo, kad pareiškėjo prašymas atsakovo atžvilgiu yra nepagrįstas, nes teisiniai padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Pažymi, kad jam, kaip atsakovui, kyla pareiga tikslingai naudoti paskirtas biudžeto lėšas, tačiau biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl pareiškėjo reikalavimas turi būti nukreiptas valstybės atžvilgiu. Akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį ir neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas įvykdyti iki 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Jei teismas nuspręs tenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Prašo sustabdyti administracinę bylą, kol Konstitucinis Tesimas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (reg. Nr. 36/2010, 37/2010, 38/2010, 39/2010, 41/2010; 42/2010, 43/2010) dėl Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b.l. 22), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti, nepraneštos neatvykimo priežastys, atsiliepimas į prašymą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Pareiškėjas G.K. kelia reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų), priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiuoju patruliu. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 492,72 Lt dalį neišmokėtų priemokų ir priedų prie pareiginės algos dydį.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Todėl pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį (b.l. 7-8) matyti, jog laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo G.K. teisės buvo pažeistos nuo 2007 m. balandžio mėnesio, negavus priedų ir priemokų, kadangi buvo taikytas ribojimas. Prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. teisme gautas 2010 m. birželio 16 d., todėl akivaizdu, kad 2007 m. sausio – gegužės mėnesiais ir dalį birželio mėnesio (iki birželio 16 d.) pareiškėjui neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. birželio 16 d. iki 2010 m. birželio 16 d. – prašymo padavimo teismui dienos). Iš pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 7-8; 17-18) matyti, jog 2007 m. sausio – kovo mėnesiais netaikytas priedų ir priemokų ribojimas, 2007 m. balandžio mėnesį pareiškėjui neišmokėta 189,03 Lt, o 2007 m. gegužės mėnesį – 71,72 Lt. Atsakovas 2010 m. birželio 18 d. teismo nutartimi (b.l. 3-4) buvo įpareigotas pateikti duomenis apie priedų ir priemokų ribojimą nuo 2007 m. birželio 16 d., tačiau tokie duomenys nepateikti. Teismas neturi galimybės nustatyti, ar 2007 m. birželio mėnesį neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė iki 2007 m. birželio 16 d. ar po minėtos dienos, todėl 2007 m. birželio mėnesį pareiškėjui neišmokėta suma priteistina. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio. Kaip matyti iš pažymų duomenų viso 2007-2008 metais pareiškėjui nebuvo išmokėta 753,47 Lt suma, tačiau iš minėtos sumos atimant 260,75 (189,03 + 71,72), priteistiną sumą sudaro 492,72 Lt. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau jo skundas tenkintinas iš dalies neišmokėtą darbo užmokestį priteisiant už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos sustabdymo
Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas mano, jog nėra pagrindo stabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai. Į Konstitucinį Teismą kreiptasi dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ex tunic arba retroaktyviai, nes pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl savo buvusių praeityje pažeistų teisių gynimo motyvuojant Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo yra pripažinta, kad įstatymas ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, prieštaravo Konstitucijai priėmimu, yra susijęs su teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių taikymu, būtent su šių pasekmių taikymu atgal.
Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo tinklapyje http://www.lrkt.lt/Prasymai.html skelbiamos informacijos, atsakovo nurodomi prašymai yra priimti nagrinėti. Dėl taikytino konkrečioje byloje teisės akto atitikties Konstitucijai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas ir esant pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Teismų praktikoje kaip nuostata, reglamentuojanti Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį išimtis, yra aiškinama Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, kurioje yra įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartyje Nr. A-219/2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m., psl. 194-206). Šioje nutartyje suformuluotos nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšmingos taisykles. Tai, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti; bei tai, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Dėl minėtų priežasčių teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2-4 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo G.K. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui G.K. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 492,72 (keturis šimtus devyniasdešimt du litus ir septyniasdešimt du centus) nesumokėtą darbo užmokestį (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.